Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės N. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-509-221/2014 pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei viešajai įstaigai Kauno klinikoms dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Ekspertizės akto išvadų kvestionavimas baigiamųjų kalbų metu bei apeliaciniame skunde laikytinas nesavalaikiu ir vertintinas kaip bandymas nuginčyti ieškovei nepalankų įrodymą, prieš tai neprašius iškviesti eksperto, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne vien tik ekspertų išvadomis, bet ir kitais byloje esančiais medicininiais dokumentais, atitinkamos srities specialistų paaiškinimais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo.

Dėl įrodinėjimo proceso ir gydytojo veiksmų teisėtumo įvertinimo

Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos sprendimą, kaip vieną iš esminių skundo argumentų įvardina pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktą byloje esančių įrodymų įvertinimą. Teismų praktikoje dėl įrodinėjimo taisyklių ir jas reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo ne kartą buvo pasisakyta, kad įrodinėjimo procese teismas gali pripažinti faktą įrodytu tik tada, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, t. y. įvertinus ne tik kiekvieno atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, susiformuoja jo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo teismas daro remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Spręsdamas bylas dėl pacientams atlygintinos žalos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-59/2011 ). Taigi sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo bei jų civilinės atsakomybės, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-170/2011, 2013-06-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-337/2013). Visos nurodytos įrodinėjimo priemonės nagrinėjamojoje byloje buvo pateiktos ir pirmosios instancijos teismo vertintos, o teismo padarytos išvados grindžiamos minėtų duomenų analize. Teismų praktika minėtos kategorijos bylose yra pakankamai išplėtota, tačiau šalys tokiose bylose nuolat kartojamus argumentus apie gydytojų maksimalų atidumą bei rūpestingumą, teikiant pacientui paslaugas, paprastai aiškina sau naudinga linkme. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju šiuos klausimus teisėjas (teismas) turi išspręsti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusiška ir objektyvia bylos įrodymų analize.

Apeliantė savo ieškinyje profesionalo (gydytojo) veiksmų neteisėtumą motyvavo tuo, kad 2011-08-25 atliktos operacijos metu, pašalinus dešinės pusės limfmazgį bei šalia esančius smulkius limfmazgius, nebuvo pasiektas tokio chirurginio gydymo tikslas, išoperavus ne tą darinį, kurį būtina buvo šalinti. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje neįrodytas būtent tokių netinkamai sveikatos priežiūros įstaigoje jai suteiktų gydymo paslaugų faktas, apeliaciniame skunde keičia savo procesinę poziciją ir tvirtina, kad gydytojo veiksmų neteisėtumas pasireiškė ne ir netinkamu informavimo pareigos apie galimus tyrimo būdus bei ketinamos atlikti operacijos pobūdį atlikimu, tuo pažeidžiant Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas bei jos (pacientės) teisę į informaciją. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo ribų nustatymas kiekvienos instancijos teisme yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, saisto ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismą. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai apibrėžia faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o pastarasis, atitinkamai, turi būti priimtas neišeinant už ieškinio reikalavimų ribų. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bei vertintos pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, apeliacinio skundo pagrindu gali būti nurodomos tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo sprendžiama tik vertinant tuos pačius duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo ir vertino jį priėmęs teismas. Kadangi šioje byloje faktiniu ieškinio pagrindu nebuvo nurodytas paciento teisės gauti informaciją apie operacijos pobūdį bei galimus taikyti tyrimus pažeidimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), tokių faktinių aplinkybių nevertino ir pirmosios instancijos teismas. Todėl, atsižvelgiant į CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribojimą, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su gydytojo veiksmų neteisėtumu naujai nurodytais pagrindais.

Su apeliacinio skundo argumentais, kad gydytojo veiksmų neteisėtumas pasireiškė nepasiektu atliktos apeliantei operacijos tikslu – pašalinti radioaktyvaus jodo kaupimo židinį kakle, teisėjų kolegija nesutinka. Visais atvejais teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojo veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Teisėjų kolegija pažymi, kad maksimalių pastangų principas, įvertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo, atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, kad gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus. Tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis. Gydytojo profesinė atsakomybė turi objektyvias ribas, kurias nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Gydytojas taip pat objektyviai negali numatyti visų galimų pasirinkto gydymo metodo, medicininių tyrimų duomenų objektyvumo, patikimumo, rizikų ir pan. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų ir ne visos ligos gali būti išgydytos. Gydytojas negali padaryti daugiau, negu leidžia ligonio būklė. Teisėjų kolegija, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, neturi pagrindo abejoti, kad medicinos paslaugas teikusi gydymo įstaiga neužtikrino maksimalaus rūpestingumo, atidumo laipsnio. Medicinos įstaiga privalo dėti maksimalias pastangas, tačiau negali atsakyti už neišsipildžiusius paciento lūkesčius, kitaip tariant, gydymo įstaiga privalo užtikrinti maksimalų rūpestingumo laipsnį, bet negali garantuoti rezultato (CK 6.725 str., 6.732 str.).

Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad teisinių prielaidų konstatuoti nurodytos gydytojo pareigos netinkamą atlikimą nėra. Byloje esantys medicininiai duomenys liudija, kad apeliantė nuo 2003 metų serga sunkia liga, kurios dinamiką ar ligonio sveikatos būklės pokyčius prognozuoti ir, juo labiau, visiškai kontroliuoti yra sudėtinga. 2011-07-29 VUOI atlikus apeliantei scintigrafiją radiojodu bei nustačius izotopo kaupimo židinį kakle, šio darinio lokalizacijai patikslinti gydytojas A. D. prieš operaciją panaudojo tinkamą medicininį tyrimą – ultragarsinį tyrimą, kuriuo ir buvo siekiama nustatyti šalintino židinio vietą. Nors apeliantė bylos nagrinėjimo metu abejojo tokio tyrimo jai atlikimu Kauno klinikose ir operacijos protokolo turiniu, jokių objektyvių duomenų šioms abejonėms pagrįsti į bylą nepateikė. Tokią išvadą patvirtina ir ekspertai, konstatavę, kad kaklo echoskopinis tyrimas, vertinant skydliaukės ir limfmazgių būklę (po atliktos apeliantei 2003 m. karcinomos operacijos), yra visuotinai priimtinas ir patikimas metodas. Apeliantės skundo argumentai, kad vien ultragarsinis tyrimas, siekiant identifikuoti izotopą kaupiantį židinį, šiuo atveju buvo nepakankamas, taip pat objektyviai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis bei specialistų paaiškinimais, konstatuoja, kad gydytojas A. D. šiuo konkrečiu atveju neturėjo imperatyvios pareigos taikyti ir kitų apeliantės išvardintų medicinos literatūroje bei praktikoje taikomų tyrimo metodų (kompiuterinės tomografijos, ultragarsu kontroliuojamos aspiracinės biopsijos, kt.), ultragarsiniu tyrimu nustačius pataloginius, pakitusius limfmazgius. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad tiek iš „Gydytojų M. Purtokų klinikoje“ atliktų echoskopinių tyrimų duomenų, tiek operacijos metu atlikto echoskopinio tyrimo metu (šio fakto apeliantė skunde neginčija) nustačius aiškius patologinius židinius dešinėje kaklo pusėje, operaciją atliekančiam gydytojui pagrįstai nekilo abejonių dėl naudojamo tyrimo objektyvumo ir pakankamumo, juolab, pasak medicinos specialistų, padidėję limfmazgiai kuriuose gali būti metastazių, traktuojami kaip darinys, kaupiantis izotopą. Apeliantei atliktos operacijos tikslas ir buvo pašalinti darinį kakle, kaupiantį izotopą. Vien tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija, kuri buvo įtraukta į bylą, apeliantės teigimu nurodė, kad prieš operaciją buvo galima atlikti ir padidinto limfmazgio biopsiją, o tokį tyrimą numato medicinos literatūra, nepaneigia gydytojo A. D. pasirinkto medicininio tyrimo ir galiausia pritaikyto chirurginio gydymo tinkamumo. Faktas, kad toks tyrimas objektyviai medicinos praktikoje įmanomas, nesuponuoja išvados, kad ir šiuo konkrečiu atveju jis buvo būtinas taikyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti trečiojo asmens A. D. 2014-04-14 teismo posėdžio metu teiktais paaiškinimais (garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO), kad ultragarsu kontroliuojama aspiracinė biopsija būtų buvusi rizikinga apeliantei dėl limfmazgių struktūros, jų padėties bei galimo metastazavimosi. Vertinant, ar medicininė paslauga pacientui buvo teikta tinkamai, vien lygiagrečių medicininių tyrimų buvimas ir jų taikymas ar netaikymas ne visada gali lemti išvadą dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, nes kiekvienas ligos atvejis yra individualus. Todėl ir pagrindinis vertinimo kriterijus turi būti medicinos mokslas, o įrodymų šaltinis – specialiomis medicinos mokslo žiniomis paremtos įrodinėjimo priemonės. Teismas, spręsdamas bylą, neturi reikiamų medicininių žinių, kad galėtų paneigti specialistų medikų pateiktą informaciją ir konstatuoti priešingas aplinkybes apie buvus objektyviai būtinus alternatyvius medicininius tyrimus, atliekant apeliantei tokio pobūdžio operaciją, žinant, kad 2003 metais nustatytas aukštos stadijos skydliaukės vėžys. Byloje taip pat nenustatyta faktų, kad atlikta padidėjusio limfmazgio šalinimo operacija būtų turėjusi pooperacinių komplikacijų ar sukėlusi somatinių sveikatos sutrikimų.

Kaip pirmiau nurodyta, vertinant gydytojo veiksmus esminis yra paties gydymo proceso tinkamumas, pagrįstumas, pasirinktų gydymo metodų, medicininių tyrimų tikslingumas, teisingas jų taikymas, o ne pasiektas (ar nepasiektas) rezultatas. Apeliantei akcentuojant atliktos operacijos rezultato reikšmę, teisėjų kolegija pažymi, kad vien faktinės aplinkybės, jog šios operacijos metu pašalintame darinyje (keturiuose smulkiuose limfmazgiuose) navikinių pakitimų nenustatyta (t. 2, b. l. 55) ar kad po operacijos 2011-10-28 atliktu scintigrafijos radiojodu tyrimu vėl buvo nustatytas izotopo kaupimo židinys jos kakle, nesuponuoja vertinimo, kad 2011-08-26 atliktos operacijos tikslas apskritai nebuvo pasiektas. Tiek ekspertizės išvados, tiek liudytojo specialisto (VUOI onkologas, radioterapeutas) Z. B. paaiškinimai, teik VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Endokrinologijos skyriaus vedėjo A. N. pozicija, kuria remtasi priimant 2012-05-24 Komisijos sprendimą (t. 1, b. l. 14-16), leidžia spręsti, kad operacijos atlikimas šiuo atveju buvo tikslingas. Apeliantei, kuriai dar 2003 metais išoperuotas pT4 kategorijos skydliaukės vėžys, bet koks patologinis darinys kakle (šiuo atveju limfmazgio padidėjimas dešinėje kaklo pusėje nebuvo tipinis) turėjo būti pašalintas kaip rizikingas, įtarus galimą metastazavimą į kaklo limfmazgį. Dar daugiau, byloje nepateikta objektyvių duomenų, jog toks pašalinimas gali turėti ar realiai turėjo neigiamos įtakos apeliantės sveikatai. Priešingai, ekspertizės akte nurodyta, kad limfmazgių pašalinimas lėmė greitesnį tikrojo izotopą kaupiančio židinio nustatymą (ekspertizės išvadų 9 punktas, atsakant į ieškovės klausimą). Tokia medicininė praktika – šalinti patologinius limfmazgius - numatyta ir 2009 m. Amerikos skydliaukės ligų gairių 48 C rekomendacijoje (trečiojo asmens A. D. teismo posėdžio metu nurodyti duomenys). Taigi aptartos faktinės aplinkybės neleidžia sutikti su apeliantės nuomone, jog ginčo operacijos tikslas nebuvo pasiektas. Bet koks įtartino darinio, kaip kad šiuo atveju - pakitusios struktūros limfmazgio, nepašalinimas gali įtakoti onkologinio proceso išplitimą.

Dėl ekspertizės akto įrodomosios galios

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės išvadomis, vertindamas apeliantę operavusio gydytojo A. D. veiksmų atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui aspektu, kadangi ekspertizės išvados yra nepatikimos ir prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams. Tokie skundo argumentai atmestini, nes byloje objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti ekspertų išvadomis, nėra.

Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tuomet, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Ekspertizės aktas, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles – atsižvelgiant į tai, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, vertinama kiekvieno įrodymo reikšmė ir jų visumą, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 185 str.). Taigi teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliante, kad ir sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo teismo ekspertizės išvados reikšmingos tiek, kiek kiti bylos įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas medicininių paslaugų kokybę, jų tinkamumą ir gydytojo veiksmus įvertino ne vien pagal apeliantės ginčijamos ekspertizės išvadas, bet ir pagal kitus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2012-05-24 sprendimo išvadą, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2013-11-19 ataskaitos Nr. T3-120/2012 išvadą, į medicininių dokumentų duomenis, taip pat šalių paaiškinimus, teismo posėdžio metu apklaustų specialistų (liudytojų) paaiškinimus. Nors apeliantė baigiamųjų kalbų metu bei teikdama apeliacinį skundą iškėlė klausimą dėl kai kurių ekspertizės akto išvadų nepatikimumo (pvz., kad apeliantę operavęs gydytojas A. D. vadovavosi radioizotopinio tyrimo duomenimis) bei tam tikrų ekspertų atsakymų netikslumo (pvz., neatsakyta į klausimą, ar gydytojas galėjo vadovautis 2010-03-26 atlikta skydliaukės echoskopija), vien šios abejonės nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovo atsikirtimų į apeliacinį skundą motyvais, kad apeliantei ir jos atstovei (advokatei) kilus neaiškumų dėl ekspertų išvadose suformuluotų atsakymų, jų teisingumo ar objektyvumo, jos galėjusios pasinaudoti procesine teise užduoti klausimus ekspertui (CPK 42 str. 1 d., 217 str.), prašyti papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo (CPK 219 str.), tačiau šia procesine teise iki įrodymų tyrimo pabaigos nepasinaudojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės skunde išsakytų abejotinų dėl ekspertizės išvadų, dėl scintigrafijos tyrimo duomenų turėjimo bei vertinimo Kauno klinikose prieš operacijos atlikimą, aktualumą teisingam ginčo išsprendimui, pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šiomis išvadomis kaip esminėmis, vertinant gydytojų veiksmų teisėtumą, juolab kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl scintigrafijos tyrimo reikšmės ar jo informatyvumo, gydytojui prieš operaciją vertinant operuotino darinio lokalizaciją.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus aspektus bei juos patvirtinančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, kad operaciją atlikęs gydytojas A. D. elgėsi atidžiai ir rūpestingai, todėl žalos apeliantei nepadarė. Tai konstatavus, civilinės atsakomybės institutas negali būti taikomas.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

Apeliantė, teikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui, 2012-06-21 mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 800 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 24), nuo kurio mokėjimo ji pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra atleista. Nesant byloje duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų išsprendęs žyminio mokesčio grąžinimo ieškovei klausimą, šį klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas ir grąžina ieškovei N. L. be pagrindo sumokėtą 800 Lt (231,70 Eur) žyminį mokestį (CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 5 d.), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti N. L., a.k. (duomenys neskelbtini), 231 (du šimtus trisdešimt vieną) eurą 70 euro centų žyminį mokestį, sumokėtą 2012 m. birželio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke.