- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-156/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybei ir akcinei bendrovei ,,Vilniaus kranai“
- Ieškovas
- V. T.
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, valstybės įmonė ,,Registrų centras“
- Advokatai
- Rimas Alijus Kalkys
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2736-232/2010 pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir akcinei bendrovei ,,Vilniaus kranai“, tretieji asmenys savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, valstybės įmonė ,,Registrų centras“, dėl teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad atsakovai nepagrįstai 1998-12-01 priėmimo-perdavimo aktu Nr.1659-01 perdavė nekilnojamąjį daiktą – 50,24 kv. bendro ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje perdavimo-perėmimo aktą pripažinti negaliojančiu; panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės teisinę registraciją VĮ „Registrų centras“ butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); patvirtinti, kad tarp ieškovo V. T. ir atsakovo AB „Vilniaus kranai“ 1993-03-05 sudaryta buto su rūsiu, kurio bendras plotas 50,24 kv. m., buto techninės apskaitos bylos inv. Nr. 170029, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Nurodė, kad ieškovui, kaip buvusiam AB „Vilniaus kranai“ darbuotojui, 1992-08-24 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr.1665v buvo skirtas ir perduotas valdymui ginčo butas, ieškovas už minėtą butą sumokėjo reikalaujamą sumą – 90 000 rublių, bute apsigyveno su savo šeima, pradėjo turtą sąžiningai valdyti, minėtą butą ieškovas valdo kaip nuosavą daugiau nei 10 metų. 1993-03-05 butas su rūsiu inventorizuotas ir ieškovui išduota buto techninės apskaitos byla. 2008 m. rugsėjo pabaigoje ieškovas sužinojo, jog į ieškovo valdomą turtą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), be ieškovo žinios ir sutikimo remiantis 1998-07-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870 ir 1999-12-01 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1659-01 nuosavybės teisės nuo 2008-04-02 įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Ieškovo teigimu, atsakovas nepagrįstai įgijo minėtą turtą, todėl turi būti panaikinta atsakovo Vilniaus savivaldybės vardu įregistruota nuosavybė, panaikintas jos pagrindu sudarytas 2008-06-20 susitarimas. Teisėtai valdomas butas iki valdymo pradžios nebuvo įregistruotas kito juridinio asmens arba fizinio asmens vardu ir niekas iš asmenų neturi daugiau teisių negu ieškovas į nepertraukiamai valdomą nekilnojamąjį turtą. Atsakovai pažeidė ieškovo teises bei pažeidė ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimą Nr.870.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino V. T. teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, pagal Butų privatizavimo įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę atitinkamai apskaičiuoti ieškovo nesumokėtąją buto kainos dalį, kurią ieškovui sumokėjus sudaryti buto privatizavimo (pirkimo –pardavimo) sutartį; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovui, tuo metu buvusiam AB „Vilniaus kranai“ darbuotojui, 1992 metais buvo paskirtas ginčo butas, ir tai patvirtina ieškovo byloje pateikta 1992 10 06 Vilniaus miesto valdybos potvarkio 1992-06-24 Nr. 1665V kopija, bei jo pagrindu išduoto gyvenamosios patalpos orderis 001844 (b. l. 42-47,125). Ieškovas už butą yra sumokėjęs 90 000 rublių į savo buvusios darbovietės kasą, tai patvirtina jo pateiktas kasos pajamų orderis 391271 ir 1994-12-02 AB „Vilniaus kranai“ pažyma (b. l. 11, 125). Šalių nurodytas faktines aplinkybes, kad ginčo butas yra pastatytas panaudojant ieškovo ir ieškovo buvusios darbovietės (buvęs pavadinimas Valstybinė Vilniaus II Mechanizacijos valdyba) lėšas, patvirtina minėtos įmonės raštai Savivaldybei bei jos pasirašytas protokolas dėl