Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas Š. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1436 (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (9.13)VPA-SP11-1408; 3) netenkinus pateiktų prašymų dėl administracinių aktų panaikinimo, kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 133 straipsnio normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nustatoma asmenų, pripažinusių ne biologinio vaiko tėvystę po jo gimimo, subjektinė teisė pasinaudoti trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis ir (ne)gauti socialinę išmoką tokių atostogų laikotarpiu neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo elementui – proporcingumo principui; Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam diskriminavimo draudimui; Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintai šeimos, tėvystės ir vaikystės apsaugai; Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti valstybės paramą asmenims, kurie augina ir auklėja vaikus namuose; Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintai piliečių teisei gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2019 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas pripažino vaiko K. S. tėvystę, nors nėra jo biologinis tėvas. 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Skyrių, prašydamas skirti jam tėvystės išmoką už vaiką, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. Visų trijų darbdavių pareiškėjas buvo išleistas trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogų ir nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. atostogavo prižiūrėdamas nepilnametį vaiką, tačiau socialinių išmokų už minėtą laikotarpį negavo.

1.2. DK 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog po vaiko gimimo tėvui gali būti suteikiamos trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos iki vaikui sukanka trys mėnesiai, t. y. nuo to momento, kai objektyviai atsiranda juridinis faktas, jog vaikas turi tėvą, t. y. pirminį vaiko kilmės patvirtinimo dokumentą – civilinės metrikacijos skyriaus gimimo įrašą, padarytą civilinės metrikacijos skyriuje. Nuo šio juridinio fakto įregistravimo atsiranda vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. DK 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įvaikintojams per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos gali būti suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos, įvaikinus du ir daugiau vaikų atostogoms suteikiamos per šešis mėnesius. Taigi, šioje normoje įtvirtinta taisyklė, jog teisė į išmoką atsiranda ne nuo vaiko gimimo, o nuo juridinio fakto (įvaikinimo) atsiradimo apie vaikų ir įvaikintojų (tėvų) tarpusavio teises ir pareigas.

1.3. Pareiškėjas yra pripažinęs tėvystę dar dviem ne biologiniams vaikams. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 10 d. yra pripažinęs tėvystę ir kitam ne biologiniam vaikui bei pasinaudojęs tėvystės atostogomis laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. vasario 5 d. antrajam vaikui prižiūrėti, būtent pagal DK 133 straipsnio 2 dalį (tėvystės teisių ir pareigų atsiradimas per įvaikinimo institutą). Be to, net trys skirtingi pareiškėjo darbdaviai vertino, jog tėvystės pripažinimas ne biologiniam vaikui labiau artimas įvaikinimo institutui pagal DK 133 straipsnio 2 dalį, kadangi tarp vaiko ir tėvo nėra biologinio ryšio, o juos sieja išimtinai tik socialinis ir teisinis ryšiai, kurie yra būdingi būtent įvaikinimo institutui, kaip jo skiriamieji bruožai. Be to, atsakovas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (9.4) VPA_SP3-5913 patvirtino pareiškėjo poziciją, jog teisę gauti socialines išmokas tėvystės atostogų laikotarpiu pagal DK 133 straipsnio 2 dalį vaikui galima, tačiau pasinaudoti tokia teise gauti socialines išmokas už pirmąjį vaiką tėvystės atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. sausio 5 d. Taigi, atsakovas iš esmės tokius pat faktus vertino skirtingai.

1.4. Tėvystės pripažinimas ne biologiniams vaikams gali būti prilyginamas įvaikinimui socialinių išmokų skyrimo kontekste, vadovaujantis konstitucinėmis tėvystės puoselėjimo gairėmis. Jeigu teismas manytų, jog nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikoma DK 133 straipsnio 1 dalies sąvoka – vaiko gimimo diena, nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama kaip tėvystės pripažinimo diena (2019 m. rugpjūčio 9 d.). 2019 m. gruodžio 3 d įstatymu Nr. XIII-2595 (TAR, 2019, Nr. 2019-20027) nustatyta, kad įstatymo Nr. XIII-2595 nuostatos taip pat taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) gimusių vaikų tėvams, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo dienos nėra praėjęs vienų metų terminas nuo vaiko gimimo dienos ir tėvai nebuvo pasinaudoję po vaiko gimimo suteikiamomis trisdešimt kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogomis.

1.5. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo turėjo pareigą taikyti DK 133 straipsnio normą ne izoliuotai, o sistemiškai ir teleologiškai įvertinę ordinarinių įstatymų normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.140 str. 4 d. 3.141 str., 3.142 str. 1 d., 3.227 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus dėl tėvystės, kaip konstitucinės vertybės, visokeriopo puoselėjimo ir saugojimo, Konstitucijos nuostatas (29 str., 38 str. 1, 2 d., 39 str. 1 d., 52 str.) bei bendruosius teisės principus – teisinės valstybės ir proporcingumo.

1.6. Pareiškėjas, pasinaudojęs įstatyme numatytomis ne ginčo teisenos priemonėmis, t. y. notariniu tėvystės pripažinimu, negali atsidurti blogesnėje padėtyje negu įvaikintojai, nes toks faktų vertinimas pažeistų konstitucinius asmenų lygybės ir nediskriminavimo principus ir nebūtų objektyviai pateisinamas, nes pareiškėjas palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojamas, nors tarp tų grupių (įvaikintojų ir tėvų, pripažinusių tėvystę) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų. Tiek asmeniui pripažinusiam tėvystę, tiek asmeniui įvaikinusiam vaiką atsiranda vienodos teisinės pasekmės (pagal CK 3.140 str. 4 d., jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę; pagal CK 3.227 str. 2 d. įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą).