Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-398-290/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-05-20
Bylos Nr.: 1A-398-290/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgis Kiškis (pirm.), Rimas Švirinas, Evaldas Gražys
Nuteistasis: D. K.
Nukentėjusysis: A. K.
Advokatai: Arnoldas Blaževičius

Kategorijos

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-398-290/2015;

Teisėja Loreta Radzevičienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.1; 1.2.14.10; 2.4.7.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorams Jaunučiui Vailioniui ir Gitanai Kaupei, nuteistojo D. K. gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, nukentėjusiajam A. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžio,

kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija), 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) ir nubaustas: pagal BK 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija) – 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme; pagal BK 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) – 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme; Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai terminuoto laisvės atėmimo.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. K. priteisti 910 litų A. K. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad D. K. Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija), 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija), už tai, kad jis 2001 m. balandžio 27 d. nakties metu, tikslus laikas nenustatytas, būdamas girtas, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su K. S., išdaužė A. K. priklausančio automobilio ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini) 150 Lt vertės durų langą, iš automobilio slapta pagrobė 300 Lt vertės automagnetolą „Sony“, 100 Lt vertės telefono „Nokia“ pakrovėją, 20 Lt vertės du kompaktinius diskus, 10 Lt vertės užrašų knygelę, tuo nukentėjusiajam A. K. padarė 430 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, D. K. tuo pačiu metu, tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia išdaužė A. K. priklausančio automobilio ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), 150 Lt vertės durų langą, nupjovė 200 Lt vertės priekinio stiklo apdailos gumą, suskaldė 220 Lt vertės priekinį lango stiklą, supjaustė 40 Lt vertės apdailos juostelę, sulankstė galinį automobilio dangtį, priekines kairės pusės dureles, priekinį sparną, subraižė stogą, tuo nukentėjusiajam A. K. padarė 1410 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis D. K. skundžia Prienų rajono apylinkės teismo 2010-06-03 nuosprendį, prašo jį pakeisti ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu bei iki skundo išnagrinėjimo sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis jo atžvilgiu priimtas jam nedalyvaujant teisme, nes jis tuo metu atliko bausmę Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini) kalėjime Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu yra bausmės atlikimo vietoje, tik kitame kalėjime Jungtinėje Karalystėje, kadangi nuo 2014-02-13 atliek bausmę pagal skundžiamą nuosprendį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu vadovaujantis BPK 438 str. prašoma sustabdyti nuosprendžio vykdymą. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo nusprendė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, todėl pažeidė baudžiamojo proceso normas ir tik dėl šių priežasčių pirmos instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. BPK 246 str. 1 d. numatyta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam. Kaltinamajam atvykti į teismą privaloma. Nagrinėti bylą kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmos instancijos teisme, jis atliko bausmę Jungtinėje Karalystėje, tačiau į teismo posėdžius atvykti nevengė, o negalėjo atvykti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas jo kaltę grindė jau mirusio K. S. parodymais, duotais teisme, nukentėjusiojo A. K. parodymais, liudytojo E. G. parodymais, tyrimo veiksmų protokolais, kitais faktiniais duomenimis, tačiau paviršutiniškai, neobjektyviai vertinant anksčiau ištirtus įrodymus, nesigilinant į jokias reikšmingas aplinkybes. Įrodymų vertinimą teismas atliko vadovaujantis prielaidomis ir abejonėmis, teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK įtvirtintas nuostatas. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nes pažeidė įrodymų vertinimą padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir kt.

