Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant vertėjai Violetai Marčiulionienei, pareiškėjui F. M., atsakovo VSDFV Vilniaus miesto skyriaus atstovei Neringai Jucevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. M. skundą dėl sprendimų pakeitimo atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (VSDFV) ir VSDFV Vilniaus miesto skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius 2008 09 05 sprendimu „Dėl F. M. teisės į ligos pašalpą“ Nr. 6-12N-6746 vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsniu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 18, 36, 58 punktais nusprendė neskirti F. M. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį 2008 07 21 iki 2008 08 14, nes asmuo atleidimo iš darbo dieną dirbo ir neprarado pajamų ir tapo laikinai nedarbingu po atleidimo iš darbo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius 2008 09 15 sprendimu „Dėl F. M. teisės į ligos pašalpą“ Nr. 6-12N-7030 tuo pačiu pagrindu kaip ir 2008 09 05 sprendime nusprendė neskirti F. M. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį 2008 08 15 – 2008 09 08, nes asmuo atleidimo iš darbo dieną dirbo ir neprarado pajamų ir tapo laikinai nedarbingu po atleidimo iš darbo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 10 01 sprendimu Nr. (11.1) I-6040 Vilniaus skyriaus sprendimai pripažinti pagrįstais. Šis sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2008 09 16 ir 2008 09 22 prašymus.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjas laikinai nedarbingu buvo pripažintas 2008-07-21, jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas D Nr. 4744044, o 2008-08-14 išduotas nedarbingumo pažymėjimo tęsinys serija D Nr.4745220, patvirtinantis, kad F. M. laikinai nedarbingu buvo iki 2008-09-08. Darbdavys, pildydamas nedarbingumo pažymėjimo D Nr.4744044 antrąją pusę, nurodė, kad F. M. 2008-07-21 dirbo ir gavo darbo užmokestį, t. y. pajamų neprarado. Be to, darbdavio pateiktame 2008 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad pareiškėjas 2008-07-21 atidirbo 8 val. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną (2008-07-21) F. M. buvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, tačiau tą dieną dirbo ir dėl laikinojo nedarbingumo neprarado darbo pajamų, o nuo 2008-07-22 nėra draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Taigi, pareiškėjas neatitiko visų Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kad įgytų teisę į ligos pašalpą. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai priimti remiantis 8 straipsniu ir faktinėmis aplinkybėmis, patvirtintomis darbdavio atžymomis nedarbingumo pažymėjime D 4744044 ir 2008 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Todėl, remiantis minėtais dokumentais, už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2008-07-21 iki 2008-09-08 mokėti ligos pašalpos nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas susirgo jau po atleidimo iš darbo. Fondo valdyba 2008-10-01 raštu Nr.(ll.l) 1-6040 Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008-09-05 sprendimą Nr.6-12N-6746 ir 2008-09-15 sprendimą Nr.6-12N-7030 paliko galioti kaip pagrįstus ir teisėtus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Įstatymo 8 straipsniu bei Nuostatų 18, 19 ir 36 punktais, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008-09-05 sprendimas Nr.6-12N-6746 ir 2008-09-15 sprendimas Nr.6-12N-7030 bei Fondo valdybos 2008-10-01 raštas Nr.(ll.l) 1-6040 yra pagrįsti ir teisėti. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu Vilniaus apygardos administracinio teismo prašo pareiškėjo F. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta.

Paaiškina, kad 2008-08-18 pareiškėjas F. M. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jam ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį nuo 2008-07-21 iki 2008-08-14 ir pateikė nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4744044. F. M. 2008-09-08 VSDFV Vilniaus skyriui pateikė nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4745220, prašydamas skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2008-08-15 iki 2008-09-08. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008-09-05 sprendimu Nr. 6-12N-6746 buvo nuspręsta neskirti F. M. ligos pašalpos už nedarbingumo laikotarpį nuo 2008-07-21 iki 2008-08-14, o 2008-09-15 sprendimu Nr. 6-12N-7030 - už laikotarpį nuo 2008-08-15 iki 2008-09-08, nes pareiškėjas atleidimo iš darbo dieną dirbo ir neprarado pajamų, o laikinai nedarbingu tapo po atleidimo iš darbo.

LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000-12-21 Nr. IX-110, toliau-Įstatymas) 2 straipsnis nustato, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl jų pačių ligos prarastų pajamų. Įstatymo 8 str. 1 d. nustato, kad ligos pašalpa skiriama apdraustiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingais dėl ligos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, kurie prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi reikiamą ligos ir motinystės stažą. Ligos pašalpa skiriama, jei teisė ją gauti atsiranda darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį bei atleidimo iš darbo dieną. Paaiškina, kad atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, asmuo įgyja teisę gauti ligos pašalpą tik tada, kai atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas: 1) yra draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu; 2) dėl laikinojo nedarbingumo praranda darbo pajamų; 3) turi atitinkamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Tik esant visoms šioms sąlygoms asmuo įgyja teisę gauti ligos pašalpą. Pagal pareiškėjo pateiktą nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4744044 matyti, kad F. M. tapo laikinai nedarbingas nuo 2008-07-21. Darbdavys, pildydamas šį pažymėjimą, nurodė, kad F. M. 2008-07-21 dirbo ir gavo darbo užmokestį, t. y. darbo pajamų neprarado. Šią aplinkybę savo skunde patvirtina ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas 2008-07-21 buvo atleistas iš darbo. Asmenys, kurie nedirba pagal darbo sutartį, narystės ar kitais pagrindais bei negauna atlyginimo už darbą, ligos ir motinystės socialiniu draudimu nedraudžiami ir neturi teisės gauti ligos pašalpos. Atkreipia teismo dėmesį, kad ligos pašalpa skiriama, jei teisė ją gauti atsirado atleidimo iš darbo dieną. Pažymi, kad įstatyme ligos pašalpos mokėjimas siejamas su ta diena, kai asmuo įgyja teisę gauti ligos pašalpą, t. y., kai atitinka visas įstatymo 8 str. 1 d. nustatytas sąlygas.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas savo skunde nepagrįstai teigia, kad jis įgijo teisę gauti ligos pašalpą už visą nedarbingumo laikotarpį, išskyrus atleidimo iš darbo dieną, už kurią, pareiškėjo nuomone, ligos pašalpa jam neturėtų būti mokama. Laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną F. M. buvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turėjo reikalaujamą draudimo stažą, tačiau tą dieną dirbo ir dėl laikinojo nedarbingumo neprarado darbo pajamų, t. y. pareiškėjas neatitiko visų Įstatymo 8 str. 1 d. nustatytų sąlygų, kad įgytų teisę į ligos pašalpą. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teisė į ligos pašalpos mokėjimą pareiškėjui būtų atsiradusi tik nuo 2008-07-22 d., t. y. nuo tos dienos, kai jis dėl laikinojo nedarbingumo būtų nedirbęs ir praradęs darbo pajamas. F. M. atleidus iš darbo nuo 2008-07-21 dienos, jis teisės į ligos pašalpą laikinojo nedarbingumo metu neįgijo, nes tą dieną jau nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDF Valdyba, priimdami skundžiamus sprendimus, pilnai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės aktus, todėl skundžiami sprendimai neturėtų būti naikinami. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2d., atsakovas prašo atmesti F. M. skundą kaip nepagrįstą. Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad skundas netenkintinas.

