- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-04
- Bylos Nr.
- eI2-18699-484/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04995-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- S. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 8.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. O. (S. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja S. O. (S. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 25S173122, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 13 d. (toliau – ir Sprendimas).
2.Pareiškėja skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu pakeitė pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.
2.2. Pareiškėjai 2025 m. gegužės 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2029 m. gegužės 7 d. Leidimas pareiškėjai įteiktas 2025 m. gegužės 20 d.
2.3. Per MIGRIS sistemą iš Migracijos departamento 2025 m. liepos mėnesį gavo prašymą pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie priežastis, dėl kurių po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją.
2.4. Migracijos departamentui nedelsdama pateikė paaiškinimus ir dokumentus, įrodančius, kad visus tris kartus vyko tik į (duomenys neskelbtini) sritį slaugyti savo motiną – I. V., gim. (duomenys neskelbtini) d., kuri nors yra (duomenys neskelbtini) pilietė, taip pat turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 27 d.
2.5. Motina serga (duomenys neskelbtini) liga, gydosi (duomenys neskelbtini), gyvena (duomenys neskelbtini).
2.6. Motina 2025 m. gegužės 21 d. patyrė traumą – (duomenys neskelbtini), dėl ko ji buvo paguldyta į ligoninę ir operuota – (duomenys neskelbtini). Dėl patirtos traumos dar labiau pablogėjo motinos sveikata, jai būtina nuolatinė priežiūra. Kitų giminaičių, kurie galėtų pasirūpinti motina, nėra. Būtent dėl šių priežasčių buvo išvykusi į Rusiją.
2.7. Migracijos departamentui pateikė motinos ligos išrašą, išduotą (duomenys neskelbtini) ligoninės, kuriame patvirtinama, kad I. V. po įgytos traumos nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. birželio 4 d. gydėsi ligoninės stacionare, jai nustatytas nedarbingumas nuo 2025 m. gegužės 22 d. iki 2025 m. birželio 11 d. Kadangi dėl silpnos sveikatos motina nebegalėjo vaikščioti ir jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, motiną prižiūrėjo ir pas motiną praleido beveik visą 2025 m. liepos mėnesį.
2.8. Į Rusijos Federaciją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių. Migracijos departamentas nepagrįstai šių priežasčių nepripažino objektyviomis, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos ir nulėmė jos vykimą į (duomenys neskelbtini) sritį. Kaip dukra jautė pareigą pasirūpinti vienišu sergančiu šeimos nariu. Su Migracijos departamentu bendradarbiavo, jam pateikė visą prašomą informaciją ir dokumentus. Pateikti duomenys atitinka tikrovę, nėra melagingi.
2.9. Pareiškėjos motina, nors ir yra (duomenys neskelbtini) pilietė, jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nekelia.
2.10. Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas ir formalus, sukelia sunkias pasekmes šeimai – pareiškėjos sutuoktiniui, mažamečiam (duomenys neskelbtini) metų vaikui, kuris turi teisę augti pilnoje šeimoje. Skundžiamame Sprendime neįvertintos aplinkybės, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai yra Lietuvoje. Lietuvoje gyvena nuo 2021 metų. Lietuvos Respublikoje sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu.
2.11. Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą. Dirba mažojoje bendrijoje (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“, moka mokesčius. Ketinimų ir galimybių gyventi Rusijos Federacijoje neturi, savo ateitį sieja su Lietuvos Respublika. Panaikinus Leidimą, praras pajamų šaltinį. Nuo 2022 m. balandžio mėn. nebegalima atlikti piniginių lėšų pervedimų į Rusijos Federaciją. Akcinėje bendrovėje (toliau – AB) ,, (duomenys neskelbtini)“ asmeninių 45 864,05 Eur dydžio piniginių lėšų pervesti į Rusijos Federaciją neturi galimybės.
2.12. Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą. Sprendime nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas – Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalis pritaikyta formaliai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių aplinkybių visumą ir sureikšminant tik vieną aspektą – vykimo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą į Rusijos Federaciją faktą.
Atsiliepimas
3. Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
3.1. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 3 kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 4 d. ir 2025 m. liepos 3 d.
3.2. Migracijos departamento prašymu pareiškėja 2025 m. gegužės 5 d. pateikė paaiškinimą dėl periodinių valstybės sienos kirtimų į Rusijos Federaciją, kuriame nurodė, kad į Rusiją vyksta aplankyti tėvų.
