Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-04-03 · Administracinė byla Nr. A-415-138-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-04-03
Bylos Nr.
A-415-138-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius (pran.)
Pareiškėjas
D. M. G.
Atsakovas
Sveikatos apsaugos ministerijos
Administracinė byla Nr. A7-138-07Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjai D. M. G.,atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui M. K. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal D. M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. G. skundą atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijai dėl įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. M. G. kreipėsi į administracinį teismą prašydama įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją atsakyti į jos prašymą koreguoti 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą ir šį įsakymą koreguoti.

Pareiškėja teigia, kad 2005 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu, sausio 14 d. registruotu laišku, kovo 23 d. elektroniniu paštu su priminimu apie negautą atsakymą į registruotu laišku sausio 14 d. siųstą prašymą, birželio 23 d. registruotu laišku nusiųstas Vyriausybės vadovui ir Vyriausybės kanceliarijos persiųstas Sveikatos apsaugos ministerijai, kurį gavo liepos 1 d., yra tas pats prašymas, jokio kito prašymo sveikatos apsaugos ministrui nesiuntė. Sveikatos apsaugos ministras atsakė tik į Vyriausybės kanceliarijos persiųstą prašymą 2005 m. rugpjūčio 8 d. rašte. Pareiškėja nesutinka, kad atsakyta į jos sausio 19 d. ir liepos 1 d. registruotu laišku (bei sausio 11 d. ir kovo 23 d. elektroniniu paštu) gautus prašymus koreguoti įsakymą, o atsakyta į jos 2004 m. gruodžio 14 d. ir gruodžio 19 d. kreipimąsi nesusijusį su įsakymu Nr. 256.

Pareiškėja teigia, kad 2005 m. rugpjūčio 8 d. atsakyme neteisingai nurodoma, jog sprendžiami darbuotojo ir darbdavio santykiai, o darbdavio rėmimasis neteisinga psichiatrinio stacionarizavimo nuoroda sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 3 priedo 4 ir 3 punktais, supainiotos nuorodos dėl psichikos sutrikimų stacionarizavimo imperatyvumo ir prieštarauja visuotinai priimtai praktikai, ši nuoroda turi būti koreguotina net ir be pareiškėjos prašymo, nes neteisingos įsakymo nuorodos vykdymas pažeistų žmogaus teises, nacionalinius, tarptautinės teisės aktus. Atsakovas vengia atsakyti į jos prašymą koreguoti, t. y. vengia koreguoti, minėto įsakymo nuostatas, nors tai ministro kompetencija.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 112-113).

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-805 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio, tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ pakeitimo 3 priedas buvo išdėstytas nauja redakcija, kurioje nebeliko nuorodos, kokį gydymą privalu paskirti pacientui pagal nustatytą diagnozę. Pažymėjo, kad skiriant gydymą ir gydant ligonius, turinčius šizofrenijos ir afektinių sutrikimų, gydytojas vadovaujasi Šizofrenijos ir afektinių sutrikimų gydymo metodika. Kadangi pareiškėja skundžia jau negaliojantį teisės aktą, atsakovas teigia, kad skunde suformuluotas ginčo dalykas nesudaro pagrindo kilti ginčui.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstyta poziciją ir prašė skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjimo dalykas yra įpareigojimas atsakovą atsakyti į D. M. G. prašymą koreguoti 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą ir šį įsakymą koreguoti; teismas nenagrinėja ir nevertina pareiškėjos reikalavimo atstatyti jos pažeistas teises, grąžinant ją į darbą ir kompensuojant patirtą moralinę bei materialinę žalą ir įvertinti Kauno centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovės V. M. ir poliklinikos direktoriaus G. A. veiksmus, atleidžiant pareiškėjais gydytojos psichiatrės pareigų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi 2004 m. gruodžio 14 d. (gavimo žyma 2005 m. sausio 17 d.) ir 2004 m. gruodžio 19 d. (gavimo žyma 2004 m. gruodžio 27 d.) į sveikatos apsaugos ministrą prašydama koreguoti sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256 ir prašydama atstatyti pažeistas teises (b. l. I tomas, 128-145). 2005 m. sausio 26 raštu Sveikatos apsaugos ministerija atsakė į pareiškėjos 2004 m. gruodžio 14 d. ir 2004 m. gruodžio 19 d. prašymus (I tomas, b. l. 118). 2005 m. birželio 23 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovą prašydama atsakyti, kodėl sveikatos apsaugos ministras neatsako į jos 2004 m. gruodžio 14 d. prašymą, nusiųstą 2005 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu, 2005 m. sausio 14 d. registruotu laišku, 2005 m. kovo 23 d. pakartotinai nusiųstą elektroniniu paštu (I tomas, b. l. 127). Vyriausybės kanceliarija 2005 m. birželio 30 d. persiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai D. M. G. prašymą (I tomas, b. l. 126). Sveikatos apsaugos ministerija 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu atsakė pareiškėjai nurodydami, kad 2005 m. sausio 26 d. raštu Nr. 4-(10.10-22)-157 jai buvo atsakyta į jos 2005 m. sausio 14 d. prašymą, o į 2005 m. sausio 11 d. ir į 2005 m. kovo 23 d. raštus, siųstus elektroniniu paštu, nebuvo atsakyta, nes šie raštai neatitiko Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento reikalavimų (I tomas, b. l. 119).

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakyti atsakovą į D. M. G. prašymą koreguoti 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą teismas nurodė, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 p. viešojo administravimo subjektai - institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas, tad Sveikatos apsaugos ministerija yra viešojo administravimo institucija ir ji vykdydama savo funkcijas turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo normomis. Pagal šio įstatymo 19 str. 1 d. numatyta, kad kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją, 28 str. 1 d. numatyta, kad prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų. Papildžius šio įstatymo 19 str. 5 dalimi (2005 m. birželio 9 d. įstatymas Nr. X-239), numatyta, kad asmenų prašymai, pateikti elektroniniu būdu, turi būti pasirašyti elektroniniu parašu. Taigi, atsakovas ruošdamas atsakymą 2005 m. rugpjūčio 8 d. turėjo vadovautis šia norma. Sveikatos pasaugos ministerija savo darbe vadovaujasi Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamentu, kuris iš esmės atitinka Viešojo administravimo nuostatas.

Minėtame rašte vadovautasi Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamentu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-232 (Žin., 2004, Nr. 61-2195; 2004, Nr. 150-5462). Šio reglamento 22 punkte numatyta, kad ministerijai adresuoti elektroniniu paštu, faksu gauti dokumentai, jeigu juose yra nurodyti siuntėjo vardas, pavardė, parašas, adresas, kuriuo jis pageidauja gauti atsakymą, telefonas (jeigu siuntėjas jį turi), registruojami kanceliarijoje bendra tvarka. Tokie dokumentai perduodami vadovybei, kuri nurodo, kuriam skyriui pavesti juos nagrinėti. Padaryta išvada, kad 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. kovo 23 d. elektroniniu būdu pateikti prašymai neatitiko šiame reglamente nustatytų reikalavimų, todėl jie pagrįstai nebuvo nagrinėjami.

Šalies argumentai

Teismas konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija tinkamai atsakė 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu pareiškėjai paaiškindama, kad į jos prašymą jau atsakyta. Elektroniniu būdu pateikti prašymai neatitiko tokiems prašydama keliamų reikalavimų, todėl ministerija ir neturėjo pareigos atsakyti į šiuos raštus. Kad pareiškėja jokio kito prašymo nepareiškė, tik 2005 m. sausio 14 d. prašymą, tą ji ir pati savo skunde nurodė, o ministerija į šį prašymą atsakė 2005 m. sausio 26 d. rašte. Atmestas pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo atsakyta į jos pateiktą prašymą, nes bylos rašytiniai įrodymai ir liudytojo M. A. paaiškinimas patvirtina, kad pareiškėjai buvo atsakyta tinkamai. Dėl to konstatuota, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti atsakovą atsakyti į jos prašymą, kadangi jai jau buvo atsakyta, apie šiuos atsakymus ir pati pareiškėja žinojo.

Dėl reikalavimo koreguoti 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256 teismas nurodė, kad 1999 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. 256 „Dėl pirminio antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo (Žin., 1999, Nr. 48-1557) 3 priedo „Psichiatrijos ir psichoterapijos pirminio lygio paslaugų teiškimo suaugusiems reikalavimai“ skiltyje „Parodymai nukreipti į aukštesnio lygio psichikos sveikatos priežiūros įstaigą“ 3 punktu buvo nustatyta, jog pagal pateiktus diagnozių kodus pacientai turėtų būti gydomi stacionare, 3 priedo 4 punkte - kad pagal pateiktus diagnozių kodus, pacientai gydomi tik stacionare (I tomas, b. l. 122-123). Šis įsakymas, kurį prašo koreguoti pareiškėja, 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-805 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 168-6203) 3 priedas išdėstytas nauja redakcija (I tomas, b. l. 120-121). Taigi, naujos redakcijos 3 priede nuorodos, kokį gydymą (stacionarinį ar ambulatorinį) privalu paskirti pacientui pagal diagnozę, nebeliko. Pareiškėja skundžia negaliojantį teisės aktą, o pakeistas įsakymas įtvirtino nuostatą dėl ko pareiškėja kėlė ginčą, todėl teismas padarė išvadą, kad neliko pagrindo šiam ginčui kilti ir šioje dalyje skundą vertino kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir jos skundą patenkinti.

Pareiškėja mano, kad teismas teisingai nurodė, jog Sveikatos apsaugos ministerija yra viešojo administravimo institucija, praktiškai įgyvendinanti vykdomosios valdžios funkcijas ir turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo normomis. Pagal šio įstatymo 19 str. 1 d. numatyta, kad kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją, 28 str. 1 d. numatyta, kad priimtų asmenų prašymų nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų. Tačiau teismas neteisingai nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministerija laiku ir tinkamai atsakė į jos prašymą koreguoti supainiotus poįstatyminio akto: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ... tvirtinimo“ punktus dėl stacionarizavimo į psichiatrijos įstaigas imperatyvumo nuorodų, bei atstatyti dėl šios priežasties pažeistas jos teises, atleidus iš gydytojos psichiatrės pareigų už sėkmingą ne psichozinio lygio depresija sergančiųjų gydymą neuždarius į psichiatrijos įstaigą ir tuo „pažeidus“ minimo įsakymo 3 Priedo 4 punkto nuorodą dėl nuotaikos sutrikimų (F 30 - F 39 ) gydymo tik stacionare (toliau - prašymas), gautą ministerijoje 2005 m. sausio 17 d. ar 2005 m. sausio 19 d. Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnyje nurodoma, kad prašymo priėmimas ir nagrinėjimas įpareigoja viešojo administravimo instituciją prašymo priėmimo faktą patvirtinti atitinkamu dokumentu, kuriame nurodoma prašymo priėmimo data, valstybės tarnautojo, kuriam pavesta nagrinėti prašymą, vardas, pavardė, telefono numeris, prašymo registracijos numeris, ir įpareigoja jį įteikti arba išsiųsti prašymo pateikėjui. Ji patvirtinančio dokumento negavo, atsakovas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad toks dokumentas buvo, jų nėra byloje, o ministro 2005 m. rugpjūčio 8 d. atsakyme rašoma: „Jūs prašėte atsakyti į 2005 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu gautą Jūsų prašymą koreguoti sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256, 2005 m. sausio 19 d. gautą prašymą atstatyti Jūsų pažeistas teises“. Apie jos Sveikatos apsaugos ministerijoje gautą prašymą sprendime rašoma: „Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi 2004 m. gruodžio 14 d. į sveikatos apsaugos ministrą prašydama koreguoti sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256 ir prašydama atstatyti pažeistas teises“. Atsakovas nurodė teismui skirtingą jos prašymo gavimo datą, tačiau prašymas 2005 m. sausio 17 d. arba 19 d. ministerijoje gautas ir teismui tai nekėlė abejonių. Teismas konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija tinkamai atsakė 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu pareiškėjai paaiškindama, kad į jos prašymą jau atsakyta. Ministerija į šį prašymą atsakė 2005 m. sausio 26 d. rašte. Atmestas pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo atsakyta į jos pateiktą prašymą, konstatavus, jog bylos rašytiniai įrodymai ir liudytojo M. A. paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai buvo atsakyta tinkamai.

