Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo – G. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-03-15 nutartimi (b.l. 38-39) atmetė ieškovo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nustatė terminą sumokėti 461 Lt žyminį mokestį bei pateikti sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-10-22 nutartimi (b.l. 69-70) atmetė ieškovo V. S. prašymą sustabdyti bylą, o ieškovo V. S. ieškinį dėl žalos atlyginimo laikė nepaduotu ir jį gražino. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, jog Vilniaus apygardos teismas 2010-10-04 nutartimi Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-03-15 nutartį paliko nepakeistą ir nustatė ieškovui V. S. naują terminą iki 2010-10-18 sumokėti 461 Lt žyminį mokestį už ieškinį bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus. Tačiau ieškovas per teismo nustatytą terminą ieškinio trūkumų nepašalino, prašymo pratęsti nustatytą jam terminą nepateikė, todėl ieškinio nepriėmė, grąžinęs jį ieškovui. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp nagrinėjamos bylos ir bylos, nagrinėjamos Kauno apygardos administraciniame teisme (Nr. I-1239-428/2010) pagal pareiškėjo V. S. skundą, nėra tiesioginio prejudicinio ryšio, todėl nėra pagrindo bylos sustabdymui. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Kauno apygardos administraciniame teisme bus patenkintas pareiškėjo skundas ir bus priimtas įgaliotos institucijos sprendimas suteikti V. S. teisinę pagalbą, jis turės galimybę ateityje kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, naudojantis valstybės teikiama teisine pagalba bei išlaidų atlyginimo garantijomis. Bylos sustabdymas ieškinio priėmimo stadijoje nepagrįstai užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, o ieškovo prašymo netenkinimas nepažeistų jo teisių į teisminę gynybą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirojo skundo dalis dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-22 nutarties dalies, kuria ieškinys laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį pateikusiam asmeniui, atmestina.

Apeliacinis procesas dėl atskirojo skundo dalies dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-22 nutarties dalies, kuria atmestas prašymas dėl bylos sustabdymo, nutrauktinas.

Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų nepažeidė, nagrinėjamoje situacijoje tinkamai taikė trūkumų nepašalinimo teisines pasekmes, todėl nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas ieškinį laikė nepaduotu ir grąžintino jį pateikusiam asmeniui yra teisėta ir pagrįsta, ją pakeisti ar panaikinti atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindų nesudaro.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 str. 1 d. ir CPK 5 str. 1 d. nėra absoliuti. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, CPK normos nustato bendruosius bei specialiuosius reikalavimus teismui paduodamo ieškinio formai ir turiniui (CPK 111 str., 135 str.). Šie reikalavimai įstatyme suformuluoti imperatyvia forma, todėl jų turi paisyti visi asmenys, norintys pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismas, vykdydamas minėtų teisės aktų nuostatas, nagrinėjimui gali priimti tik griežtus įstatymo reikalavimus atitinkančius ieškinius, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar ieškinys ir atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, ar apmokėtas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu.

Pagal CPK 80 str. 1 d. kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis) yra apmokamas žyminiu mokesčiu, kas reiškia, kad viena tinkamo kreipimosi į teismą įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio - įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią avansu turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (135 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo dalies šio mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria jo ieškinys pripažintas nepaduotu nesumokėjus 461 Lt žyminio mokesčio. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliantas V. S. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 8000 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos bei įpareigoti atsakovą pradėti drausmės bylą advokatei G. R. (b.l. 1-8). Pirmosios instancijos teismas 2010-03-15 nutartimi (b.l. 48-39) nustatė apeliantui terminą žyminiam mokesčiui susimokėti, o šios nutarties teisėtumas bei pagrįstumas jau buvo patikrintas instancine tvarka. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2010-10-04 nutartyje (b.l. 60-62) išanalizavo visus reikšmingus šiam klausimui spręsti aspektus ir konstatavo, kad tokia pareiga apeliantui buvo nustatyta pagrįstai, taip pat kolegija apeliantui paskyrė naują terminą pirmosios instancijos teismo įpareigojimui įvykdyti - iki 2010-10-18 sumokėti 461 Lt dydžio žyminį mokestį. Tokiu atveju klausimas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, įsiteisėjus dėl to priimtai teismo nutarčiai, jau negali būti kvestionuojamas, o teismo nutartis privalo būti vykdoma (CPK 18 str.).

Nepaisant teisiniu reglamentavimu įtvirtinto teismo sprendimų bei nutarčių vykdymo privalomumo principo, apeliantas nustatyto dydžio žyminio mokesčio už savo reikalavimus nesumokėjo. Esant nurodytoms aplinkybės konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi apelianto V. S. ieškinį pagrįstai laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo nutartimi, savo nesutikimą argumentuoja netinkamai išspręstu jo prašymu dėl bylos sustabdymo. Dėl šio skundo argumento, jog bylos sustabdymas galėjo sudaryti prielaidas apeliantui nemokamai (nemokant žyminio mokesčio) pasinaudoti teise į teisminę gynybą, būtina pažymėti, kad civilinės bylos sustabdymo institutas gali būti taikomas tik nustatyta tvarka iškeltoje civilinėje byloje. Civilinės bylos iškėlimu laikomas būtent ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo rezoliucija arba nutartimi (CPK 137 str. 1 d., 290 str. 5 d. ir 6 d.). Nagrinėjamu atveju toks procesinis veiksmas nebuvo atliktas ir civilinė byla dar neiškelta, taigi civilinės bylos sustabdymo instituto taikymui apskritai nebuvo net teorinių prielaidų.

Kita vertus, pagal CPK 338 str. atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 315 str. 2 d. 3 p. apeliacinis skundas (atskirasis skundas) nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymą negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Minėto straipsnio 5 d. numato, kad jeigu tokia aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Pagal CPK 334 str. 1 d. pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti CPK numatytais atvejais arba kai ji užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Įstatymas nurodo, jog dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus kelias išimtis, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 165 str.). Skundžiama Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-22 nutartimi apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo nebuvo patenkintas. Tačiau įstatymų leidėjas nenumato tokios nutarties, kuria atmestas šalies prašymas sustabdyti bylą, apskundimo galimybės, motyvai dėl tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami tik į apeliacinį skundą dėl galutinio teismo sprendimo (CPK 334 str. 3 d.). Todėl apeliacinis procesas dėl šios atskirojo skundo dalies nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamas CPK 315 str., 5 d., 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutarties dalį, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį pateikusiam asmeniui, palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą dėl apelianto V. S. atskirojo skundo dalies dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. nutarties dalies, kuria atmestas apelianto prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo, nutraukti.