Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-01-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-17/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-12
Bylos Nr.
1A-17/2007
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta, Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė (pran.)
Nuteistasis
E. K., M. F., V. C.
Advokatai
Sergejus Pelšas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A - 17 / 2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 2.1.6.2.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjui advokatui Sergejui Pelš,nuteistajam E. K. ,vertėjai Vladislavai Tumas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ( dėl S. J. nužudymo) laisvės atėmimu 11 metų;

- pagal BK 129 str. 1 d. ( dėl A. S. nužudymo) laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta nepilnai atlikta bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. priteista 7000 Lt V. J. naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti M. F. ir V. C. , tačiau jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo E. K. apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 8 d., po to, kai M. F. su V. C. , tą pačią dieną, kilusio asmeninio konflikto metu, laikotarpiu nuo 19 val. iki 23 val., kieme prie namo (duomenys neskelbtini), sudavė S. J. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, sukeldami jam fizinį skausmą, nukentėjusiajam S. J. grįžus į namus, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 8 d., 23 val. iki 2005 m. kovo 9 d., 04 val., kilusio asmeninio konflikto metu, jis sudavė jam nenustatytą kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, iš jų ir į galvą, tuo padarydamas S. J. galvoje daugybines muštines - plėštines žaizdas, sukėlusias kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko S. J. mirė, t.y. tyčia pastarąjį nužudė;

taip pat jis nuteistas dar ir už tai, kad 2005 m. gegužės 1 - 2 d. naktį, apie 24 -03 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. S. metu, sudavė pastarajam rankomis ir kojomis ne mažiau penkis smūgius, padarydamas dešinio dilbio, kairės plaštakos pirštų odos nubrozdinimus, dešinio žasto poodinę kraujosruvą, dešinio dilbio muštinę žaizdą, ne mažiau septynis smūgius betonine šaligatvio plytele A. S. į galvą, padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis galvos plaukuotosios dalies, kairės ausies srities žaizdomis su aplinkiniais odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis, abiejų akių vokų ir abiejų lūpų gleivinės kraujosruvomis, dešinio skruosto gleivinės muštine žaizda su aplinkine kraujosruva, kaukolės skliauto kairės pusės įspaustiniais skeveldriniais lūžiais, pereinančiais kaukolės pamato vidurinę duobę, kairio skruosto lanko, apatinio žandikaulio kairės pusės užpakalinės sąnarinės ataugos ir apatinio pamatinio lanko dešinės pusės lūžiais, galvos smegenų kairės momeninės ir abiejų smilkininių skilčių sumušimu, difuziniu kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir jų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko A. S. mirė, t.y. tokiu būdu pastarąjį nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį dėl S. J. ir A. S. nužudymų išteisinti. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neobjektyvus.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas už S. J. nužudymą. Byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog S. J. mirė nuo jo suduotų smūgių. Nurodo, jog įvykio dieną jis buvo užėjęs pas savo draugę R. L. . Apie 23 val. sugrįžo S. J. , kuris buvo labai girtas ir sumuštas. S. J. elgėsi agresyviai, įžeidžiamai kibo prie jo ir T. L. . Jis, paragintas T. L. nuraminti siautėjantį sugyventinį, sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į krūtinę ir du kartus spyrė jam į koją, po ko S. J. apsiramino. Po to jis išvažiavo namo, o R. L. , T. L. ir S. J. liko namie. Kitos dienos ryte, jam vėl atvykus pas R. L. , S. J. gulėjo ant lovos, užklotas paklode. Jis iš R. L. ir jos motinos kalbų suprato, jog S. J. negyvas. Apeliantas prisipažįsta sakęs R. L. , kad reikia paslėpti S. J. lavoną į rūsį, taip pat pripažįsta išmetęs kruviną paklodę ir turėtą peiliuką, tačiau tvirtina tai pasakęs ir padaręs dėl to, kad buvo išsigandęs, jog nukentėjusysis galėjo mirti nuo jo suduotų smūgių. Tačiau vėliau suprato, jog jo suduoti smūgiai negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tai teisme patvirtino ir ekspertas, paaiškinęs, jog sužalojimai, nuo kurių mirė S. J. , greičiausiai buvo padaryti spardant jį kojomis. Būtent tokius smūgius S. J. sudavė M. F. bei V. C. . M. F. ir V. C. , palyginus su juo, yra stiprūs vyrai, todėl jų smūgiai S. J. galėjo būti lemiami. Be to, S. J. galėjo sumušti ir kiti asmenys. Tai, kad S. J. grįžo namo stipriai sumuštas, patvirtino visi įvykio naktį bute buvę liudytojai, be to, liudytojai patvirtino, kad jis S. J. sudavė tik kelis smūgius į kūną ir į koją.

Jo manymu nepagrįsta ir neobjektyvi yra teismo išvada, kad jis, suduodamas smūgius S. J. , veikė netiesiogine tyčia, o V. C. ir M. F. veiksmuose tyčia nužudyti nukentėjusįjį nenustatyta. Teismas nenurodė tokios išvados motyvų. Jis nei tikslo, nei motyvo nužudyti S. J. neturėjo. Jo kaltė nepagrįstai grindžiama liudytojų S. T. bei R. L. parodymais. Liudytoja S. T. nebuvo tiesioginė įvykio liudytoja ir apie įvykius žino tik iš savo draugės R. L. pasakojimų. Liudytoja R. L. yra suinteresuota bylos baigtimi, nes jos motina T. L. įvykio naktį taip pat mušė S. J. , todėl ji, norėdama padėti savo motinai, jį apkalba. Be to, liudytojos S. T. ir R. L. yra nepilnametės, jos nuolat girtauja, todėl jų parodymai nėra patikimi. Apeliantas neneigia, kad ant jo drabužių liudytoja S. T. galėjo matyti kraujo dėmes, nes S. J. namo grįžo sumuštas, jo veidas bei rankos buvo kruvinos, o jis su juo kontaktavo. Be to, S. J. aptaškė krauju ne tik jį, bet ir kitus namuose buvusius žmones bei baldus, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole šie kraujo pėdsakai neužfiksuoti ir neaprašyti.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad jo prisipažinimas dėl S. J. nužudymo yra surašytas reikalaujant pareigūnams. Teismas juo grindė kaltę, pripažino jį teisingu, bet neįvertino jame nurodytą aplinkybę, kad ir T. L. įvykio vakarą S. J. mušė taburete. Jai baudžiamoji byla nebuvo iškelta.

Taip pat apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas ir už A. S. nužudymą. Teismas negalėjo jo kaltę grįsti liudytojų R. L. , T. L. , S. T. parodymais. Šios liudytojos nematė kas ir kaip nužudė A. S. . Tiesioginių šio įvykio liudytojų nėra. Apeliantas nurodo, kad 2005 m. gegužės 1 d. jis buvo užėjęs pas R. L. į svečius ir ten buvo T. L. , R. L. , S. T. , T. L. draugė ir dar du nepažįstami vaikinai bei A. S. . A. S. pradėjo užgauliai kabinėtis prie T. L. ir pastaroji paprašė jį išvaryti. Jis su A. S. bute susistumdė, pastarasis jam sužalojo ranką, tačiau jis sugebėjo A. S. išstumti iš buto į lauką ir ten jį apmėtė akmenimis. Po to grįžęs pas R. L. ir pabuvęs apie pusę valandos, išvažiavo namo. Jis apie A. S. nužudymą ir nusikaltimo padarymo būdą, t.y., kad pastarasis buvo nužudytas šaligatvio plytele, sužinojo kitą dieną iš R. L. . Jam buvo pareikštas įtarimas dėl A. S. nužudymo. Policijos pareigūnai jam grasino ir reikalavo „nuoširdaus prisipažinimo“. Jis pareigūnams paaiškino jo ir A. S. konflikto aplinkybes, tačiau toks jo paaiškinimas pareigūnų netenkino, jie reikalavo, kad jis prisipažintų nužudęs A. S. šaligatvio plytele, ir jis prisipažino. ,,Prisipažinimo“ tekstą jam pradiktavo pareigūnai. Jis yra lenkas ir blogai moka lietuvių kalbą, todėl negalėtų pats suformuluoti lietuviško teksto. Be to, jo ,,nuoširdus prisipažinimas“ neatitinka faktinių aplinkybių. Jis nei savo „prisipažinime“, nei parodymuose nėra nurodęs, kad mušė gulintį A. S. didelio dydžio šaligatvio plytelės nuolauža, gi, eksperto išvadoje nurodyta, jog dauguma nukentėjusiojo galvos sužalojimų galėjo būti padaryti A. S. būnant horizontalioje padėtyje.