Teismo išvada neteisinga. Tinkamu atsakymu laikomas atsakymas į prašymą koreguoti ministro įsakymą ir atstatyti pažeistas teises atleidžiant iš gydytojos pareigų dėl koreguotino ministro įsakymo nevykdymo kitiems asmenims N. D. ir O. L. nurodytą 2005 m. sausio 26 d. raštą Nr. 4-(l 0.10-22)-157 kaip atsakymą visiškai kitu klausimu ir tai yra pažymėta Seimo kontrolieriaus pažymoje, jos pateiktoje teismui su skundu dėl ministro vengimo atsakyti į prašymą, skundžiant ministro 2005 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą, kuriame rašoma netiesa dėl 2005 m. sausio 26 d. rašto Nr. 4-(l0.10-22)-157. Seimo kontrolieriaus R. Valentukevičiaus 2005 m. kovo 18 d. pažymoje dėl N. D. ir O. L. skundo prieš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją dėl D. D. visiškos izoliacijos Kėdainių pensionate reikalaujant ją nutraukti bei naujai peržiūrėti jos neveiksnumo klausimą, rašoma: „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2005 m. vasario 8 d. raštu Nr. 10-(10.J-22)-745 informavo Seimo kontrolierių, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo gautas N. D. , O. L. ir D. M. G. prašymas dėl D. D. patalpinimo Kėdainių pensionate. Vėliau pareiškėja 2004 m. gruodžio 14 d. ir 2004 m. gruodžio 19 d. raštais kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, jai atsakyta 2005 m. sausio 26 d. raštu Nr. 4-(10.10-22)-157“.

Nepagrįsta teismo išvada, kad bylos rašytiniai įrodymai ir liudytojo M. A. paaiškinimas patvirtina, jog pareiškėjai buvo atsakyta tinkamai, nes atsakovas tokio atsakymo nepateikė. Byloje nėra atsakymo į jos 2005 m. sausio mėnesį, neaišku 17 ar 19 dieną, gautą prašymą koreguoti sveikatos apsaugos ministro įsakymą bei atstatyti dėl jo neteisėtumo pažeistas jos teises. Tai yra ministro Seimo kontrolieriui pateiktas 2005 m. sausio 26 d. raštas Nr. 4-(10.10-22)-157, kaip atsakymas dėl D. D. izoliacijos Kėdainių pensionate, ir jis negali būti laikomas tinkamu atsakymu dėl koreguotinų talpinimo į psichiatrijos įstaigą nuorodų 1999 m. ministro įsakyme Nr. 256 bei dilemos, ar gydytojas turi vykdyti neteisingą ministro įsakymą (nuorodą).

Apie minimo ministro įsakymo (nuorodos) korekciją neužsimenama ir 2005 m. rugpjūčio 8 d. atsakyme (administracinė byla Nr. 1-579-12/2006, t. 1., b. l. 10), kurio didžiąją dalį sudaro samprotavimai apie elektroninį paštą, nors prašymas ministerijoje yra gautas registruotu laišku, ir jo gavimo faktas patvirtintas, ir tik 2005 m. spalio 18 d. atsiliepime į jos skundą nurodoma, kad nuorodos, kurią prašė koreguoti ir atstatyti dėl jos neteisėtumo pažeistas teises, įsakyme nebeliko, ir tai nurodoma praėjus 9 mėnesiams nuo jos prašymo gavimo, tačiau ne atsakyme į jos prašymą, o atsiliepime teismui į skundą, todėl tai nėra atsakymas ir rašytinių įrodymų apie ministro ar Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymą į jos 2005 m. sausio mėnesį gautą prašymą koreguoti ministro įsakymą bei atstatyti dėl jo neteisėtumo pažeistas teises teismui atsakovas nepateikė, jų nėra byloje, o Sveikatos apsaugos ministerijos 2005 m. sausio 26 d. rašto Nr. 4-(10.10-22)-157, ministro nurodyto Seimo kontrolieriui kaip atsakymo visiškai kitu klausimu, teismo įvertinimas kaip tinkamo atsakymo į jos prašymą prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytai procedūrai ir prievolėms, nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus. Įstatymo 2 straipsnyje yra garantuojama piliečių teisė į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą taip pat ir teisę gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos, teisę susipažinti su administravimo procedūros metu surinktais dokumentais ir kita surinkta informacija, pareikšti savo nuomonę bei pateikti papildomus dokumentus (27 straipsnis), o Įstatymo 32 straipsnyje numatoma, kad sprendimą priėmusi institucija, gavusi pareiškėjo ar kito suinteresuoto asmens pranešimą apie neteisingą faktinių duomenų administraciniame sprendime įvertinimą ar teisinių klaidų jame buvimą, sustabdo sprendimo galiojimą ir pradeda klaidų ištaisymo procedūrą prieš tai išklausius pareiškėją bei kitus suinteresuotus asmenis, įvertinus jų argumentus klaidų ištaisymo klausimu. Be to, viešojo administravimo institucija privalo imtis reikalingų priemonių klaidos ištaisymo sprendimui realiai įgyvendinti ir informuoti apie jį visus suinteresuotus asmenis, privalo atlyginti asmeniui už savo neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu) padarytą žalą į ją įskaitant ir negautas pajamas, išreikalaujant įstatymų nustatyta tvarka patirtą nuostolį, kaip numatoma įstatymo 39 straipsnyje, iš valstybės ar savivaldybės tarnautojo, dėl kurio kaltės atsirado ši žala.

Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nurodoma, jog gydytojas privalo laikytis medicininės etikos reikalavimų (4 dalis) ir atsisakyti taikyti asmens sveikatos priežiūros metodus (gydymą), kurie prieštarauja gydytojo etikos principams ir moralės normoms (17 str. 5 dalis). Medicinos ir etikos ryšys itin glaudus, o medicininę etiką pirmiausia lemia pagarba pacientų žmogaus teisėms:

„Mediko ir medicinos etika grindžiama bendrosios etikos principais. Tai verčia gydytoją laikytis žmogaus teisių ir garantuoti mediko profesijos garbingumą. Atlikdamas savo pareigą, gydytojas turi išsaugoti savo profesinę nepriklausomybę ir veikti atsižvelgdamas į savo sąžinę ir šiuolaikinį medicinos mokslą“ (Tarptautinis medicinos etikos kodeksas, 1 str. 1 ir 2 dalys, 4 straipsnis) Dar griežtesni etinių principų reikalavimai psichiatrijoje, kurioje dėl specialybės ypatumų pavojai pažeidinėti žmogaus teises itin dideli ir tai numatyta dar 1977 sudarant etinių psichiatrijos principų kodeksą Havajų Deklaraciją, kurios vertimą į lietuvių kalbą ji pateikė teismui kaip ir Europos Tarybos reglamentą šioje srityje, nurodantį Sveikatos ir socialinės santarvės Departamento direktorės laiško „Psichiatrija ir Žmogaus teisės“ vertimą bei šiuo klausimu priimtas ET rekomendacijas: psichikos sveikatos specialisto pagrindinė pareiga yra pacientų pagrindinių teisių gynimas. Savo prašyme ministrui ji nurodė ir pagrindė faktais, kad supainiotos talpinimo į psichiatrijos įstaigą nuostatas sveikatos apsaugos ministro 1999 įsakyme Nr. 256, dėl kurio ji atleista iš darbo už sėkmingą depresija sergančių pacientų gydymą neuždarant jų į psichiatrijos įstaigą ir nepažeidžiant žmogaus teisių, taip pat skunde Vilniaus apygardos teismui dėl vengimo atsakyti į prašymą bei savo pasisakyme 2006 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio metu (2 t., b. 1. 43-49), psichiatrinio stacionarizavimo nuostata ministro įsakyme, dėl kurio nevykdymo ji atleista iš darbo, prieštarauja Lietuvos medicinos normos MN 53:1998 hospitalizavimo sąvokai bei rekomenduojamai gydymo strategijai (Administracinė byla Nr. 1-579-12/2006, 1 t., b. 1. 50 - 67), Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo prievartinio stacionarizavimo sampratai, Konstitucijos 53 str. 1 d., Europos Tarybos psichikos sveikatos priežiūros reglamentui (rekomendacijoms), neteisingos talpinimo į psichiatrijos įstaigą nuorodos ministro įsakyme vykdymas pažeistų pacientų žmogaus teises. Neteisingo (taisytino) ministro įsakymo dėl psichiatrinio talpinimo vykdymas sudaro koliziją ir su Europos teise: Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995, numatomos tikslios sąlygos, kada asmuo gali būti patalpintas į psichiatrijos įstaigą (Konvencijos 5 str. 1 dalies punktas „e“) ir 5 straipsnio 4 dalis), o neteisėto talpinimo pasėka yra ne vien žalos atlyginimas, bet ir baudžiamasis persekiojimas. Konvencijos 7 straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtų įsakymų vykdymą: „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais“ (1 dalis), tačiau leidžia bausti kiekvieną asmenį už veiksmus, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais (Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis) - neteisingo įsakymo (nuorodos) gydytojo praktikoje vykdymas yra nusikaltimas.

