Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2S-1033-115/2009

Teisėjas Jeugenijus Jaglinskis Procesinio sprendimo kategorijos 94.3; 122.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. rugsėjo 23 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės, Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria byla perduota nagrinėti pagal teismingumą, civilinėje byloje Nr. 2-33-486/2009 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovams V. R. ir A. S. dėl kreditoriaus teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo V. R. atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. LR CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Taikant rūšinio teismingumo taisykles pirmiausia yra nustatoma, kuris (bendrosios kompetencijos ar specializuotas) teismas turi nagrinėti bylą. Nustačius, kad bylą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, turi būti nustatoma, kuris pirmosios instancijos teismas (apylinkės ar apygardos) turi nagrinėti bylą. LR CPK 27 straipsnyje yra nustatyta, kokios bylos yra teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismui, o LR CPK 26 straipsnyje - kokios bylos teismingos apylinkės teismui. Rūšinis teismingumas yra nustatomas pagal šiuos kriterijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. LR CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad teismas nutartimi perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu iškėlus bylą tame teisme paaiškėja, jog ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles. Pirmos instancijos teismas priėmęs ieškovės S. S. ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu vėliau nustatė, jog ginčas yra turtinis, o byla teisminga apygardos teismui, todėl skundžiama nutartimi bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Pagal teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (LR CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Vertybinis popierius – vekselis įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (LR CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, jog nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų teisėto vekselio turėtojo subjektinę turtinę teisę, t.y. reikalavimo teisę į jame nurodytą sumą. Todėl akivaizdu, jog ieškovė ginčydama vekselio galiojimą, ginčija ir paties vekselio teisėtumą, t. y. abstrakčią vekselio turėtojo turtinę teisę. Kolegija pažymi, kad ieškovės keliamas reikalavimas dėl vekselio galiojimo panaikinimo yra turtinis ginčas, kadangi ginčijamas vekselis yra išrašytas 111 000 Lt sumai. Todėl pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai perdavė ginčą pirma instancija nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kadangi ginčas yra kilęs dėl sumos viršijančios 100 000 Lt (LR CPK 27 str. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo argumentai, kaip dėl LR Teisingumo ministerijos įtraukimo į bylą atsakovu, dėl ilgo bylos nagrinėjimo ir atsakovo nekilnojamojo turto nuvertėjimo, yra nepagrįsti, kadangi jie nesusiję su šios apeliacijos nagrinėjimo dalyku. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sprendžia pirmos instancijos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl bylos perdavimo pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, tačiau nenagrinėja viso ginčo iš esmės, nes tai nėra šio ginčo dalykas.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą nutartį. Kadangi atsakovo V. R. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009-05-14 nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-33-486/2009 palikti nepakeistą.