Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-611-398/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-02
Bylos Nr.: 1A-611-398/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-73-1-01209-2014-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis: M. K., T. V.
Advokatai: Juozapas Puškorius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-611-398/2015Teisminio proceso Nr. 1-73-1-01209-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.2.14.1.2.2.; 1.2.22.1.; 1.2.22.3.; 2.1.7.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Rimai Kriščiūnaitei,gynėjams advokatams Juozapui Puškoriui, Mindaugui Vaivadai,nuteistajam M. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir T. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir T. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. ir M. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, ne anksčiau kaip 2014 m. spalio 16 d. ir ne vėliau kaip 2014 m. spalio 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, atplėšus verandos lentas ir pro plyšį M. K. įlindus bei atrakinus durų spyną iš vidaus, T. V. pro atrakintas duris patekus į vidų, neteisėtai, slapta, prieš savininko valią įsibrovė į L. K. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio virtuvės nuo stalo pagrobė L. K. priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Samsung E1200“, 17,38 eurų vertės, su jame buvusia materialinės vertės neturinčia SIM kortele „Pildyk“ ir 200 litų (58 eurus), o iš kambario pagrobė L. K. priklausančius daiktus: kampinį šlifuoklį „Ferm FDAG-2000“, 58 eurų vertės, motorinį pjūklą „Dolmar 109“, 290 eurų vertės, motorinį pjūklą „Partner 351“, 232 eurų vertės, elektrinį rankinį oblių „Rebir“, 87 eurų vertės, vandens siurblį „Ručijok B3“, 17 eurų vertės, tuo nukentėjusiajam L. K. padarydami 742,38 eurų turtinę žalą.

T. V. ir M. K. taip pat nuteisti už tai, kad ne anksčiau kaip 2014 m. spalio 16 d. ir ne vėliau kaip 2014 m. spalio 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupėje, vagystės būdu įsibraunant į L. K. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), metu, pagrobė L. K. priklausantį šaunamąjį ginklą „Iž-58“ Nr. R1330, 58 eurų vertės, ir tris 16 kalibro šovinius, bendros 1,74 eurų vertės (vieno vertė 0,58 eurai).

T. V. ir M. K. taip pat nuteisti už tai, kad ne anksčiau kaip 2014 m. spalio 16 d. ir ne vėliau kaip 2014 m. spalio 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, pagrobę iš L. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šaunamąjį ginklą „Iž-58“ Nr. R1330 bei tris 16 kalibro šovinius, neteisėtai, neturėdami leidimo, juos gabeno iki Mažeikių miesto, laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei 2014 m. spalio 19 d. 19.40 val., ties parduotuve „Žemaitijos stogai“, esančia Mažeikiuose, Geležinkelio g. 3, pasikėsino juos realizuoti, tačiau buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį išteisinti arba bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Nuteistasis M. K. nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, nesant jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, iš esmės remiantis tik ankstesniais teistumais. Faktiškai jo kaltė šiuo atveju pasireiškė tik tuo, kad jis nusivežė T. V. pas L. K. , taip pat, kad įsibrovė į šio namą, norėdamas ten rasti kokio nors maisto. T. V. tuo pasinaudojo ir apžiūrėjo, ką galima pagrobti.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo T. V. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, kuomet šis nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, ir nepagrįstai vadovavosi pirminiais jo parodymais, kurie yra nepatikimi. Teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti T. V. parodymai visiškai atitiko jo – M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nors T. V. negalėjo žinoti jo apklausos metu nurodytų aplinkybių. Tuo tarpu pirminiuose parodymuose T. V. teigė, kad visi daiktai buvo pagrobti per vieną kartą, nors kaip matyti iš nukentėjusiojo L. K. parodymų, į jo namą buvo įsibrauta du kartus, pirmą kartą buvo pagrobtas tik šaunamasis ginklas, pinigai ir telefonas, o visi likę daiktai – jau sekantį kartą. Taip pat T. V. melagingai nurodė buvus vyriškį su automobiliu, nes tuo atveju, jei daiktai į jų sulaikymo vietą būtų atvežti automobiliu, ši aplinkybė būtų užfiksuota toje vietoje esančių vaizdo kamerų. Pasak nuteistojo, vaizdo įrašo iš įvykio vietos pareigūnai į bylą nepateikė sąmoningai, siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus sulaikymo metu. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi T. V. parodymais, duotais teisme, kad jiems reikėjo pasislėpti, nes kitą nusikalstamą veiką jis – M. K. padarė 2014 m. spalio 15 d., tuo tarpu pas L. K. svečiavosi dar iki to, t.y. nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 8 d., taigi, neturėjo pagrindo slėptis. Kad pas nukentėjusįjį jis svečiavosi būtent tuo metu, galėtų patvirtinti parduotuvės, kurioje jis už iš L. K. gautus pinigus pirko cigaretes, kameros vaizdo įrašas, be to ir pats nukentėjusysis nurodė, kad M. K. su T. V. buvo atvykę spalio mėnesio pradžioje, o ne viduryje, taip pat, kad jis – M. K. ir anksčiau pas jį dirbo, likdavo vienas, tačiau jokių daiktų iš jo nepavogė.

Nuteistasis nurodo neneigiantis tos aplinkybės, kad 2014 m. spalio 19 d. telefonu bendravo su pareigūnais, tai darė T. V. prašymu, nes šis buvo kažko susijaudinęs ir prašė nupasakoti vietą, kur jie turi atvažiuoti. T. V. prašė jo padėti parduoti daiktus, tačiau bendraudamas telefonu su pareigūnais, jis apie ginklą dar nieko nežinojo, tik nurodė vietą, kur šiems atvykti.

Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog jis atsisakė važiuoti į įvykio vietą duoti parodymus. Byloje nėra tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų, jam duoti parodymus įvykio vietoje net nebuvo pasiūlyta. Pirminius parodymus jis davė streso būsenoje, buvo sumuštas, nežinojo, iš kur tie daiktai, todėl pasakė, kad priklauso jo seneliui. Taip teigė, siekdamas padėti T. V. išvengti atsakomybės, nes žinojo, kad teistiems asmenims leidimas laikyti šaunamąjį ginklą neišduodamas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendį, pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su M. K. , ir sušvelninti paskirtą bausmę, o M. K. pagal šiam pareikštus kaltinimus išteisinti.

Nuteistasis T. V. nurodo, kad apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl ko neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Teismas rėmėsi išimtinai jo – T. V. pirminiais parodymais, kurie buvo melagingi, duoti siekiant išvengti suėmimo, ir visiškai neatsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu duotus jo bei kito nuteistojo M. K. parodymus, taip pat į liudytojais apklaustų pareigūnų Ž. Š. ir R. Š. parodymus, kad šaunamasis ginklas buvo atskirai ir šį ginklą atnešė bei dėl jo pardavimo tarėsi būtent T. V. , todėl nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su M. K. , kuris vagystėje nedalyvavo, realizuojant daiktus nežinojo, kad jie įgyti tokiu nusikalstamu būdu, o apie šaunamąjį ginklą sužinojo tik prieš pat sulaikymą.

Apeliantas teigia, kad savo nusikalstamus veiksmus vertina labai neigiamai, nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų. Nurodo, kad būdamas laisvėje lankė vairavimo kursus, registravosi Darbo biržoje, ieškojo darbo, tačiau buvo suimtas kitoje byloje, kaltinant labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Vėliau minėtas procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau tai jį stipriai paveikė, dėl ko paleistas iš suėmimo ėmė piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais bei daryti nusikalstamas veikas. Prašo atsižvelgti į visas aplinkybes ir suteikti galimybę pasitaisyti, nes ilgalaikis laisvės atėmimas neduos teigiamų rezultatų, be to, bus sunku integruotis į visuomenę.

Teismo posėdyje nuteistasis M. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo T. V. gynėjas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų M. K. ir T. V. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. K. ir T. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems M. K. ir T. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, M. K. ir T. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, bei už šiuos nusikaltimus jiems skirtinų bausmių rūšys ir dydžiai pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistųjų M. K. ir T. V. apeliacinių skundų argumentus, kad nukentėjusiajam L. K. priklausančio turto bei šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą įvykdė bei pagrobtu šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis neteisėtai disponavo tik nuteistasis T. V. , o nuteistasis M. K. šių nusikaltimų padaryme nedalyvavo.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nuteistasis M. K. , tiek nuteistasis T. V. duodami parodymus proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis M. K. viso proceso metu neigė įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau labai skirtingai aiškino įvykių aplinkybes. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, kad kartu su T. V. nuvykus pas jo pažįstamą ūkininką nukentėjusįjį L. K. padėti dirbti ūkio darbus ir kelias dienas pagyvenus šalia L. K. gyvenamojo namo esančio ūkinio pastato virtuvėlėje, su T. V. be nukentėjusiojo leidimo, šiam išvykus į ganyklas, buvo įsibrovę į pastarojo gyvenamąjį namą – T. V. atplėšė namo verandos lentas, jis pats įlindo į vidų, atrakino duris iš vidaus ir į namą įleido T. V. , tačiau jokio nukentėjusiojo turto nei jis, nei T. V. negrobė, tik ieškojo maisto. Jo neradus, T. V. išėjo pro namo duris, o jis užrakino jas iš vidaus, po to išlindo pro plyšį ir užstūmė lentas. Sugrįžo į virtuvėlę, kurioje gyveno, ir ten buvo. Netrukus T. V. kažkur išėjo, po to sugrįžo ir pasakė, kad jam reikia važiuoti į Mažeikius. Jis taip pat išvažiavo kartu, nes vienas nenorėjo pasilikti. Nukentėjusiajam apie tai, kad išvyksta, nesakė, nes šis dar nebuvo sugrįžęs iš ganyklų. Į Mažeikius nuvyko pakeleivingu automobiliu, ten išgėrė alaus ir išsiskirstė. Praėjus savaitei laiko jam paskambino T. V. ir pasiūlė susitikti. Susitikimo metu pasakė, kad turi daiktų ir klausė, ar gali juos padėti pas jo močiutę. Jis pasakė, kad močiutė nesutiks, todėl daiktus kartu su T. V. paslėpė apleistame garaže. T. V. turėti daiktai buvo maišuose, jis pats jų neapžiūrėjo. T. V. ieškojo, kas tuos daiktus nupirktų, kiek vėliau paprašė jo padėti juos nunešti iki bazės, nes susitarė su žmogumi, kuris turėjo atvažiuoti tų daiktų. T. V. kalbėjosi su tuo žmogumi telefonu, po to davė pasikalbėti jam, kad geriau nupasakotų, kaip nuvažiuoti į sutartą vietą. Pokalbio telefonu metu jis pats apie daiktus nieko nesakė. Į sutartą susitikimo vietą atvažiavę pirkėjai pasakė daiktus sudėti į bagažinę. Po to T. V. atnešė ginklą ir pasiūlė jį pirkti. Tik tuomet jis ginklą ir pamatė. Pasiūlius pirkti ginklą paaiškėjo, kad pirkėjais buvo apsimetę pareigūnai, kurie juos su daiktais sulaikė (t. 3, b.l. 54-55). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju M. K. parodė, kad šaunamasis ginklas ir kiti daiktai, su kuriais jis ir T. V. buvo sulaikyti, yra jo paties. Jis teigė, kad visi daiktai, išskyrus elektrinį šlifuoklį, kurį pats prieš keletą dienų įsigijo iš nepažįstamo asmens, priklausė jo mirusiam seneliui. Šiuos daiktus, norėdamas grąžinti skolas, jis nutarė parduoti, pirkėją surado jo draugas T. V. . Taip pat nuteistasis M. K. parodė, kad sulaikymo dieną su T. V. susitiko ryte, apie 10-11 val., telefonu kalbėjosi su T. V. rastu pirkėju, kuriam pats nurodė, kokius daiktus nori parduoti, pirkėjas itin susidomėjo šaunamuoju ginklu, po ko jie susitarė susitikti 19 val. Mažeikių mieste, prie parduotuvės „Žemaitijos stogai“, kur abu su T. V. daiktus, sukrautus į du maišus, nunešė ir buvo sulaikyti (t. 2, b.l. 106-107). Sekančios apklausos metu nuteistasis M. K. paaiškino, kad pirmosios apklausos metu davė neteisingus parodymus, ir parodė, jog visi daiktai, šaunamasis ginklas ir šoviniai, su kuriais jie buvo sulaikyti, yra T. V. , o kad šis juos pavogė iš L. K. , jam nebuvo žinoma. Maždaug prieš savaitę iki sulaikymo T. V. jam pasakė, kad turi šautuvą su šoviniais, ir paprašė padėti juos parduoti, bet jis pirkėjo nerado. Prieš dvi ar tris dienas iki sulaikymo T. V. atėjo prie jo močiutės namų ir atsinešė du pjūklus bei kitus įrankius, kuriuos prašė saugiai padėti. Jis pasiūlė daiktus paslėpti netoliese esančiuose apleistuose garažuose, ką ir padarė. Sulaikymo dieną T. V. jam paskambino telefonu ir paprašė paslėptus daiktus apie 18 val. atnešti prie parduotuvės „Žemaitijos stogai“. Jis sutiko ir apie 18 val. su daiktais atvyko į nurodytą vietą. Netrukus atėjo T. V. su maišu, parodė, kad jame yra šautuvas ir šoviniai, sakė, kad su įrankiais pirkėjams pasiūlys ir šautuvą. Apie 18.30 val. T. V. paskambino, kaip suprato, pirkėjas. T. V. perdavė telefoną jam ir jis paaiškino, kur jie randasi. Po to su T. V. aptarė, kiek prašys už daiktus, pasakė, kad už ginklą reikia prašyti 200 Lt, ir T. V. sutiko. Apie 19.30 val. prie jų automobiliu privažiavo du nepažįstami vyriškiai. Kadangi geriau žinojo daiktų vertę, tai juos, įskaitant ginklą, pirkėjams siūlė jis, o ne T. V. (t. 2, b.l. 109-110). Vėliau apklaustas įtariamuoju M. K. parodė, kad jo siūlymu kartu su T. V. buvo nuvykęs pas pažįstamą ūkininką L. K. dirbti ūkio darbų. Jiems kelias dienas pabuvus pas nukentėjusįjį, T. V. pasiūlė jam iš pastarojo namo pasiimti ką nors, ko tas žmogus nepasigestų. Jis griežtai atsisakė, nes pažinojo L. K. , anksčiau pas jį dirbo, ir nei pats vienas, nei su T. V. į L. K. namą įsibrovęs nebuvo, iš ten nieko nepagrobė. Vieną vakarą, po vakarienės, L. K. išvažiavus į ganyklas, jis užsnūdo. Kai prabudo, T. V. kartu nebuvo, tačiau netrukus gavo pastarojo SMS žinutę, kurioje buvo parašyta „dink iš čia“ ar tai „eik iš čia“. Jis nesuprato, ką T. V. tuo norėjo pasakyti, bet nuėjęs pamatė, kad atidarytos L. K. namo durys, iš ko suprato, kad į namą buvo įsibrovęs T. V. , todėl parašė ir jam, kad dingtų iš ten. Jam buvo gėda dėl tokio T. V. elgesio, todėl jis susirinko savo daiktus ir išvyko į namus. Kitą dieną susitikus T. V. , šis jam nieko konkretaus nepaaiškino, o dar po kažkurio laiko susitikus Mažeikių mieste, paprašė pasaugoti kažkokius elektrinius įrankius, kurie buvo sudėti į maišą. Jis tą maišą su daiktais paslėpė apleistame garaže prie Ledo arenos, matė, kad jame buvo du benzininiai pjūklai, šlifuokis, siurblys. Iš kur šiuos daiktus gavo, T. V. jam nesakė. Praėjus maždaug trims dienoms T. V. telefonu jam pasakė, kad reikia daiktų, kad atvažiuos pirkėjai ir prašė padėti jam juos parduoti. Tuomet jis atnešė tuos daiktus prie parduotuvės, kur netrukus atėjo ir T. V. . Pastarasis dar atsinešė kažkokį ilgą daiktą, tačiau ką tiksliai, nesuprato, nes šis taip pat buvo maiše. Tą maišą T. V. padėjo netoli ir tik tuomet pasakė, kad tame maiše turi kažkokį ginklą, kurį taip pat reikės parduoti, parodė jį ir pasakė, kad prašys 200 Lt. Iš kur gavo tą ginklą, nesakė (t. 2, b.l. 116). Dar kartą apklaustas įtariamuoju M. K. ir toliau teigė, kad jokio nukentėjusiajam priklausančio turto nevogė, tačiau pripažino, kad kartu su T. V. buvo įsibrovęs į L. K. gyvenamąjį namą ir tai padarė turėdami tikslą rasti kokių nors vertingų daiktų, o ne maisto produktų, kaip kad teigė teisiamojo posėdžio metu. M. K. parodė, kad jiems būnant L. K. ūkyje, T. V. pasiūlė įsibrauti į L. K. namą ir pažiūrėti, ar yra ten ko nors gero. Iš to suprato, kad T. V. norėtų, radęs ką nors vertingo, iš to namo pavogti. Iš pradžių jis atsisakė, nes pažinojo L. K. , anksčiau pas jį dirbo, tačiau vėliau, L. K. išvykus į ganyklas, T. V. atplėšė namo verandos lentas ir paprašė jo įlįsti į vidų. Jis įlindo ir atrakino duris iš vidaus, po ko T. V. įėjo į namo vidų. Jis pats L. K. namo viduje tik pavaikščiojo, pažiūrėjo kaip šis gyvena, tačiau jokių daiktų iš jo namo nepavogė, be to, sakė T. V. , kad L. K. gali greitai sugrįžti, liepė nešdintis lauk. Ar T. V. tą kartą ką nors paėmė iš L. K. namo, nematė. Netrukus T. V. išėjo pro duris, o jis užrakino duris iš vidaus ir išlindo pro plyšį verandos sienoje, po ko įstatė lentas atgal. Po to abu grįžo į ūkinį pastatą, kuriame buvo apgyvendinti. Netrukus T. V. kažkur išėjo, grįžo praėjus keliasdešimčiai minučių, liepė rengtis ir pasakė, kad važiuos į Mažeikius. Tuomet jie abu apsirengė ir išvažiavo. Maždaug po savaitės jam paskambino T. V. ir klausė, ar žino kokį žmogų, kuriam reikia ginklo. Dar po kažkurio laiko paskambinęs pasakė, kad nori susitikti. Susitikimo metu pasakė, kad turi daiktų, kuriuos reikia pasaugoti. Dalis daiktų buvo sudėti į maišą, o rankose T. V. laikė benzininį pjūklą ir kampinį šlifuoklį. Visus daiktus jie nunešė į apleistą garažą ir išsiskyrė. Tą pačią dieną paskambinęs T. V. jam pasakė, kad reikia tų daiktų, nes atvažiuoja žmonės jų pirkti. Susitarė susitikti prie bendrovės „Žemaitijos stogai“, kur jis iš apleisto garažo atnešė daiktus maiše ir benzininį pjūklą su kampiniu šlifuokliu. Tuos visus daiktus jis atnešė per du kartus, nes buvo sunkūs, vienu kartu negalėjo jų visų panešti. Netrukus į sutartą vietą atėjo T. V. ir atsinešė kažką, suvyniotą į maišą, parodė, kad tai šautuvas, panašus į medžioklinį, dar parodė tris šovinius maišelyje. Po to T. V. kažkas paskambino, jis pats tam žmogui paaiškino, kur atvažiuoti. Netrukus atvažiavo du nepažįstami vyriškiai, kuriems jis parodė visus daiktus, tik tuomet pamatė, kokie ten buvo įrankiai. Vyriškiai pasakė girdėję, kad jie turi dar kažką parduoti. Tuomet T. V. atnešė ginklą ir šovinius, kuriuos jie ketino parduoti už 200 litų, po ko vyriškiai pasakė, kad yra pareigūnai ir juos sulaikė (t. 2, b.l. 121-122). Nuteistasis T. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gyvenant pas M. K. pažįstamą ūkininką L. K. , pastebėjo, jog šis tam tikru laiku išvyksta į ganyklas. Tuomet su M. K. sugalvojo, kad reikia kažką skaniau pavalgyti, todėl norėjo patekti į namo vidų. Abu pamatė lentas, tarp kurių buvo tarpas, dar truputį atplėšė ir M. K. įlindo į namo vidų, iš vidaus atrakino duris, pro kurias į namą įėjo ir jis. Abu nuėjo į virtuvę, ten pamatė ant stalo padėtą telefoną ir pinigus, tačiau tą kartą jų neėmė, o šautuvo nematė. Po to jis išėjo iš namo, M. K. užrakino duris, pats išlindo pro lentų tarpą ir abu sugrįžo į virtuvėlę. Tačiau jis pats susigundė pinigais ir vėliau į namą ėjo vienas, įlindo pro atstumtas lentas. Įėjęs pamatė ginklą, šalia jo buvo šoviniai. Po to nuėjo į virtuvę, susirinko pinigus, telefoną, taip pat pasiėmė ginklą. Išėjęs iš namo ginklą paslėpė į šiaudų rulonus, kurie buvo už virtuvėlės. Tada grįžo ir pasakė M. K. , kad reikia važiuoti į Mažeikius. Į miestą nuvyko pakeleivingais automobiliais, ten išgėrė alaus ir išsiskirstė. Praėjus maždaug savaitei laiko pakeleivingu automobiliu nuvyko į nukentėjusiojo sodybą. L. K. tuo metu buvo išvažiavęs, todėl jis vėl atitraukė lentą ir pro plyšį pateko į gyvenamąjį namą. Namo viduje pamatė pjūklus, juos susidėjo į du maišus, taip pat prieš tai paslėptą ginklą ir šovinius. Visus šiuos daiktus nusinešė iki plento, paskambino pažįstamam, kuris atvažiavo ir jį su daiktais parvežė į Mažeikius. Pirmiausiai daiktus jis norėjo pasidėti pas M. K. močiutę, bet šis pasakė, kad močiute nesutinka, todėl juos abu su M. K. paslėpė nenaudojamuose garažuose, po to ieškojo pirkėjo. Su vyriškiu vardu Gedas susitarė, kad atvažiuos žmonės ir daiktus paims. Vyriškiui išvardino visus daiktus, paminėjo ginklą. Po to susitiko su M. K. ir susitarė, kad šis padės atnešti daiktus, kartu tarėsi, už kiek juos parduos. Netrukus atvažiavo pirkėjai, o kai jis atnešė ginklą, tuomet paaiškėjo, kad tai pareigūnai (t. 3, b.l. 53-54). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjai, T. V. parodė, kad 2014 m. spalio 16 ar 17 d., tikslesnės datos neprisimena, pasiūlė draugui M. K. apvogti jiems iš matymo pažįstamą ūkininką L. K. , pas kurį anksčiau dirbo, ir šis sutiko. Žinojo, kad apie 17 val. L. K. išvažiuoja į laukus, todėl nutarė minėtu laiku jį apvogti. Pakeleivingais automobiliais nuvyko iki minėtos sodybos. Ten, pro neuždarytas lauko duris pateko į namą, iš kur paėmė medžioklinį šautuvą, 3 šovinius, du benzininius pjūklus, kampinį šlifuoklį, elektrinį oblių, elektrinį vandens siurblį. Šiuos daiktus sudėjo į du maišus ir pakeleivingais automobiliais grįžo į Mažeikius. Jis pats neturėjo kur tuos daiktus paslėpti, todėl juos visus atidavė M. K. . Kur šis juos buvo paslėpęs, nežino. 2014 m. spalio 19 d., dienos metu, susitiko su M. K. ir nutarė tuos daiktus parduoti. Apie 19 val. M. K. kažkam paskambino bei paprašė atvažiuoti prie parduotuvės „Žemaitijos stogai“, kur jie abu tuo metu buvo, ir atvežti daiktus. Maždaug po 20 min. tamsios spalvos lengvuoju automobiliu atvažiavo jam nepažįstamas jaunuolis ir atvežė iš L. K. pavogtus daiktus. Netrukus kitu lengvuoju automobiliu atvyko du vyriškiai, kuriems jie pasiūlė pirkti minėtus daiktus ar dalį jų. Vyriškiai daiktus apžiūrinėjo, derėjosi dėl kainos, o po to juos sulaikė (t. 2, b.l. 31-32). Tokius savo parodymus T. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet parodė vienkiemyje esančią nukentėjusiojo L. K. sodybą, duris, pro kurias pateko į pastarojo gyvenamąjį namą, vietas gyvenamajame name, iš kur kartu su M. K. pavogė šaunamąjį ginklą, šovinius, benzininius pjūklus, kampinį šlifuoklį, elektrinį oblių ir vandens siurblį (t. 2, b.l. 34-39). Sekančios apklausos metu T. V. patvirtino pirmosios apklausos metu bei parodymų patikrinimo vietoje duotus parodymus kaip teisingus (t. 2, b.l. 41-42), ir tik praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko nuo pirmosios apklausos ėmė teigti, kad L. K. priklausantį turtą, šaunamąjį ginklą bei šovinius jis pagrobė vienas. Jis parodė, kad kartu su M. K. gyvenant pas nukentėjusįjį L. K. ir pastebėjus, kad vakarais pastarasis išvažiuoja į ganyklas, esančias toliau nuo sodybos, sugalvojo įsibrauti į šio namą ir apžiūrėti, ar ten yra kokių nors vertingų daiktų. M. K. tokiam sumanymui nepritarė, sakė, kad nenori to daryti, tačiau kažkurią dieną, apie 17 val., L. K. išvažiavus į ganyklas, jis atplėšė vieną iš to vyriškio gyvenamojo namo verandos sienos lentų ir pamatė, kad už jos nieko nėra. Kadangi M. K. buvo smulkesnio sudėjimo, paprašė jo, ir šis pro tą plyšį įlindo į namo vidų, iš kur atrakino namo duris, pro kurias jis ir įėjo į vidų. Įėjęs į namą pastebėjo virtuvėje ant stalo kažkiek pinigų ir mobiliojo ryšio telefoną. M. K. labai bijojo, prašė jo eiti lauk, sakė, kad gali namo grįžti šeimininkas, todėl jie abu nieko iš to namo nepaėmę išėjo, tai padarė tokiu pat būdu, kaip į jį pateko. Atplėštą verandos sienos lentą jis atsargiai įstatė atgal. Išėję iš namo su M. K. nuėjo į ūkinį pastatą, ten laukė šeimininko. Jo nesulaukus, jis vis dėl to nusprendė sugrįžti į tą namą ir ką nors iš jo pagrobti. M. K. bijojo eiti su juo, todėl liko laukti ūkiniame pastate, o jis, nuėjęs prie namo, atplėšė tą pačią lentą verandos sienoje ir pro plyšį įlindo į namo vidų. Tą kartą paėmė virtuvėje ant stalo buvusius pinigus, mobiliojo ryšio telefoną, o iš sandėliuko – šautuvą, panašų į medžioklinį, ir šalia buvusius į maišelį sudėtus šovinius. Pagrobtą šautuvą su šoviniais paslėpė šieno rulonuose už ūkinio pastato, o telefoną ir pinigus pasiliko sau, telefone buvusią SIM kortelę kažkur išmetė. M. K. apie tai nieko nesakė. Tą vakarą jie nesulaukė šeimininko ir išvyko į Mažeikius, kur jis nupirko alaus. M. K. neklausė, iš kur jis gavo pinigų, o pats jam nieko nepasakojo. Praėjus kelioms dienoms telefoną jis pardavė nepažįstamam vyriškiui, pinigus išleido, pirko maisto, gėrimų. Po kažkurio laiko, tikslios datos neprisimena, jis nusprendė sugrįžti į tą pačią sodybą, tačiau M. K. apie tai nieko nesakė, sugrįžo ten vienas. Nuvažiavo apie 17 val., nes žinojo, kad namo šeimininkas vėl bus išvažiavęs į ganyklas. Atvykęs vėl tokiu pat būdu, t.y. pro atplėštą verandos sienos lentą įlindo į namo vidų ir kitame namo kambaryje pamatė padėtus benzininius pjūklus, kampinį šlifuoklį ir daug kitokių daiktų. Tuomet nuėjęs iki ūkinio pastato iš ten atsinešė maišą, į kurį sudėjo minėtus įrankius, ir, atsirakinęs duris iš vidaus, išėjo. Lentą vėl įstatė atgal į sieną, duris paliko neužrakintas. Tuomet dar pasiėmė už ūkinio pastato prieš tai paslėptą šautuvą su šoviniais, kuriuos visus parsigabeno į Mažeikius ir paslėpė prie vieno iš garažų, esančių netoli Ledo arenos. Visa tai padarė vienas, M. K. ar kokių nors kitų asmenų su juo tą kartą nebuvo. M. K. apie tai, kad jis dar kartą sugrįžo į L. K. namą ir iš ten pagrobė minėtus daiktus, nieko nežinojo, nes tuo metu buvo kaime pas savo mamą. Po to jis iš matymo pažįstamam vaikinui, gyvenančiam Akmenėje, pasiūlė už 1000 Lt pirkti pagrobtus įrankius ir šautuvą su šoviniais, susitarė, kad jis atvyks į Mažeikius. Tuomet jis paprašė M. K. padėti visus tuos daiktus nunešti į sutartą vietą. M. K. nematė, kas buvo maišuose, o jis jam nesakė, iš kur ir kokius daiktus gavo. Tuos daiktus maišuose su M. K. atnešė iki bazės, kur atvyko pirkėjais apsimetę pasienio pareigūnai, kurie juos abu sulaikė (t. 2, b.l. 47-48, 55-56). Taigi, esant tokiems nenuosekliems ir prieštaringiems M. K. ir T. V. parodymams, apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai šių nuteistųjų parodymais rėmėsi tiek, kiek jie pasitvirtino kitais faktiniais bylos duomenimis.

Nukentėjusysis L. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2014 m. spalio mėnesį pas jį atvyko M. K. bei T. V. ir paprašė leisti pas jį pabūti. Nors jam darbininkai nebuvo reikalingi, tačiau leido vaikinams pagyventi lauko virtuvėje. Eiti į gyvenamąjį namą jiems neleido. Vaikinai pas jį gyveno tris dienas. Kiekvieną dieną 11 val. ir 18 val. jis išvažiuodavo iš namų prižiūrėti gyvulių, kur užtrukdavo apie dvi valandas. Išvažiuodamas užrakindavo namų duris, vaikinai tuo metu likdavo sodyboje. Kartą grįžęs į namus vaikinų nerado ir pasigedo telefono, pinigų – 200 Lt, šautuvo. Kitą kartą grįžęs iš ganyklos pastebėjo atplėštas dvi priestato lenteles, o lauko durys buvo atrakintos, pasigedo pjūklų, kurių vieno svoris apie 7-8 kg, kampinio šlifuoklio, rankinio obliaus, vandens siurblio (t. 3, b.l. 52-53). Liudytojas Ž. Š. , Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vyresnysis specialistas, teisme parodė, kad 2014 m. spalio 19 d. iš Kriminalinės žvalgybos skyriaus gavo tarnybinę užduotį patikrinti informaciją. Nuvykus nurodytu adresu, t.y. Geležinkelio g. 3, Mažeikių m., rado T. V. ir M. K. , kurie siūlė pirkti du grandininius pjūklus, elektrinį oblių, siurblį ir medžioklinį šautuvą. Daugiau su jais bendravo M. K. , kuris rodė daiktus, derino kainas. Apie ginklą kalbėjo T. V. . Šautuvą vaikinai atnešė su maišu iš pakrūmės, pjūklai buvo dviejuose maišuose, o šautuvas buvo atskirai. Jie apžiūrėjo ginklą, po to prisistatė, kad yra pareigūnai. Vaikinai priešinosi, T. V. bandė pabėgti, tuomet į pagalbą atvyko kriminalinės žvalgybos pareigūnai ir padėjo sulaikyti. Vaikinai aiškino, kad tai senelių daiktai, reikia pinigų ir jie juos pardavinėja (t. 3, b.l. 19-20). Liudytojas R. Š. , Pakarančių apsaugos rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vyresnysis specialistas, teisme parodė, kad 2014 m. spalio 19 d. su pareigūnu Ž. Š. vyko patikrinti informacijos, jog galimai yra prekiaujama vogtais daiktais ir šaunamuoju ginklu. Nuvykus nurodytu adresu pamatė du asmenis ir maišus su daiktais. Jie apžiūrėjo daiktus, daugiau kalbėjosi su M. K. , T. V. stovėjo nuošalyje ir tik kažką pritardavo. Daiktai buvo šalia jų, tiktai šautuvą atnešė, bet kuris iš vaikinų, neprisimena. Kai vaikinai parodė medžioklinį šautuvą, tada jie prisistatė, kad yra pareigūnai. Jis sulaikė M. K. , o T. V. metė kažkokius daiktus ir bandė bėgti, tačiau jį sulaikė Ž. Š. (t. 3, b.l. 20-21). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. Š. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, be to, parodė, kad būtent M. K. pasakė jiems, jog turi du pjūklus, elektrinį oblių, elektrinį siurblį, šlifuoklį bei medžioklinį šautuvą ir juos nebrangiai parduoda. Paprašius parodyti ginklą, M. K. iš baltos spalvos maišo ištraukė lygiavamzdį šautuvą, o šalia jo stovėjęs T. V. pokalbyje nedalyvavo (t. 1, b.l. 79). Bylą nagrinėjant teisme liudytojas R. Š. šiuos parodymus patvirtino kaip teisingus. 2014-10-22 įvykio vietos – L. K. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole be kita ko užfiksuota, kad įėjimo į L. K. gyvenamąjį namą durų spyna nesugadinta, laužimo žymių nėra, tačiau vienoje prieangio sienoje vienos iš lentų apatinis kraštas atstumtas, lenta pasisuka į šoną, ją pastūmus gaunasi 20 cm tarpas, taip pat, kad namo kambaryje, kuriame laikomi įvairūs įrankiai, sudėtos popierinės įpakavimo dėžės nuo kampinio šlifuoklio bei elektrinio obliaus (t. 1, b.l. 14-22). Iš 2014-10-19 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad asfaltuotoje aikštelėje, esančioje prie parduotuvės „Žemaitijos stogai“, Geležinkelio g. 3, Mažeikiuose, yra du pilkos ir žalsvos spalvos maišai. Viename iš maišų yra motorinis pjūklas „Partner 351“, vandens siurblys „Ručijok B3“ bei kampinis šlifuoklis „Ferm“, kitame – motorinis pjūklas „Dolmar 109“ ir elektrinis-rankinis oblius „Rebir“, kuriuos nukentėjusysis L. K. atpažino kaip daiktus, pagrobtus iš jo gyvenamojo namo (t. 1, b.l. 29-32, 33-35, 36-38, 39-41); ant maišų padėtas medžioklinis dvivamzdis 16 kalibro šautuvas Nr. P1330, o netoliese ant žemės rastas polietileninis maišelis su trimis medžiokliniais šoviniais, kurie, vadovaujantis specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-1279, atitinkamai yra pramoninės gamybos, lygiavamzdis, vienašūvis, C kategorijos, 16 kalibro, tinkamas šaudymui, „Iž-58“ šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, ir šaudmenys, t.y. pramoninės gamybos, 16 kalibro, centrinio skėlimo, tinkami šaudymui, medžiokliniai šoviniai, kurie skirti įvairiems 16 kalibro, B, C kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams (t. 1, b.l. 68-70), taip pat 15 metrų atstumu nuo jų rasta SIM kortelė „Pildyk“, Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 48-52). Pirmiau aptarti vienas kitą papildantys faktiniai duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji kartu atvyko į nukentėjusiojo L. K. sodybą, kur prašėsi priimami pagyventi už pagalbą ūkyje, tačiau, praėjus vos kelioms dienoms, staiga, nieko nesakę, L. K. būnant išvykus į ganyklas, iš sodybos pasišalino, po ko nukentėjusysis pasigedo gyvenamajame name buvusių daiktų – mobiliojo ryšio telefono su SIM kortele, šaunamojo ginklo, šaudmenų, taip pat grynųjų pinigų. Tuo tarpu patys nuteistieji iš L. K. sodybos pakeleivingais automobiliais vyko į Mažeikių miestą, kur kartu pirko ir gėrė alų, nors atvykdami į nukentėjusiojo sodybą pinigų su savimi neturėjo, kas rodo, kad pastarieji leido būtent iš nukentėjusiojo gyvenamojo namo pagrobtus pinigus. Be to, netrukus po šio įvykio, įprastu metu grįžęs iš ganyklų nukentėjusysis L. K. pastebėjo atrakintas gyvenamojo namo lauko duris bei atplėštas dvi prieangio lenteles ir pasigedo kitų gyvenamajame name buvusių daiktų, t.y. dviejų motorinių pjūklų, kampinio šlifuoklio, elektrinio rankinio obliaus bei vandens siurblio, kuriuos neužilgo bandydami parduoti buvo sulaikyti abu nuteistieji. Taigi, įvertinęs faktiniais bylos duomenimis nustatytas nuteistųjų M. K. ir T. V. , kurie, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kartu yra padarę ir kitų nusikaltimų, pasišalinimo iš nukentėjusiojo L. K. sodybos aplinkybes, jų veiksmus bendrai leidžiant iš nukentėjusiojo pagrobtus pinigus, taip pat tai, kad antrą kartą įsibrovus į nukentėjusiojo L. K. gyvenamąjį namą buvo pagrobti įrankiai, kuriuos, atsižvelgiant į jų kiekį, dydį ir svorį, iš vienkiemyje, atokiau nuo pagrindinio kelio esančios sodybos T. V. vienas išgabenti apskritai vargu ar būtų galėjęs (pažymėtina, kad iš T. V. parodymų matyti, jog kartu su įrankiais iš sodybos buvo gabenamas dar ir šaunamasis ginklas), ką iš esmės ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir M. K. , parodęs, kad į su pirkėjais sutartą vietą jis daiktus nešė per du kartus, nes šie buvo sunkūs, o ir realizuoti iš nukentėjusiojo pagrobtą turtą kėsinosi abu nuteistieji, be to, M. K. , bendraudamas su pirkėjais, buvo kur kas aktyvesnis – vardino ir rodė parduodamus daiktus, įskaitant šaunamąjį ginklą, derino jų kainas (tai, kaip jau minėta, patvirtino ne tik liudytojais apklausti pareigūnai Ž. Š. ir R. Š. , bet ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats M. K. , parodęs, kad dar telefonu bendraudamas su T. V. rastu pirkėju išvardino šiam turimus daiktus, įskaitant šaunamąjį ginklą, kuriuo šis labai susidomėjo, kad pats siūlė T. V. už ginklą prašyti 200 Lt, bei kad susitikimo su tariamais pirkėjais metu daiktus, įskaitant ginklą, pirkėjams siūlė jis pats, nes geriau už T. V. žinojo jų vertę). Taigi, apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad į nukentėjusiajam L. K. priklausantį gyvenamąjį namą nuteistųjų T. V. , M. K. , nukentėjusiojo L. K. parodymais bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis nustatytu būdu, t.y. atplėšus prieangio lentas ir pro plyšį patekus į namo vidų bei atrakinus namo lauko duris, įsibrovė ir iš jo nukentėjusiajam priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, grynuosius pinigus, kampinį šlifuoklį, du motorinius pjūklus, elektrinį rankinį oblių, vandens siurblį, šaunamąjį ginklą bei šaudmenis pagrobė, taip pat minėtą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neteisėtai gabeno iš L. K. sodybos iki Mažeikių miesto, laikė juos nenustatytoje vietoje, o vėliau pasikėsino realizuoti T. V. ir M. K. , veikdami bendrininkų grupe, ką ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas įtariamuoju, patvirtino ir nuteistasis T. V. .

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pirminiai T. V. parodymai yra nepatikimi, jie neatitinka teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų jo paties bei T. V. parodymų, o nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jis davė melagingus parodymus, tokiu būdu siekdamas išvengti suėmimo, tačiau, kaip jau minėta, M. K. kaltę įvykdžius inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina ne tik T. V. pirminiai parodymai, bet ir kiti byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti ir apygardos teismo nuosprendyje, taip pat šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys, kurių visuma iš esmės paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu abiejų nuteistųjų pateiktą įvykio versiją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis T. V. , proceso eigoje pakeitęs parodymus, iš esmės negalėjo pateikti jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl, kaip kad jis pats teigia, ikiteisminio tyrimo pradžioje melagingai nurodė nusikaltimų padaryme dalyvavus savo draugą M. K. . Nors apeliaciniame skunde T. V. nurodo, kad tokiu būdu jis siekė išvengti suėmimo, tačiau toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Be to, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje T. V. buvo pareikštas įtarimas tik dėl to, jog jis kartu su M. K. neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, ir tikrosios padarytų nusikaltimų aplinkybės pareigūnams tuo metu dar nebuvo žinomos. Visa tai, kaip ir pirmiau aptartais faktiniais bylos duomenimis nustatytos įvykių aplinkybės, tik dar kartą patvirtina, kad būtent pirmųjų apklausų metu T. V. nurodė tikrąsias padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, tuo tarpu vėliau savo parodymus pakeitė, tokiu būdu siekdamas palengvinti savo paties teisinę padėtį bei padėti savo draugui M. K. išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

Nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad vykdamas su T. V. į nukentėjusiojo L. K. sodybą, jis neturėjo pagrindo slapstytis nuo teisėsaugos institucijų, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo kaltės pagrobus nukentėjusiojo L. K. turtą, šaunamąjį ginklą ir šaudmenis bei neteisėtai disponavus pagrobtu šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, todėl teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento plačiau nepasisako, juolab, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad M. K. kartu su T. V. svečiavosi L. K. sodyboje, ir kad būtent po to nukentėjusysis neteko pirmiau aptartų jam priklausančių daiktų. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentu, kad apygardos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog M. K. atsisakė atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Iš tiesų, byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių faktinių duomenų, todėl minėtas teiginys iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems M. K. ir T. V. taip pat yra pagrįsta ir teisėta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems M. K. ir T. V. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes M. K. ir T. V. teismas atsižvelgė į tai, kad pastarieji padarė tris nusikaltimus, du iš kurių baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 2 dalis, 253 straipsnio 1 dalis), o vieną – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 254 straipsnio 1 dalis), abu veikė kaip vykdytojai. Taip pat teismas įvertino tai, kad T. V. , nors ir būdamas jauno amžiaus, praeityje daug kartų teistas už įvairias nusikalstamas veikas nuosavybei, baustas administracine tvarka, niekur nedirbo (t. 2, b.l. 2-4, 5-7, 11-13, 23, t. 3, b.l. 5-9). M. K. taip pat ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, baustas administracine tvarka, niekur nedirbo (t. 2, b.l. 76-83, 84-88, 89-92, 100, t. 3, b.l. 10-12), tačiau veikų padarymo metu mokėsi Mažeikių Sodų vidurinėje mokykloje, 8 suaugusiųjų klasėje (t. 2, b.l. 99). Nėra M. K. ir T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jų atsakomybę sunkina tai, kad, kaip jau minėta, nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistiesiems M. K. ir T. V. paskyrė baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nes švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. M. K. ir T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, neviršijančios BK 178 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 1 dalies bei 253 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, įvertinus pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Už atskiras nusikalstamas veikas nuteistiesiems M. K. ir T. V. paskirtos bausmės tinkamai subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies bei 5 dalies 1 punkto nuostatomis, apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nes yra ideali nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje, sutaptis. Nuteistajam T. V. paskirta subendrinta bausmė taip pat tinkamai subendrinta su ankstesniu – Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, dalinio bausmių sudėjimo būdu, nes nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, T. V. padarė iki minėto nuosprendžio priėmimo. Švelninti paskirtas galutines subendrintas bausmes nuteistiesiems M. K. ir T. V. teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo. Be to, įvertinusi pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra galimybės T. V. bei M. K. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymą, nes nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (pažymėtina, kad apygardos teismo nuosprendyje pasisakant dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas M. K. atžvilgiu, padaryta rašymo apsirikimo klaida: nurodyta kito nuteistojo – T. V. pavardė).

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad neigiamai vertina savo veiksmus ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, tačiau, kaip jau minėta, pastarasis proceso metu keitė savo parodymus, neigė faktiniais bylos duomenimis nustatytą aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas kartu su kitu nuteistuoju šioje byloje M. K. , taigi, konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nebuvo ir nėra pagrindo. T. V. taip pat nurodo, kad būdamas laisvėje jis lankė vairavimo kursus, ieškojo darbo, registravosi Darbo biržoje. Teisėjų kolegija šias aplinkybes vertina teigiamai, tačiau jos, kaip ir T. V. nurodomas patirtas stresas dėl galimai nepagrįsto suėmimo kitoje byloje, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo švelninti šiam nuteistajam paskirtas bausmes, juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pastarasis buvo ne kartą nusikaltęs ir iki apeliaciniame skunde nurodyto įvykio.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų M. K. ir T. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Kęstutis JucysViktoras Kažys