Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos valstybė netinkamai perdavė pareiškėjo 2013-06-12 skundus, adresuotus Policijos generaliniam komisarui ir Vidaus reikalų ministerijai, nagrinėti Policijos departamentui, nes skundai buvo paduoti dėl Panevėžio VPK viršininko pavaduotojo veiksmų ir sprendimų. Prašymai buvo neteisėtai nenagrinėti iš esmės. Tokiu būdu pareiškėjas buvo pažemintas, patyrė nepatogumus, buvo nenustatyti galimai padaryti Panevėžio apskrities VPK viršininko pažeidimai, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Skunde dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų (Panevėžio apskrities VPK užregistruotas 2013-02-15 Nr. 285) paminėtos aplinkybės buvo vertinamos Panevėžio apskrities VPK, Policijos departamente, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje, Panevėžio apygardos prokuratūroje, Panevėžio apygardos teisme. Šios įstaigos, įvertinusios minėtame skunde nurodytas aplinkybes, Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmuose pažeidimų nenustatė.

Atkreipė dėmesį į tai, kad deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Be to, nėra nurodoma, kokie konkretūs policijos pareigūnų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Mano, kad nepateikti įrodymai, įrodantys, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjo 2013-02-15 skundą tyrė Panevėžio apskrities VPK vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas. Kadangi 2013-02-14 skunde G. K. teigia, kad buvo padaryta jo atžvilgiu nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsniu, buvo pasiūlyta priimti procesinį sprendimą. Įvykis buvo užregistruotas 2013-03-28 įvykių ir nusikaltimų suvestinėje, 2013-04-04 nutarimu Nr. 50-At-00042-13 dėl įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakyta, nesant jokio nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas nutarimą skundė visoms įmanomoms instancijoms, neskundžiama 2013-06-20 Panevėžio apygardos teismo nutartimi nutarimas paliktas galioti.

Panevėžio apskrities VPK pareigūnų teigimu, pareiškėjas nevykdė teisėtų jų reikalavimų vykti į Panevėžio miesto apylinkės teismą, juos įžeidinėjo. Dėl galimos pareiškėjo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tuo remdamiesi prašo bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 45-1 -000318-13.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 62-64, 71-79, 85-101), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad Vidaus reikalų ministerijai ir generaliniam komisarui adresuoti prašymai buvo persiųsti nagrinėti Policijos departamentui, kuris jų iš esmės neišnagrinėjo.

Nustatyta, kad 2013-06-05 raštu Nr. 1D-5581 Vidaus reikalų ministerija persiuntė G. K. 2013-05-28 prašymą Policijos departamentui nagrinėti pagal kompetenciją (b. l. 19).

2013-06-17 Policijos departamento Viešosios policijos valdybos tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjo prašymo patikrinimo rezultatų ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų Nr. 5-PR5-811 nurodyta, kad Policijos departamente gautas jo prašymas, kuriame prašo: kad būtų priimti teisės aktai, kuriais vadovaujantis konvojuojant asmenį ar jį laikant areštinėje būtų galima naudoti garso įrašymo įrenginius, kadangi jis yra konvojuojamas ir areštinėje laikomas vienas, o 2013-03-28 jį apšmeižė areštinės pareigūnai ir jis buvo patrauktas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str., o Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vidaus tvarkos taisyklėse nurodyta, kad areštinėje uždarytiems asmenis uždrausta turėti garso įrašymo įrenginius; informuoti, kaip būtų galima įrodyti, kad areštinės darbuotojai meluoja ir jei be jo ir pareigūnų jokių kitų liudytojų nėra; nurodyti, kokie teisės aktai reglamentuoja melo detektoriaus naudojimą; pateikti informaciją, kas policijos areštinėje gali atlikti slaptus patikrinimas; patikrinti Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate atliktą tarnybinį patikrinimą, atliktą pagal jo skundą; padaryti vaizdo įrašo kopiją dėl pareiškėjo skunde Nr. 285 nurodytų įvykių policijos areštinėje. Šiuo tarnybiniu pranešimu pasiūlyta tarnybinio pranešimo nepradėti, apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją (b. l. 54-56).

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdyba 2013-06-19 raštu Nr. 5-13-S-1221 atsakydama į pareiškėjo 2013-05-28 prašymą informavo, kad pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vidaus tvarkos taisykles areštinėje uždarytiems asmenims uždrausta turėti garso įrašymo įrenginius, o pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnį suimtiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis, keisti šio sąrašo nemato tikslingumo; paaiškino ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmų ir nutarimų apskundimo tvarką, apie teisių gynimo galimybes ir tvarką policijos areštinėje. Nurodė, kad melo detektoriaus naudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas. Be to, informavo, kad Panevėžio apskrities VPK, tirdamas pareiškėjo skundą Nr. 285, vaizdo įrašų kopijos nepadarė, nes nebuvo išsaugotas vaizdo įrašas, o 2013-02-19 skundo Nr. 285 tyrimo atlikimo kokybės įvertinti nėra galimybės, nes Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio vyriausiojo tyrėjo atlikto tyrimo pagrindu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir visa skundo tyrimo medžiaga išsiųsta kompetentingai institucijai, jeigu pareiškėjas nori susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, turi teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą (b. l. 4-5).

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdyba 2013-06-28 raštu Nr. 5-13-S-1307 atsakė į pareiškėjo 2013-06-12 prašymus, kuriais jis kreipėsi dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų, paaiškindama, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų teisėtumas buvo įvertintas Panevėžio apskrities VPK tiriant pareiškėjo ankstesnius skundus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse nėra numatyta galimybė aukštesnei pagal pavaldumą institucijai vertinti žemesnių pagal pavaldumą institucijų atliktų tarnybinių patikrinimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl Policijos departamento Viešosios policijos valdyba negali atlikti nei tarnybinio nusižengimo tyrimo dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų, nei šiame komisariate atliktų tarnybinių patikrinimų įvertinimo (b. l. 10-11).

Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2013-03-20 buvo pritarta 2013-03-19 Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. Ž. siūlymui pareiškėjo skundo tyrimą baigti ir nepradėti tarnybinio patikrinimo, negavus oficialios informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą; dėl skunde minimos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, priimti procesinį sprendimą (b. l. 57-58). Pareiškėjas skundėsi, kad Panevėžio apskrities VPK darbuotojas A. Z. Panevėžio apskrities VPK areštinėje kitų pareigūnų akivaizdoje jį vadino necenzūriniais žodžiais.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos 2013-04-04 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. K. skundą dėl Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus specialisto A. Z. veiksmų, pasak pareiškėjo, atitinkančių Baudžiamojo kodekso 155 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, t.y. teigė, kad 2013-02-14 šis pareigūnas jį terorizavo ir baugino susidorojimu, vadino necenzūriniais žodžiais, tai darė kitų pareigūnų akivaizdoje. Šiuo nutarimu konstatuota, kad pareigūnas A. Z. vykdė jam pavestas pareigas ir ėmėsi visų jam įstatymų suteiktų teisių, o pats pareiškėjas nevykdė savo pareigų bei galimai atliko priešingus VPK areštinėje galiojančiai tvarkai veiksmus, tikėtina įvykdė nusikalstamą veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas (b. l. 38-39). Šis nutarimas buvo paliktas galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-31 nutartimi ir Panevėžio apygardos teismo 2013-06-20 nutartimi (b. l. 40-42).

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pagal Policijos veikos įstatymo 11 straipsnio 7 dalį policijos komisariatas yra teritorinių policijos įstaigų struktūrinis padalinys. Policijos komisariatą gali sudaryti skyriai, poskyriai, grupės, policijos nuovados. Policijos komisariatui vadovauja viršininkas. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad Policijos departamentas kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus, o pagal 12 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus policijos generalinis komisaras, vadovaujantis policijos departamentui, prižiūri ir koordinuoja vadovaujamų įstaigų veiklą bei atsako už jo kompetencijai priskirtų uždavinių vykdymą bei vadovaujamų įstaigų darbo organizavimą.

Remiantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-29 nutarimu Nr. 98, Policijos departamentas atlieka tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų policijos įstaigose tyrimą, kaupia, tvarko ir analizuoja informaciją apie teisėtumo pažeidimus, numato ir vykdo jų prevencines priemones (10.8 punktas); teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pranešimus, prašymus ir skundus, teikia jiems informaciją (11.6 punktas); pagal kompetenciją rengia ar dalyvauja rengiant teisės aktų (išskyrus įstatymų ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų) projektus (11.7 punktas).

Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-03-14 nutarimu Nr. 291, Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse (1 punktas). Pagal šių nuostatų 8.1 p. vienas iš svarbiausių Vidaus reikalų ministerijos veiklos tikslų yra formuoti valstybės politiką viešojo saugumo (viešosios tvarkos, vidaus tarnybos, priešgaisrinės bei civilinės saugos ir gelbėjimo darbų, valstybės sienos apsaugos, migracijos (išskyrus ekonominę migraciją), ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir specialiųjų priemonių apyvartos, saugomo asmens statusą turinčių asmenų apsaugos) srityse, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Nuostatų 16.14. p. reglamentuota, kad Vidaus reikalų ministerija nustatytąja tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

Šiuo atveju pareiškėjas 2013-05-28 prašymu suteikti atitinkamą informaciją tuo pačiu prašė patikrinti Panevėžio apskrities VPK atlikto tarnybinio patikrinimo dėl Panevėžio apskrities VPK darbuotojų veiksmų teisėtumą. Nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia teigti, kad būtent Policijos departamentui, o ne Vidaus reikalų ministerijos kompetencijai yra priskirta atlikti tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų policijos įstaigose tyrimą, kaupti, tvarkyti ir analizuoti informaciją apie teisėtumo pažeidimus, nagrinėti asmenų pranešimus, prašymus ir skundus, teikti jiems informaciją (Policijos departamento nuostatų 10.8, 11.6 punktai).

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Šiuo atveju duomenų byloje nėra, kad Vidaus reikalų ministerija minėtą 5 darbo dienų terminą persiųsti pareiškėjo skundą praleido, pareiškėjas skundo šia aplinkybe negrindžia. Taigi šiuo aspektu Vidaus reikalų ministerijos veiksmų neteisėtumo nenustatyta.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Policijos departamentas jo skundų neišnagrinėjo iš esmės. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad Policijos departamentas, reaguodamas į pareiškėjo skundą ėmėsi veiksmų dėl galimų Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo ištirti, išnagrinėjęs skundą tarnybinio nusižengimo tyrimo dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų nutarė nepradėti, nes Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. Ž. atlikto tyrimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariate ir visa skundo tyrimo medžiaga išsiųsta kompetentingai institucijai.

Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva (Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977, 3 punktas), todėl Policijos departamentas nėra įgalintas atlikti tarnybinio tyrimo Panevėžio apskrities VPK pareigūnų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14–1500/2005 yra išaiškinęs, jog „tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos [...] šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti“. Vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negali būti pažeisti dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų patraukimo ar nepatraukimo tarnybinėn atsakomybėn, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu.

Kaip matyti, Policijos departamentas 2013-06-19 raštu Nr. 5-13-S-1221 suteikė pareiškėjo prašytą informaciją, nepažeisdamas prašymų nagrinėjimo terminų, t.y. 20 darbo dienų nuo gavimo institucijoje, kaip tai numatyta Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875, 30 punkte. Taigi, remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti Vidaus reikalų ministeriją ir Policijos departamentą atlikusius neteisėtus veiksmus ir priteisti 30 000 Lt neturtinę žalą. Nenustačius pagrindinio viešosios atsakomybės elemento – šių institucijų neteisėtų veiksmų, nėra tikslinga byloje vertinti likusias atsakomybės sąlygas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.