Turint omenyje kad administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę vykdo taip pat viešojo administravimo institucija: „Administracinių sprendimų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas. Kontrolės subjektą nustato sprendimą priėmusi institucija. Juo gali būti: 1) sprendimą priėmusi institucija; 2) pavaldumo tvarka įgaliota institucija, prižiūrima įpareigojusios institucijos“ (Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnis).

Administracinis teismas, nagrinėdamas Sveikatos apsaugos ministerijos (Ministro) vengimą atsakyti dėl koreguotinos psichiatrinio talpinimo nuorodos ministro įsakyme bei to pasėkoje pažeistų gydytojos teisių, neatkreipė dėmesio ir į kitus nagrinėjamo klausimo aspektus, paaiškėjusius teismo procese.

Atsiliepimas

Atsakovas su atsiliepimu į skundą dėl vengimo atsakyti dėl koreguotinų 1999 m. ministro įsakymo nuorodų ir atstatyti to pasėkoje pažeistas gydytojos teises teismui pateikė visus Lietuvos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui bei Sveikatos apsaugos ministerijai rašytus prašymus (Administracinė byla Nr. 1-579-12/2006, 1 t., b. l. 146-160, 176 – 181) dėl D. D. uždarymo 2004 m. birželio 30 d. į Kauno psichiatrijos ligoninę prievartiniam pervežimui į asmenų su sunkia proto negalia Kėdainių pensionatą, nepaisant 2004 m. spalio 19 d. Sveikatos apsaugos ministerijos rašte nurodomų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tikrinimo metu rastų pažeidimų bei D. D. visiškos izoliacijos, patalpinus prievarta be teismo sprendimo ir neleidžiant kreiptis į teismą Kėdainių pensionate, dėl kurios į įvairias Lietuvos institucijas, taip pat į Sveikatos apsaugos ministeriją bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių R.Valentukevičių kreipėsi ir kiti Lietuvos piliečiai, nepaaiškindamas kokiu tikslu tai buvo padaryta.

Priežastį ji sužinojo 2005 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas D. D. prašymas teismui spręsti dėl jos prievartinio be teismo sprendimo sulaikymo ir gydymo Kėdainių asmenų su sunkia proto negalia pensionate teisėtumo. Kauno psichiatrijos ligoninės atstovė grasino jai tvirtindama, kad visi raštai dėl D. D. , jų tarpe ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos, nors ant 2004 m. gruodžio 19 d. jos kreipimosi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl D. D. nurodant kokie ir kaip Europos teisės aktai yra pažeisti, ministras užrašė „Ministerijos valstybės sekretorei - Informacijai“ persiųsti jai, į Kauno psichiatrijos ligoninę, o pačiai D. D. buvo grasinta, kad bus sudaryta komisija ir padaryta neveiksni kaip ir jos mylima daktarė D. M. G. , jei ji teisme pasakys ką nors bloga apie ją pensionate uždarytą laikantį įtėvį (D. D. uždarymo be teismo sprendimo teisėtumas dabar nagrinėjamas EŽTT). Tai ji nurodė savo pasisakyme 2006 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio metu (Administracinė byla Nr. 1-579-12/2006, 2 t., 2 t., b. 1. 43-49).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Į pareiškėjos Sveikatos apsaugos ministerijoje registruotus 2005 m. sausio 17 d. ir 2004 m. gruodžio 19 d. pareiškimus dėl sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 koregavimo ir pažeistų teisių atstatymo ministerija atsakė 2005 m. sausio 26 d. raštu. Į Vyriausybės kanceliarijos persiųstus pareiškėjos pareiškimus, atsiųstus elektroniniu paštu, ministerija atsakė 2005 m. rugpjūčio 8 d., informuodama pareiškėją, kad į jos 2005 m. sausio 14 d. pareiškimą atsakyta 2005 m. sausio 26 d. raštu Nr. 4-(10.10-22)-157, o į 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. kovo 23 d. raštus, gautus elektroniniu paštu, neatsakyta, nes tų raštų pateikimo būdas neatitiko ministerijos darbo reglamento reikalavimų. Tai nustatė ir patvirtino teismas 2006 m. birželio 8 d. sprendime.

