Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal R. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir pagal A. M. priešieškinį R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, dalyvaujant Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, nustatydamas santuokos metu įgytą turtą ir jo vertę, vadovavosi ieškovės pateiktais duomenimis, kadangi atsakovas nepaneigė šių duomenų, sutiko su nurodyta turto verte, be to, butas įvertintas turto vertintojų. Teismas nurodė, kad nors atsakovas nesutinka, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau pripažino, kad 36/100 ginčo buto dalys yra atsakovo asmeninė nuosavybė, nes jis iki santuokos sudarymo už butą buvo sumokėjęs 3 787,46 rub., kas sudaro 36/100 ginčo buto dalis (t.1, b.l. 80), o 64/100 dalys ginčo buto yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, nes jos yra įgytos už bendras santuokines lėšas sumokėjus 6 878,69 rub., kurių dabartinė vertė yra 34 560 Lt. Įrodymų, kad šios lėšos, sumokėtos už butą po santuokos sudarymo, buvo tik atsakovo, nėra pateikta.

Teismas tenkino reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina, nes tai atitinka vaikų interesus, ginčo dėl to tarp šalių nėra.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo teismas nurodė, kad yra pagrindas nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovei didesnę turto dalį, nes su ja lieka gyventi du nepilnamečiai vaikai, iš kurių vienas yra neįgalus, be to, atsakovas dėl tokio turto padalijimo prieštaravimų nepareiškė (išskyrus reikalavimą dėl buto), su ieškovės nurodyta turto verte sutiko. Teismas, patenkinęs nurodytą ieškovės reikalavimą, nurodė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas priteisti nekilnojamąjį turtą ieškovei, o jam – 5 028 Lt kompensaciją, netenkintinas. Teismas taip pat netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo jos naudai 3 000 Lt kompensaciją už atsakovui priteisiamą garažą, kadangi nustačius ieškovei didesnę turto dalį, kompensacijos priteisimas pažeistų sąžiningumo ir protingumo principus.

Teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo nurodydamas, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Teismas priteisė išlaikymą turtu, nes atsakovas per visą santuokos su ieškove laikotarpį oficialiai nedirbo, neturėjo pastovių pajamų, UAB „Romnesa“ dirbo tik nuo 2006-03-17 iki 2006-10-20, šiuo metu dirba pagal terminuotą darbo sutartį, kuri baigiasi 2007-10-22, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones sistemingai pinigų vaikams nemokėjo, įsiskolinimą padengė tik prieš paskutinį teismo posėdį. Teismas nurodė, kad be buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovas turi daugiau nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypus, sodybą, todėl išlaikymo priteisimas turto forma užtikrins vaikams gyvenamąjį būstą ir tinkamą išlaikymą, be to, nepažeist atsakovo interesų. Priteisiamo turto vertė atitinka 250 Lt dydžio išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, iki vaikų pilnametystės. Todėl teismas netenkino priešieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendė, kad ieškovės patyrė dvasinių išgyvenimų, fizinį ir emocinį skausmą dėl neteisėtų ir amoralių atsakovo veiksmų, todėl ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, atsakovo kaltė jau nustatyta, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo yra priteistas išlaikymas vaikams turtu, ieškovei priteisiama didesnė turto dalis, atsakovas bent minimaliai bendrauja su vaikais ir prisideda prie jų auklėjimo, nustatė, jog neturtinės žalos dydis mažintinas iki 2 000 Lt.

Teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą.

Teismas, spręsdamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą ir pripažinimo santuokoje įgytu turtu, nevisapusiškai išsiaiškino buto įsigijimo aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad 64/100 buto dalys tapo bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė klaidingai nurodė, kad dalį lėšų už nurodytą dviejų kambarių butą po santuokos sudarymo mokėjo ji, kadangi butas, kaip kooperatinis, yra įgytas 1989-07-21, tai yra 2 metai iki santuokos sudarymo, už atsakovo lėšas, todėl jis yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Ieškovės argumentas, kad ji mokėjo investiciniais čekiais kas ketvirtį ir išpirko ginčo butą, nepagrįstas jokiais įrodymais. 1992-03-03 mokėjimo pavedimas Nr. 40 tvirtina, kad ta dalis lėšų, kuri buvo įnešta už butą po santuokos sudarymo, buvo A. M. lėšos, tai yra 6713 rub. suma. Byloje nebuvo įrodymų tik dėl 165, 69 rub. įnašo kilmės. Teismo motyvai, jog atsakovas sutiko, kad ieškovei būtų priteistas nekilnojamasis turtas, neatitinka atsakovo priešieškinio pagrindo ir dalyko.

Teismas, spręsdamas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, visapusiškai ir pilnutinai neišnagrinėjo vaikų išlaikymui reikalingų sumų, tėvų galimybių dalyvauti vaikų išlaikyme. Atsakovas visuomet dirbo, negaudamas pajamų iš nuolatinių darbo teisinių santykių, užsiimdavo individualia veikla, turėjo verslo liudijimą, tik jis nuolat mokėjo buto, kuriame gyveno ieškovė ir nepilnamečiai vaikai, išlaidas, dalyvaudavo įsigyjant reikalingus daiktus ir šeimai, ir vaikams. Tai, kad atsakovas dirba pagal terminuotą darbo sutartį ir kad nereguliariai mokėjo išlaikymą vaikams, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis nėra pajėgus mokėti vaikams išlaikymą piniginėmis išmokomis, kurios geriausiai užtikrina vaikų interesų apsaugą bei tinkamą išlaikymą. Teismas taip pat nenustatė, kokios yra ieškovės gaunamos pajamos sprendimo priėmimo metu, nevertino, ar ji yra pajėgi išlaikyti abu vaikus.

Teismas, priteisdamas moralinės žalos atlyginimą, vadovavosi tik ieškovės artimų giminaičių parodymais, kurie turėtų būti vertinti kritiškai, bet ne objektyviais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp ieškovei padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Teismo sprendimo dalis dėl 2 550 Lt išlaidų už advokato pagalbą priteisimo nepagrįsta, kadangi teismui iš dalies atleidus ieškovę nuo žyminio mokesčio dėl jos sunkios materialinės padėties, ieškovė išvengė tinkamo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei, tačiau nesikreipė įstatymo nustatyta tvarka dėl valstybės teikiamos pagalbos civilinėje byloje, o apmokėjo advokatei 25,50 Lt sumą už paslaugas byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad šalys 1991-08-24 Ignalinos rajono civilinės metrikacijos skyriuje, akto Nr. 268, užregistravo santuoką, kurioje susilaukė vaikų Ž. M. , gim. (duomenys neskelbtini), ir A. M., gim. (duomenys neskelbtini). Santuokoje šalys nuosavybėn įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 54 000 Lt vertės, garažą, esantį (duomenys neskelbtini), 6 000 Lt vertės, automobilį „OPEL KADET“ v.n. (duomenys neskelbtini) 1988 m laidos, 500 Lt vertės, motociklą su priekaba „Uralas“ 1 000 Lt vertės, bei kitą kilnojamąjį turtą bendros 30 970 Lt. Teismas 64/100 buto ir visą kitą minėtą turtą pripažino santuokiniu turtu, šios sprendimo dalies ieškovė neginčija, šią sprendimo dalį bei kitas sprendimo dalis – dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį ir formą, neturtinės žalos atlyginimo, ginčija atsakovas.

Kolegija netenkina atsakovo apeliacinio skundo dalyje dėl sprendimo pakeitimo pripažįstant, kad dėl santuokos nutraukimo kalta ieškovė. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Tokią išvadą teismas padarė pagrįstai, įvertinęs šalių sūnus Ž. ir A., liudytojus R.M.S., M.S., J.B. ir kitus liudytojus, kurie nurodė, kad atsakovas prieš sutuoktinę ir vaikus naudojo tiek fizinį, tiek psichinį smurtą, nepadėjo šeimai materialiai, taip pat neprisidėjo prie vaikų materialinio išlaikymo. Spręsdamas dėl kieno kaltės iširo santuoką teismas teisingai taikė Civilinio kodekso 3.60 ir 3.61 straipsnių reikalavimus. Teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų parodymais dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių – tai, kad liudytojai artimi ieškovės giminaičiai, nes šeimos santykius dėl jų specifinio pobūdžio geriausiai žino ir yra informuoti būtent artimi žmonės, o tuo labiau toje šeimoje gyvenantys paaugliai vaikai. Atsakovas savo motyvo, kad dėl šeimos iširimo kalti abu sutuoktiniai, nepagrindė ieškovės kaltės ir nepateikė šio motyvo pagrindžiančių įrodymų. Teismas, pripažinęs, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją moralinei žalai atlyginti. Teismas tinkamai įvertino ieškovei padarytą moralinę žalą dėl santuokos nutraukimo, esant atsakovo kaltei, jos dvasinius išgyvenimus, atsakovo veiksmais padarytą tiek fizinį, tiek emocinį skausmą, atsakovo amoralų elgesį šalių vaikų atžvilgiu, kai atsakovas pradėjo reikšti nepagrįstas pretenzijas sutuoktinei, jog jų vaikai nėra atsakovo biologiniai vaikai, bei kitas aplinkybes. Taip pat teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nėra aiškiai neteisingas dėl savo dydžio, atitinka tokios kategorijos bylose teismų suformuotą praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo bei jos dydžio.

Kaip jau minėta, ieškovė neginčija sprendimo dalies, kuria teismas šalių santuokoje įgyto 64/100 buto pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatas turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė nuosavybė. Prezumpcija, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti nuginčyta tik įrodžius, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro duomenų, ginčo butas įgytas nuosavybėn 1999-06-18, t.y. santuokos metu, todėl pirmos instancijos teismas teisingai ginčo butą, tiksliau jos 64/100 dalį pripažino šalių santuokiniu turtu. Teismas atsakovo pradinį įnašą už butą bei sumokėtus iki santuokos sudarymo pinigus, išperkant butą, viso 3 787,46 Lt (T 1, b.l. 80) pagrįstai laikė atsakovo asmeninėmis lėšomis, ir dėl to nusprendė, jog 36/100 dalys ginčo buto priklauso atsakovui, neginčijant ieškovei šios teismo išvados, kolegija ją pripažįsta teisinga. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ginčo buto nuosavybė priklauso nuo atsakovo sumokėtų pradinių įnašų į butą ir tai, kad jis neva mokėjo už jo išpirkimą jam priklausančiais investiciniais čekiais. Kaip jau minėta, butas nuosavybėn įgytas ir toks buto statusas registruotas nekilnojamojo turto registre šalims esant santuokoje, investiciniai čekiai, gauti būnant santuokoje irgi yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 22 straipsnis). Nors ieškovo sumokėtas pradinis įnašas ir dar keli mokėjimai yra pripažinti jo asmenine nuosavybe, tačiau tokie mokėjimai nepakeičia buto įsigijimo nuosavybėn momento bei buto teisinio statuso, atsakovo panaudoti buto įsigijimui pinigai laikomi jo asmeninėmis lėšomis ir jam tokios lėšos turi būti kompensuojamos priteisiant iš kitos šalies. Teismas nustatęs, kad didesnė dalis buto yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė pagrįstai jį padalino tarp šalių kaip santuokinį turtą ir ieškovei skyrė šio turto didesnę dalį.

Preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pirmos instancijos teismas nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo motyvavo išimtinai tuo, kad su ieškove lieka gyventi du šalių nepilnamečiai vaikai ir ieškovei paskyrė 45/100 dalis buto, iš 64/100 buto dalių, o atsakovui nuosavybę pripažino į 19/100 dalių (o 34/100 dalys jo asmenine nuosavybe). Tokia teismo išvada atitinka tiek minėtas teisines normas, tiek Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje nurodytus principus.

Kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas priteisdamas nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydį bei parinkdamas išlaikymo formą – išlaikymą priteisdamas turtu – nesilaikė Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Pirmos instancijos teismas ištyręs įrodymus pateiktus į bylą apie atsakovo nenorą bei vengimą materialiai išlaikyti savo vaikus, pagrįstai vyresniam vaikui visą išlaikymą iki jo pilnametystės, o jaunesniam vaikui dalinį išlaikymą iki jo pilnametystės paskyrė turtu. Kolegija sutinka su teismo išnagrinėtais įrodymais ir padarytomis išvadomis apie atsakovo darbinę veiklą ir oficialias pajamas, t.y. tai, kad atsakovas beveik visą santuokos laiką nedirbo, neskaitant trumpų periodų, kai jis dirbo keliose darbovietėse po kelis mėnesius ir neturėjo oficialių pajamų, 2005 m. spalio 1 dalies nutartimi teismui priteisus laikinąją išlaikymą po 200 Lt kiekvienam vaikui, atsakovas tokio išlaikymo laiku neteisė, visą laiką vėluodavo ir būdavo įsiskolinęs, tik prieš teismo posėdžius padengdavo įsiskolinimą, ką jis padarė ir prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį. Dėl nurodyto, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas neturi lėšų, pažymėtina, kad šiuo metu atsakovas dirba taip pat laikiną darbą, kad galėtų mokėti išlaikymą vaikams po teismo nustatytą reikalingą išlaikymui 300 Lt sumą kiekvienam vaikui, o taip pat teisėtai atsižvelgė į tai, kad atsakovas išlaikymą nepilnamečiams vaikams gali teikti turtu, nes tam turi pakankamai turto ir jo interesai nebus pažeisti. Priteisus vaikams išlaikymą buto dalimis, atsakovas nebus paliktas be gyvenamosios vietos, nes nuosavybėje turi gyvenamąjį namą (T 1, b.l. 15-17). Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog teismo nustatytas išlaikymas nepatenkins vaikų poreikių, nes tai nėra tokia išlaikymo forma, kuri patenkintų vaikų kasdieninius poreikius. Nustačius išlaikymą turtu, o konkrečiai - buto dalimi, bus patenkinti vaikų pagrindiniai poreikiai ir teisė į gyvenamąjį plotą, t.y. vaikai turės gyvenamąją patalpą, o taip pat atsižvelgiant, kad atsakovas prieš vaikus naudojo tiek psichinį tiek fizinį smurtą, vaikai turės ne tik gyvenamąją patalpą, tačiau ir sveiką gyvenimo aplinką bei vietą skirtą jų ugdymui. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė tokiu būdu siekia užvaldyti jam priklausančią buto dalį, nes nuosavybė į tam tikras buto dalis nustatyta ne ieškovei, o vaikams, ir ši nuosavybė jų išliks.

Taip pat kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė ieškovės naudai išlaidas advokatės pagalbai apmokėti. Teismas motyvavo savo sprendimą priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Kolegija sutinka su teismo motyvu, kad sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, todėl ieškovei atlygintinos ir bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (Civilinio proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalis). Vedant bylą per atstovus, byloje dalyvaujantys asmenys turi išlaidų, susijusių su apmokėjimu už advokatų teikiamas teisines paslaugas. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, skirtos advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti 2 250 Lt ir pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (T 1, b.l. 31, 168; T 2, b.l. 34, 35, 76, 113). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos ieškovei turi būti atlyginamos iš bylą pralaimėjusios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Taip pat iš atsakovo priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, nes atsakovo skundas yra atmestas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Jas patvirtina prie bylos pateiktas kvitas ( T 2, b.l. 241).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos R. M. naudai.