Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei

teismo posėdyje išnagrinėjęs J. Ž. atstovo advokato R. J. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-25 nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiama nutartimi Utenos rajono apylinkės teismas atmetė J. Ž. skundą kaip nepagrįstą, kuriuo jis prašė panaikinti 2011-11-02 Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. M. nutarimą atmesti jo skundą ir panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos L. P. 2011-09-08 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. Ž. 2011-08-08 pareiškimą, kuriuo jis prašė ištirti ar Utenos apskrities viršininkas ir/ar sprendimus padėję rengti asmenys, priimant 2003-12-11 sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) atkurti žemės nuosavybės teisę į 2,44 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje J. Č. ir V. P. Č., nepadarė nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 228, 229, 300 straipsnius, ir/ar kitus šio kodekso straipsnius, o paaiškėjus, kad nusikalstama veika buvo padaryta, patraukti tuometinį Utenos apskrities viršininką ir/ar sprendimus padėjusius rengti asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Utenos rajono apylinkės teismas 2011-11-25 nutartyje nurodė, kad išnagrinėjus J. Ž. skundą, bylos Nr. (duomenys neskelbtini) , Utenos rajono apylinkės prokuratūros pateiktą su skundo tyrimu susijusią medžiagą, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. ir V. P. Č. procesas buvo vykdomas, laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, darytina išvada, kad ikiteisminį tyrimą atsisakyta padėti pagrįstai, nes nenustatyti nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 228, 229, 300 straipsnius, požymiai, todėl laikytina, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos L. P. 2011-09-08 ir Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. M. 2011-11-02 nutarimuose padarytos išvados, pagrįstos surinktų duomenų analize, todėl naikinti šiuos nutarimus pagrindo nėra.

J. Ž., atstovaujamas advokato R. Jukubausko skundžia šią Utenos rajono apylinkės teismo nutartį, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą nurodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo 2011-08-08 pareiškimą.

Nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-25 nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko visų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytų veiksmų, siekiant išsiaiškinti tikrąsias minėtų sprendimų priėmimo priežastis bei vadovavosi formaliais institucijų pateiktais įstatymų išaiškinimais, kuriuose nenurodyta ir neatsakyta, kokiu būtent teisės aktu vadovaujantis buvo suponuota įstatyminė nelygybė tarp pareiškėjo bei brolių Č. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste. Pažymi, kad

nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei pirmosios instancijos teismui įtarimo nesukėlė faktinė aplinkybė, kad atitinkamų institucijų pateiktoje medžiagoje nuolat nurodoma, kad pareiškėjas negalėjo atkurti nuosavybės teisių į žemę, esančią prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, kadangi jis nebuvo laikomas savo mirusios motinos šeimos nariu, argumentuojant tuo, kad jis gyveno atskirai. Pareiškėjo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esančiais duomenimis aptariamoje vietovėje negyveno ir J. ir V. P. Č., tačiau nepaisant to, nuosavybės teisės į ginčo žemę, jiems buvo atkurtos, kas atstovo nuomone, akivaizdžiai pažeidė lygybės prieš įstatymą principą, nes abiems suinteresuotoms šalims sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą, taikytas skirtingas teisinis reglamentavimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį, prokuroro ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo nutarimus bei atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą bylos bei J. Ž. skundo nagrinėjimo Utenos rajono apylinkės prokuratūroje medžiagas, teismas konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-25 nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje detaliai ir išsamiai išdėstyti atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą argumentai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 str. 1 d. 1 p. numatyto dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadas – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimą ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. To paties kodekso 168 str. 1 d. įtvirtintos dvi išimtys, kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Todėl jei akivaizdžiai, kaip šiuo atveju, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad 2011-08-08 Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas J. Ž. pareiškimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, kuriuo jis prašė ištirti, ar Utenos apskrities viršininkas ir/ar sprendimus padėję rengti asmenys, priimant 2003-12-11 sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) atkurti žemės nuosavybės teisę į 2,44 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje J. Č. ir V.P. Č., nepadarė nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 228, 229, 300 straipsnius, ir/ar kitus šio kodekso straipsnius, o paaiškėjus, kad nusikalstama veika buvo padaryta, patraukti tuometinį Utenos apskrities viršininką ir/ar sprendimus padėjusius rengti asmenis baudžiamojon atsakomybėn (medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., l. 8-9). Pareiškėjo nuomone, 1963-11-05 jo tėvas - J. R. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu iš P. Č. (J. ir V. Č. tėvo), įgydamas gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį ir klėtį, esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. tuo pačiu įgijo teisę ir į žemės sklypą, esantį šalia namų valdos, į kurią aukščiau aptartais Utenos apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės Č.

J. Ž. teigia, kad 1998-07-22 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teritorijų patvirtinimo žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti Ignalinos rajone“ pradėjus projektavimo darbus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, nebuvo suformuotas jo motinai M. R. skirtas žemės sklypas nurodant, kad jai mirus neliko šeimos narių, kas sąlygojo neteisėtų sprendimų atkurti nuosavybės teises Č. priėmimą. Jo nuomone, šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad dar 2002-01-08 Utenos rajono apylinkės teismas nustatė juridinį faktą, patvirtindamas, kad pareiškėjas yra M. R. sūnus.

