Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Jareda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jareda“ ieškinį atsakovams P. P. ir I. P. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarė V. M., antstolių A. Z. ir Z. Z. kontoros antstolis A. Z..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d., 311 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.) bei materialines teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ginčijamą atsakovų sudarytą povedybinę sutartį pripažinti negaliojančia, nes atsakovė I. P. savo turtu ir pajamomis iš darbinės veiklos šiai dienai nėra atsakinga UAB „Jareda“ už P. P. skolų išieškojimą, ji galinti nustatyti jai priklausančio turto ir gautinų pajamų iš darbinės veiklos teisinį režimą, paskiriant šias pajamas asmeninėn jos nuosavybėn, o ieškovas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, neįrodė, kad sudaryta povedybinė sutartis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, nes atsakovų sudaryta povedybinė sutartis neriboja skolininko P. P. atsakomybės, ji neatima teisės kreditoriui nukreipti išieškojimą į skolininko P. P. asmeninį turtą. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis A. Z. vykdo vykdomąsias bylas dėl skolos iš skolininko P. P. išieškojimo išieškotojo UAB „Jareda“ naudai. Po įsiskolinimo ieškovui UAB „Jareda“ susidarymo 2008-01-19 atsakovai P. P. ir I. P. sudarė povedybinę sutartį (notarinio registro Nr. VM 9-451), kurioje šalys susitarė, jog nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos santuokos metu įgytas būsimas turtas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai) tampa to asmens, kuris įgijo turtą, asmenine nuosavybe. Ieškovas UAB „Jareda“ pareiškė actio Pauliana ieškinį, prašydamas pripažinti atsakovų sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia. Ieškovas savo, kaip kreditoriaus, teisių suvaržymą grindė ta aplinkybe, jog po ginčijamos sutarties sudarymo vieno iš sutuoktinių gautoms darbinės veiklos pajamoms pasikeičia teisinis turto režimas, t.y. toks turtas nėra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o tampa kiekvieno iš sutuoktinių asmeniniu turtu, todėl pagal vykdomąsias bylas neįvykdytų asmeninių P. P. skolinių įsipareigojimų išieškojimas nebegali būti nukreiptas į atsakovės I. P. darbines ir kitokias pajamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareikštą ieškinį, iš esmės konstatuojant tai, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų actio Pauliano ieškiniui patenkinti.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde be pagrindo mini LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtintą prezumpciją, teigiant, kad iš sandorio atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Pirmiausia pažymėtina, tai, kad minima įstatymo prezumpcija bei aplinkybe, jog iš sandorių, kurių pagrindu yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko P. P., kylanti prievolė yra bendra atsakovų prievolė, vykdytina iš bendro sutuoktinių turto, ieškovas nesirėmė nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kaip minėta, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl tokie apelianto nurodymai atmestini. Tuo labiau, kad pats ieškovas pateiktame ieškinyje laikėsi pozicijos, kad išieškojimas vyksta vien dėl P. P. skolos. Byloje nėra įrodyta, kad sandoriai, kurių pagrindu yra pradėtas priverstinis skolų išieškojimas, buvo sudaryti atsakovų šeimos interesais ir kad iš jų kylančios prievolės yra bendros sutuoktiniams, vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. Apelianto minimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, jog sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės (vykdomos iš asmeninio turto, o jo nepakankant iš bendro sutuoktinio turto dalies) ir prievolės, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (t.y. prievolės, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais), nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus, bei šią sutartį pripažinti negaliojančia LR CK 6.66 str. pagrindu.

Byloje ieškovas, kaip kreditorius, prašė jo teises ginti, taikant LR CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareikšto ieškinio, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šiuo metu tik P. P. yra atsakingas už prievolės įvykdymą ieškovui, o atsakovė I. P. savo turtu ir pajamomis nėra atsakinga UAB „Jareda“ už P. P. skolų išieškojimą, todėl ji turinti teisę nustatyti jai priklausančio būsimo turto ir gautinų pajamų iš darbinės veiklos teisinį režimą, priskiriant šias pajamas asmeninėn jos nuosavybėn. Sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta CK 3.83 str. 1 d. Ieškovo teigimu atsakovų sudaryta povedybine sutartimi nustatytas šalių turto režimas pažeidžia jo, kaip kreditoriaus interesus, galimybes išsiieškoti įsiskolinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių gautinų pajamų ar turto priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į skolininko asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Sutuoktinių susitarimas dėl gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja skolininko civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Kaip minėta, pagal LR CK 6.66 str. 1 d. kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Byloje esantys duomenys, priešingai nei teigia ieškovas, rodo, kad sudarydami povedybinę sutartį sutuoktiniai nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą. Ginčijama povedybine sutartimi sutuoktiniai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai, taigi nenustatyta ir tokių kreditoriaus teises pažeidžiančių veiksmų. Povedybinėje sutartyje nustatomas sutuoktinių turto režimas nedaro įtakos jų mokumui, o byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas P. P., pasirašius povedybinę sutartį, tapo nemokus ar jo mokumas esmingai pasikeitė. Taip pat ginčijama sutartimi nėra panaikinama ar apribojama skolininko - atsakovo P. P. civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis, taip pat ir ieškovą. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad atsakovams pasirašius ginčijamą povedybinę sutartį, tapo negalimas skolos išieškojimas iš atsakovės I. P. gaunamų pajamų ar turto dalį, priklausančią (tenkančią) skolininkui P. P., kaip to turto (pajamų) bendrasavininkui. Byloje neįrodyta, kad iki ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo buvo nustatyta konkreti skolininko P. P. turto dalis bendrame sutuoktinių turte, kad buvo vykdomi atskaitymai iš atsakovės I. P. darbo užmokesčio P. P. įsiskolinimams padengti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog įrodinėtinų reiškiant actio Pauliana ieškinį aplinkybių ieškovas byloje neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareikštą ieškinį atmetė. Šios išvados nepaneigia ir kiti apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai, kad realus P. P. skolų išieškojimas nevyksta ar kad povedybinė sutartis buvo sudaryta nepranešus kreditoriui ir pan., nes bylos duomenys nepatvirtina, kad skolų išieškojimas realiai nevyksta būtent dėl ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo (taip pat nenustatyta, kad po ginčijamo sutarties sudarymo atsakovų turtinė padėtis kaip nors esmingai pasikeitė, nenustatyta, kad po ginčijamo sandorio sudarymo sutuoktiniai (sutuoktinis) įgijo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, į kurį būtų galimas skolos išieškojimo nukreipimas), o norminis reglamentavimas neįpareigojo sutuoktinius apie povedybinės sutarties sudarymą informuoti savo kreditorius.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Jareda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo UAB „Jareda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.