Žemesnės instancijos teismas

Skundo autoriaus manymu, teismas teigia, kad jo kaltė įrodoma liudytojų parodymais ir kita byloje esančia medžiaga, tačiau liudytoju apklaustas nukentėjusysis A. K. pats įvykio nematė. Šio įvykio nematė ir liudytojas E. G.. Įvykio dalyviai buvo nuteistasis ir K. S., kuris mirė (duomenys neskelbtini). D. K. neneigia padaręs vagystę iš nukentėjusiajam priklausančios transporto priemonės ,,VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei pagrobęs nukentėjusiojo nurodytus daiktus kartu su K. S., tačiau transporto priemonės neapgadino ir tokie apgadinimai, kurie skirtingai nurodyti net nukentėjusiojo parodymuose, jo veiksmais nebuvo padaryti. Bandant patekti į automobilį jis du kartus spyrė į automobilio stiklą, tačiau jo neišdaužė. Kitokių veiksmų neatliko ir automobilio neapgadino. Kaip neneigė ir K. S., jis išdaužė automobilio stiklą, pjaustė gumas peiliu. Kitokių apgadinimų jie nepadarė, o beje jie nebuvo užfiksuoti ir ikiteisminio tyrimo metu. Jei pagal tuo metu galiojančius įstatymus ši veika galėjo būti inkriminuota kaip bendrininkų, jis negali atsakyti už veiksmus, kurių nepadarė, nes automobilio neapgadino. Kita vertus, jei ir manant, kad automobilio tam tikros dalys: stiklas, gumos buvo apgadintos, tai tik kaip kliūties pašalinimas patekti į automobilio vidų, bet neturint tiesioginės tyčios apgadinti ar sugadinti svetimą turtą. Teismas visiškai nesigilino į šią aplinkybę, nes net nesigilino į nukentėjusiojo parodymus šiuo nusikalstamos jam inkriminuotos veikos analizavimu. Jo manymu, jis nepagrįstai nuteistas už šios veikos padarymą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjęs aiškino, kad jo transporto priemonei padaryti šie apgadinimai: išdaužtas automobilio dešinės pusės durų stiklas - 150 Lt vertės, nupjautos priekinio stiklo apdailos gumos - 200 Lt vertės, suskaldytas priekinis automobilio stiklas - 220 Lt vertės, stiklo apdailos juosta - 40 Lt vertės, sulankstytas galinis automobilio dangtis, priekinės dešinės pusės sparnas, subraižytas automobilio stogas (vertės nenurodytos), tad tyčiniu turto sunaikinimu jam padaryta 1040 Lt žala, kai tuo tarpu skaičiuojant nukentėjusiojo pateiktą žalą, ji sudaro tik 610 Lt. Nagrinėjant baudžiamąją bylą nukentėjusysis teigė, kad jam padaryta 1410 Lt turtinė žala, gal net apie 2000 Lt. Taigi kokia padaryta nukentėjusiajam žala dėl turto sugadinimo, taip ir nėra aišku. Teismas privalėjo įsitikinti kokia realiai padaryta žala. Baudžiamąją bylą Nr. 1-7-05/2002 nagrinėjant teisme, už šios veikos padarymą buvo nuteistas K. S., teismui nukentėjusysis nepateikė patvirtinančių žalos dydį įrodymų, dėl ko teismas paliko civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Per 8 metus nukentėjusysis šia teise nepasinaudojo, tad neaišku kokio naujos aplinkybės paaiškėjo. Teismas vertina, kad civilinis ieškinys įrodytas visiškai ir tuo pagrindų į tenkino visiškai. Neaišku kuo teismas rėmėsi. Teismas nesigilino, kad nukentėjusysis pareiškė 1410 Lt civilinį ieškinį. Analizuojant kas sudaro civilinį ieškinį, akivaizdu, kad iš automobilio buvo pagrobti šie daiktai: automagnetolą „Sony“ - 300 Lt vertės, du kompaktinius diskus - 20 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefono pakrovėją - 100 Lt vertės, užrašų knygutę - 10 Lt vertės, padarant 430 Lt žalą. Taigi žala sudaro tik 1040 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pats nukentėjusysis pripažino, jog jam buvo grąžinta automagnetola - 300 Lt, pakrovėjas - 100 Lt, du kompaktiniai diskai - 20 Lt vertės, bei 500 Lt atlygino velionis K. S., taigi žala galėtų sudaryti tik 120 Lt, tačiau teismas nepagrįstai priteisė iš D. K. žalos atlyginimui 910 Lt, ir neanalizavo kokiu būdu padidėjo civilinis ieškinys, kokiais įrodymais nukentėjusysis vis didina ieškinį. 2002 m. teismui kilo abejonių dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, teismas šį klausimą buvo išsprendęs, 2010 m. birželio 3 d. priimant nuosprendį turėjo palikti nenagrinėtu analogiškais pagrindais. Jokie nauji įrodymai nebuvo pateikti.

Skunde nurodoma, kad pažeista jo teisė į teisingą teismą, nes tiek nacionalinė teisė, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija reglamentuoja tapačius principus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str., 20 str. l d., 5 d. nuostatas, kuriose nurodoma, jog nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, o ne abejonėmis ar prielaidomis, nes visos abejonės turi būti vertinamos D. K. naudai. Taigi vertinant įrodymus, teismas privalėjo kaltę, aktyvumo darant veiką, naudos gavimo, nusikaltimo pobūdį teistumo nebuvimą (teistumas buvo išnykęs ir buvo neteistas), civilinio ieškinio pagrįstumą (pakartotinį jo svarstymą, nors toks sprendimas jau buvo priimtas 2002 metais) ir visą tai pagrįsti įrodymais.

K. T. savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Jei už analogiškas veikas K. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, kai tuo tarpu buvo neginčytinai nustatyta, kad jis turėjo visus pagrobtus daiktus, juos realizavo, išdaužė automobilio langų stiklus, pjaustė gumas ir vis tik teismas jam skyrė mažesnę bausmę. Be to, jis buvo neteistas teismo nuosprendžio priėmimo metu (teistumas buvo išnykęs), turėjo galimybę susitaikyti su nukentėjusiuoju, tačiau skyrė pakankamai griežtą bausmę, t. y. dvejus metus laisvės atėmimo. Teismas neatsižvelgė į advokato išdėstytas pozicijas, prašymus ir argumentus, jų neanalizavo. Teismas, vykdydamas BK 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus turėjo nustatyti kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmenį, rūšį, pobūdį ir į tai atsižvelgia skirdami bausmes, tačiau teismas skyrė jam griežtesnę bausmę, nei K. S..

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K- 340/2008). Taigi yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme. Tai nesiderina su BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, tame tarpe ir nukentėjusiajam. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei užduoti liudytojui klausimus. Nuteistojo teisė apklausti liudytojus byloje nebuvo užtikrinta, nes procesas vyko pagal BPK XXXII skyriuje numatytą tvarką. Taip pat negalėjo paaiškinti svarbių aplinkybių, kuriomis teismas grindžia nuosprendį, įrodinėti svarbių aplinkybių, reikšti prašymus. Apie įvykusį procesą tapo žinoma tik 2014 m. vasario 13 d. Jungtinėje Karalystėje vykusiame teisminiame procese, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, o teismo nuosprendis faktiškai įteiktas tik 2014-07-25 per advokatą.

Skundo autoriaus teigimu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnis) - tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, negali būti nuteistas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokiu atveju pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, nagrinėjimo teisme metu byla nutrauktina teismo nutartimi. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Teismas netenkindamas gynėjo prašymo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį (senaties terminas 5 metai), motyvavo tuo, kad jam 2001-09-18 Prienų rajono apylinkės teismo buvo paskelbta paieška, kad paieška buvo vykdoma ir tik 2010-02-26 buvo gauta informacija, kad jis yra atliekantis bausmę Jungtinėje Karalystėje, nuteistas dvylikai metų. Noriu atkreipti teismo dėmesį, kad teismas netinkamai vertino byloje jau esančius įrodymus. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju G. G. parodė, kad jam buvo žinoma, jog nuteistasis neturėjo darbo, mama mirusi ir jis išvyko ne pasislėpti nuo teismo ar siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus veiksmus, bet dirbti ir užsidirbti pinigų. Gyveno Londone ir turėjo darbą, vėliau pradėjo gyventi faktinėje santuokoje, susilaukė sūnaus. Dirbo nepastoviai, buvo persiuntęs pinigų K. S., kad atlygintų žalą ir dėl ko jis jos neatlygino, nežinoma. Palaiko ryšius su Lietuva ir tik 2014-02-13 Jungtinėje Karalystėje, sprendžiant klausimą dėl perdavimo į LR atlikti bausmę, tapo žinomos tam tikros aplinkybės. Jokių teismo procesinių dokumentų nei į namus, nei į kalėjimą nėra gavęs. Jei teismas vertino, kad parašai yra nuteistojo, tai klydo, nes jam jokie dokumentai pasirašytinai nebuvo teikiami ir/ar įteikti.

Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad tiek teismui, LR Teisingumo ministerijai buvo žinoma, kad jis atlieka bausmę už Jungtinėje Karalystėje padarytą veiką. Jokių priemonių, siekiant paspartinti perdavimą Lietuvos Respublikai, nebuvo imtasi, iš pateiktų rašytinių įrodymų byloje, įsikaitant ir neva vykdytą paiešką nuo 2001-09-18, Jungtinėje Karalystėje ambasadoje jam buvo 2007-11-10 išduotas LR piliečio pasas. Mano, kad ES valstybė negalėjo neturėti tokios informacijos, kad yra paieškomas ir pasas nebūtų buvęs išduotas, tuo labiau tuo metu nebuvo nuteistas. 2009 metais buvo nustatyta, kad paieška netgi nevykdoma, tuomet ir buvo kreiptasi dėl Europos arešto išdavimo, kas sąlygojo ir neteisingo nuosprendžio priėmimą. Baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, nes teismo vertinimas, kad jis pasislėpė yra formalaus pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog jo veiksmuose nenustatytos teismo nurodytos aplinkybės ir paieška nebuvo pradėta vykdyti ne dėl jo kaltės, tuo labiau, kad nesislapstė ir nežinojo, kad yra ieškomas. Iš Lietuvos buvo gavęs duomenų, kad byla išnagrinėta, todėl nekilo abejonių, kad procesas dar vyksta.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skirta bausmė itin griežta, nors teismas negalėjo remtis teistumu užsienio valstybėje, kadangi LR paskirtos bausmės negalima sujungti ar prijungti bausmės prie kitos valstybės nuosprendžiu paskirtos bausmės. Akivaizdu, kad nusikalimas menkavertis ir neturėjo pagrindo vengi atsakomybės, ar bausmės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bausmės tikslai šioje byloje galėjo būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir neskiriant laisvės atėmimo bausmės bei kitais jau mano skunde nurodytais pagrindais ar taikant BK 75 str. atidedant nuosprendžio vykdymą.

Šalies argumentai

D. K. apeliaciniame skunde nurodė, jog jo teisė į gynybą buvo pažeista ir teismas netinkamai vertino, kad jam apie tai buvo pranešta. Nežinojo apie kaltinimo pakeitimą nes pareiškimas pateiktas teismo posėdžio metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą, jis procese nedalyvavo, savo nuomonės išreikšti negalėjo ir negalėjo žinoti ir/ar išreikšti nuomonės, pasirinkti gynybos taktikos. Be to, byla negalėjo būti pradėta nagrinėta jam nedalyvaujant, kadangi teismui buvo žinoma, kad apribota jo judėjimo laisvė kitais pagrindais. Jis negalėjo atvykti į posėdį dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, o ne dėl to, kad vengė atvykti ar siekė išvengti proceso. Tad teismas pažeidė BPK 246 str. l d., 433-436 str. ir teises duoti paaiškinimus, užduoti klausimus, ginčyti žalos dydį, teikti įrodymus ir kt.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, apklaususi nukentėjusįjį ir liudytojus, ištyrusi bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą bei patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. K., liudytojai E. G. ir G. G. naujų ir pirmosios instancijos teismui nežinomų, aplinkybių susijusių su nagrinėjamu įvykiu nenurodė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai susiję su kaltės dėl nusikaltimo numatyto BK 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) neigimu, nesutikimu su civiliniu ieškiniu niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ar bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, susitaikius su nukentėjusiuoju. Iš apeliacinio skundo argumentų ir prašymų matyti, jog iš esmės nesutinkama su paskirta laisvės atėmimo bausme, ir prašoma paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimo bausme. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, todėl jų nekartoja. Tačiau apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes susijusias su nuteistajam D. K. paskirtomis bausmėmis už atskiras nusikalstamas veikas, todėl nuosprendis keičiamas dėl netinkamai paskirtos bausmės BPK 328 str. 2 p.

Bylos duomenimis nustatyta, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta D. K. nedalyvaujant, BPK 246 straipsnis leidžia nagrinėti bylą, nedalyvaujant kaltinamajam. D. K. po nusikalstamų veikų padarymo pasislėpė nuo teismo 2001 m. liepos 26 d. išvykdamas į užsienį, 2001-09-18 nutartimi (t. 2, b. l. 143) paskelbta D. K. paieška. Nustačius D. K. buvimo vietą, jam kaltinamasis aktas su šaukimu į teismo posėdį įteiktas 2010-04-16 (t. 4, b. l 25-26, 33-34), šie duomenys patvirtina, kad dokumentai nuteistajam įteikti (duomenys neskelbtini) kalėjime, įteikimą patvirtinantis dokumentas tinkamai patvirtintas jį įteikusio asmens parašu, įstaigos antspaudu, teismas neturi pagrindo abejoti šiuo dokumentu, bei tuo, kad ant jo yra D. K. parašas. O nuteistojo teiginius, jog tai ne jo parašas ir jis dokumentų negavo vertina, kaip jo gynybinę versiją. Taigi, D. K. žinodamas apie vykstantį procesą Lietuvoje išvyko į užsienio valstybė, net ir įteikus jam teismo dokumentus, jokių prašymų nereiškė, į teismą nesikreipė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo D. K. gynėjas, apeliacinės instancijos teisme taip pat dalyvaujant D. K. gynėjui buvo atliktas įrodymų tyrimas, bei gautas nuteistojo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (t. 5, b. l. 16). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad D. K. teisės pažeistos nebuvo, jo interesus tinkamai atstovavo kvalifikuotą teisinę pagalbą teikiantys advokatai. Todėl atmetami, kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog jo teisių pažeidimas rodo teismo šališkumą.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog automobilio jis neapgadino, tačiau šie jo teiginiai prieštarauja byloje nustatytos aplinkybėms. Sutiktina su apelianto teiginiu, jog tik jis ir K. S. dalyvavo įvykdant BK 278 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Pažymima, jog D. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, kaltę pripažino. Apeliaciniame skunde, jis taip pat neneigia dalyvavęs įvykdant minėtus nusikaltimus, nors nurodo, kad automobilio neapgadino, tačiau pripažįsta, jog su K. S. pagrobė nukentėjusiojo nurodytus daiktus iš automobilio, siekiant patekti į automobilį išdaužė automobilio stiklą, peiliu pjaustė gumas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad K. S. 2002-10-03 teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad kartu su D. K. sudaužė automobilį. Automobiliui padarytus apgadinimus patvirtina Daiktinių įrodymų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 95-98). Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad apeliantas neginčija bendrais veiksmais su K. S. pagrobęs iš nukentėjusiojo automobilio daiktus, tačiau nesutinka, kad apgadino automobilį ir teigia jog jis negali atsakyti už kito asmens veiksmus. Pažymima, kad nusikaltimų, kuriuos padarė grupė iš anksto susitarusių asmenų, atvejais kaltinimo formuluotę apsprendžia ne tik konkretaus kaltinamojo padaryti veiksmai, bet ir kitų bendrininkų padaryti veiksmai, kuriuos apėmė kaltininko tyčia. Tai apsprendžia bendrininkų atsakomybės ribos.

Nusikaltimo bendrininkų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma. Tai reiškia, jog nusikaltimo bendrininkai atsako už bendrais veiksmais padarytą nusikaltimą. 1961 m. BK 18 str. 1 d. numatė, jog bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Ši norma reikalavo dviejų objektyvių bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymių nustatymo: kelių asmenų dalyvavimo bei jų veikos bendrumo. Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai yra tyčia, kurios esmė tame, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikaltimo padarymo ar jo metu, pasekmė.

1961 m. BK 18 str. nuostatos, apibrėžiančios bendrininkavimą, nereikalauja, kad visi bendrininkai pilnai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Bendrininkai gali būti pasiskirstę vaidmenimis. Tuo atveju tiesiogiai nusikaltimą padaro ne visi, o tik kai kurie bendrininkai (sudėtinis bendrininkavimas). Kitais atvejais visi ar kai kurie bendrininkai realizuoja tik dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių (paprastas bendrininkavimas). Bet kuriuo atveju kiekvienam bendrininkui turi būti inkriminuoti visi bendrai daromo nusikaltimo požymiai, kuriuos apėmė jo tyčia. Nusikalstamos veikos bendrininkų veiksmai buvo suderinti ir nukreipti į bendrą nusikalstamos veikos rezultatą – svetimo turto pagrobimą iš automobilio, ko pasekoje buvo sugadintas nukentėjusiojo automobilis. Šie veiksmai skundžiamame nuosprendyje įvertinti kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Pirmosios instancijos nuosprendyje padarytos išvados susijusios su D. K. kalte, jo kaip bendrininko atsakomybės ribomis yra pagrįstos ir teisingos.

Apeliantas nesutikdamas su civilinio ieškinio dydžiu, nurodo, jog turtinę žalą patvirtinantys dokumentai byloje nepateikti, nukentėjusiojo nurodoma žala viso proceso metu kito, o įvertinus jam ikiteisminio tyrimo metu grąžintus daiktus, bei K. S. atlyginus 500 litų, likusi neatlyginta žala yra žymiai mažesnė nei buvo priteista iš D. K.. Priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios t. y. 2001-05-02 pareiškime, nurodė, jog jam padaryta turtinė žala yra 1410 litų (t. 1, b. l. 55). Proceso metu nukentėjusysis atsižvelgęs į tai, kad dalis žalos jam buvo atlyginta, 2001-06-01 pateikė pareiškimą, kuriame atitinkamai sumažino prašomos atlyginti turtinės žalos dydį. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra pateiktų duomenų patvirtinančių nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis dėl sugadinto turto - automobilio remonto ir kt. patyrė turtinę žalą (t. 1, b. l. 61, 62). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškinio dėl turtinės žalos dydžio klausimas skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstas teisingai, neperžengiant civilinio ieškinio ribų, nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, iš nuteistojo priteisiant žalos atlyginimą vadovautasi tai reglamentuojančiais teisės aktais, kokių tai pažeidimų priteisiant žalą ir nustatant jos dydį nenustatyta, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, jog jokių pretenzijų nuteistajam neturi, jam visa nusikaltimais padaryta žala buvo atlyginta, todėl keisti teismo sprendimą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas priėmė nuosprendį, pažeisdamas senaties terminą (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Neįvertino liudytojo G. G. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad jam buvo žinoma, jog D. K. neturėjo darbo, mama mirusi ir jis išvyko ne tam, kad pasislėpti, tačiau užsidirbti pinigų, gyveno (duomenys neskelbtini) ir turėjo darbą, vėliau gyveno su sugyventine, susilaukė sūnaus.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad senaties terminas pažeistas nebuvo, o pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad D. K. pasislėpė nuo teismo.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 20002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2003 m. balandžio 10 d. (įst. Nr. IX-1498), 1 straipsnis nustato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas tokie patys ar trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49, 50 straipsnių taisyklėmis – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni. Tiek 1961 m. BK 49 straipsnio, tiek 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatos draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams.

D. K. dar ikiteisminio tyrimo metu suvokė, kad padarė nuskalstamas veikas, būtent todėl ėmėsi aktyvių veiksmų, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės ir iš šalies išvyko. Iš bylos duomenų nustatyta, kad D. K. iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini). Vykdant paskelbtą paiešką buvo ne kartą apklausiama D. K. mama, kuri nurodydavo, kad D. K. išvykęs į (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečios gyvenamosios vietos nenurodė. Byloje nustatyta, kad D. K. išvyko 2011-07-26. Taip pat nustatyta, kad D. K. apie vykstantį ikiteisminį tyrimą sužinojo 2001-05-10, nes tą dieną buvo apklaustas įtariamuoju, bei atliktas parodymų patikrinimas vietoje (t. 1, b. l. 84, 87-89). Teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės 2001-05-11 aktas patvirtina, kad D. K. suprato, kad įvykdė nusikaltimą, už kurį reikės atsakyti baudžiamąja tvarka (t. 2., b. l. 60-61). Taip pat itin svarbu nustatant ar D. K. pasislėpė nuo teismo yra tai, jog 2001-06-29 nutarimu D. K. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 67-68), 2001-07-16 protokolu D. K. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, bei pateikta bylos medžiaga susipažinti (t. 2, b .l. 103-104). Taigi D. K. po dešimties dienų, nuo pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, pažeisdamas skirtą kardomąją priemonę išvyko į užsienį. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. K. prieš išvykdamas į užsienį suvokė, kad yra padaręs nusikalstamas veikas ir jam gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, todėl ėmėsi visų galimų priemonių, kad jos išvengtų. Atmetami, kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad D. K. nesislėpė nuo teismo, nežinojo, kad yra ieškomas, o apie vykstantį procesą sužinojo tik 2014-02-13.

Konstatuojama, kad D. K. po nusikalstamų veikų padarymo pasislėpė nuo teismo - 2001 m. liepos 26 d. išvykdamas į užsienį ir todėl senaties eiga jam buvo sustojusi, todėl daroma išvada, kad 2010-06-03 priimant apkaltinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu, senaties terminai nei pagal senąją, nei pagal naująją BK redakcijas suėję nebuvo. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. K. užsienio valstybėje (duomenys neskelbtini) padarė naują nusikalstamą veiką, dėl ko jam skirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė (12 metų), kas sąlygoja senaties termino nutrūkimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta daroma išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dėl abiejų nusikalstamų veikų buvo sustoję D. K. išvykus į užsienį ir priimant 2010-06-03 nuosprendį nebuvo suėję.

Apeliaciniame skunde prašoma paskirti D. K. bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

D. K. nuteistas už nusikaltimų numatytų BK 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija), 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) padarymą. Skundžiamu nuosprendžiu D. K. pagal BK 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija) paskirta 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) paskirta 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai terminuoto laisvės atėmimo.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, jų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę. Į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalto būdamas neblaivus. Įvertino, kad padaryti du tyčiniai nusikaltimai turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, kurių vienas priskiriamas apysunkių nusikaltimų, o kitas - nesunkių nusikaltimų kategorijoms. Įvertino ir tai, kad D. K. niekur nedirbo ir nesimokė, nusikalstamas veikas padarė būdamas anksčiau teistas.

Tačiau, kolegijos nuomone, sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, jog jam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra per griežta. Tokią išvadą apygardos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad nusikaltimai, dėl kurių padarymo D. K. nuteistas priskiriami prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijai ir yra mažiau pavojingi, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Taip pat svarbu tai, kad padaryta žala nukentėjusiajam buvo atlyginta, nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam neturi. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas t. y. daugiau nei dešimt metų.

Taigi aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat įvertinęs D. K. Kauno apygardos teismui pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad jis užsienyje su N. N. turi mažametį vaiką, konstatuoja, jog bylos aplinkybės šiuo atveju sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str., bus pasiekti D. K. už nusikaltimus numatytus BK 178 str. 2 d. (2000 m. BK redakcija), 278 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija) paskyrus švelnesnę bausmės rūšį – baudą, nustatant jos dydį nusikaltimų sankcijos ribose.

BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą (2000 m. BK) sankcijoje numatyta bausmė - bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. 2000 m. BK redakcijoje nustatyta, kad už apysunkį nusikaltimą gali būti skiriama bauda – iki 200 MGL dydžio. BK 278 str. 1 d. (1961 m. BK) sankcijoje numatyta bausmė – pataisos darbai iki dviejų metų arba bauda. 1961 m. BK redakcijoje numatyta, kad bauda, kaip pagrindinė bausmė gali būti skiriama nuo 100 iki 1000 MGL dydžio. Teismas skirdamas baudą taiko MGL dydį – 125 litus (36.20 eurus), kadangi toks dydis buvo nusikalstamų veikų padarymo metu.

Atsižvelgus į tai, kad padarytas vienas nesunkus ir vienas apysunkis nusikaltimas, į tai, kad nustatyta nusikaltimų ideali sutaptis, paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d.).

Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktais,

nusprendė:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendį pakeisti:

D. K. už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (2000 m. BK redakcija), nubausti - 140 MGL (5 068 Eur) dydžio bauda, už nusikaltimą, numatytą BK 278 straipsnio 1 dalyje (1961 m. BK redakcija), nubausti 100 MGL (3620 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę -140 MGL (5 068 Eur) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai: Evaldas GražysRimas Švirinaskas