- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-2798-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41998-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Delintra“
- Ieškovas
- UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Delintra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį ir patikslintus ieškinio reikalavimus atsakovei UAB „Delintra“ dėl 16 360,19 Lt žalos atlyginimo subrogacijos tvarka ir metinių palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės UAB „Delintra“ 16 360,19 Lt dydžio žalos atlyginimą subrogacijos teise ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai buvo grindžiami draudimo sutartimi, eismo įvykio metu padarytos žalos (draudimo išmokos) paskaičiavimą bei sumokėjimą patvirtinančiais dokumentais, LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2, 4, 10, 16 str., Civilinio kodekso 6.264 str., 6.1015 str. nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovės UAB „Delintra“ atstovas ieškinio nepripažino ir prašė netenkinti reikalavimų, remdamasis atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintus ieškinio reikalavimus išdėstytais motyvais. Paaiškino, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nenumato sumokėtos draudimo išmokos susigrąžinimo, todėl visais atvejais, kuomet transporto priemonė nebuvo drausta, draudimo išmoką sumoka draudikų biuras.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės UAB „Delintra“ ieškovės UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, naudai 16 360,19 Lt žalos atlyginimą, šešių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo: už priteistą 12 740,62 Lt sumą, skaičiuojamas nuo 2014 m. sausio 3 d. ir už priteistą 3 619,57 Lt sumą - skaičiuojamas nuo 2014 m. kovo 27 d. ir bylinėjimosi išlaidas 3 190,20 Lt. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 5 dalies nuostatas, pagal LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (25 punktas), draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas neapdraudė vilkiko Scania valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įstatymo nustatyta tvarka, todėl ieškovas (draudikas), atlyginęs eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui visą eismo įvykio metu padarytą žalą, turi subrogacijos teisę į nuostolių atlyginimą iš nedraustos transporto priemonės savininko Civilinio kodekso 6.263, 6.264 str. 1 dalies ir 6.1015 str. pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Delintra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliantas nurodo, kad pagal TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. numato, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei: 1) kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 23 str. 5 d. nurodyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. Atsakovo įsitikinimu, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai netyrė, kokiu pagrindu ieškovas, o ne Biuras išmokėjo bendrovei Intereurope AG draudimo išmoką, neanalizavo Prancūzijos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, siekdamas nustatyti vilkiko ar puspriekabės draudikas privalo atlyginti žalą, padarytą su puspriekabe apgadinus kitą transporto priemonę. Taip pat apeliantas pažymi, kad tuo atveju, jei ieškovui nebuvo pareigos išmokėti draudimo išmoką, tai be jokio teisinio pagrindo išmokėjus draudimo išmoką, jis į atsakovą negali įgyti atgręžtinio reikalavimo teisės, nes tokios teisės ieškovui nesuteikia galiojantys teisės aktai. Apelianto nuomone, net jei ir būtų pripažinta, kad ieškovas turėjo teisinį pagrindą išmokėti draudimo išmoką, ieškovo pareikštas reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes ieškovas neįrodinėjo, jog draudimo išmoka turėjo būti išmokėta atsižvelgiant į Prancūzijos Respublikos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudaro ieškinio faktinį pagrindą ir turi būti įrodinėjamos byloje, o pirmos instancijos teismas nepatikslino įrodinėjimo dalyko ir nepasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus, tokiu būdų, apelianto įsitikinimu, buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios nuostatos.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instanccijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylos esmė buvo atskleista, o teismo sprendimas motyvuotas tinkamai, nepažeidžiant CPK nustatytų taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Nors apelianto nuomone, TPVCAPDĮ nenumato sumokėtos draudimo išmokos susigrąžinimo, todėl tais atvejais, kuomet transporto priemonė nebuvo drausta, draudimo išmoką sumoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, tačiau pirmos instancijos teismas šį ir kitus atsakovo prieštaravimus pagrįstai pripažino nepagrįstais ir teisingai konstatavo, jog juos paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, bylos nagrinėjimo metu nustatytos ir šalių nurodytos aplinkybės. Ieškovo nuomone, teismas teisingai nustatė, kad draudimo išmoka už 2013-06-20 eismo įvykio metu sukeltą žalą buvo išmokėta tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo UAB „Delintra“ 2012-12-31 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties AYAS Nr. 01 8565336 pagrindu, kuria buvo apdrausta puspriekabės „SCHMITZ SCS 24/L“, v/n (duomenys neskelbtini), (toliau – SCHMITZ) valdytojų civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai nustatė, kad atsakovas neapdraudė vilkiko SCANIA, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – SCANIA), 2013-06-20 