Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, S. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, S. Š. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-09-18.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. Š. nuteistas už tai, kad nuo 2012 metų, galimai rugpjūčio 21 d., t. y. tiksliai nenustatytos dienos ir laiko, name, esančiame (duomenys neskelbtini), antrame namo aukšte, paslėpęs po grindimis, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė plastikinį indelį su 121,619 g gelsvos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje yra 4,922 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat namo prieškambaryje, ant palangės laikė plastikinį maišelį su 0,036 g baltos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje yra 0,001 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Be to, tuo pačiu metu, kitoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieškambaryje buvusioje spintoje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė žalios spalvos plastikinį maišelį su 23,054 g rusvos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje yra 0,062 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė plastikinį indelį su 0,736 g gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra 0,014 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kol policijos pareigūnų 2012-09-18, 15.50 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), 2012-09-18, 17.55 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir 2012-09-18 18.42 val. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), atliktų kratų metu policijos pareigūnai rado ir išėmė nurodytas psichotropines medžiagas, be to, veikdamas vieninga tyčia S. Š. 2012-09-14, apie 21.00 val., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), liudytojui Nr. 12, kuriam taikomas anonimiškumas, neteisėtai už 30 litų pardavė vieną polietileninį paketėlį su 1,603 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0,078 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Be to, jis nuteistas už tai, kad nuo tiksliai metu nenustatyto laiko, tačiau ne anksčiau nei nuo 2012-07-10, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), striukės kišenėje, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R., vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R., neįgaliojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R., traktoriaus ir savaeigės mašinos vairuotojo (traktorininko) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R., VĮ (duomenys neskelbtini) darbo rinkos mokymo centro pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R., kol 2012-09-18, 17.55 val., policijos pareigūnai kratos metu rado ir paėmė šiuos dokumentus, išduotus R. R..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų nuteistojo S. Š. argumentų matyti, kad jis iš esmės ginčija įrodymų patikimumą ir jų vertinimą dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir dėl jam paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrino bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl S. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, jis nepadarė ir jo nekaltumą patvirtina liudytojo E. T. teisme duoti parodymai, tačiau nuteistojo parodymus, jog jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, paneigia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, įvertinus ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą.

BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šio nusikaltimo dalyku gali būti dokumentai, t. y. kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Šis nusikaltimas padaromas aktyviais neteisėtais dokumento pagrobimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, panaudojimo ar realizavimo veiksmais ir ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo (ar neveikimo) gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori.

Nuteistasis S. Š. teisme parodė (3 t. 160–162 b. l.), kad pas jį 2012 m. rugpjūčio mėnesį į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo atėjęs E. T. ir po pokalbio mobiliojo ryšio telefonu, skubėdamas išeiti, pamiršo pasiimti piniginę, kurią rado nusipirktame automobilyje, kad po to kelis kartus skambino E. T., kad pastarasis pasiimtų paliktą svetimą piniginę, tačiau iki jo sulaikymo E. T. neatvažiavo ir nepasiėmė, be to, jie buvo susipykę ir nebesikalbėjo. S. Š. nurodė, kad E. T. pas jį bute paliktos piniginės neapžiūrėjo, nežino, kokie dokumentai buvo piniginėje, o pačią piniginę įdėjo į striukės kišenę ir pamiršo.

Liudytojas E. T. teisme patvirtino palikęs pas S. Š. bute automobilyje rastą svetimą piniginę, teigė, kad S. Š. jam kokius tris kartus skambino ir sakė atvažiuoti pasiimti paliktą piniginę, tačiau jis nenuvažiavo, po to jiedu nebebendravo (3 t. 131–132 b. l.). Liudytojas E. T. pripažino, kad jam dėl automobilyje paliktos piniginės po automobilio pirkimo skambino pardavėjas ir teiravosi piniginės, tačiau dokumentų tuo metu jis nerado automobilyje, juos rado po 7-8 dienų. Taip pat liudytojas parodė, kad piniginę pamiršo, kai buvo atėjęs pas S. Š. į butą ir skubėdamas išeiti, pamiršo pasiimti nuo stalo, kaip ir savo mobiliojo ryšio telefoną.

Minėtų nuteistojo ir liudytojo parodymų, jog S. Š. skambino E. T., jog pastarasis atvažiuotų pasiimti paliktos piniginės, nepatvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys telefoninių pokalbių suvestinės (1 t. 24–166, 173–198 b. l., 2 t. 1–7 b. l.). Iš S. Š. pokalbių telefonu suvestinių matyti, kad telefoniniai pokalbiai tarp nuteistojo ir liudytojo E. T. vyko tik 2012-05-28 bei 2012-05-29, t. y. dar iki E. T. įsigyjant automobilį. Liudytojas E. T. teisme patvirtino, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), o iš telefoninių pokalbių suvestinių matyti, kad pokalbių liepos-rugsėjo mėnesiais tarp S. Š. ir E. T. jo paties nurodytu mobiliojo ryšio telefonu, neužfiksuota. Pastebėtina, kad 2012 m. liepos-rugsėjo mėnesių pokalbių suvestinėse neužfiksuota, kad S. Š. būtų kalbėjęs su kažkuo apie tai, kad atvažiuotų ir iš jo pasiimtų paliktą piniginę. Be to, nuteistojo ir liudytojo parodymus, jog E. T. pamiršo pasiimti paliktą piniginę, paneigia ir paties liudytojo parodymai, kadangi jis teisme nurodė, jog išskubėdamas iš S. Š. buto, paliko ne tik piniginę, bet ir savo mobiliojo ryšio telefoną, kurį sugrįžęs pasiėmė. Taigi, nelogiška, kad E. T., sugrįžęs pasiimti palikto mobiliojo ryšio telefoną, būtų pamiršęs pasiimti ir paliktą kito asmens piniginę, kurią liudytojo teigimu, jis tą dieną ketino nunešti į policiją. Be to, iš bylos matyti, kad piniginė buvo rasta S. Š. bute, spintoje esančios striukės vidinėje kišenėje, ir visiškai nelogiškas apelianto aiškinimas, kad, E. T. pažadėjus ateiti pasiimti piniginę, jis šią piniginę įdėjo į nenešiojamos jo mirusio brolio striukės kišenę. Priešingai, nei teigia apeliantas, tokie jo veiksmai rodo, jog jis slėpė kito asmens dokumentus turėdamas tyčią juos neteisėtai laikyti. Dėl to, įvertinus tai, kad neužfiksuoti 2012 m. liepos-rugsėjo mėnesiais tarp nuteistojo ir liudytojo vykę pokalbiai apie piniginės pasiėmimą, bei tai, kad piniginė buvo laikoma nenešiojamos striukės kišenėje ir buvo rasta tik kratos metu, daroma išvada, kad S. Š., žinodamas, jog pas jį palikta piniginė nepriklauso E. T., jos sąmoningai negrąžino teisėtam valdytojui ir neperdavė atitinkamoms institucijoms, o tikslingai rinkosi elgesio variantą – toliau laikė kito asmens dokumentus savo namuose, kol kratos metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai. Išdėstytos aplinkybės aiškiai atskleidžia BK 302 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius ir subjektyviosios pusės turinį – veikimą tiesiogine tyčia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmes nuteistajam pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas S. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistasis padarė sunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus, veikdamas tyčia. S. Š. išsituokęs, turi tris vaikus, kuriems priteistas materialinis išlaikymas iš apelianto, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, iš bylos matyti, kad pajamų gaudavo pardavęs narkotines medžiagas, taip pat yra baustas administracine tvarka, teistas 6 kartus, tarp jų ir už veikas, susijusias su narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, todėl jis laikytinas recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, iš ankstesnių teistumų matyti, kad apeliantui anksčiau paskirtos bausmės (bauda, areštas) bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas bei lygtinis paleidimas prieš terminą iš pataisos įstaigos teigiamos įtakos nepadarė, S. Š. padarė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam S. Š. paskyrė BK 260 straipsnio 1 dalies bei 302 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas griežčiausias bausmės rūšis – laisvės atėmimą, kadangi švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas tik laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų (bausmės vidurkis 5 metai), o BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu S. Š. paskirtos bausmės savo dydžiais yra žymiai mažesnės nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, todėl apeliantui už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, dėl to nėra pagrindo nuteistajam paskirtų bausmių mažinti. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes tarpusavyje, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taigi apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, dėl to nėra pagrindo ją mažinti. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Remiantis tuo kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio.