Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Henrikas Albertas MarkavičiusBaudž. byla Nr. 1A-350-174/2011 Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00024-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.27.4.;1.2.14.5.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.6. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2011 m. birželio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-02-14 nuosprendžio, kuriuo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 289 straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 289 straipsnį – keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime būtas laikas nuo 2011-02-11 iki 2011-02-14.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Konfiskuotas lengvasis automobilis „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą R. R. vardu, kartu su registracijos liudijimu, techninės apžiūros rezultatų kortele, draudimo liudijimu, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, automobilio rakteliu su pulteliu ir pakabuku, kurie yra pridėti prie bylos.

Konfiskuotas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung SGH-ZV40“, IMEI Nr. 359312000966172.

500 (penkis šimtus) litų, kurie buvo perduoti saugoti nukentėjusiajai O. U., grąžinti jos nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad jis 2011-02-11, apie 14.00 val., turėdamas tikslą padaryti sukčiavimą, savo automobiliu „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Ylakių mstl., Skuodo r., kur sėdėdamas automobilyje iš savo mobiliojo ryšio telefono „Samsung SGH-ZV40“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu telefono numeriu iš Klaipėdos apskrities įmonių ir gyventojų telefonų knygos Skuodo r. savivaldybės gyventojų telefonų sąrašo atsitiktinai pasirinktu telefono numeriu, siekdamas apgaule išvilioti pinigus, paskambino į O. U., gyv. (duomenys neskelbtini), priklausantį fiksuoto ryšio telefoną, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). O. U. atsiliepus, K. K., apsimesdamas jos sesers anūku Osvaldu, paaiškino, kad padarė eismo įvykį, kuriuo metu sužalojo mergaitę ir tariamai žalai atlyginti prašė 1 000 litų. O. U. paaiškinus, kad tiek pinigų neturi ir gali sumokėti tik 500 litų, Osvaldu prisistatęs asmuo paaiškino, kad užteks ir tokios sumos. Po to Osvaldu prisistatęs K. K., tariamai perduodamas telefoną kalbėti kitam asmeniui, nenurodydamas vardo ir pavardės, O. U. prisistatė policijos pareigūnu, ir tokiu būdu pasisavindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, padarė neteisėtus veiksmus. Policijos pareigūnu prisistatęs K. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, O. U. paaiškino, kad pinigus paimti ateis tariamas nukentėjusiosios brolis. K. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011-02-11, apie 14.30 val., savo automobiliu nuvyko į O. U. namus (duomenys neskelbtini), ir melagingai prisistatė tariamu nukentėjusiosios broliu A. B. iš Mosėdžio mstl., kuriam O. U. atidavė 500 litų. Tokiu būdu K. K. apgaule nesamos žalos atlyginimui pasisavino O. U. priklausančius pinigus – 500 litų.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 289 straipsnį.

BK 289 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie pasisavinę valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą padarė neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė, kad K. K. prisistatydamas nukentėjusiajai O. U. policijos pareigūnu pasisavino viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, tokiu būdu padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 289 straipsnyje. Nuteistojo gynėjos teigimu, K. K. pripažintas kaltu pagal BK 289 straipsnį, nesant šio nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių visumos. Policijos pareigūno vardo pasisavinimas buvo sukčiavimo padarymo būdas, ir K. K. veika turi būti kvalifikuojama kaip pavienis nusikaltimas, tai yra pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliantė pažymi, kad policijos pareigūno vardo paminėjimas neturėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui atlyginti žalą tariamai eismo įvykio metu sužalotai mergaitei. Kaip nurodė O. U., ji nelabai suprato, kad kaltinamasis prisistatė policijos pareigūnu. K. K. apgaule savo naudai išviliojęs iš nukentėjusiosios O. U. 500 litų ir įgijęs juos padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Jo elgesys vertintinas kaip sukčiavimas, ir jo veika neturėtų būti papildomai kvalifikuojama pagal BK 289 straipsnį, vien tik dėl policijos pareigūno vardo pasisavinimo baudžiamoji atsakomybė neatsiranda.

Dėl bausmės

Pagal Baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas paskyręs vienerių metų laisvės atėmimo bausmę K. K., pažeidė bausmės teisingumo principą (BK 54 straipsnio 3 dalis) K. K. visiškai pripažino savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisme, dėl jo padarytos veikos aplinkybių nustatymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nekilo jokių sunkumų. 500 Lt, paimti iš O. U., jai grąžinti. K. K. nukentėjusiosios O. U. atsiprašė, pastaroji prašė teismo jam skirti švelnesnę bausmę. Teismas tai laikė atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje už sukčiavimą numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Teismas nurodė, jog K. K. kaip recidyvistui skirtina laisvės atėmimo bausmė. Nuteistojo gynėjos nuomone, teismui, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, K. K. buvo pagrindas skirti trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą, numatytą BK 49 straipsnyje.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo.