lėšų pervedimo (b. l. 92-94 ). Teismas nurodė, kad sprendžiant šalių ginčą būtina atsižvelgti, jog buto pastatymo metu galiojo Vyriausybės nutarimas 1992-11-30 Nr. 913 (toliau Nutarimas) nustatęs gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarką. Nutarimas nedviprasmiškai nustatė savivaldybėms pareigą arba potvarkiu iš karto perduoti butą nuosavybėn arba sudaryti su gyventoju buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje būtų numatyta atsiskaitymo tvarka tais atvejais, kai sumokėta dalis kainos. Vilniaus miesto valdybos 1993-01-25 potvarkiu Nr. 90 buvo nustatyta Nutarimo vykdymo tvarka. Šiuo potvarkiu gyventojų pareiškimus dėl tokių butų privatizavimo pavesta nagrinėti butų privatizavimo tarnyboms (toliau tarnybos), kurioms pareiškėjai (gyventojai) turėjo pateikti įmokų į įmonės kasą įmokėjimą patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų orderį ar mokestinio pavedimo kopiją) ir įmonės patvirtinimą dėl šių lėšų gavimo ir panaudojimo. Tarnyba gavusi iš gyventojo minėtus dokumentus, turėjo nustatyti patalpų pardavimo kainą pagal Butų privatizavimo įstatymo bei Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr.309 nuostatas. Potvarkis taip pat numatė, kad tais atvejais, kai asmens įmokėta suma buvo mažesnė už jam atitenkančių patalpų pardavimo kainą, Tarnyba buvo įpareigota pranešti jam apie trūkstamą kainos dalį ir gavusi jo raštišką sutikimą, įmokėti trūkstamą sumą, sudaryti su asmeniu notariškai tvirtinamą gyvenamosios patalpos pardavimo sutartį, kurioje turėjo būti nurodoma atsiskaitymo tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovas įnešė pinigus 1992-08-04, butas jam suteiktas Vilniaus valdybos potvarkiu 1665 V (b.l.42), iš potvarkio turinio galima spręsti, kad visa buto kaina nebuvo sumokėta, nes šiuo potvarkiu butas nuosavybėn neperduotas, o tik suteiktas naudotis išduodant orderį 001844. Tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis įpareigojo savivaldybes, įmones, įstaigas ir organizacijas, parduodančias gyvenamuosius namus, butus, parengti jų techninės inventorizacijos bylas bei kitus dokumentus, reikalingus pardavimo-pirkimo sutarčiai įforminti. Pardavėjas privalėjo organizuoti, kad notarinės pardavimo-pirkimo sutarties tvirtinimas ir savininko teisinė registracija būtų atliekami kartu. Taigi galioję normatyviniai aktai numatė atsakovui visą eilę pareigų įgyvendinant gyvenamųjų patalpų privatizavimo procesą: paskaičiuoti privatizuojamo objekto kainą, nustatyti trūkstamą kainos dalį, parengti techninės inventorizacijos bylas bei kitus dokumentus, reikalingus pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti. Tuo metu galiojusio Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 12 straipsnis numatė įvairius atsiskaitymo perkant gyvenamuosius namus, butus būdus. Galutinė parduodamo gyvenamojo namo, buto kaina buvo apskaičiuojama nustatytąja tvarka, ir iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos pirkėjas turėjo apmokėti visą gyvenamojo namo, buto kainą pagal butų privatizavimo tarnybos išduotą patikslintą mokėjimo pranešimą, kuriame banko įstaigai turėjo būti nurodoma arba pirkėjo privaloma sumokėti papildoma suma, arba banko įstaigos pirkėjui grąžinama suma. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Butų privatizavimo įstatymu, Vyriausybės nutarimais, savo paties potvarkiu nustatyta tvarka, turėjo pareigą paskaičiuoti objekto kainą, įskaityti ieškovo (gyventojo) įmoką ir jei įmokėtosios įmokos neužtenka informuoti apie tai ieškovą bei paaiškinti tolesnę ginčo buto išpirkimo tvarką. Teismo teigimu, iš byloje esančių dokumentų, kasos pajamų orderio, AB „Vilniaus kranai“ pažymos, buto techninės apskaitos bylos kopijos, galima spręsti, kad buto privatizavimo procesas buvo prasidėjęs, ginčo šalys atliko įstatyme ir atitinkamuose Vyriausybės nutarimuose numatytus veiksmus: ieškovas sumokėjo dalį pinigų į savo darbovietės kasą ir gavo tai patvirtinančią pažymą, reikalingą pristatyti atsakovui. Kad atsakovas atliko jam Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnyje numatytą pareigą, parengė privatizuotino buto techninės inventorizacijos bylą, galima spręsti iš ieškovo pateiktos privataus fondo buto bylos kopijos (b. l. 7-10). Todėl teismas atmetė atsakovo teiginį, kad ieškovas neva nesikreipė į savivaldybę dėl buto privatizavimo. Bylos duomenimis, buto privatizavimo kaina pagal tuo metu galiojusias nuostatas turėjo būti 1 606 Lt. Ieškovas yra sumokėjęs 90 000 rublių kas atitinka 9000 litų (remiantis Lietuvos Respublikos piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžio pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose įstatymu 1992-10-06 Nr. I-2931, bei Lito komiteto 1993-06-14 nutarimu dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos). Todėl teismas laikė, kad ieškovas didžiąją dalį buto vertės yra sumokėjęs grynaisiais pinigais. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas pats nesikreipė su pareiškimu į atsakovą dėl buto privatizavimo, todėl sutartis nebuvo sudaryta dėl jo kaltės, motyvuodamas tuo, kad ieškovas, sumokėjęs didžiąją dalį buto vertės grynaisiais pinigais ir gavęs privataus buto techninės apskaitos bylą, neturėdamas teisinio išsilavinimo turėjo pagrindo manyti, kad butas yra perėjęs jo nuosavybėn, byloje nėra duomenų, kad atsakovas kokiu nors būdu pranešė ieškovui apie likusią mokėtiną sumą ir reikalingumą atlikti dar kokius nors formalumus įsigyjant nuosavybės teisę. Kadangi savivaldybės atstovas yra nurodęs, jog visi to meto dokumentai yra sunaikinti pasibaigus jų saugojimo laikui, tai tokie įrodymai ir negalės būti pristatyti teismui, tuo tarpu įrodinėjimo pareiga šioje byloje tenka atsakovui. Teismo teigimu, Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, t. y. subjektines teises ir pareigas, kurios buvo įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė, negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kad ginčo butas galėjo ir turėjo būti privatizuojamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, ginčo byloje nėra, kad ieškovas atitiko subjektui, kuriam buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą reikalavimus, ginčo irgi nėra. Atsakovas ginčija ieškovo valios privatizuoti ginčo butą egzistavimą. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutiko ir nurodė, kad ieškovas, sumokėdamas didžiąją dalį buto kainos ne tik išreiškė valią įsigyti ginčo butą, bet ir dalinai įvykdė savo pareigas pagal privatizavimo sandorį.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 13 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo V. T. 1 600 Lt advokato atstovavimo išlaidų atsakovo AB ,,Vilniaus kranai” naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino V. T. teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, pagal Butų privatizavimo įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę atitinkamai apskaičiuoti ieškovo nesumokėtąją buto kainos dalį, kurią ieškovui sumokėjus sudaryti buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, kadangi nusprendė dėl reikalavimų, kurių ieškovas nebuvo pareiškęs (CK 265 str. 2 d.). Ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti jam teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą. Taigi, laikytina, kad teismas netenkino visų ieškovo pareikštų reikalavimų, todėl privalėjo ieškinį atmesti. Pripažindamas ieškovui teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, teismas pakeitė ginčo esmę ir, išėjęs už reikalavimo ribų, priteisė ieškovui tai, ko jis neprašė, tuo pažeisdamas ir civilinio proceso dispozityvumo principą (CPK 13 str.). Teismas nei faktiniais, nei teisiniais argumentais nemotyvavo ieškinyje pareikštų reikalavimų peržengimo ribų.