Ginčas yra dėl teisės į ligos pašalpą. Pareiškėjas iki 2008 07 21 įskaitytinai dirbo AB „Silikatas“ šaltkalviu-remontininku, o 2008 07 21 Generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 25K buvo atleistas iš darbo 2008 07 21 (b. l. 68) pagal Darbo kodekso 125 straipsnį, t. y. šalių susitarimu, tą pačią dieną su atleidžiamu darbuotoju atsiskaityta kaip su dirbančiu iki 2008 07 21 įskaitytinai ir išmokant 7 mėnesių išeitinę pašalpą (b. l. 68-72). F. M. 2008 07 21 buvo išduotas Nedarbingumo pažymėjimas serija D, Nr.4744044 (b. l. 45). Nedarbingumo pažymėjimo 2-je pusėje yra įrašas, kad dėl ligos nedirbo ir negavo darbo užmokesčio nuo 2008 07 21 iki 2008 08 14 (be parašo), tačiau toliau nėra įrašo, kad mokėta pašalpa iš darbdavio lėšų už pirmąsias 2 laikinojo nedarbingumo dienas, priešingai draudėjo AB „Silikatas“ atstovo įrašas patvirtina, kad 2008 07 21 pareiškėjas dirbo ir jam priskaičiuotas darbo užmokestis. Iš Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Šeškinės poliklinikos teismo pareikalavimu gauta informacija, kad nedarbingumo pažymėjimas F. M. išduotas 2008 07 21, 15.00 valandą. Pareiškėjas panašiai apibūdina šią situaciją. Jis paaiškina, kad 2008 07 21 jam buvo pranešta, kad jis atleidžiamas, jis su tuo sutiko, pasirašė reikiamus dokumentus, bet jam dėl to atsirado sveikatos sutrikimas ir jis maždaug 14 – 15 val. gavo nedarbingumo pažymėjimą. Tačiau F. M. patvirtino, kad jis atleidimo iš darbo neginčijo, pats tą pačią dieną pasirašė susitarimą dėl atleidimo, darbo užmokestį už 2008 07 21 gavo, nors tą dieną darbo pabaigoje nuvyko į polikliniką. F. M. paaiškino, kad jo darbo valandos yra nuo 7.30 val iki 16 val. F. M. iš karto nepranešė darbdaviui, kad 2008 07 21 gavo nedarbingumo pažymėjimą nuo tos pačios dienos. Jeigu būtų pranešęs, akivaizdu, kad jis negalėtų būti atleistas tą pačią dieną, kai jau turėjo nedarbingumo pažymėjimą, be to, tokį atleidimą pareiškėjas galėjo ginčyti. Pareiškėjas 2008 08 18 padavė prašymą VSDFV skyriui dėl ligos pašalpos jam skyrimo (b. l. 44). Šiame prašyme jis nurodė savo darbovietę AB „Silikatas“. VSDFV ir Vilniaus skyrius priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais atsisakė skirti F. M. ligos pašalpą. VSDFV Vilniaus skyrius priėmė du sprendimus, kurie yra analogiški, nes buvo pateikti du nedarbingumo pažymėjimai (b. l. 49, 50). Šie sprendimai priimti ir remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus VšĮ Šeškinės poliklinikos 2008 09 04 patikrinimo pažyma Nr. 14-906/7 (b. l. 47), kurioje nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimai išduoti ir tęsiami pagrįstai, bei, kad F. M. 2008 07 21 dirbo ir dėl ligos darbo pajamų neprarado. Sprendimai priimti įvertinus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis (b. l. 48). Pareiškėjas Vilniaus skyriaus sprendimus skundė VSDFV. VSDFV 2008 10 01 raštu Nr. (11.1)1-6040 pripažino, kad Vilniaus skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VSDFV sprendimas grindžiamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsniu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19, 18, 36 punktais. Padaryta išvada, kad pareiškėjas dėl ligos darbo pajamų neprarado, o nuo 2008 07 22 jau nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį jam negali būti skiriama. Pareiškėjas remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – įstatymas) 8 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 18 ir 36 p. ir tuo, kad jis darbo pajamų neprarado tik už 2008 07 21, o už likusį nedarbingumo laikotarpį prarado, todėl jam turi būti išmokėta ligos pašalpa.