Pareiškėjo atstovas tvirtina, kad priimant 2003-12-11 Utenos rajono apskrities viršininko aukščiau nurodytus sprendimus galėjo būti padaryti įstatymų pažeidimai, galimai turintys piktnaudžiavimo tarnyba ar kitų nusikalstamų veikų požymių.

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas painioja iš esmės skirtingus institutus - nuosavybės teisių atkūrimą, turto įgijimą sandorio metu bei žemės skyrimą asmeniniam ūkiui.

Byloje yra duomenys, kad 1963-11-05 pareiškėjo tėvas iš P. Č. įgijo pastarajam priklausančią namų valdą (gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį ir klėtį) esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apylinkėje. Kadangi P. Č. šio sandorio sudarymo metu dėl 1940 m. įvykdytos žemės nacionalizacijos nebuvo ginčijamo žemės sklypo savininkas, todėl žeme jis disponuoti negalėjo, t.y. negalėjo jos nei parduoti, nei kitaip perleisti. Be to, minimoje sutartyje nurodyta konkrečiai kokia namų valda parduodama - joje išvardinti tik visi parduodami statiniai (žemė kaip sandorio objektas nėra nurodyta), todėl akivaizdu, kad minimo pirkimo - pardavimo sandorio pagrindu pareiškėjo tėvas J. R. įgijo tik statinius, o ne ginčijamą žemės sklypą ir sandorio šalys tai konkrečiai sutartyje buvo aptarę.

Nuosavybės teisių atkūrimas galimas tik nacionalizuoto turto savininkui ar jo įpėdiniams, kurių baigtinis sąrašas pateikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje. Byloje esančiais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad iki 1940 m. žemės nacionalizacijos žemės sklypus, kurie yra šio nagrinėjimo objektas ir į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos J. ir V. P. Č., valdė P., A. ir T. Č.. Nėra pagrindo abejoti, to neginčija ir pareiškėjas, kad būtent J. ir V. P. Č. yra P., A. ir T. Č. įpėdiniai, kurie pasinaudojo jiems įstatymo numatyta teise ir jiems visiškai pagrįstai buvo atkurtos jų paveldėtos nuosavybės teisės į žemę ir jiems grąžintas natūra ankščiau nusavintas ginčijamas žemės plotas.

Pažymėtina, kad atliekant nuosavybės teisių Č. atkūrimo procedūras, ženklinant ir parodant žemės sklypų ribas, plane ir abrise J. Ž. priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių ribose esantis namų valdos sklypas buvo išeliminuotas iš minėtiems asmenims grąžintino sklypo Nr. 281-2 ploto, t. y. į šį plotą nuosavybės teisės Č. nebuvo atkurtos.

Pagal Žemės reformos įstatymo 15 str. 1 d., asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui.

Nors M. R. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1992-02-14 sprendimu buvo suteikta 3 ha žemės ūkio naudmenų asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., tačiau iki M. R. mirties (duomenys neskelbtini) jai toks sklypas nebuvo suformuotas. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, būdamas pilnametis ir neturėdamas su buvusiu nuomininku, t.y. savo motina, bendro ūkio - nuo 1974 metų gyveno atskirtai (duomenys neskelbtini) mieste, J. Ž. nebuvo savo motinos šeimos narys, turintis teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo motinos naudotą asmeninio ūkio žemę, todėl pareiškėjo argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. R. skirtą, tačiau iki jos mirties nesuformuotą asmeninio ūkio žemės sklypą, yra nepagrįsti. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, t.y. 2001-07-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, J. Ž., kaip M. R. turtinių teisių perėmėjui gali būti suformuotas žemės sklypas, tačiau tik laisvame žemės fonde, o ne žemėje iki nacionalizacijos valdytoje Č., į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės jų įpėdiniams.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. įtvirtina nuostatą, kad kaimo vietovėje nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Aptariamo įstatymo 12 str. 7 p. valstybės išperkamai žemei be kita ko priskiria ir pagal įstatymus suteiktą bei naudojamą gyventojų asmeniniam ūkiui žemę <..>. Atsižvelgiant į tai, kad J. Ž. ginčijamų sprendimų priėmimo metu, t.y. 2003-12-11 žemė, į kurią Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės nebuvo priskirta ir naudojama pareiškėjo asmeniniam ūkiui, todėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. ir V. P. Č. procese dalyvavusių ir tiesiogiai sprendimus priėmusių tarnautojų veiksmus susieti su neva tai piktnaudžiavimu tarnyba, sukčiavimu ir klastojimu ar kitomis nusikalstamomis veikas nėra jokio pagrindo ir vertinti Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, kaip nusikalstamų ir galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, akivaizdžių nei fizinių, nei juridinių asmenų, tame tarpe ir valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, už kuriuos galima baudžiamoji atsakomybė, šiuo atveju akivaizdžiai nėra. Pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip to reikalauja pareiškėjo atstovas, vien tam, kad išsiaiškinti sprendimų, kurie pareiškėjo nuomone jam nepalankūs, motyvus nesant jokio pagrindo abejoti, kad Č. nuosavybės teisė į ginčijamą žemės sklypą buvo atkurta laikantis galiojančių įstatymų, niekam nepadarius jokios nusikalstamos veikos, prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ir galėtų būti vertinamas kaip neleistinas ir nepateisinamas žmogaus teisių varžymas.

Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p. teismas

nutarė:

J. Ž. atstovo skundą atmesti ir palikti galioti 2011 m. lapkričio 25 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.