- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-453-149/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00281-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Rosita Patackienė
- Kaltinamasis
- V. V.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas, Zita Vizbarienė
Teisėja V.Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00281-2014-6
2015 m. birželio 30 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o G. P. –V. civilinis ieškinys dėl 1500 Eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014-10-28, apie 16.30 val., automobilyje „Opel Corsa“, stovinčiame automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Pylimo g. – Vingrių g., girdint tretiesiems asmenims – vairavimo mokyklos „Autologija“ vairavimo instruktoriui E. V. ir sūnui M. V., G. P.-V. atžvilgiu pasakė, kad G. P.-V. yra „venerikė“, gali užkrėsti liga, yra neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką. G. P. – V. vertinimu, pateikta informacija neatitinka tikrovės bei yra šmeižianti G. P.-V. kaip fizinį asmenį, todėl privačios kaltintojos vertinimu, užtraukia atsakomybę pagal BK 154 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-02 nuosprendžiu išteisino V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o G. P. –V. ieškinį dėl 1500 Eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimo teismas paliko nenagrinėtą. Priimtą sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjama byla yra pakankamai jautri. Joje sprendžiama dviejų asmenų – vyro ir moters, dešimt metų pragyvenusių santuokoje (santuoka sudaryta 2003 m.), kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykių problema. Pažymėtina ir tai, kad šis ginčas yra tarp sutuoktinių, auginančių mažametį vaiką. Be to, paraleliai vyksta sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas, ginčas dėl turto padalijimo bei vaiko priežiūros (tai nustatyta remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-22 sprendimu, kuris yra neįsiteisėjęs). Pagal teismų suformuotą praktiką bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrą vaiką, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, kadangi tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji turi ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese ir pasireiškia žodine forma išreikštais veiksmais. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Teismas atkreipia dėmesį, kad baudžiamajame procese, tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją turi įrodyti kaltinimo šalis. Tuo tarpu civilinėje teisėje ir civiliniame procese galioja kita taisyklė – preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Ypač svarbu į tai atsižvelgti, kai tariamai nusikalstami vieno iš sutuoktinių veiksmai išoriškai pasireiškia žodine forma. Teismo nuomone, kaltinamojo V. V. veiksmai gali būti civilinių, bet ne baudžiamųjų teisinių santykių objektas.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismui abejonių nekyla, kad V. V. 2014-10-28, apie 16.30 val., prie automobilio „Opel Corsa“, stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Pylimo g. – Vingrių g., girdint tretiesiems asmenims – vairavimo mokyklos „Autologija“ vairavimo instruktoriui E. V. ir sūnui M. V., G. P.-V. atžvilgiu pasakė, kad G. P.-V. yra „venerikė“, yra neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką. Taip pat nurodė, jog tokią išvadą teismas daro, remdamasis įtikinamais nukentėjusiosios paaiškinimais teisiamajame posėdyje ir liudytojo E. V. paaiškinimais. Liudytojas, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, detaliai paaiškino įvykio aplinkybes. Taip pat teismas nurodė, jog tiki nukentėjusiosios paaiškinimais, kad ją V.V. išvadino „venerike“, neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, kuri gali vairuodama užmušti vaiką, nes jos paaiškinimus patvirtino liudytojas, be to, nors ir švelnindamas savo pasakytus žodžius, kaltinamasis neneigė, jog vadino nukentėjusiąją laisvo elgesio moterimi ir impulsyvia, nurodė, kad ji buvo neištikima jam. Teismas konstatavo, jog neturi duomenų, kad kaltinamoji sirgtų kokia nors venerine liga, tokių duomenų nepateikė ir kaltinamasis, priešingai pateiktos med. dokumentų kopijos patvirtina, kad G. P.-V. neserga ir nesirgo venerinėmis ligomis. Teismo vertinimu, nežiūrint aplinkybės, kad šiuo metu tarp sutuoktinių yra įtempti santykiai, netoleruotinas V. V. elgesys, žodžių vartojimas, konflikto kėlimas. Tai tik parodo nesugebėjimą kontroliuoti savo elgesio ir vartojamų žodžių viešumoje, girdint pašaliniams asmenims. Be to, itin neigiamai vertinamas toks kaltinamojo nederamas elgesys savo mažamečio sūnaus akivaizdoje.
Šalies argumentai
V. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendį – pašalinti iš jo tekstą: „Teismui abejonių nekyla, kad V. V. 2014-10-28, apie 16.30 val., prie automobilio „Opel Corsa“, stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Pylimo g. – Vingrių g., girdint tretiesiems asmenims – vairavimo mokyklos „Autologija“ vairavimo instruktoriui E. V. ir sūnui M. V., G. P.-V. atžvilgiu pasakė, kad G. P.-V. yra „venerikė“, yra neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką“ bei kitus su šią citatą patvirtinančius motyvus, paliekant tik konstatavimą, kad dėl nurodyto įvykio galima kreiptis civilinio proceso nustatyta tvarka.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nesant tam pagrindo, vis dėlto konstatavo jo kaltę. Mano, kad teismas, vadovaudamasis tik pareiškėjos G. P.- V. ir liudytojo E. V., kuris yra samdomas pareiškėjos ir tam tikra prasme nuo jos priklauso, parodymais, nutolo nuo teismų formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose, kur yra akcentuojama pareiga įvertinti tarp suinteresuotų asmenų susidariusią konfliktinę situaciją, jos pobūdį, ir galimą įtaką privataus kaltinimo pradėjimui, tai yra, apelianto teigimu, teismas nevertino, kad byla privataus kaltinimo tvarka pradėta turint tikslą gauti bet kokių jo (apelianto) asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų, kadangi neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jų mažamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu, tai yra su juo (V. V.). Nurodo, kad teismas taip pat nevertino, jog liudytojo E. V. teisme duoti parodymai, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, nesutapo su pareiškėjos G. P.-V. parodymais. Apelianto teigimu, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, liudytojas E. V. negalėjo nurodyti, kokios konkrečiai frazės buvo pasakytos kilusio konflikto metu, be to, jis kategoriškai neigė, kad mažametis M. V. šias frazes girdėjo, kadangi jo automobilyje konflikto metu nebuvo.