eismo įvykio Prancūzijoje metu vilkusio ieškovo apdraustą puspriekabę SCHMITZ, valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įstatymo nustatyta tvarka, ir nusprendė, kad ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui visą eismo įvykio metu padarytą žalą, turi subrogacijos teisę į nuostolių atlyginimą iš nedraustos transporto priemonės savininko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str., 6.264 str. 1 d. ir 6.1015 str. pagrindu. Ieškovas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog dėl 2013-06-20 eismo įvykio Prancūzijoje kaltas vilkiko SCANIA, vilkusio puspriekabę SCHMITZ, vairuotojas. Žala nagrinėjamu atveju buvo administruojama Prancūzijoje pagal atsakovo puspriekabei ieškovo suteikiamą draudiminę apsaugą ir tai bylos nagrinėjamu metu patvirtino ieškovo atstovas. Be to, remiantis CPK 182 str. 5 p. ir 187 str., atsakovui pripažįstant faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu. Ieškovas nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014), o šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas sutiko su tuo, kad draudimo išmoka turėjo būti ir buvo išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovo įsitikinimu, tai, kad bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime nesirėmė konkrečiomis Prancūzijos Respublikos teisės normomis, nesudaro pagrindo teiginiams, kad byla buvo išspręsta neteisingai. Be to, ieškovo nuomone, atmestini ir apelianto motyvai, kada pagal TPVCAPDĮ 16 str. 1 d., 17 str. 1 d. ginčo atveju ieškovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiesiems asmenims, o tai turėjo padaryti LR transporto priemonių draudikų biuras. Taip pat ieškovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį, kuris buvo pagrįstas ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais, o, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nekėlė klausimų dėl žalos dydžio, nepateikė jokių nustatytą žalos dydį paneigiančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Delintra“ 2012 m. gruodžio 31 d. pasirašė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr.01 8565336 ir apdraudė puspriekabės „Schmitz SCL 24/L, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. Draudimo laikotarpis nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 6 d. Eismo įvykio metu Prancūzijoje 2013 m. birželio 20 d. susidūrus atsakovo valdomai transporto priemonei Scania, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir priekabai Schmitz, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su automobiliu „Citroen Xsara“, buvo apgadintas pastarasis automobilis „Citroen Xsara“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Atsakingu už autoįvykį pripažintas vilkiko „Scania“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vilkusio puspriekabę Schmitz, vairuotojas R. S. (2013 m. birželio 20 d. eismo įvykio deklaracija). Vilkikas Scania, eismo įvykio metu Prancūzijoje vilkęs ieškovo draustą puspriekabę, nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Automobilio Citroen Xsara savininkas dėl nurodyto autoįvykio patyrė žalą. Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. spalio 8 d. pagal tarptautinio mokėjimo nurodymą sumokėjo 3 689,94 EUR Intereurope AG, ir 2014 m. kovo 10 d. papildomai pagal tarptautinio mokėjimo nurodymą sumokėjo 1 048,30 EUR Intereurope France draudimo išmoką, viso 16 360,19 Lt arba 4 738,24 EUR (b.l. 7, 9-14, 46, 18-25).
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Visų pirma, pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas netyrė, kokiu pagrindu ieškovas, o ne Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjo bendrovei Intereurope AG 4 738,24 eurų draudimo išmoką.
Be to, pažymėtina, kad atlyginus žalą, draudikui iš žalą padariusio asmens šios sumos negali būti priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis) turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Nors ieškovo atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ nuostatomis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos buvo sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės, šiuo konkrečiu atveju į Prancūzijos Respublikos, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas, jei atsakovas šių faktų nepripažįsta. Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad ieškovas į bylą buvo pateikęs rašytinius įrodymus, susijusius su Prancūzijos Respublikos teisės turiniu, tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Taigi pirmos instancijos teismas nesiaiškino tos aplinkybes, ar pagal Prancūzijos Respublikos teisę nuostolių atlyginimas turi būti administruojamas pagal velkamos ar velkančios transporto priemonės draudimą, nors toks klausimas ir buvo keliamas bylos nagrinėjimo metu.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas sprendime turėjo aiškintis, kokiu pagrindu ieškovas, o ne LR Transporto priemonių draudikų biuras išmokėjo bendrovei Inereurope draudimo išmoką, taip pat teismas turėjo analizuoti Prancūzijos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, siekdamas nustatyti, vilkiko ar puspriekabės draudikas privalo atlyginti žalą, padarytą su puspriekabe apgadinus kitą transporto priemonę, nes laikytina, jog tai nagrinėjamo ginčo kontekste ir yra esminės bylos aplinkybės.
Pirmos instancijos teismui nepasisakius dėl minėtų klausimų, byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 326 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.