Šalies argumentai
3.3. Migracijos departamento 2025 m. liepos 21 d. prašymu pareiškėja patikslino informaciją ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini), gyvena jos mama, kuri yra vieniša. Mama (duomenys neskelbtini) ir jai reikalinga nuolatinė pagalba.
3.4. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 21 d. dar kartą paprašė nurodyti, kas rūpinasi motina, kai pareiškėja būna Lietuvoje, taip pat paprašė paaiškinti, kodėl ji 2025 m. gegužės 5 d. nurodė, kad į Rusiją vyksta aplankyti tėvų. Iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja patikslintos informacijos nepateikė.
3.5. Pareiškėja į Rusiją vyko 2025 m. gegužės 22 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai jos motina gydėsi ligoninės stacionare, t. y. jos motina nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. birželio 4 d. buvo prižiūrima ligoninės personalo. Pareiškėjos motina iš ligoninės ambulatoriniam gydymui buvo išleista 2025 m. birželio 4 d., tačiau pareiškėja, 2025 m. birželio 4 d. atvykusi į Rusiją, po 3 dienų grįžo į Lietuvą ir vėl į Rusiją išvyko tik 2025 m. liepos 3 d.
3.6. Pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – ji galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Pareiškėjos motinai nustatytos rekomendacijos/paskyrimai, tačiau jie nepagrindžia, kad ji yra ligonis, kuriam reikalinga būtinoji slauga. Pareiškėjos mama, kaip informuoja pati pareiškėja ir jos pateikta išrašymo (perkėlimo) epikrizė, buvo paguldyta į ligoninę – taigi, pareiškėjos motina gavo reikalingą medicininę pagalbą ir slaugą. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusijos Federaciją. Esant minėtai situacija nėra jokio pagrindo teigti, kad į Rusiją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys nenustatytos.
3.7. Ribojamųjų priemonių įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą.
3.8. Įstatymo leidėjas išreiškė savo valią ir būtent įvertinęs visas aplinkybes, susijusias tiek su iki šiol vykstančiais veiksmais Ukrainoje, tiek agresorės valstybės vedama politika, tiek vis išreiškiamais grasinimais kitoms valstybėms, tiek ir į tai, kad dauguma Rusijos piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją ir t.t. buvo priimtos Ribojamųjų priemonių įstatymo pataisos ir įvestas naujas įpareigojimas ir apribojimas, t. y. panaikinti Rusijos Federacijos piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus numatytas išimtis.
3.9. Ribojamųjų priemonių įstatymas nenumato pareigos nustatyti grėsmę nacionaliniam saugumui, nes įstatymo leidėjo nurodymu užtenka nustatyti tik Rusijos Federacijos piliečio vykimą per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką ir ar nėra numatytų išimčių.
3.10. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatos yra imperatyvios, ir Migracijos departamentas neturi diskrecinės teisės spręsti, ar leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas ar ne. Nustačius, kad sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, nenustatyta teisės akte nurodytų išimčių, dėl kurių leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas, pareiškėjos ryšiai su Lietuva Migracijos departamentui nesuteikia pagrindo pareiškėjai nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, kuri imperatyviai nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos nenumato, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie turi glaudžius ryšius su Lietuva ar kurių šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
3.11. Informacija apie Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o asmeniui, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, tenka pareiga domėtis įstatymų pasikeitimais, kurie susiję su užsieniečių teisine padėtimi (gyvenimu, buvimu, išvykimu).
3.12. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Šiame kontekste primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai yra tinkamai paskelbti, jie yra prieinami ir žinomi visiems. Preziumuojama, kad nevykdydamas Įstatyme įtvirtintų įpareigojimų, gali ir turi suprasti, jog užsieniečiui bus pritaikyta atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas skundą prašė tenkinti remiantis jam nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
5. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pareiškėjos skundą prašė atmesti remiantis atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 25S173122 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 3 straipsnio 10 dalimi, Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, 2025 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 25S173122, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2029 m. gegužės 7 d., išduotą (duomenys neskelbtini) pilietei S. O.
8. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 3 kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 4 d. ir 2025 m. liepos 3 d.
9. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
10. Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).
11. Kaip matyti iš šio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamasis raštas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projekto Nr. XIVP-2496), toks teisinis reguliavimas nustatytas, atsižvelgiant į užsienio valstybių vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir poreikį Lietuvai papildomai, greta Europos Sąjungos nustatytų tarptautinių sankcijų, nacionaliniu lygiu taikyti sankcijas (ribojamąsias priemones) valstybėms agresorėms kaip užsienio politikos priemonę. Kaip pažymėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ konstatavo, kad Rusijos Federacijos veiksmai daro reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), labiausiai – Rytų, narių, bet ir visos Europos saugumui; Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 10 d. pripažino Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu, o Rusijos Federaciją, kurios karinės pajėgos sąmoningai ir sistemingai renkasi bombarduoti civilinius objektus, – terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe; atsakomybė už Rusijos karą prieš Ukrainą tenka ir Baltarusijai; Rusija nuo karo pradžios naudojasi Baltarusijos teritorija, dislokuoja joje savo karius; didžioji dauguma Rusijos piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją, todėl atsakomybė tenka ir tų šalių piliečiams; siekiant pakeisti jų nusistatymą, tikslinga nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe Rusijos ir Baltarusijos piliečiams lankytis Lietuvoje ir atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja įstatyme apibrėžtą laikotarpį.
12. Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl Rusijos Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą; dėl Rusijos Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.
13. Pareiškėjos prašymo kontekste pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio „Ribojamosios priemonės“ 9 dalyje (2025 m. balandžio 17 d. redakcija) nustatyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
14. Šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
15. Nei šiame įstatyme, nei kituose norminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, kokios priežastys Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas neapibrėžia jokių kriterijų, sudarančių prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką atitinkamo užsieniečio teisinei padėčiai.
16. Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Įstatymo nustatyta tvarka.
17. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr. 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).
19. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikosi pozicijos, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją, laikytinos objektyviomis priežastimis, nėra pagrindo aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecinė teisė vertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės ir atitinkamas vertinimas privalo būti motyvuotas. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad Migracijos departamentui tenka pareiga pagal aptariamą teisinį reguliavimą priimamame sprendime panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuotai nurodyti, kodėl laikoma, jog priežastys, dėl kurių užsienietis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, objektyviai nepateisina tokios vykimo būtinybės, t. y., atliktas vertinimas turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėjai Leidimas išduotas 2025 m. gegužės 7 d. Migracijos departamento 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo pagrindu.
21. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.
22. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
23. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, (duomenys neskelbtini) pilietis, A. O., gim. (duomenys neskelbtini) d., ir mažametis sūnus, (duomenys neskelbtini) pilietis, T. O., gim. (duomenys neskelbtini) d. Santuoką su A. O. pareiškėja sudarė (duomenys neskelbtini) d. Lietuvoje. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
24. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 2021 m. gegužės 24 d. Pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo išduotas 2021 m. gegužės 6 d. šeimos susijungimo pagrindu. Vėliau leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo keičiami tuo pačiu pagrindu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėja Lietuvoje dirbo nuo 2021 m. gegužės 25 d. iki 2024 m. liepos 29 d. ir nuo 2025 m. sausio 22 d. iki 2025 m. kovo 23 d. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos.
25. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, Migracijos departamentas Leidimą panaikino nustatęs, kad pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 3 kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 4 d. ir 2025 m. liepos 3 d.
26. Pareiškėja pripažįsta, kad ji 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 4 d. ir 2025 m. liepos 3 d. buvo išvykusi į Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) sritį prižiūrėti vienišos sergančios motinos, gyvenančios (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėja šiai aplinkybei patvirtinti Migracijos departamentui pateikė medicininius dokumentus. (duomenys neskelbtini) ligoninės išduotame ligos išraše nurodyta, kad I. V., gim. (duomenys neskelbtini) d. dėl patirtos traumos gydėsi ligoninės stacionare nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2025 m. birželio 4 d.
27. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta išimtis, t. y. padarė išvadą, kad pareiškėja į Rusijos Federaciją visus tris kartus vyko ne dėl priežasčių nepriklausančių nuo jos valios.
28. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, Migracijos departamentas pripažįsta, kad pareiškėja į Rusiją vyko 2025 m. gegužės 22 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjos motina gydėsi ligoninės stacionare. Ši aplinkybė patvirtina pareiškėjos paaiškinimą, kad nurodytą dieną ji į Rusiją vyko prižiūrėti motinos. Tai, kad pareiškėjos motina nurodytu laikotarpiu gydėsi stacionare, nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėja buvo priversta vykti į Rusiją dėl asmeninių nepalankiai susiklosčiusių priežasčių.
29. Migracijos departamentas pripažįsta, kad pareiškėjos motina iš stacionaro ambulatoriniam gydymui buvo išleista 2025 m. birželio 4 d. Būtent šią dieną pareiškėja ir vyko į Rusiją. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėja į Rusiją vyko dėl objektyvių nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nes, kaip nurodo pareiškėja, po patirtos traumos gydantis ambulatoriškai, vienišai motinai buvo būtina priežiūra. Šie pareiškėjos paaiškinimai yra logiški ir patvirtinti medicininiais dokumentais, kuriuose užfiksuota, kad pareiškėjos motina iš tiesų patyrė traumą, o patirtos traumos pobūdis leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad pareiškėjos motinai buvo apribotos galimybės savarankiškai judėti ir jai buvo būtina pagalba.
30. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiškėjos pasirinkimas buvo apribotas ir pateisinamas.
31. Tai, kad pareiškėja 2025 m. birželio 4 d. atvykusi į Rusiją, po 3 dienų grįžo į Lietuvą, nepaneigia tų objektyvių priežasčių, t. y. pagalbos motinai suteikimo, dėl kurių ji ir buvo išvykusi į Rusiją.
32. Nors pareiškėja ir nenurodė aiškių priežasčių, dėl kurių ji 2025 m. liepos 3 d. išvyko į Rusiją ir į Lietuvą grįžo tik po mėnesio, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjos 2025 m. gegužės 22 d. ir 2025 m. birželio 4 d. vykimai į Rusiją pripažinti kaip vykimai dėl priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja pažeidė Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.
33. Teismas pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas. Šiuo atveju Migracijos departamento sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą. Todėl teismo vertinimu, yra pagrindas panaikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto.
34. Teismo vertinimu, atsakovas formaliai konstatavo, jog pareiškėja vyko į Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, tokia išvada padaryta nemotyvuotai nurodžius, kad ji apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime atkartojo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias ji laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Rusijos Federaciją, atsakovas nepateikė konkrečių, motyvuotų, logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota bendro pobūdžio teze, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant jokio tokios atsakovo pozicijos pagrindimo.
35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 straipsnio 4 dalis).
36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1713-1188/2023, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025 ir kt.).
37. Taigi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir mažamečio vaiko, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.
38. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.
39. Nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač mažamečio vaiko, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.
40. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnyje nurodyta, kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., 2023 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-459/20, EU:C:2023:499, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-624/20, EU:C:2022:639, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo NW (Informations classifiées), sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, EU:C:2024:344, 60–65 punktus).
41. Minėta Teisingumo Teismo praktika vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, kurios susijusios su užsieniečių, turinčių mažamečių vaikų (Lietuvos Respublikos piliečių), gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024, 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1018-1188/2025 ir kt.).
42. Teismas pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisė (be kita ko, ją aiškinanti Teisingumo Teismo praktika) yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms. Atitinkamai, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjos mažametis vaikas yra savo kilmės valstybėje gyvenantis Europos Sąjungos pilietis, o panaikinus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ji turėsianti iš Lietuvos išvykti. Todėl pagal ESTT išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio ir Europos Sąjungos piliečio, Migracijos departamentas privalėjo Sprendimą šiuo aspektu papildomai individualizuoti. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas vertinimas ir individualizavimas Sprendime atliktas nebuvo, teismas sprendžia, jog Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Pareiškėja prašo priteisti visas jos patirtas teismo ir bylinėjimosi bei dokumentų vertimo išlaidas.
44. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
45. Nustatyta, kad pareiškėja už skundo pateikimą teismui sumokėjo 23,00 Eur.
46. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai (22,50 Eur) už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis).
47. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra tenkinamas visiškai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis), todėl jos naudai iš atsakovo Migracijos departamento priteisiama 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
48. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikta.
49. Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą.
50. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, paduodama skundą, sumokėjo 23 Eur, o turėjo sumokėti 22,50 Eur, susidariusi žyminio mokesčio permoka – 0,50 Eur, grąžinama pareiškėjai.
51. Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis jį grąžinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. O. (S. O.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 25S173122.
Pareiškėjos S. O. (S. O.) prašymą dėl išlaidų priteisimo tenkinti.
Priteisti pareiškėjos S. O. (S. O.) naudai iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) teismo išlaidų atlyginimo.
Grąžinti pareiškėjai S. O. (S. O.) 0,50 Eur (penkiasdešimt centų) sumokėto žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.