Be to, apeliantas pažymi, kad ant šaligatvio plytelės nuolaužos, kuria buvo nužudytas A. S. , buvo rastas tik nužudytojo kraujas, jokio kito kraujo nerasta. Jis gi parodė, kad konflikto metu A. S. jam sužalojo ranką ir ji kraujavo, todėl, apelianto manymu, jei jis būtų laikęs plytelę, kuria buvo nužudytas A. S. , ant jos būtų likęs ir jo kraujas. Jo kraujo nebuvo rasta ir ant A. S. drabužių. Be to, teisme apklausta A. S. sugyventinė K. S. parodė, kad A. S. lavonas buvo rastas ne su tais drabužiais, su kuriais jis buvo apsirengęs nužudymo dieną, tačiau šis faktas tirtas nebuvo. Iš jo ekspertiniam tyrimui nebuvo paimti nei rūbai, nei avalynė, nors iš nužudymo mechanizmo matyti, kad asmuo, nužudęs A. S. , turėjo būti aptaškytas pastarojo krauju. Tai, apelianto manymu, rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas. Be to, nebuvo nustatyti du jaunuoliai, kurie įvykio vakarą gėrė T. L. namuose, ir jam išvažiavus, pasiliko. Apelianto manymu, A. S. nužudyti galėjo be kuris iš T. L. svečių, taip pat ir pati šeimininkė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl S. J. ir A. S. nužudymų, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl S. J. nužudymo.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už S. J. nužudymą ir prašo jį išteisinti. Apelianto prašymas atmestinas.

Apeliantas neigdamas savo kaltę be to nurodo, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog S. J. mirė nuo jo suduotų smūgių. Tačiau kolegija mano, kad apelianto kaltę įrodo ir šį skundo teiginį paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Apygardos teismas pagrįstai įrodant E. K. kaltę rėmėsi liudytojų R. L. ir S. T. parodymais. Šių liudytojų parodymai viso bylos tyrimo bei teisme metu nebuvo vienodi, tačiau teismas juos išanalizavo ir rėmėsi tais, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes bei sutapo su kitais byloje esančiais įrodymais.

Tiesioginė įvykio liudytoja R. L. pirminėje apklausoje apie E. K. buvimą įvykio vietoje iš viso neminėjo ( t. 1, b. l. 115 – 116 ), tačiau vėliau apklausta papildomai parodė, kad S. J. namo grįžo apie 23 val. labai girtas, sumuštas ir kruvinas. Grįžęs jis ėmė kolioti jos mamą, dėl to E. K. spyrė jam vieną kartą į koją, nustūmė ant lovos ir dar kartą ranka sudavė į krūtinę. Taip pat liudytoja R. L. nurodė, kad apie tai, kad S. J. mušė E. K. ji sakė savo draugei S. T. ( t. 1, b. l. 117 – 118 ). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja R. L. davė ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ( t. 1, b. l. 121 – 122 ). Tačiau apklausta pirmos instancijos teisme liudytoja R. L. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydama, kad jokio konflikto tarp S. J. ir E. K. nebuvo ir E. S. J. nemušė ( t. 4, b. l. 60 – 61 ). Tačiau tokie liudytojos parodymai yra ne tik nenuoseklūs, bet dar ir prieštarauja paties apelianto parodymams. Apeliantas pripažino, kad įvykio naktį tarp jo ir S. J. buvo konfliktas ir kad jis pastarajam sudavė kelis smūgius. Esant tokiems prieštaringiems liudytojos R. L. parodymams, akivaizdu, kad liudytoja teisme davė neteisingus parodymus, bandydama padėti E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes kaip yra neginčijamai nustatyta byloje, nuteistasis ir liudytoja yra draugai. Be to, liudytojos R. L. teisme duotus parodymus paneigė liudytoja S. T. .

Nors liudytoja S. T. pati nebuvo tiesioginė įvykio liudytoja, tačiau ji apie įvykį sužinojo iš pirminio šaltinio – liudytojos R. L. . Pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Taigi, liudytoja S. T. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai atėjus pas draugę R. L. , pastaroji pasakė, kad į mokyklą neis, nes mirė jos patėvis. Taip pat sakė, kad jos draugas E. K. nakties metu mušė S. J. , mušė stipriai rankomis į veidą ir galvą. Liudytoja matė ant grindų gulintį S. J. , aplink buvo pritaškyta kraujo. Pažymėtina, kad liudytoja S. T. teisme taip pat mėgino pakeisti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vėliau pripažino, kad jos parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra teisingi bei dar kartą patvirtino, kad R. ( L. ) sakė jai, kad E. K. mušė rankomis S. J. veidą ir galvą ( t. 4, b. l. 56 – 57 ). Be to, liudytoja S. T. parodė, kad jai atėjus anksti ryte pas R. L. , kambaryje buvo T. L. ir E. K. . Liudytoja taip pat parodė, kad E. K. siūlė įkišti S. J. kūną į rūsį, o išeidamas prigrasino niekam nesakyti, kad jis čia lankėsi. Tai, kad šie liudytojos parodymai atitinka tikrovę, patvirtina ir paties apelianto prisipažinimas, jog jis iš tikrųjų sakė R. L., kad reikia paslėpti S. J. kūną į rūsį. Be to, pats apeliantas pripažino, kad jis išmetė turėtą peiliuką ir kruviną paklodę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad E. K. tokiu būdu stengėsi išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, taip pat, kad tokie jo veiksmai parodo, kad jis suprato savo veikos pavojingumą ir kilusias pasekmes – S. J. mirtį.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad liudytoja R. L. jį apklaba, norėdama padėti savo motinai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, liudytoja R. L. keisdama savo parodymus stengiasi padėti išvengti atsakomybės būtent nuteistajam E. K. .