2015-05-22 Vilniaus apygardos teisme gautas G. P.-V. atstovės advokatės Zitos Vizbarienės atsiliepimas į išteisintojo V. V. apeliacinį skundą, kuriame ji prašo V. V. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 išteisinamąjį nuosprendį palikti be pakeitimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Išteisintojo V. V. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).
Nagrinėjamo skundo kontekste kolegija sutinka su skundo argumentais ir konstatuoja, kad šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismo išvados yra nelogiškos, kadangi, viena vertus, teismas daro išvadą, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o G. P.-V. civilinį ieškinį dėl 1500 Eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimo palieka nenagrinėtu, kita vertus, vėlgi, daro kontraversišką išvadą, jog teismui abejonių nekyla, kad V. V. 2014-10-28, apie 16.30 val., prie automobilio „Opel Corsa“, stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Pylimo g. – Vingrių g., girdint tretiesiems asmenims – vairavimo mokyklos „Autologija“ vairavimo instruktoriui E. V. ir sūnui M. V., G. P.-V. atžvilgiu pasakė, kad G. P.-V. yra „venerikė“, yra neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką. Tokią išvadą teismas daro, remdamasis įtikinamais nukentėjusiosios paaiškinimais teisiamajame posėdyje ir liudytojo E. V. paaiškinimais. Liudytojas, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, detaliai paaiškino įvykio aplinkybes. Nurodoma, jog teismas tiki nukentėjusiosios paaiškinimais, kad ją V. V. išvadino „venerike“, neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką, nes jos paaiškinimus patvirtino liudytojas, be to, nors ir švelnindamas savo pasakytus žodžius, to neneigė ir kaltinamasis, patvirtinęs vadinęs nukentėjusiąją laisvo elgesio moterimi ir impulsyvia, nes ji, kaltinamojo teigimu, buvo neištikima jam. Teismas konstatavo, jog neturi duomenų, kad kaltinamoji sirgtų kokia nors venerine liga, tokių duomenų nepateikė ir kaltinamasis, priešingai pateiktos med. dokumentų kopijos patvirtina, kad G. P. – V. neserga ir nesirgo venerinėmis ligomis. Teismo vertinimu, nežiūrint aplinkybės, kad šiuo metu tarp sutuoktinių yra įtempti santykiai, netoleruotinas V. V. elgesys, žodžių vartojimas, konflikto kėlimas. Tai tik parodo nesugebėjimą kontroliuoti savo elgesio ir vartojamų žodžių viešumoję, girdint pašaliniams asmenims. Be to, itin neigiamai vertinamas toks kaltinamojo nederamas elgesys savo mažamečio sūnaus akivaizdoje.
Taigi, vertinant šią prieštaringą teismo išvadą, ir ją grindžiančius motyvus, kyla pagrįstas klausimas, kodėl V. V. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, tuo pačiu nurodant, kad ginčas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, jeigu pirmosios instancijos teismui nekyla abejonių, kad V. V. padarė šią nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs motyvuotą išteisinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu, tuo pačiu privalėjo susilaikyti ir nuo bet kokių vertinimų ar dviprasmiškų išvadų, galinčių a priori turėti įtakos ginčą sprendžiant civilinio proceso tvarka. Tai išplaukia iš asmens teisės į nešališką ir nepriklausomą teismą. Pagal formuojamą teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania), no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta), no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendis ta apimtimi, kuria jis priimtas, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra keistinas, kadangi nuosprendyje išdėstytos atskiros teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 3 p
Rezoliucinė dalis
nutarė:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendį.
Pašalinti iš nuosprendžio teismo išvadą: „Teismui abejonių nekyla, kad V. V. 2014-10-28, apie 16.30 val., prie automobilio „Opel Corsa“, stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Pylimo g. – Vingrių g., girdint tretiesiems asmenims – vairavimo mokyklos „Autologija“ vairavimo instruktoriui E. V. ir sūnui M. V., G. P.-V. atžvilgiu pasakė, kad G. P.-V. yra „venerikė“, yra neprognozuojamo, nestabilaus charakterio, gali vairuodama užmušti vaiką“ bei kitus šią išvadą patvirtinančius motyvus, paliekant tik konstatavimą, kad dėl nurodyto įvykio galima kreiptis civilinio proceso nustatyta tvarka.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.