Teismas nusprendė konfiskuoti lengvąjį automobilį „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą R. R. vardu, kartu su registracijos liudijimu, techninės apžiūros rezultatų kortele, draudimo liudijimu, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, automobilio raktelius su pulteliu ir pakabuku, kurie pridėti prie bylos. Nuteistojo gynėjos nuomone, teismas, konfiskuodamas transporto priemonę, pažeidė BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Nuteistojo gynėja advokatė J. Usonytė prašo nuteistojo K. K. gynėjos advokatės V. Pargaliauskienės apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl K. K. kaltės pagal BK 289 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 289 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį. Nors nuteistojo gynėjos skunde nurodoma, kad K. K. pagal BK BK 289 straipsnį turi būti išteisintas ir jo veika apgaule įgyjant svetimą turtą – O. U. priklausančius 500 Lt, turi būti kvalifikuojama tik pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip pavienis nusikaltimas, nes policijos pareigūno vardo pasisavinimas buvo sukčiavimo padarymo būdas, šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

BK 289 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimą. Šis nusikaltimas yra viena iš gana paplitusių apgaulės formų, kai kaltininkas, norėdamas įgyvendinti savo sumanymą, apsimeta kitu asmeniu, – paprastai prisistato valstybės tarnautoju ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiu asmeniu (pavyzdžiui, policininku ir pan.) ir jo vardu atlieka tam tikras funkcijas. BK 289 straipsnyje numatytos veikos objektyviąją pusę sudarų visų šių požymių visuma: 1) valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimas; 2) kokių nors neteisėtų veiksmų padarymas šiuo pagrindu; 3) ryšys tarp vardo pasisavinimo ir tuo pagrindu padarytos neteisėtos veikos. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas be jokio teisinio pagrindo melagingai prisistato kaip tarnautojas (pareigūnas) ir padaro tokius veiksmus, kurie būdingi tam tarnautojui (pareigūnui), teisėtai atliekančiam savo tarnybines pareigas. Toks vardas gali būti pasisavinamas įvairiais apgaulės būdais: žodžiu, veiksmais, apranga, suklastotais ar neteisėtai įgytais asmens dokumentais ir pan. Svarbu tai, kad kaltininkas sudaro klaidingą nukentėjusiojo nuomonę ęsas tarnautojas (pareigūnas) ir teisėtai galįs atlikti tam tikrus veiksmus. Nusikaltimo sudėčiai nustatyti pakanka, kad kaltininkas padarytų tokį veiksmą, kuris suklaidintų nukentėjusįjį, pavyzdžiui apsimestų policininku. Baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai kaltininkas, pasisavinęs viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, padaro neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog K. K., siekdamas apgaule iš nukentėjusiosios O. U. išvilioti pinigus, pastarajai paskambino telefonu, pristatė save kaip policijos pareigūną, tokiu būdu pasisavindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, padarė neteisėtus veiksmus – apgaule, nesamos žalos atlyginimui, pasisavino O. U. priklausančius pinigus – 500 litų.

K. K. kaltę dėl BK 289 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodo tiek nukentėjusiosios, tiek paties nuteistojo parodymai apie tai, jog nuteistasis K. K. paskambinęs nukentėjusiajai telefonu pristatė save pastarajai kaip policijos pareigūną. Tai yra nukentėjusioji O. U. apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad įvykio dieną jai paskambino telefonu, ji pagalvojo, kad anūkas, pasakė, kad sužalojo per perėją einančią mergaitę, dėl to paprašė pinigų, sakė, kad pinigų atvažiuos mergaitės brolis A. B., taip pat nurodė: „...dar man kalbėjo policininkas, “milicininkas“...“. (b. l. 56). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė: „Telefonu pradėjo šnekėti kitas balsas, sakė, kad tai iš policijos, balsas buvo vyro, iš kokio rajono policijos – nesakė, aš maniau, kad iš Mažeikių. Tas policininkas ilgai šnekėjo, ne visai pamenu, ką, šnekėjo dar ir su kitu asmeniu, sakė, kad Mosėdyje gyvena sužalotos mergaitės brolis ir jis atvažiuos pas mane paimti tuos 500 Lt. ...Aš dar norėjau pakalbėti su Osvaldu, bet tas policininkas pasakė, kad Osvaldui siuva lūpą, jis negali kalbėti. Dar policininkas sakė apie tai niekam nepasakoti.“ (b. l. 17).

Nuteistasis apklausiamas teisme parodė: „... kad dar ji patikėtų aš jai pasakiau, kad duodu ragelį dar policijos pareigūnui, aš pats kalbėjau...“. (b. l. 56). Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu K. K. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo dėl viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimo ir apgaule savo naudai įgyto svetimo turto nurodė, kad paskambinęs telefonu nukentėjusiajai prisistatė iš pradžių į bėdą patekusiu giminaičiu – sesers anūku, neva padariusiu eismo įvykį, kurio metu sužalojo mergaitę, po to prisistatė policijos pareigūnu (b. l. 28).

Taigi tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistojo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys parodymai patvirtina viešojo administravimo funkcijas vardo pasisavinimo neteisėtų veiksmų padarymui faktą. Remiantis aptartų įrodymų visuma apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. K. prisistatymas nukentėjusiajai O. U. policijos pareigūnu pasisavino viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 289 straipsnį.

Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, jog vien dėl policijos pareigūno vardo pasisavinimo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 289 straipsnį neatsiranda. Iš tiesių, neteisėtais nelaikytini tokie kaltininko veiksmai, kurie nors ir prieštarauja įstatymu saugomoms piliečių teisėms ir jų interesams, tačiau nėra pavojingi ir todėl neuždrausti baudžiamuoju įstatymu. Tačiau, kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai kaltininkas, pasisavinęs viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, padaro neteisėtus veiksmus, tai nustatyta nagrinėjamoje byloje, tai yra K. K., siekdamas apgaule iš nukentėjusiosios O. U. išvilioti pinigus, pastarajai paskambino telefonu, pristatė save kaip policijos pareigūną, tokiu būdu pasisavindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, padarė neteisėtus veiksmus – apgaule, nesamos žalos atlyginimui, pasisavino O. U. priklausančius pinigus – 500 litų. Akivaizdu, jog K. K., siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, pasisavino pareigūno vardą – pristatė save nukentėjusiajai kaip policijos pareigūną, tokiu būdu padarė du BK 289 straipsnyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytus idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarančius nusikaltimus, o ne pavienį nusikaltimą. Veika kaip pavienis nusikaltimas kvalifikuojama, jeigu kaltininkas, pasisavinęs pareigūno vardą, padaro tik baudžiamąjį nusižengimą arba administracinį teisės pažeidimą. Šiuo atveju nuteistasis, pasisavindamas pareigūno vardą padarė kitą BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – sukčiavimą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo išteisinti K. K. pagal BK 289 straipsnį.

Dėl bausmės.

Nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės K. K. paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam K. K. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis K. K. yra recidyvistas, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau keturis kartus teistas, naujus du tyčinius apysunkius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Tokiu savo elgesiu K. K. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikaltimą skirdamas jam griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies ir 289 straipsnio sankcijose numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam K. K. už tyčinį BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą švelnesnę už sankcijos vidurkį, o už BK 289 straipsnyje numatytą nusikaltimą – žymiai švelnesnę už sankcijos vidurkį, artimą jos minimumui laisvės atėmimo bausmę, Skuodo rajono apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę švelninančią aplinkybę, jog jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pinigai grąžinti nukentėjusiajai bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. K. bausmę už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 289 straipsnyje numatytus nusikaltimus, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė nuteistajam K. K. yra aiškiai per griežta. Bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė. Švelninti nuteistajam K. K. atitinkamai už atskirus nusikaltimus paskirtą bei vėliau subendrintą bausmę nėra įstatymo numatyto pagrindo.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo

Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas, konfiskuodamas transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą R. R. vardu, pažeidė BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatas.

BK 72 straipsnyje nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybė padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis važiavo minėtu automobiliu į nusikaltimo padarymo vietą, todėl teismas pagrįstai šį automobilį konfiskavo konstatavęs, jog jis buvo nusikaltimo padarymo priemonė. Nors apeliacijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja teigė, jog automobilio konfiskavimas nepagrįstas, nes automobilis „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas R. R. vardu, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis patvirtino, jog važiavo pas nukentėjusiąją (vairavo jo draugas) savo automobiliu, kurio nebuvo įregistravęs savo vardu. Aplinkybę, jog automobilis „Mercedes-Benz 260“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso K. K., patvirtina ir byloje esanti 2011-02-02 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 10). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konfiskuodamas nuteistajam priklausantį automobilį įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-02-14 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. K. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.