Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011 pagal pareiškėjų G. K., G. K. ir D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 15 d. (b. l. 80-85), o pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė 2011 m. gruodžio 27 d. (pagal teismo spaudą ant prašymo), darytina išvada, jog nurodytas trijų mėnesių terminas nėra praleistas (ABTĮ 63 str. 4, 6 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas G. K. nurodo, jog yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10, 12 punktų pagrindais. Teisėjų kolegija dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo pasisakys atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas G. K. nurodo, jog byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, pagrindu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ši teisės norma įtvirtina dvi esmines sąlygas proceso atnaujinimui: 1) asmenys, pateikiantys tokį prašymą, nėra įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime turi būti pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas šiuo pagrindu paprastai būtina nustatyti, kad sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, taip pat būtina įvertinti, kokią įtaką atitinkamo asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-46/2009). Pabrėžtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį.

G. K. nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie jo vaikų gyvenamąją vietą, pasisakė dėl į procesą neįtrauktos J. K. teisių ir pareigų turinio. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) miesto teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vaikų G. K. ir D. K. gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė, kokią įtaką J. K. įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo nutartyje nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui. Pabrėžtina, jog administracinėje byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo sprendžiamas klausimas dėl Departamento 2011 m. kovo 16 d. sprendimų Nr. (15/6-9)12PR-35 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.“, Nr. (15/6-9)12PR-36 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.“, Nr. (15/6-9)12PR-37 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“, kuriais atsakovas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K. ir jo vaikams G. K. ir D. K. pabėgėlių statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 1-3, 5-7). Nagrinėjamoje byloje aplinkybės, susijusios su J. K. buvo minimos tik tiek, kiek tai buvo reikšminga sprendžiant dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodo, jog joje nėra tiesiogiai pasisakyta dėl J. K. teisių ir pareigų, t. y. teismo nutartyje tiesiogiai nėra išdėstyta jokių jos teises galinčių apriboti nurodymų, taip pat nenustatyta jokių papildomų įpareigojimų (b. l. 80-85). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad procesas byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu negali būti atnaujintas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Remiantis šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjo vertinimu, nagrinėtoje byloje buvo pažeista ABTĮ 9 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 20 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 5 punktas, apeliacinės instancijos teismas nepaisė vaikų prioriteto principo, įtvirtinto Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pažymi, jog su pareiškėjo nurodomu padarytu teisės normų pažeidimu nesutinka ir pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ABTĮ 9 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančios proceso kalbą, VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, numatančio asmens teisę turėti vertėją, Įstatymo 71 straipsnio 5 punkto, įtvirtinančio prieglobsčio prašytojo teisę prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, teisės normų, įtvirtinančių vaikų prioriteto principą, tiesiogiai nepasisakė ir jų netaikė. Pažymėtina, jog šių teisės normų pažeidimą pareiškėjas sieja su tuo, kad jam ir jo vaikams nebuvo užtikrintas tinkamas vertėjavimas, nebuvo tinkamai išversti dalis pareiškėjo ir jo vaikų, taip pat pareiškėjų byloje, pateikiamų terminų ir teismas nepagrįstai jais rėmėsi, pareiškėjo nepilnamečiai vaikai nebuvo apklausti dalyvaujant kvalifikuotam vertėjui. Tačiau pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas byloje gali būti atnaujintas tik tada, kai yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-115/2009). Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nenumato proceso atnaujinimo dėl procesinės teisės normų pažeidimo (bendrąja prasme), kaip savarankiško proceso atnaujinimo pagrindo. Įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius procesinės teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6, 7, 8, 9 p.). Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas buvo pateikęs argumentus, susijusius su netinkamu vertėjamu apklausos metu (b. l. 33), ir teismas nagrinėdamas bylą įvertino visus pateiktus įrodymus, bylos medžiagą, įskaitant ir šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ir priėmė nutartį pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodo, jog nebuvo tinkamai aiškinamasi, kokia yra pareiškėjo vaikų tikroji valia, nepagrįstai į administracinę bylą nebuvo įtraukta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nebuvo atsižvelgta į 2010 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. RUS 15/6-9-6-26 „Apie santuokos nutraukimo procesą, tėvų ir vaikų teisių užtikrinimą (duomenys neskelbtini)“ pateiktą paaiškinimą, kad reikalingos šiuolaikinės vaikystės gynimo sistemos šalyje tiesiog nėra. Be to, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai nebuvo byloje vertinta tai, ar egzistuoja pareiškėjo ir jo vaikų giminystės ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodomus argumentus, pabrėžia, kad pareiškėjas neįvardija konkrečių materialinės teisės normų, kurių pažeidimas galėjo būti padarytas teismui nagrinėjant bylą, priešingai, iš pareiškėjo prašymo turinio darytina išvada, jog jis iš dalies nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau toks nesutikimas nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Dėl pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaigos, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos regioninės atstovybės Vilniuje įtraukimo trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą (b. l. 71-72), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo nuspręsta neįtraukti trečiųjų suinteresuotų asmenų į bylą, kadangi vaikų interesams atstovavo kvalifikuotas teisininkas ir jų tėvas, buvo nuspręsta netenkinti kitų pateiktų prašymų (b. l. 78). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjo pateiktus prašymus. Be to, pareiškėjas buvo atkreipęs apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad 2010 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. RUS 15/6-9-6-26 „Apie santuokos nutraukimo procesą, tėvų ir vaikų teisių užtikrinimą (duomenys neskelbtini)“ pažymima, jog reikalingos šiuolaikinės vaikystės gynimo sistemos šalyje tiesiog nėra (b. l. 47) ir teismas priimdamas nutartį rėmėsi visais byloje esančiais duomenimis, įskaitant ir šias pareiškėjo nurodomas aplinkybes, teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kiltų pagrįstų abejonių dėl tinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo nurodomo neteisingo vertimo nurodo, jog procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Šioje teisės normoje paminėtos aplinkybės turi būti nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (baigiamasis teismo aktas, priimtas išnagrinėjus bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso taisykles). Pareiškėjas nepateikė tokio teismo procesinio dokumento, pagrindžiančio šį proceso atnaujinimo pagrindą, todėl pareiškėjo teiginiai negali būti vertinami taip pat kaip ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Teisėjų kolegija nurodo, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi Nr. A858-1810/2010 ir nurodo, jog šioje teismo nutartyje suformuota praktika turėtų būti taikoma ir nagrinėtoje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo teiginiu ir pažymi, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010). Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje Nr. A858-1810/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, įpareigojimo Migracijos departamentą išduoti asmeniui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šioje byloje teismas pažymėjo, jog siekiant tinkamai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas nurodė, jog tokią išvadą, nors ir netiesiogiai (nes ginčui aktualią 2004 m. birželio 29 d. nebuvo ir neturėjo būti perkelta į Lietuvos teisę), patvirtina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Ilgalaikių gyventojų direktyva), pagal kurią ilgalaikis gyventojas yra bet kuris trečiosios šalies pilietis, turintis ilgalaikio gyventojo statusą, kaip nustatyta direktyvos 4-7 straipsniuose. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo nagrinėjamas klausimas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, bylų faktinės aplinkybės buvo skirtingos, todėl tuo vadovaujantis darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Be to, pareiškėjo prašyme nėra įvardyta kokiose dar konkrečiose administracinėse bylose suformuluotoms teisės normų aiškinimo taisyklėms prieštarauja priimta teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011.

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu imperatyvu, nustatančiu, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10, 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011 negali būti atnaujintas. Netenkinus pareiškėjo G. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo, kartu netenkinamas procesinio pobūdžio pareiškėjo prašymas iki sprendimo administracinėje byloje priėmimo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011 vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.