Be to, apeliantas nurodo, kad liudytojos S. T. ir R. L. yra nepilnametės, nuolat girtauja, todėl jų parodymai nepatikimi.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai aptarė ir tinkamai įvertino liudytojų S. T. ir R. L. parodymus ir nurodė, kodėl vienais parodymais tikima, o kiti atmetami. Apelianto nurodyta aplinkybė - kad abi liudytojos yra nepilnametės, nėra pagrindas jų parodymus laikyti nepatikimais. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato amžiaus ribos nuo kada asmuo gali ar nebegali būti šaukiamas kaip liudytojas. Liudytoju gali būti asmenys, kurie žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių ( BPK 78 str.) ir jeigu jie sugeba suvokti bylai svarbius reiškinius ir duoti apie juos teisingus parodymus. Liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus ( BPK 79 str. ). Liudytojos R. L. , gim. (duomenys neskelbtini), S. T., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nepilnametės, tačiau būdamos tokio amžiaus jos teisingai suvokė reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmos instancijos teismas liudytojų S. T. ir R. L. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje lygino su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vertino juos kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai jais rėmėsi įrodant E. K. kaltę dėl S. J. nužudymo.

Apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis vertinant V. C. ir M. F. pavartotą smurtą S. J. atžvilgiu. Kolegija, pažymi, kad vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., apeliacine tvarka ši bylą nagrinėjama tik dėl E. K. paduoto skundo ir dėl nuosprendžio dalies, kuria jis yra nuteistas. Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti V. C. ir M. F. pagal BK 140 str. 1 d. dėl savarankiškų nusikalstamų veiksmų padarytų nukentėjusiojo S. J. atžvilgiu ir nesietinų su E. K. nusikalstamais veiksmais. Nuosprendžio dalis dėl V. C. ir M. F. nuteisimo nėra apeliacine tvarka apskųsta, todėl kolegija nevertina teismo išvadų dėl šių asmenų nuteisimo.

Akivaizdu, kad apeliantas ginčydamas teismo išvadas dėl V. C. ir M. F. vartoto fizinio smurto S. J. atžvilgiu, siekia paneigti priežastinį ryšį tarp savo veiksmų – pavartoto fizinio smurto S. J. atžvilgiu ir pasekmių – pastarojo mirties, be to ginčija ir teismo išvadą, kad jis suduodamas smūgius S. J. veikė netiesiogine tyčia.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp E. K. pavartoto fizinio smurto ir S. J. mirties bei tinkamai įvertino E. K. kaltės formą ir jos rūšį.

Byloje nustatyta, kad S. J. 2005-03-08, laikotarpyje tarp 19 val. ir 23 val., M. F. ir V. C. sudavė smūgius į įvairias kūno vietas ir sukėlė nukentėjusiajam S. J. fizinį skausmą. Po ko S. J. sumuštu veidu iš Vokiečių g. grįžo į namus (duomenys neskelbtini), kur jo atžvilgiu fizinį smurtą vartojo E. K. . E. K. pripažįsta sudavęs S. J. į krūtinę ir koją, tačiau jau aptartais liudytojų R. L. , S. T. parodymais nustatyta, kad E. K. mušė S. J. stipriai rankomis į galvą, veidą, po ko S. J. nugriuvo ir nuo grindų nebesikėlė, o ryte buvo rastas miręs.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. C. ir M. F. nukentėjusiajam S. J. sudavė smūgius, vartojo fizinį smurtą laikotarpyje tarp 19 – 23 val., tikslus laikas nebuvo nustatytas. Tačiau nustatyta, kad S. J. 23 val. grįžo į namus. Nors jis buvo sumuštas, kruvinu veidu, tačiau sveikatos būkle pats nesiskundė, jo namuose buvę asmenys – liudytojai T. L. , R. L. , taip pat nenurodė, kas S. J. būtų blogai jautęsis, prašęsis pagalbos. Priešingai, iš minėtų liudytojų bei liudytojos S. T. , taip pat ir iš E. K. parodymų matyti, kad S. J. buvo guvus, agresyvus, konfliktavo su T. L. , dėl ko E. K. jį ramino ir sudavė smūgius į galvą, veidą, po kurių S. J. nugriuvo ir nebesikėlė.

Teismo medicinos specialisto akte nurodyta, kad S. J. mirė nuo galvos sumušimo, kuris atsirado suduodant smūgius kietais bukais daiktais. Visame kūne esančių sužalojimų ir jų atsiradimui suduotų smūgių skaičiaus nepavyko nustatyti, tačiau konstatuota, kad S. J. mirtį sukėlė būtent smūgiai į galvą, kurių nustatyta ne mažiau kaip dešimt.

Nors byloje nustatyta, kad S. J. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ir V. C. su M. F. , tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad S. J. mirė nuo apelianto E. K. pavartoto fizinio smurto. Kaip jau buvo minėta S. J. po V. C. ir M. F. pavartoto smurto, pats grįžo į namus nueidamas nemažą atstumą, grįžęs nesiskundė sveikata ir neprašė pagalbos. Taigi, teismas nenustatė, kad V. C. ir M. F. vartodami fizinį smurtą prieš S. J., turėjo tyčią jį nužudyti. S. J. gebėjimas grįžti į namus, jo būsena po jų pavartoto smurto, rodo, kad smurtas nebuvo intensyvus ir stiprus. Tuo tarpu po E. K. smūgių į veidą, galvą, S. J. nugriuvo, nebesikėlė ir buvo rastas miręs.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. yra išaiškinta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tačiau, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad S. J. mirties priežastimi buvo E. K. pavartotu fiziniu smurtu padaryti sužalojimai nukentėjusiojo galvoje. Tokia teismo išvada padaryta įvertinus E. K. nusikalstamų veiksmų ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius. Nustatyta, kad E. K. tiesioginiais smūgiais į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, padarė S. J. mirtį sukėlusius sužalojimus. Teismas pagrįstai pripažino E. K. veikoje tyčinę kaltę, pasireiškusią netiesiogine tyčia. Įvertinus panaudoto smurto ir padarytų sužalojimų pobūdį, jų lokalizaciją, darytina išvada, kad E. K. suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tai, kad E. K. suprato savo veikos pavojingumą rodo ir jo elgesys po nusikaltimo. Iš liudytojos S. T. parodymų matyti, kad E. K. pagrasino niekam nepasakoti apie tai, kad jis įvykio naktį buvo ir mušė S. J. . Nustatyta, kad E. K. bandė paslėpti nusikaltimo įkalčius – išmetė peilį ir kruviną paklodę, siūlė paslėpti S. J. lavoną. Šios aplinkybės rodo ir tai, kad E. K. dėjo pastangas, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija laiko, kad E. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio S. J. nužudymo ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. Skiriant E. K. bausmę laikytasi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliantas savo skunde mini savo rašytą nuoširdų prisipažinimą, ir nurodo, jog jis surašytas reikalaujant ir diktuojant pareigūnams. Byloje duomenų apie tai, kad E. K. neleistinais būdais būtų privestas prisipažinti padaręs nusikaltimą nėra. Prisipažinimas surašytas jo ranka ir iš jo turinio ir formos matyti, jog jis surašytas asmens nusprendusio pripažinti kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes ir siekiančio ,,palengvinti savo esamą padėtį“ ( t. 2, b. l. 132 – 133 ). Be to apeliantas nurodo, kad netirta aplinkybė, kad įvykio naktį T. L. taburete mušė S. J. . Šis teiginys neatitinka tikrovės. Byloje yra priimtas nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas T. L. atžvilgiu buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių ( t. 2, b. l. 187 ).

Dėl A. S. nužudymo.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas ir už A. S. nužudymą ir prašo jį išteisinti. Apelianto prašymas atmestinas.

Apeliantas neneigia, kad įvykio dieną tarp jo ir A. S. įvyko konfliktas, kad jie susistumdė ir kad jis apmėtė pastarąjį akmenimis, tačiau apeliantas neigia nužudęs A. S. .

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad E. K. 2005 m. gegužės 1 d., vėlai vakare, nužudė A. S. , suduodamas pastarajam smūgius į galvą betonine šaligatvio plytele. Byloje nustatyta, kad tarp E. K. padarytos veikos – smūgių sudavimo plyta A. S. į galvą ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi nukentėjusysis mirė nuo patirtų sunkių sužalojimų.

Nors apeliantas neigia sudavęs nukentėjusiajam A. S. smūgius į galvą betonine šaligatvio plytele ir tokiu būdu pastarąjį nužudęs, tačiau jo kaltė yra įrodyta paties apelianto parodymų visumos analize, taip pat R. L. , T. L. , S. T. parodymais, specialistų išvadomis, daiktiniais įrodymais.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ne kartą keitė savo parodymus, tai visiškai ar iš dalies pripažindamas kaltę, tai visiškai ją neigdamas. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. apklaustas kaip įtariamasis savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio metu buvo namuose ir apie A. S. nužudymą sužinojo iš S. T. ( t. 2, b. l. 153 - 154 ). Vėliau apeliantas parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė įvykio aplinkybes, o būtent: kad kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo A. S. , jis pastarąjį jėga išstūmė į kiemą, kur sudavė smūgį kumščiu šiam į nugarą ir liepė nešdintis. Nurodė, kad tai buvo apie 02.00 val., tačiau tiksliai laiko ir aplinkybių neprisimena, nes buvo girtas, tik pamena, kad nuo žemės pakėlė kažkokį plytos gabalą ir metė į A. S. , kur pataikė nematė, nes lauke buvo jau tamsu. A. S. pasakius, kad už tai nedovanos, jis paėmęs kitą plytos gabalą vėl metė į A. S. ( t. 2, b. l. 156 – 157 ). Apklaustas papildomai kaip įtariamasis E. K. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir savo nuoširdžiame prisipažinime, patikslindamas juos tuo, kad jis du kartus metė į A. S. paimtą nuo žemės šaligatvio plytelės nuolaužą, po antro karto nukentėjusysis pargriuvo ir nebeatsikėlė ( t. 2, b. l. 161 – 163 ). Šiuos savo parodymus apeliantas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ( t. 2, b. l. 170 – 171 ). Vėliau nuteistasis pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad jis A. S. nenužudė, o ankstesni jo parodymai yra neteisingi, nes jam buvo daromas psichologinis spaudimas ir jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas ( t. 2, b. l. 166 -167). Pirmosios instancijos teisme E. K. parodė, kad kilus konfliktui tarp jo ir A. S. , jis sudavė jam kelis smūgius, po to ištempė pastarąjį į gatvę, kur du kartus metė akmeniu į A. S. pusę, bet nematė kur pataikė ir ar šis pargriuvo ( t. 4, b. l. 54 – 55 ).

Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs E. K. parodymus, tai pat palyginęs juos su kita objektyvia bylos medžiaga - teismo medicininio tyrimo išvadomis, kuriomis nustatyta, kad A. S. galvoje padaryti penki sužalojimai, būdingi jėga trenkiant į galvą šaligatvio plytele ir šie sužalojimai sukėlė jo mirtį, nuteistojo parodymus duotus teisme laikė teisingais iš dalies. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Byloje nustatyta, kad įvykio metu E. K. buvo neblaivus. E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad kilus konfliktui ir ištempus nukentėjusįjį į kiemą, lauke jau buvo tamsu. Jis taip pat prisipažino du kartus metęs į A. S. akmenį, kuris buvo delno dydžio, tačiau teigia nematęs į kurią kūno vietą pastarajam pataikė, nes buvo tamsu. Apeliantas taip pat nematė ar A. S. nugriuvo ( t. 4, b. l. 54 – 55 ). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad apeliantas, būdamas neblaivus, ir esant tamsiam paros metui (kaip nustatyta byloje konfliktas tarp E. K. ir A. S. vyko apie vidurnaktį), galėjo ne tik nematyti į kurią kūno vietą pataikė nukentėjusiajam, bet galėjo ir nematyti kokį konkrečiai daiktą - akmenį ar šaligatvio plytelę, paėmė nuo žemės ir metė į A. S. .

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nuoširdus prisipažinimas buvo išgautas neteisėtu būdu, be to, jis yra lenkas ir blogai moka lietuvių kalbą, todėl negalėtų suformuluoti lietuviško teksto. Tačiau iš papildomo įtariamojo apklausos protokolo, kuriame apeliantas nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir savo nuoširdžiame prisipažinime, matyti, kad įtariamojo apklausoje, dalyvaujant gynėjui, įtariamasis pareiškė, kad jis moka lietuvių kalbą ir pageidauja duoti parodymus lietuvių kalba. Be to, šios apklausos metu dalyvavo ir vertėja, o po protokolu yra apelianto ranka padarytas įrašas ,,protokolą perskaičiau surašytas teisingai“ ( t. 2, b. l. 161 – 163 ). Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginį, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis ar kitoks smurtas.

Apygardos teismas, nustatydamas E. K. kaltę, pagrįstai vadovavosi liudytojų S. T. ir R. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja S. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio vakarą ji buvo pas R. L. , kur gėrė A. S. nupirktą stiprų alų, matė kaip kilo konfliktas tarp A. S. ir E. K. , kurio metu E. K. sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias A. S. kūno vietas, po to jį išvilko į lauką ( t. 1, b. l. 175 – 178 ). Liudytoja R. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2005-04-30 vakare įvyko konfliktas tarp A. S. ir E. K. , kurio metu pastarasis sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. S. ir po to ištempė jį į lauką ( t. 1, b. l. 155 – 158 ). Nors teisme abi minėtos liudytojos pakeitė savo parodymus, nurodydamos, kad įvykio dieną E. R. L. bute iš viso nebuvo, tačiau šie liudytojų parodymai paneigti paties apelianto, kuris prisipažino įvykio dieną buvęs pas R.L. ir konfliktavęs su A. S. , parodymais. Be to, liudytojų S. T. ir R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutapo tarpusavyje. Todėl kolegija laiko, kad liudytojų S. T. ir R. L. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi ir atmeta jų duotus parodymus teisme.

Liudytoja T. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus, kad 2005-04-30 iki vėlaus vakaro namuose nebuvo, o grįžusi sužinojo, kad R. L. yra išvažiavusi pas E. K. . Šie parodymai yra akivaizdžiai melagingi, nes prieštarauja liudytojų R. L. , S. T. ir nuteistojo E. K. parodymams, kurie tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja kitiems įrodymams. Kolegija mano, kad T. L. duodama parodymus stengiasi padėti dukters draugui išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Be išvardintų liudytojų parodymų, E. K. kaltė įrodyta ir LTU TMI Serologijos ir DNR specialisto išvadomis.Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. S. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas. Ekspertas teisme parodė, kad A. S. buvo padarytos penkios žaizdos, kurios susijusios su kaukolės lūžiu, ir kad visi penki sužalojimai būdingi šaligatvio plytele padarytiems sužalojimams ( t. 4, b. l. 62 – 63 ). Įvykio vietoje šalia A. S. lavono buvo rasta plyta su raudonos spalvos dėmėmis ( t. 1, b. l. 39 - 47 ), o serologinio ir DNR tyrimo metu nustatyta, kad žemių pavyzdyje iš įvykio vietos, ant A. S. striukės ir plytos yra A. S. kraujas ( t. 1, b. l. 186 - 190 ).

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis nei savo „prisipažinime“, nei parodymuose nėra nurodęs, kad mušė gulintį A. S. didelio dydžio šaligatvio plytelės nuolauža, gi, eksperto išvadoje nurodyta, jog dauguma nukentėjusiojo galvos sužalojimų galėjo būti padaryti A. S. būnant horizontalioje padėtyje. Šis apelianto skundo teiginys ne visiškai atitinka tikrovę. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimų atsiradimo metu nukentėjusysis galėjo būti įvairiose padėtyse, tačiau tikėtina, kad dauguma galvos sužalojimų galėjo būti padaryta nukentėjusiajam būnant horizontalioje padėtyje ( t. 1, b. l. 86 – 99). Taigi specialisto išvadoje nurodyta nukentėjusiojo galima padėtis sužalojimų padarymo metu nėra kategoriška, ji yra tik labiausia tikėtina. Be to, apeliantas yra parodęs, kad antrą kartą numetus šaligatvio plytelę, A. S. nugriuvo ( t. 2, b. l. 161 – 163 ).

Apeliantas savo skunde nurodo, kad byloje nėra tiesioginių šio įvykio liudytojų. Šis teiginys nėra teisingas. Byloje nėra nustatyta liudytojų betarpiškai mačiusių A. S. sumušimo lauke aplinkybes. Tačiau yra liudytojai – S. T. , R. L. , kurios matė konflikto tarp E. K. ir A. S. pradžią, pirminius E. K. veiksmus – fizinį smurtą, smūgius rankomis ir kojomis A. S. , jo išvilkimą į lauką. Kas vyko lauke parodė pats E. K. .

Be to, apeliantas nurodo, kad ant šaligatvio plytelės nuolaužos, kuria buvo nužudytas A. S. , buvo rastas tik nužudytojo kraujas, jokio kito kraujo nerasta. Jis gi parodė, kad konflikto metu A. S. jam sužalojo ranką ir ji kraujavo, todėl, apelianto manymu, jei jis būtų laikęs plytelę, kuria buvo nužudytas A. S. , ant jos būtų likęs ir jo kraujas. Be to, tyrimui nebuvo paimti jo rūbai, avalynė.

Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų stipriai susižalojęs ranką, todėl apelianto teiginiai apie jo kraujo dėmių atsiradimo ant šaligatvio plytelės galimą buvimą tėra spėlionės. Tai, kad tyrimui nebuvo paimti nuteistojo rūbai ir avalynė, nėra pagrindas teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai ( BPK 164 str. 1 d., 178 str. 1 d. ). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad apelianto rūbai ar avalynė susiję su nusikalstama veika ir juos reikia paimti bei ištirti. Antra vertus, BPK numato įtariamojo teisę savo iniciatyva pateikti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti ( BPK 98 str. ). Šia teise nuteistasis E. K. nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl paminėtų aplinkybių ikiteisminis tyrimas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus.

Apeliantas nurodo, kad A. S. sugyventinė K. S. teisme parodė, kad A. S. lavonas buvo rastas ne su tais drabužiais, su kuriais jis buvo apsirengęs nužudymo dieną. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai K. S. pateikus atpažinimui fotolenteles, ji parodė, kad tai ne nukentėjusiojo A. S. rūbai, nes pas jį buvo sportinis viršutinis rūbas. Tačiau liudytoja neatmetė galimybės, kad tuos rūbus jam davė T. ( L. ) ( t. 4, b. l. 79 – 80 ). Aplinkybė, kokiais rūbais buvo apsirengęs A. S. išeidamas iš namų, ir kokiais rūbais jis buvo rastas nužudytas, neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos įvertinimui. A. S. lavonas buvo rastas (duomenys neskelbtini) gatvėje, priešais namą Nr. 28, t. y. prie namo, kuriame E. K. ir kiti girtavo ir iš kurio E. A. S. ištempė po konflikto ir pavartoto fizinio smurto, pirmųjų smūgių. Byloje duomenų, kad A. S. būtų kur nors nuėjęs, pas ką nors užėjęs tą naktį po sumušimo, nėra.

Apeliantas skunde nurodo, kad įvykio vakarą pas R. L. namuose be jo buvo T. L. , R. L. , S. T. , T. L. draugė ir dar du nepažįstami vaikinai, kurie apelianto manymu, galėjo nužudyti A. S. .

Toks apelianto skundo teiginys yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad kas nors kitas būtų vartojęs smurtą nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apelianto parodymai apie pas R. L. namuose buvusius kitus asmenis nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis iš viso neminėjo, kad pas R. L. būtų buvę kiti asmenys, išskyrus jį, nukentėjusįjį, R. L. , S. T. ir T. L. ( t. 2, b. l. 161 – 163). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis taip pat nurodė, kad įvykio vakarą, pas R. L. jie gėrė alų keturiese, tai yra jis, A. S. , R. L. ir S. T. . T. L. grįžo vėliau, nes buvo darbe ( t. 4, b. l. 54 ). Apie jokius nepažįstamus vyriškius, ar T. L. draugę apeliantas nekalbėjo, tik vėliau atsakydamas į gynėjo klausimą, nurodė, kad be moterų bute buvo dar du vyriškiai, tačiau ką jie ten veikė nežino ( t. 4, b. l. 55 ). Tokie abstraktūs apelianto parodymai apie įvykio vietoję neva buvusius kitus asmenis yra neįtikinami, be to, šių jo parodymų nepatvirtino ir įvykio vietoje buvusios liudytojos R. L. ir S. T. .

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad E. K. kaltas dėl A. S. nužudymo, kad jis veikė tiesiogine, bet neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, esant bet kokių pasekmių prielaidai.

Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir pagrįstai pripažino E. K. kaltu dėl tyčinių S. J. ir A. S. nužudymų, o jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. ir paskyrė jam tinkamas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo panaikinti nuosprendį nenustatė, todėl nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas ir nuosprendis nenaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai: Svajūnas KnizlerisLinas Šiukšta