- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- eI2-5144-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03183-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Ina Kirkutienė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos Departamentas prieLietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė teismo panaikinti 2020-09-11 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. G. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ Nr.SP9-14-11 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą leidžiantį pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2020-09-11 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyrius priėmė sprendimą Nr. SP9-14-11 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. G. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, bei įspėjo jį, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Pareiškėjas mano, kad šis Sprendimas yra nepagrįstas, nes prieštarauja gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl naikintinas.
Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2019-07-20 , teisėtai, su viltimi uždirbti išlaikymą savo šeimai, likusiai Indijoje. Atvyko penkiese, kartu su S. G. K., C. S. C., K. C. ir S. S. S.. Į Lietuvą atvyko pakviesti UAB „CB Baltic“ darbui suvirintojais. Atvykimas į Lietuvą kainavo 3000 Eur. Atvykus pagal UAB „CB Baltic“ iškvietimą ir prisistačius pas darbdavį, buvo pasiūlyta pasirašyti darbo sutartį, numatant minimalų 520 Eur darbo užmokestį. Tokią sutartį pasirašė pareiškėjas ir visi kiti su juo atvykę tautiečiai ir tapo minėtos įmonės darbuotojais. Prasidėjus darbui pagal darbo sutartį, darbdavys visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, paaiškėjo, kad darbdavys neturi darbų pagal specialybę ir pasiūlė dirbti statybose, o to pareiškėjas negalėjo daryti, nes buvo migracijos tarnybos įspėti, kad privalės dirbti tą darbą ir tomis sąlygomis, kurios nurodytos darbdavio prašyme leisti jam atvykti darbui į Lietuvą. Darbdavys siūlė vykti dirbti į kitas Europos sąjungos šalis, įsipareigodamas mokėti po 8 eurus į valandą. Darbdavys tokio darbo nesuteikė, apsiribojo kalbomis, o darbe jo tiesioginiai viršininkai - brigadininkai vertė dirbti už 3 eurų į valandą darbo užmokestį, nesutikus atlikti jų nurodytų pagalbinių darbų, niekaip nesusijusių su suvirintojo darbu, buvo grasinama išsiuntimu atgal į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad neturėjo jokių socialinių garantijų, nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti medicinos paslaugomis. Darbdavys susirinko visus jo turėtus sertifikatus, juos pasiėmė ir negrąžino, kaip suprato pareiškėjas, tai buvo garantija, kad jis nepradės ieškoti kito darbo, bus pilnai priklausomas tik nuo šio darbdavio. Sertifikatai iki šiol yra pas buvusį darbdavį, jų negrąžino. Bandė ieškotis kito darbo, tačiau Migracijos tarnybos nurodydavo, kad yra UAB „CB Baltic“ pakviestas ir gali dirbti tik jų bendrovėje. Pareiškėjas nurodo, kad tikėjosi, kad pradės dirbti suvirintoju, galės gauti darbo užmokestį, dėl kurio ir atvyko į Lietuvą, tačiau darbdavys ir toliau nemokėjo net to mažo darbo užmokesčio, kurį privalėjo sumokėti, už jo naudai atliktą darbą. Pareiškėjas nurodo, kad prarado viltį dirbti ir užsidirbti- darbdavys nurodė būti namuose ir laukti iškvietimo, jeigu atsiras koks darbas. Pareiškėjui liko neišmokėtos darbo užmokesčio sumos, iki šiol neatsiskaityta. Laukęs keletą mėnesių, išvyko į Lenkiją, tikėdamasis susirasti darbą, kol darbdavys pakvies į darbą, tačiau Lenkijoje darbo nerado. Prasidėjus Covid-19 pandemijai, grįžo į Lietuvą, kad būti valstybėje, kurioje ir turėjo dirbti bei laukė darbdavio pakvietimo į darbą. Pareiškėjas nurodė, kad ieškojo kito darbdavio, UAB „Viritekas“ sutiko jį priimti suvirintoju į darbą, sutiko mokėti pagarbų darbo užmokestį. Pradėjus tvarkytis dokumentus, paaiškėjo, kad UAB „ CB Baltic“ anuliavo iškvietimus ir pareiškėjas yra nelegaliai Lietuvoje. Šiuo metu, kai yra susirastas normalus darbdavys, gali pradėti dirbti pagal darbo sutartį, padėti savo šeimai Indijoje, jis yra išsiunčiamas iš Lietuvos. Pareiškėjas nurodo, kad tai yra labai neteisinga ir nesąžininga. Būsimas darbdavys tarpininkauja dėl jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, atsakovas priėmė sprendimą grąžinti į (duomenys neskelbtini) . Šiuo metu grįžti į (duomenys neskelbtini) ir naujai pradėti visą įsidarbinimo Lietuvoje procedūrą, kai ir Lietuvoje ir Indijoje yra įvairūs pandemijos apribojimai, yra nerealu ir sunkiai įgyvendinama, kai tuo tarpu, esant darbdavio tarpininkavimui suteikti teisę laikinai gyventi Lietuvoje, yra įmanoma ir galima. Nurodo, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas arba pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 6 punktą yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Jeigu darbdavys yra įtrauktas į patvirtintų įmonių sąrašą, kurio sudarymas ir taikymas nustatytas šio Įstatymo 631 straipsnyje (toliau - patvirtintų įmonių sąrašas), pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai arba ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal darbdavio nurodytą profesiją per pastaruosius penkerius metus. Šiuo atveju šios įstatymo nuostatos yra svarbios, nes įrodo, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais yra galimybė padėti žmogui, patekusiam į bėdą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2019-07-17 iki 2021-05-17. 2020-12-03 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019-12-27 paskelbtas negaliojančiu. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 2 punktą, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o taip pat nenustačius Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse įtvirtintų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją, jo atžvilgiu buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl grąžinimo į (duomenys neskelbtini) , įpareigojant pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Tai yra paties užsieniečio, šiuo atveju pareiškėjo, pareiga ir atsakomybė. Pareiškėjas neginčija Migracijos departamento sprendime nurodyto fakto, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir yra negaliojantis ir kad jis neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2019-12-28, todėl jam turi būti žinoma ir suprantama, kad pagal Įstatymą jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Migracijos departamente buvo apklaustas 2020-08-07 ir apklausos metu patvirtino, jog pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Migracijos departamentui 2020-09-06 pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog planavo grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau jam sutrukdė kilusi pandemija, o šiuo metu jam reikalingas 30 dienų laikotarpis, kad jis galėtų išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento 2020-09-11 surašytame nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 4500-ANR_N-799-2020 konstatuojama, jog kaltininkas (pareiškėjas) prisipažino pažeidęs Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Pareiškėjas žino, jog Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei suvokia savo pareigą išvykti, patvirtino geranoriškai išvyksiąs į kilmės valstybę, kas leidžia vertinti, jog skundą dėl ginčijamo sprendimo pareiškėjas pateikė ne gindamas savo teises, o siekiant nesąžiningai vilkinti jam nustatyto įpareigojimo vykdymą. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl išsiuntimo į užsienio valstybę (yra priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo, t.y. įpareigojimo savanoriškai išvykti). Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Būtent dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė jam Įstatymo nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, jog buvęs darbdavys UAB „CB Baltic“ su juo pasielgė nesąžiningai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas jo lūkesčius atitinkantis darbas , atsakovo nuomone, neturi jokios teisinės reikšmės ginčijamo sprendimo vertinimui bei teisingam ginčo išsprendimui. Jei kokias nors pareiškėjo teises pažeidė jo buvęs darbdavys, jis savo galimai pažeistas teises turi teisę ginti civiline tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Nesutikdamas su ginčijamu sprendimu bei siekdamas pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas iš esmės nurodo vienintelį motyvą, kad susirado naują darbdavį ir turi galimybę pradėti dirbti UAB „Viritekas“, kad būsimas darbdavys tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nurodo, kad šiuo metu grįžti į (duomenys neskelbtini) ir naujai pradėti visą įsidarbinimo procedūrą Lietuvoje, kai ir Lietuvoje, ir Indijoje yra įvairūs pandemijos apribojimai, yra nerealu ir sunkiai įgyvendinama, kai tuo tarpu esant darbdavio tarpininkavimui suteikti teisę laikinai gyventi Lietuvoje yra įmanoma. Pareiškėjas skunde remiasi Įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas arba pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 6 punktą yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Su šiais pareiškėjo argumentais atsakovas nesutinka, kadangi jo siekis įgyti leidimą laikinai gyventi, turint tikslą įsidarbinti, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. A. G. 2019-08-11 teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2018-08-22 iki 2019-08-21, vėliau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis ketino įsidarbinti. Pareiškėjui žinomos procedūros, kurių jis privalo laikytis siekiant atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, šiuo metu tokio dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturi. Tik turėdamas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, pareiškėjas turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarka ir savo ruožtu gali įgyvendinti Įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo siekiant įsidarbinti. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas, ar leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog tiek Lietuvoje, tiek Indijoje yra taikytini apribojimai dėl pandemijos, nesudaro teisinio pagrindo nei panaikinti, nei sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymo. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame sprendime). Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 11d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2019-08-11 teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą Nr.(duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2018-08-22 iki 2019-08-21. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2019-07-17 iki 2021-05-17. Migracijos departamentas 2019-12-03 priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019-12-27 paskelbtas negaliojančiu. LR įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 39str.3p. nustatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Konstatavus, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2019-12-28, atsakovas priėmė 2020-09-11 Sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Sprendimas pareiškėjui įteiktas 2020-09-20. Pareiškėjas ginčija minėtą Sprendimą, prašo jį panaikinti.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnio 2 punktą, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į kilmės valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjas neginčija atsakovo sprendime nurodyto fakto, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir yra negaliojantis ir kad jis neteisėtai nuo 2019-12-28 gyvena Lietuvos Respublikoje. Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2020-08-07 buvo apklaustas Migracijos departamente, apklausos metu jis patvirtino, kad pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Migracijos departamentui 2020-09-06 pateiktame paaiškinime jis nurodo, kad planavo sugrįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl pandemijos to padaryti negalėjo ir paprašė 30 d. laikotarpio, kad galėtų išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2020-09-11 nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr.4500-ANR N-799-2020 konstatuota, kad pareiškėjas pripažino pažeidęs Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir padaręs administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 538 str., nuoširdžiai gailisi ir padėjo jį išaiškinti. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2p. nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi . Ši nuostata yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, remdamasis Įstatymo 128 straipsnio 1d. nurodytomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nenustačius Įstatymo 130 straipsnio 1,2 ir 4dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) , įpareigojant pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjo buvęs darbdavys UAB „CB Baltic“ su juo pasielgė nesąžiningai, kad jam nebuvo suteiktas darbas, kad su juo pasielgta nesąžiningai , neturi teisinės reikšmės ginčijamo sprendimo vertinimui. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis susirado naują darbdavį ir turi galimybę pradėti dirbti UAB „Viritekas“ , kad tarpininkaujama dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, kadangi pareiškėjas neturi dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2019-08-11 teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2018-08-22 iki 2019-08-21, vėliau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi , kadangi ketino įsidarbinti. Migracijos departamentas 2019-12-03 priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019-12-27 paskelbtas negaliojančiu, tokiu būdu pareiškėjas nuo 2019-12-28 neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl pagal Įstatymą jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas, ar leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl Covid-19 pandemijos taikyti apribojimai tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo nei panaikinti, nei stabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr.SP9-14-11 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis). Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.