Daroma išvada, kad VSDFV ir Vilniaus skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo normos turi būti aiškinamos taikant sisteminį metodą. Pareiškėjas remiasi šio Įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi visai neatsižvelgdamas į kitas šio Įstatymo nuostatas, kuriose paaiškinamos ir šioje normoje vartojamos sąvokos. Įstatymo (taikomos aptariamų santykių metu galiojusios įstatymo nuostatos) 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną. Šiuo atveju ne tiek svarbus atleidimo dienos paminėjimas įstatyme, kiek teisės gauti ligos pašalpą atsiradimo laikotarpio (momento) paminėjimas. Pareiškėjas mano, kad nedarbingumo pažymėjimo išdavimo momentas jau reiškia tokios teisės atsiradimą. Tačiau, atsižvelgiant į šio įstatymo kitas normas, taip nėra. Teisė gauti ligos pašalpą aptariama Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo 1 dalies 1 punkte pasakyta, kad teisę gauti ligos pašalpą apdraustieji asmenys turi, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Aiškinant lingvistiniu metodu šią nuostatą, akivaizdu, kad esant jungtukui „ir“ būtinos abi sąlygos – ir tapimas nedarbingu ir darbo pajamų praradimas. Šioje situacijoje svarbu ir kas laikytina apdraustuoju asmeniu. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad apdraustasis asmuo – fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išaiškinama apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sąvoka – tai visos asmens pajamos nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustojo gautos ligos pašalpos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas) ir kt.. Taigi nuo 2008 07 22 pareiškėjas jau nebuvo nei apdraustuoju asmeniu, nei gavo draudžiamųjų pajamų, nes darbdavys jam taip pat nemokėjo tų 2 pirmųjų ligos dienų pašalpų, o jos galėjo būti mokamos 07 21 ir 22. Pareiškėjas, ką pripažįsta ir jis pats, 2008 07 21 gavo darbo užmokestį ir jo neprarado, o tai ir buvo jo draudžiamosios pajamos. Jeigu jis jų neprarado, tai 2008 07 21 jam ligos pašalpa nepriklausė. Įstatyme yra sureguliuota ir kaip apskaičiuojama pašalpa pagal kompensuojamą uždarbį (6 straipsnis). Jeigu pareiškėjas paskutinę darbo dieną uždarbio neprarado, tai jam niekas ir negali būti kompensuojama. Pareiškėjo sutikimu, jis nuo 2008 07 22 jau nebedirbo, taigi nebuvo nei apdraustuoju asmeniu, nei gavo draudžiamų pajamų. Darbdavys nuo 2008 07 22 jo jau nedraudė socialiniu draudimu ir pareiškėjui tai turėjo būti žinoma – jis pats pasirašė susitarimą dėl atleidimo iš darbo (tai pareiškėjas aiškino ir teisme), 2008 07 21 gavo visas jam priskaitytas su darbo santykiais susijusias sumas, į kurias ligos pašalpa (darbdavio mokama) neįėjo, žinojo, už ką ir kiek jam mokama, ir tuo pačiu turėjo suprasti, kad nuo 2008 07 22 jis jau nedraudžiamas - valstybinio socialinio draudimo įmokos darbdavio jau nemokamos ir neturi būti mokamos. Šios aplinkybės matyti iš atsiskaitymo lapelio (b. l. 71). Pareiškėją atleidus, jis pagal atsiskaitymą su juo žinojo, kad darbdavys nemoka ir Įstatymo 9 straipsnyje numatytos ligos pašalpos už dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, todėl jis nepagrįstai remiasi Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas pripažino, kad jam už 2008 07 21 buvo išmokėtas darbo užmokestis. Taigi, pareiškėjas nuo 2008 07 22 darbo pajamas prarado ne dėl ligos, o dėl to, kad šalių susitarimu buvo atleistas, šio atleidimo teisėtumo neginčijo. Šiuo atveju nėra būtina detaliai analizuoti Vyriausybės 2001 01 25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai), kurias nurodo pareiškėjas ir atsakovai, nes jos iš esmės atkartoja Įstatymo nuostatas. Nuostatų 18 punkto 1 pastraipa atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 19.1 punkte taip pat pabrėžta, kad teisę gauti ligos pašalpą turi apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Tačiau Nuostatų 36 punkto 2 dalis būtent apibrėžia situaciją, kai asmuo laikinojo nedarbingumo metu dirba ir dėl ligos <...> nepraranda darbo pajamų. Nustatyta, kad tokiu atveju ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Šį pažeidimą gali nustatyti VSDFV teritorinio skyriaus valstybės tarnautojai. Minėta, kad tokia patikrinimo pažyma buvo surašyta (b. l. 47), joje nustatyta, kad pareiškėjas 2008 07 21 dirbo, taigi VSDFV įstaigos pagrįstai taikė Nuostatų 36 punktą. Nemokant ligos pašalpos už 2008 07 21, nuo 2008 07 22 pareiškėjas darbo pajamas prarado ne dėl ligos, o dėl atleidimo iš darbo, taigi teisės į ligos pašalpą įgyti jau negalėjo.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str., 127 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

F. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.