2. Teismas nepagrįstai taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pagal šią normą Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis yra galimas, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Ieškovas šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, nepateikė prašymo privatizuoti butą bei kitų dokumentų. Įstatymui nustojus galioti, galima realizuoti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo santykis, t y. teisinis santykis dėl buto privatizavimo tarp ieškovo ir atsakovo neatsirado, nes tuo metu ieškovas subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti ieškovui teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.
3. Ginčo butas nelaikytinas privatizavimo objektu, o ieškovas – tinkamu subjektu Butų privatizavimo įstatymo prasme, kadangi gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos pardavimo šis įstatymas nereglamentavo, o tokių butų pardavimo gyventojams tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 ,,Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. sausio 25 d. priėmė potvarkį Nr. 90V ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 vykdymo tvarkos“. Šio potvarkio 1 p. buvo pavesta Butų privatizavimo tarnyboms nagrinėti gyventojų pareiškimus dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo panaudotos jų lėšos, pardavimo. Ieškovas V. T. Vilniaus miesto valdybos 1993 m. sausio 25 d. priimtame potvarkyje Nr. 90V numatyta tvarka nesikreipė į atsakovą ir nepateikė potvarkyje nurodytų dokumentų, todėl nebuvo pagrindo atsakovui perduoti ginčo butą nuosavybės teise ieškovui, todėl šis butas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, Vilniaus apskrities viršininko pagrįstai buvo perduotas 1999 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. 1659-01 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
4. Nors ieškovas prie ieškinio pateikė kasos pajamų orderio kvito nuorašą bei 1994 m. gruodžio 2 d. AB ,,Vilniaus kranai“ išduotą pažymą, patvirtinančią, kad už ginčo butą ieškovas 1992 m. rugpjūčio 4 d. sumokėjo 90 000 rub., tačiau atsakovas AB ,,Vilniaus kranai“ ieškinį prašė atmesti, o atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šiuo metu patvirtinti ieškovo nurodomos aplinkybės apie sumokėjimo faktą už butą negali, kadangi kasos operacijų apskaitos registrus bei mokestinių pavedimų registracijų žurnalus saugojo 10 metų. Todėl laikytina, kad nurodytos sumos mokėjimo faktas nėra įrodytas. Be to, teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžio pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose įstatymo, priimto 1992 m. spalio 6 d. bei Lietuvos Respublikos lito komiteto nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos“, priimto 1993 m. birželio 14 d., nuostatas ir neteisingai nurodė, kad ieškovas yra sumokėjęs 9000 Lt, nes pagal minėtas nuostatas 90 000 rublių atitinka 900 Lt.
5. Teismas pripažindamas ieškovui teisę privatizuoti ginčo butą, pažeidė kitų šeimos narių, gyvenančių bute teises, kadangi butas buvo suteiktas keturių asmenų šeimai. Byloje nėra pateikta šeimos narių susitarimo privatizuoti butą ieškovo vardu. Kadangi teismas ieškovo šeimos narių, gyvenančių ginčo bute neįtraukė į bylą laikytina, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas sprendimu nepagrįstai įpareigojo atsakovą sudaryti ginčo buto privatizavimo sandorį. Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą sudaryti privatizavimo sandorį, kadangi būtų pažeidžiamas sutarties laisvės principas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB ,,Vilniaus kranai“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais, ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Trečiasis asmuo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje keliamas ginčas dėl asmens nuosavybės teisės į butą ir dėl jo pažeistų teisių gynimo, asmeniui sumokėjus visą (ar dalį) statomo buto kainos.
Byloje nustatyta, kad ieškovo keturių asmenų šeima nuo 1992 m. apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), pagrindas apsigyventi bute – 1992 m. spalio 6 d. Vilniaus miesto valdybos išduotas gyvenamosios patalpos orderis (b. l. 6).
Ieškovas buvo buvusios Mechanizacijos valdybos Nr. 2 (dabar AB ,,Vilniaus kranai“) darbuotojas, kuri tuometinio teisinio reglamentavimo tvarka ir suteikė ieškovo šeimai butą. Buto statybai buvo naudojamos ieškovo lėšos, tai patvirtina kasos pajamų orderis (b. l. 5) ir AB ,,Vilniaus kranai“ 1994-12-02 pažyma (b. l. 11), liudijantys aplinkybę, kad ieškovas 1992 m. rugpjūčio 4 d. už butą sumokėjo 90 000 rublių. Ar tai pilna buto kaina, duomenų byloje nėra.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 ,,Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 punktas numatė, kad miestų (rajonų) valdybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, pastačiusios dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus, kurių statybai iki šio nutarimo priėmimo dienos buvo naudojamos įmokėtos į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą gyventojų lėšos, turi įskaityti šias lėšas kaip gyventojų įmoką už pastatytus gyvenamuosius namus, butus.
Nutarimo 2 punkte buvo numatyta, kad tais atvejais, kai asmens įmokėta į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą už gyvenamojo namo, buto statybą, suma yra ne mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba, remdamasi asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turi priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą, o kai ši suma mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba praneša asmeniui trūkstamą jo gyvenamųjų patalpų pardavimo kainos dalį ir sudaro su šiuo asmeniu notariškai patvirtintą sutartį, kurioje nurodoma atsiskaitymo tvarka bei terminai.
Vykdydama šį nutarimą, Vilniaus miesto valdyba 1993 m. sausio 25 d. priėmė potvarkį Nr. 9 v (b. l. 40), kuriame numatė minėto nutarimo vykdymo tvarką ir butų privatizavimo tarnyboms pavedė sudaryti su gyventojais butų pirkimo-pardavimo sutartis, atitinkamai įforminus potvarkyje nurodytus dokumentus.
Atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog atsakovas nesudarė su ieškovu buto pirkimo-pardavimo sutarties, nes ieškovas nepateikė potvarkyje nurodytų dokumentų. Tačiau iš minėtų įrodymų – kasos pajamų orderio, AB ,,Vilniaus kranai“ pažymos apie pinigų už butą sumokėjimą, ieškovui paruoštos buto techninės apskaitos bylos matyti, kad šie dokumentai būtent ir atitinka minėtame Vilniaus miesto valdybos potvarkyje nurodytus dokumentus, reikalingus buto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovo valia įforminti buto nuosavybės teisę buvo išreikšta ir jis ją realiai vykdė. Tuo tarpu, ar atsakovas įvykdė visus jam pavestus veiksmus, byloje duomenų nėra. Minėtu Vyriausybės Nutarimu Nr. 913 savivaldybėms buvo pavesta priimti potvarkį dėl buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jo statybą. Jau aptartu potvarkiu Nr. 90v tam tikrus veiksmus buvo įpareigota atlikti butų privatizavimo tarnyba, tai yra valdybos padalinys. Miesto valdybos potvarkis – lokalinis teisės aktas, sukuriantis tam tikras teises ir pareigas valdybos pareigūnams ir padaliniams. Ar buvo apie valdybos potvarkį informuotas ieškovas ir ar valdybos padalinys – butų privatizavimo tarnyba įvykdė potvarkiu jai pavestas pareigas, byloje duomenų nėra. Todėl, turint omenyje, jog ieškovas yra silpnesnioji šalis, neturintis specialaus išsilavinimo, kad sprendžiamas itin opus – būsto klausimas, svarbu įvertinti abiejų šalių veiksmus. Nagrinėjamu atveju, aptartų įrodymų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo akivaizdžiai išreikšta ieškovo valia – patenkinti savo ir šeimos poreikį į gyvenamąjį būstą. Ieškovas dėl savo neišprusimo ir įstatymų neišmanymo neatliko visų veiksmų iki galo – neįformino su miesto valdyba pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau tai negali būti pagrindu nepripažinti jam nuosavybės teisės į ginčo butą, atsižvelgiant į jo sumokėtą už butą pinigų sumą – 90 000 rublių, kas leido jam manyti butą esant jo ir jo šeimos nuosavybe. Kad ieškovo ir kito tuometinės Vilniaus antrosios Mechanizacijos valdybos darbuotojo sumokėti už butus pinigai buvo pervesti Vilniaus miesto valdybai, patvirtina įmonės su savivaldybe susirašinėjimo dokumentai bei Vilniaus valstybinės mechanizacijos valdybos Nr. 2 protokolas (b. l. 92-94). Tai įrodo aplinkybę, jog atsakovas, o ne ieškovas turėjo spręsti, gavęs pinigus už butus, apie butų perdavimą gyventojų, apmokėjusių už butų statybą, nuosavybėn, kaip tai numatė Vyriausybės Nutarimas Nr. 913.
Ginčo santykių metu galiojęs teisinis reglamentavimas dėl gyventojų apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, statant butus, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, iš dalies gali būti prilyginamas dabar galiojančio Civilinio kodekso 6.401 straipsnio, reglamentuojančio nepastatyto būsto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, kai būsto statyba iš dalies finansuojama gyventojo lėšomis.
Aiškindama šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 8 d. nutartyje R. B. v. bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Eudoras“, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011 nurodė, kad pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo, ir atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė ,,visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Toks aiškinimas neatitiktų CK 6.401 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos sutarties tikslo – aprūpinti fizinį asmenį (dažniausiai vartotoją) gyvenamuoju būstu, taip pat netinkamai paskirstytų šalių teises ir pareigas, nes sumokėjęs net ir didžiąją dalį statomo namo ar buto kainos pirkėjas neįgytų į šį daiktą jokių teisių. Toks aiškinimas yra pagrindu paneigti apelianto poziciją, jog ieškovui negali būti pripažinta nuosavybės teisę į ginčo butą, nes neva nėra duomenų apie galutinę buto kainą ir kad ieškovas sumokėjęs visą būsto kainą.
Aptartų įrodymų ir argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo valia apsirūpinti gyvenamuoju būstu buvo aiškiai išreikšta ir realiai vykdoma, ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių jam nebuvo įforminta nuosavybės teisė į būstą, todėl daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies dėstymą, nes teismas, iš esmės pripažindamas sprendimo motyvuojamojoje dalyje ieškovo nuosavybės teisę į butą, rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė, jog ieškovui pripažįstama teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, tačiau toks reikalavimas nebuvo ginčo nagrinėjimo dalyku. Ieškovas patikslintu ieškiniu (b. l. 114) prašė pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta, toks reikalavimas ir turi būti patenkintas.
Kiti ieškovo reikalavimai – buto perdavimo-priėmimo aktą pripažinti negaliojančiu ir buto teisinę registraciją atsakovo vardu pripažinti negaliojančia, pirmosios instancijos teismo netenkinti pagrįstai, nes pripažinus ieškovui nuosavybės teisę į ginčo butą, šie reikalavimai neturi teisinės reikšmės, nes aktai, kuriuos prašoma panaikinti, patys savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių.
Netenkinant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas AB ,,Vilniaus kranai“ turėjo 600 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (t. 2, b. l. 10). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas AB ,,Vilniaus kranai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą pritarė šiam skundui ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, atsakovui AB ,,Vilniaus kranai“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui V. T. priteistinos 400 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
,,Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad tarp ieškovo V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo AB ,,Vilniaus kranai“ (į. k. 121914498) 1993 m. kovo 5 d. sudaryta dviejų kambarių bendro ploto 50,24 kv. m. buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), buto techninės apskaitos bylos inv. Nr. 17029, pirkimo-pardavimo sutartis.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui V. T. 400 Lt (keturis šimtus litų) advokato atstovavimo išlaidų.