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 48-1557) 3 priedo „Psichiatrijos ir psichoterapijos pirminio lygio paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimai“ (toliau - 3 priedas) skiltyje „Parodymai (dabar-priežastys), nukreipti į aukštesnio lygio psichikos sveikatos priežiūros įstaigą“ 3 punktu buvo nustatyta, kad pagal žemiau pateiktus diagnozių kodus pacientai turėtų būti gydomi stacionare. 3 priedo 4 punkte - kad pagal žemiau pateiktus diagnozių kodus, pacientai gydomi tik stacionare (pridedama).

Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-805 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 168-6203) 3 priedas buvo išdėstytas nauja redakcija (pridedama). Naujos redakcijos 3 priede nebeliko nuorodos, kokį gydymą (stacionarinį ar ambulatorinį) privalu skirti pacientui pagal nustatytą diagnozę. Šio priedo 3 ir 4 punktų pastabose nurodyta gydytojui, skiriančiam gydymą, vadovautis sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 „Dėl ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodikų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 90-3880, 2004, Nr. 177-6580).

Šizofrenijos ir afektinių sutrikimų gydymo metodikoje, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422, nustatyti ligų diagnozavimo principai, medikamentų eiliškumas ir deriniai. Skiriant gydymą ir gydant ligonius, turinčius šizofrenijos ir afektinių sutrikimų, gydytojas vadovaujasi minėta gydymo metodika ir pagal kompetenciją sprendžia, kokį gydymo metodą pasirinkti.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi teismas 2005 m. spalio 3 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjos skundą tik dėl dalies, kurioje reikalaujama įpareigoti keisti sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256, o pareiškėja skundžia jau negaliojantį teisės aktą, darytina prielaida, kad skunde suformuluotas ginčo dalykas nesudaro pagrindo kilti ginčui.

Šalies argumentai

Pareiškėja, apeliacinės instancijos teisme palaikydama skundą, prašo jį patenkinti. Ji pakartojo apeliaciniame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose teismui išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepime į jį nurodytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėja pati tvirtina, kad 2005 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu, sausio 14 d. registruotu laišku (prašyme data nurodoma 2004-12-14, išsiuntimo data įrašyta pačios pareiškėjos, suklysta dėl metų – turi būti 2005 m., tai ji paaiškino apeliacinės instancijos teisme, t. 1, b. l. 22), kovo 23 d. elektroniniu paštu su priminimu apie negautą atsakymą į registruotu laišku sausio 14 d. siųstą prašymą, birželio 23 d. registruotu laišku nusiųstas Vyriausybės vadovui ir Vyriausybės kanceliarijos persiųstas Sveikatos apsaugos ministerijai, kurį gavo liepos 1 d., yra tas pats prašymas, jokio kito prašymo sveikatos apsaugos ministrui ji nesiuntė. Sveikatos apsaugos ministras atsakė tik į Vyriausybės kanceliarijos persiųstą prašymą 2005 m. rugpjūčio 8 d. rašte.

Pareiškėja nesutinka, kad atsakyta į jos 2005 m. sausio 14 d. ir liepos 1 d. registruotu laišku (bei sausio 11 d. ir kovo 23 d. elektroniniu paštu) gautus prašymus koreguoti įsakymą, be to, be teisėto pagrindo nekoreguoti pareiškėjos minimi šio įsakymo punktai dėl stacionarizavimo į psichiatrijos įstaigas imperatyvumo nuorodų.

Dėl, pareiškėjos manymu, neteisėto atsakovo įsakymo buvo pažeistos jos teisės - ji atleista iš gydytojos psichiatrės pareigų, apkaltinus pažeidus minimo įsakymo 3 Priedo 4 punkto nuorodą dėl nuotaikos sutrikimų (F 30 - F 39) gydymo tik stacionare, nors ji sėkmingai ne psichozinio lygio depresija sergančiuosius gydė neuždarant į psichiatrijos įstaigą.

Byloje esantys dokumentai liudija, kad į pareiškėjos Sveikatos apsaugos ministerijoje registruotą 2005 m. sausio 17 d. (t. 1, b. l. 128) pareiškimą dėl sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 koregavimo ir pažeistų teisių atstatymo ministerija atsakė 2005 m. sausio 26 d. raštu. Į Vyriausybės kanceliarijos persiųstus pareiškėjos pareiškimus, atsiųstus elektroniniu paštu, ministerija atsakė 2005 m. rugpjūčio 8 d., informuodama pareiškėją, kad į jos 2005 m. sausio 14 d. pareiškimą atsakyta 2005 m. sausio 26 d. raštu Nr. 4-(10.10-22)-157, o į 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. kovo 23 d. raštus, gautus elektroniniu paštu, neatsakyta pagrįstai Reglamento 22 punkte numatyta, kad ministerijai adresuoti elektroniniu paštu, faksu gauti dokumentai, jeigu juose yra nurodyti siuntėjo vardas, pavardė, parašas, adresas, kuriuo jis pageidauja gauti atsakymą, telefonas (jeigu siuntėjas jį turi), registruojami kanceliarijoje bendra tvarka. Elektroniniu paštu pareiškėjos pateikti prašymai neatitiko visų paminėtų ministerijos darbo reglamento reikalavimų.

Analizuojant atsakovo 2005 m. sausio 26 d. raštą Nr. 4-(10.10-22)-157 bei 2005 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą pareiškėjai į Vyriausybės kanceliarijos persiųstą pareiškėjos pareiškimą, konstatuotina, jog Sveikatos apsaugos ministerija dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos atleidimo iš darbo faktinių aplinkybių bei taikytinos teisės vertinimu, pagrįstai nurodė, jog nekompetentinga nagrinėti darbo ginčus ar kitaip įtakoti darbo teisinius santykius tarp pareiškėjos ir gydymo įstaigos, kurioje pareiškėja dirbo iki 2003 m. kovo 24 d., kai buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (t. 2, b. l. 20 – 25).

Tuo tarpu sprendžiant, kokių procedūrų laikomasi tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos pilietis (kiekvienas kitas teisėtai šalyje gyvenantis asmuo), manydamas, jog dėl neteisėto norminio teisės akto, pagal kompetenciją priimto centrinio viešojo administravimo subjekto, taikymo yra pažeidžiamos jo teisės, siekia tokio akto (jo dalies, jame įtvirtintų teisės normų) pakeitimo ar nuginčijimo, darytina išvada, jog remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktajame skirsnyje įtvirtintomis nuostatomis kiekvienas asmuo tokią savo teisę realizuoja teikdamas atitinkamą prašymą nagrinėjamoje individualioje byloje (ABTĮ 111 straipsnis), t. y. šiuo atveju teismine tvarka ginčijamo norminio teisės akto teisėtumas galėjo būti tikrinamas bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjusiam pareiškėjos bylą dėl grąžinimo į darbą, kreipusis į Vyriausiąjį administracinį teismą su atitinkamu prašymu. Kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo (t. 2, b. l. 24), teismas analizavo sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ pakeitimo“ 3 priedo nuostatas ir nenustatė teisinių pagrindų, kurie leistų suabejoti normų teisėtumu, todėl nesikreipė į Vyriausiąjį administracinį teismą prašydami patikrinti šių nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Asmens kreipimasis į subjektą, priėmusį norminį teisės aktą, su prašymu jį pakeisti, teisės aktais nereglamentuojamas, tačiau priimtinas ir skatintinas reiškinys teisinėje valstybėje, pagrįstoje pilietiškumo pradais, tačiau, iš kitos pusės, tai neįpareigoja viešojo administravimo subjekto veikti taip, kaip siekia pareiškėjas. Šiuo atveju galioja subjekto diskretiškumo principas, o tiesioginės teisminės tokio norminio akto kontrolės inicijavimo teisė įstatymais nustatyta tik specialiai nurodytiems subjektams (ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis). Kiti asmenys tokią teisę įgyvendina per individualias bylas (ginčus, tiesiogiai susijusius su jų teisių, įtakojamų taikant tokį norminį aktą, gynimu).

Dėl pasakyto, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą koreguoti (iš esmės – reikalauja jį pakeisti) norminį teisės aktą reiškia ne teisės aktuose nustatyta tvarka – pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nuostatas - siekti jo nuginčijimo, o tik kitokia formuluote, siekiamų tikslų prasme iš esmės atitinkančia abstraktaus prašymo turinį, imasi specialaus subjekto teisių, apibrėžiamų ABTĮ 110 straipsnyje, įgyvendinimo, todėl negali būti tenkinamas, kaip prieštaraujantis nustatytiems procesiniams reikalavimams.

Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. M. G. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius