Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. gynėjo Gintaro Platūkio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems (6) metams.

Iš R. Č. priteista nukentėjusiosios atstovės ir civilinės ieškovės L. L. naudai 213 (du šimtai trylika) litų ir 30 centų turtinei žalai atlyginti.

Iš R. Č. priteista nukentėjusiosios atstovės ir civilinės ieškovės L. L. naudai 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. Č. priteista valstybės naudai 770 (septyni šimtai septyniasdešimt) litų proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 19 d., apie 21.30 val., Juškonių k., Žeimių sen., Jonavos r., žinodamas, kad K. L. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas bejėgiška dėl jos mažametystės nukentėjusiosios K. L. būkle bei panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą - suėmęs jai už rankos, jėga nusitempė į malkinę, esančią negyvenamoje sodyboje, kur, grasindamas tuoj pat panaudoti jos atžvilgiu fizinį smurtą - sumušti, jei pastaroji verks, reikalavo nusimauti šortus, tuo įbaugino nukentėjusiąją, tokiu būdu atėmė jai galimybę priešintis ir prieš nukentėjusiosios valią atliko su ja vieną prievartinį lytinį aktą į lytinius organus - išžagino mažametę K. L. , tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje.

Nukentėjusioji K. L. apklausta ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą paaiškino, kad R. Č. kėsinosi ją išžaginti, tačiau savo ketinimų neįgyvendino. Tuo tarpu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog R. Č. ją išžagino. Liudytojos L. L. ir L. L. savo parodymais patvirtino, jog iš pradžių nukentėjusioji K. L. joms nurodė, kad R. Č. tik kėsinosi ją išžaginti.

Pasak apelianto, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi ir nuteistojo parodymais. Kaip matyti iš byloje esančios Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto, R. Č. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, jo protinio išsivystymo lygis bei pažintinės veiklos ypatumai yra žemesni, nei amžiaus tarpsnio normos ir siekia defektinį lygį. Be kita ko, byloje apklausti pareigūnai, bendravę su R. Č. ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog pastarasis nemoka skaityti bei rašyti. Viso bylos nagrinėjimo metu nuteistojo parodymai keitėsi, jis negalėjo logiškai paaiškinti esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Todėl, gynėjo nuomone, nuteistojo R. Č. parodymais apygardos teismas rėmėsi nepagrįstai.

Tuo tarpu bylos medžiagoje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad R. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje. Pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertindamas byloje esančias teismo medicinos specialistų išvadas bei specialistų ir ginekologų paaiškinimus teisiamajame posėdyje, nurodė, jog juose nėra duomenų apie kokio nors lytinio akto buvimą. K. L. makštyje, išeinamojoje angoje bei burnoje sužalojimų nenustatyta. Ant tampono su nuoplovomis nuo R. Č. varpos moteriško epitelio ląstelių taip pat nebuvo rasta. Šie duomenys, pasak apelianto, patvirtina, jog R. Č. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su R. Č. paskirtąja bausme. Pasak apelianto, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra nedidelis amžiaus skirtumas. R. Č. praeityje teistas nebuvo, jam nustatytas nedidelis protinis atsilikimas. Dėl nusikalstamos veikos padarymo sunkūs padariniai nekilo, apygardos teismas nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Be to, kaip nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, iš R. Č. L. L. naudai buvo priteistas per didelis civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, asmenybę ir padarytos turtinės žalos dydį. R. Č. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, yra nedirbantis, jokio turto neturi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei nusistovėjusią teisminę praktiką, apelianto nuomone, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra mažintinas.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė advokatė prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Č. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios K. L. bei nuteistojo R. Č. parodymus duotus viso proceso metu, pagrįstai nustatė, jog nuteistasis naudojo fizinį ir psichinį smurtą siekdamas palaužti K. L. valią bei pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle siekdamas su pastarąja lytiškai santykiauti. Šių, skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių savo apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir nuteistojo gynėjas. Tačiau, teisėjų kolegija sutinka ir su tais apeliacinio skundo argumentais, kuriais remiantis teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. Č. veiksmus kaip baigtą išžaginimą, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios K. L. parodymų viso proceso metu, ji nevienodai aiškino nusikalstamos veikos aplinkybes. Nukentėjusiosios atstovės L. L. savo protokole – pranešime nurodė, jog iš karto po nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu atlikimo nukentėjusioji jai papasakojo, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną prie jos priėjęs R. Č. paėmė ją už rankos ir jėga nusitempė į negyvenamą namą. Ten liepė nusimauti šortus ir pasiūlė „pasilaižyti“, nukentėjusiajai nesutikus, nuteistasis pagrasino jai suduoti ir pradėjo laižyti veidą. Po kurio laiko jis numovė nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites. Tačiau K. L. pavyko pabėgti spyrus R. Č. į lytinius organus (t.1 b.l.1). Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji K. L. paaiškino, jog iš karto po nusikalstamos veikos padarymo ji mamai nepapasakojo visų aplinkybių, kadangi buvo išsigandusi. Tačiau, kaip matyti iš apklausų ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu, K. L. taip pat nevienodai nurodė kai kurias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Antai, pirmąjį kartą tyrėjai apklausiant nukentėjusiąją pastaroji teigė, jog, R. Č. , numovęs jos ir savo šortus ir kelnaitės, įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį ir pradėjo judėti pirmyn – atgal. Tokį judesį atliko tris – keturis kartus (t.1 b.l.22-23). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji teigė, jog R. Č. laižė ne tik jos veidą, bet ir lytinius organus. Taip pat K. L. parodė, jog tuo metu, kai R. Č. įvedė savo lytinį organą jai į makštį, ji gulėjo. O lytinius organus laižė prieš tai, jai stovint prie sienos (t.1 b.l. 28-36). Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, jog R. Č. , įvedęs savo lytinį organą į makštį, pirmyn – atgal judėjo keturis – penkis kartus. Jis savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus tuo metu, kai ji gulėjo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, pripažindamas R. Č. kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, rėmėsi pastarojo parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo parodymus viso proceso metu, konstatuoja, jog jie taip pat yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Kaip matyti iš R. Č. pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime, jis visiškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (t.1 b.l. 134-135). Apklausos, vykusios 2008 m. rugpjūčio 27 d., metu nuteistasis parodė, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną, jis, pamatęs gatvėje nukentėjusiąją, sugalvojo su ja lytiškai santykiauti. Tuomet jis nukentėjusiajai pasiūlė nueiti pasikalbėti, o jai nesutikus – paėmė K. L. už rankos ir nusivedė į apleisto namo malkinę. Ten jis K. L. pasiūlė „pasilaižyti“ ir pradėjo pastarąją bučiuoti į lūpas. Tuomet jis liepė nukentėjusiajai atsigulti ant žemės ir nusimauti kelnes. Kelnes taip pat nusimovė ir jis bei atsigulė ant nukentėjusiosios. Nuteistasis teigė, jog tuo metu jis lytiškai susijaudino ir įkišo savo varpą į K. L. makštį, tačiau jokių judesių nedarė, kadangi nukentėjusioji pasakė, kad jai skauda. Nuteistasis teigė iš karto ištraukęs varpą bei liepė nukentėjusiajai apsirengti ir eiti namo. R. Č. neigė, kad K. L. jam įspyrė į lytinius organus ir tokiu būdu pabėgo iš malkinės (t.1 b.l. 136-137). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. Č. iš dalies pakeitė savo parodymus ir teigė, jog susitikęs K. L. , pasiūlė jai pasikalbėti. Pastarajai sutikus, jie abu nuėjo į negyvenamojo namo malkinę. Besikalbant R. Č. sumanė lytiškai santykiauti su K. L. , tačiau pastaroji iš pradžių nesutiko. Vėliau nuteistasis liepė nukentėjusiajai nusirengti ir atsigulti ant žemės. K. L. nusimovė kelnes ir kelnaites bei atsigulė ant žemės. Tuo metu, pasak R. Č. , jis suprato, kad daro nusikalstamą veiką, persigalvojo ir pasakė jai, kad apsirengtų ir eitų namo. Tos pačios apklausos metu R. Č. , atsakydamas į prokuroro klausimus, dar kartą pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad jis bandė įkišti savo lytinį organą K. L. į makštį jiems abiem stovint prie sienos. Tačiau lytinio organo įvesti į makštį nepavyko (t.1 b.l.144-150). Papildomos apklausos ikiteisminiame tyrime metu R. Č. pripažino, jog panaudojęs fizinį smurtą nusivedė nukentėjusiąją K. L. į negyvenamo namo malkinę bei ten bandė per prievartą ją pabučiuoti. Tuo metu, pasak nuteistojo, jam kilo noras su ja lytiškai santykiauti. Nuteistasis teigė bandęs gulinčiai nukentėjusiajai įkišti lytinį organą į makštį, tačiau to padaryti nepavyko. Jokių judesių jis neatliko, tik trynė savo varpą prie K. L. makšties. Tuo metu K. L. paprašė ją paleisti, sakė, kad nori į tualetą, o nuteistajam atsistojus, ji pabėgo (t.2 b.l. 70-72). Pirmosios instancijos teisme R. Č. teigė neatsimenantis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, todėl parodymus duoti atsisakė (t.2 b.l. 104-105). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis teigė, jog nukentėjusiąją į malkinę nusivedė norėdamas ją tik pagąsdinti, jokio lytinio akto su ja jis neatliko ir jos neišžagino bei atsisakė plačiau paaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teigė, jog apklausiamas ikiteisminiame tyrime bei savo parodymus patvirtindamas įvykio vietoje, visas įvykio aplinkybes nurodė taip, kaip to pageidavo tyrėja. Pats jis nemoka nei skaityti, nei rašyti, todėl ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose pasirašė su jais nesusipažinęs (t.3 b.l. 92-93).

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo teiginius, jog nuosprendį priėmęs teismas visiškai negalėjo remtis R. Č. parodymais duotais ikiteisminiame tyrime. Tokį savo teiginį nuteistojo gynėjas argumentuoja tuo, jog R. Č. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jis nemoka nei skaityti, nei rašyti. Todėl duodamas tokius parodymus ir pasirašydamas po jais protokole, R. Č. nesuprato su juo atliekamų veiksmų esmės. Kaip matyti iš apklausų, vykusių ikiteisminiame tyrime, protokolų, apklausiant R. Č. , dalyvavo jo gynėjas, kurio įstatyminė priedermė pagal BPK 48 straipsnį užtikrinti ginamojo procesines teises baudžiamajame procese. Byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindo manyti, jog R. Č. gynėjas ikiteisminiame tyrime būtų savo įstatyminės pareigos neatlikęs, ar tai daręs atmestinai. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgia į byloje esantį teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktą, iš kurio matyti, jog R. Č. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, jo pažintinės veiklos ypatumai siekia defektinį lygį, todėl nuteistojo parodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

Taigi, įvertinus nukentėjusios K. L. ir nuteistojo R. Č. parodymus viso procesu metu, akivaizdu, jog jie nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Nuteistasis R. Č. ikiteisminiame tyrime neneigė nusivedęs nukentėjusiąją į negyvenamo namo malkinę, kur ją bučiavo ir sugalvojo su pastarąja lytiškai santykiauti. Šie jo parodymai sutampa ir su nukentėjusiosios parodymais. Tačiau nei vienoje apklausoje R. Č. nenurodė, jog jam būtų pavykę įvesti savo varpą K. L. į makštį. Jis teigė tik bandęs atlikti lytinį aktą, tačiau jam nepavyko, jokių judesių, būdingų lytiniam aktui, jis neatliko. Tai, jog R. Č. nepavyko su K. L. lytiškai santykiauti, pirminiuose parodymuose nurodė ir nukentėjusioji. Vėliau gi, apklausos ikiteisminiame tyrime metu ji keitė savo parodymus ir teigė, jog nuteistasis įvedė savo varpą jai į makštį ir tris – keturis kartus judėjo pirmyn – atgal. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog esant tokiems nevienodiems ir prieštaringiems nukentėjusios K. L. bei nuteistojo R. Č. parodymams, tinkamam kaltinamojo atliktų veiksmų teisiniam įvertinimui itin reikšmingi tampa teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys bei ją pateikusio specialisto ir nukentėjusiąją apžiūrėjusio gydytojo ginekologo Said Daoud Makari parodymai. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas, nesiimdamas išsamesnės šių duomenų analizės, apsiribojo šiais įrodymų šaltiniais nustatytų faktų išvardinimu bei pripažino, jog R. Č. padarė baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje.

Kaip matyti iš byloje esančios Teismo medicinos specialisto išvados Nr. G-3173, apžiūrėjus nukentėjusiąją K. L. iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, jos kūne išorinių sužalojimų nustatyta nebuvo. Tamponuose ir tepinėliuose padarytuose iš nukentėjusiosios makšties ir tiesiosios žarnos turinio spermijų ir kraujo nerasta. Išvadoje taip pat konstatuota, jog duomenų, kad buvo įvestas lytinis organas į nukentėjusiosios lytinius organus, burną ar išeinamąją angą, nėra (t.1 b.l.46). Ikiteisminiame tyrime apklausta pirmiau minėtą išvadą davusi ekspertė L. Karčiauskaitė paaiškino, jog nukentėjusiosios mergystės plėvės sužalojimų apžiūros metu nenustatyta (t.1 b.l.47-48). Liudytoju apklaustas KMUK akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojas akušeris S.D. Makari, paaiškino, jog jis nukentėjusiąją K. L. apžiūrėjo po to, kai buvo gautas Teismo medicinos ekspertės siuntimas tyrimui dėl mergystės plėvės sužalojimo. Apžiūrėjęs nukentėjusiąją, ginekologas konstatavo, jog K. L. ant išorinių lyties organų ir tarpvietės matomas paraudimas, kuris galėjo atsirasti dėl nepakankamos higienos. Taip pat konstatuotas ir 1 mm mergystės plėvės įplyšimas. Liudytojas negalėjo konkrečiai nurodyti, iš kur įplyšimas atsirado – pasak, S.D. Makari, tai gali nutikti ir dėl varpos įvedimo, ir nuo pasikasymo pirštu ar pan. (t.2 b.l. 36-37). Tokius savo parodymus S.D. Makari patvirtino ir apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose (t.3 b.l. 57). Po ginekologinės apžiūros dar kartą apklausta ekspertė L. Karčiauskaitė paaiškino, jog ginekologo nurodytas galimas 1 mm mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas rankų pirštais. Ekspertė kategoriškai paneigė, jog toks įplyšimas galėjo būti padarytas įvedant varpą į K. L. makštį. Ginekologo apžiūros metu konstatuotas lytinių organų paraudimas galėjo atsirasti ir bandant įvesti lytinį organą į makštį, varpai trinantis į išorinius lytinius organus (t. 2 b.l. 38). Apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ekspertė L. Karčiauskaitė dar kartą patvirtino savo išvados bei parodymų teisingumą ir paaiškino, jog ginekologo S.D. Makari konstatuotas galimas 1 mm mergystės plėvės pažeidimas negalėjo būti padarytas lytinio akto metu varpą įvedus į makštį, kadangi tokiu atveju mergystės plėvės pažeidimas būna ne mažesnis, nei 0,5 cm. Toks konstatuotas mergystės plėvės plyšimas padarytas aštriu daiktu, galimai, nagais. Tai, jog nukentėjusiajai K. L. į makštį varpą nebuvo įvesta, patvirtino ir apžiūros metu paimti bei ištirti tepinėliai iš makšties. Taip pat ekspertė dar kartą patvirtino, jog, jeigu nukentėjusioji būtų turėjusi lytinius santykius, t.y. į makštį būtų buvusi įvesta varpa, tai neišvengiamai K. L. makštyje būtų matyti įplyšimas ir kraujosruvos (t.3 b.l.58, b.l.113-114). Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G-3033/08(02), tampone su nuoplova nuo R. Č. varpos moteriško epitelio ląstelių nerasta (t.2 b.l.5). Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. S-SP64/08(02) taip pat padaryta kategoriška išvada, jog nei ant K. L. kelnaičių, šortų, maudymosi kostiumėlio viršutinės dalies, basučių, nei ant R. Č. drabužių spermijų ir sutepimų, panašių į spermą ar kraują, nerasta (t.1 b.l. 99-102).

Taigi, įvertinus pirmiau aptartus duomenis, matyti, jog nei teismo medicinos ekspertė, nei nukentėjusiąją K. L. apžiūrėjęs ginekologas nenustatė, kad K. L. būtų turėjusi lytinių santykių, t.y. kad į jos makštį būtų buvusi įvesta varpa. Ginekologas S.D. Makari paaiškino, jog yra teorinė galimybė, kad lytinių santykių metu nepažeidžiama mergystės plėvė, tačiau atsakyti, ar šiuo atveju galėjo būti atliktas lytinis aktas su K. L. nepažeidžiant jos mergystės plėvės, ginekologas negalėjo, kadangi tai priklauso nuo individualių asmens fiziologinių savybių. Tačiau ekspertė L. Karčiauskaitė pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jeigu K. L. būtų turėjusi lytinių santykių, tai būtų matyti mergystės plėvės įplyšimas bei kraujosruvos. Be to, R. Č. parodymus apie tai, kad jam nepavyko įvesti varpos į K. L. makštį, patvirtina pirmiau aptarta specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant nuteistojo varpos moteriškų epitelio ląstelių nerasta, bei ekspertės paaiškinimai, kad nukentėjusiosios lytinių organų paraudimas galėjo atsirasti bandant įvesti varpą į makštį, varpą trinant į išorinius lytinius organus. Taigi, įvertinusi pirmiau minėtus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Č. atliko su nukentėjusiąją K. L. prievartinį lytinį aktą įvesdamas savo varpą jai į makštį, yra nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Pagal BK 149 straipsnį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prie šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – mažamečio asmens išžaginimas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t.y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu įvedus vyro varpą į moters makštį. Pasikėsinimas išžaginti teismų praktikoje pripažįstamas tuomet, kai kaltininkas pradėjo realizuoti BK 149 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, t.y. jei kaltininkas pradėjo naudoti fizinį smurtą ar išreiškė grasinimus jį panaudoti, arba padarė veiksmus kitaip atimdamas galimybę priešintis, tačiau nepradėjo lytinio santykiavimo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio atitinkamą dalį.

Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, jog R. Č. , siekdamas lytiškai santykiauti su K. L. , panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nusivedė pastarąją į negyvenamo namo malkinę, kur jai liepė nusimauti kelnes bei kelnaites, ją bučiavo bei siekė lytiškai santykiauti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių – nepavykus įvesti varpos į nukentėjusiosios makštį, nukentėjusioji pasakė, kad nori į tualetą ir pasinaudojusi proga iš įvykio vietos pabėgo.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Teismo nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintas įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas R. Č. kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, šių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų nesilaikė. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nepavyko pašalinti abejonių, jog R. Č. atliko baigtą K. L. išžaginimą, todėl visos abejonės aiškinamos kaltininko naudai ir jo nusikalstama veika perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį.

Tuo tarpu apelianto prašymas nuteistojo R. Č. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 4 dalį yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. BK 150 straipsnio 4 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už prievartinį lytinės aistros tenkinimą su mažamečius prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Šiuo atveju pirmiau aptartais nuteistojo R. Č. parodymais nustatyta, jog jis, nusivesdamas nukentėjusiąją į negyvenamo namo malkinę, turėjo tyčią su ja lytiškai santykiauti, tačiau savo nusikalstamo ketinimo neįgyvendino dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis būtų tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja K. L. oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra jokio teisinio pagrindo nuteistojo R. Č. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 4 dalį.

Perkvalifikavus R. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį švelnintina ir jam paskirtoji bausmė.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę R. Č. , atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kilusius padarinius. Šiuo atveju buvo pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą mažametės atžvilgiu, tačiau nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kaip matyti iš byloje esančios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-29, K. L. po nusikalstamos veikos padarymo stebimi išliekantys požymiai – nedrąsumas, nepasitikėjimas savimi, aplinkiniais, apsunkintas bendravimas, todėl neatmetama galimybė, jog patirti išgyvenimai turės neigiamos įtakos jos tolimesniam vystymuisi. Be to, K. L. po nusikalstamos veikos padarymo buvo išsivystęs praeinantis psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas. Taigi, įvertinus šiuos duomenis akivaizdu, jog nusikalstama veika buvo padaryta didelė žala nukentėjusiajai.

Vertindama nuteistojo R. Č. asmenybę teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog nors nusikalstamą veiką jis padarė būdamas labai jauno amžiaus, tačiau prieš tai jau buvo teistas. Iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis niekur nesimokė ir nedirbo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš R. Č. pasisakymų apeliacinės instancijos teisme, po nusikalstamos veikos padarymo jis nepasitaisė, savo nusikalstamo elgesio kritiškai nevertina ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo asmenybę – jauną amžių bei protines savybes, parodančias jo psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika. Nors R. Č. ir pripažintas pakaltinamu, tačiau teismo medicinos akte konstatuota, jog R. Č. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais. Nuteistojo protinio išsivystymo lygis bei pažintinės veiklos ypatumai yra žemesni nei amžiaus tarpsnio normos, siekia defektinį lygį (t.2 b.l.160-163). Nors baudžiamosios atsakomybės šios aplinkybės nešalina, tačiau į jas būtina atsižvelgti skiriant bausmę. Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog R. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį, nei BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos bausmės vidurkis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai perkvalifikavus nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį ir tokiu būdu nustačius, kad jo padaryta nusikalstama veika yra mažesnio rūšinio pavojingumo, mažintinas ir priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis.

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Spręsdama priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei ja padarytą žalą nukentėjusiajai (pirmiau minėtame ekspertizes akte nurodyta, kad K. L. po nusikalstamos veikos padarymo stebimi išliekantys požymiai – nedrąsumas, nepasitikėjimas savimi, aplinkiniais, apsunkintas bendravimas, todėl neatmetama galimybė, jog patirti išgyvenimai turės neigiamos įtakos jos tolimesniam vystymuisi. Be to, K. L. po nusikalstamos veikos padarymo buvo išsivystęs praeinantis psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas), kaltininko turtinę padėtį. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo asmenybę – jauną amžių bei pirmiau nuosprendyje aptartas R. Č. protines savybes, parodančias jo psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika.

Be to, nustatant neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia ir į padarytą turtinę žalą (CK 6.250 straipsnis). Šiuo atveju turtinė žala padaryta sąlyginai nedidelė (213,30 Lt).

Įvertinus visas šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai bus įgyvendinti priteisiant nukentėjusiajai K. L. 30 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas, priteisdamas 40 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti K. L. naudai, nepagrįstai šį ieškinį priteisė jos įstatyminei atstovei L. L. . Kaip matyti iš bylos duomenų, L. L. yra K. L. atstovė pagal įstatymą. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamajam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Visais kitais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo (šiuo atveju mažamečio nukentėjusiojo) naudai. Šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas ne L. L. , o mažametei K. L. . Todėl ir šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis keistinas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios atstovė advokatė I. Maldeikienė teismui pateikė pažymą, kurioje nurodytos turėtos išlaidos, susijusios su nukentėjusiosios K. L. atstovavimu Apeliaciniame teisme. BPK 104 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis nuostatomis, nukentėjusiosios atstovės advokatės prašymas tenkinamas. Pateiktoje pažymoje nurodytos atstovavimo išlaidos (490, 48 Lt) pripažintinos procesinėmis išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendį pakeisti.

R. Č. nusikalstamą veiką iš BK 149 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti bausmę laisvės atėmimą ketveriems (4) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. Č. priteisti 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios K. L. naudai.

Iš R. Č. priteisti 490, 48 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt litų keturiasdešimt aštuonis centus) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos naudai išlaidoms, susijusioms su nukentėjusiosios K. L. atstovavimu Lietuvos apeliaciniame teisme, atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.