Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-06-11 · Civilinė byla Nr. 2A-522-464/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-11
Bylos Nr.
2A-522-464/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
V. V.
Trečiasis asmuo
R. V., J. D.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-522-464/ 2008Procesinio sprendimo kategorija: 22.4.; 24.2.; 30.5.; 45.6.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant R.Sindikaitei,dalyvaujant ieškovui V. V., jo atstovui adv.V.Keliuočiui,atsakovo atstovei K. B.,trečiojo asmens atstovams V. D. ir adv.O.Vitartienei,trečiajam asmeniui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. D. bei R. V., dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo ir administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. V. 2007-06-14 Vilniaus rajono apylinkės teismui padavė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė: 1) patvirtinti 5 925 m² žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., pirkimo – pardavimo sutartį, tarp bylos šalių sudarytą 1992-09-14; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA) 2006-05-26 sprendimą Nr. 2.5-41-22-493 atkurti trečiajam asmeniui J. D. nuosavybės teises į 5 925 m² žemės sklypo dalį (t. 1, b.l.2-5, 45-49, 69-73). Nurodė, kad jis 1989-06-08 (duomenys neskelbtini) įsigijo iš valstybės namą, o pasikeitus valstybės statusui bei teisiniam reglamentavimui, 1991-11-27 kreipėsi į Vilniaus raj. Bezdonių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu parduoti 1,3 ha žemės sklypą aplink namą. VAVA 1992-08-06 potvarkiu Nr. 1054p nustatė parduodamų namų valdų sąrašą, kuriame ieškovui numatyta parduoti 1,3 ha už 12 250 talonų. Ieškovas 1992-09-14 įmokėjo 12 250 Lt už žemę, tačiau 1994-06-27 notariškai buvo patvirtinta tik 7 075 m² žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis, paaiškinus, jog 5 925 m² žemės sklypo dalis bus baigta formuoti ir parduota vėliau. 2006 m. rugsėjo mėnesį ieškovas sužinojo, kad ginčijama sklypo dalis VAVA 2006-05-26 sprendimu Nr. 2.5-41-22-493 perduota nuosavybės teise J. D.. Kadangi 5925 m² žemės sklypo dalis ieškovui priklauso nuosavybės teise nuo 1992 m., J. D. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti atkurtos į žemę, paimtą iš laisvos valstybinės žemės fondo.

Atsiliepimas

VAVA atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.88-90) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, jog privačių namų savininkams ne konkurso tvarka privatinėn nuosavybėn galėjo būti parduodami faktiškai naudojami, iki 2 ha valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai (Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d., Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 4.1.1. p.; Vyriausybės 1993-07-21 nutarimo Nr. 550 6.6.1. p., Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 2 p.). Nors ieškovui nuspręsta parduoti 1,30 ha ploto žemės sklypą, tačiau jis tokio dydžio sklypu faktiškai nesinaudojo. Ieškovo reikalavimas parduoti sklypo likutį pažeistų ne tik gretimo sklypo savininkų teises, bet ir jau minėto Vyriausybės 1993-07-21 nutarimo Nr. 550 6.6.1. p. Kartu prašė taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą ir ieškinį ir tuo pagrindu atmesti.

Tretysis asmuo J. D. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.83-84) ieškinio nepripažino ir prašė jo netenkinti. Anot šio trečiojo asmens, ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Paaiškino, jog su ieškovu nuo 1989 metų, kai pastarasis nusipirko gyvenamą namą, gyvena kaimynystėje, šis niekada nesinaudojo dabar jau jai priklausančiu žemės sklypu. Tretysis asmuo pirmiau negu ieškovas padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę ekvivalentine natūra (perkeliant iš vienos vietos į kitą) ir suformuoti žemės sklypą greta savo namų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-02-07 sprendimu (t. 2, b.l.14-25) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovui parduota faktiškai naudojama namų valda (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, išsidėstę 2 500 m² plote, o likusią dalį užima ariama žemė, pievos, sodas, kiemas, pelkės, vandenys), kiek tai leidžia teisės aktai. Kitos dalies žemės sklypo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Be to, ieškovas praleido tiek tuo metu galiojusių CK normų nustatytą 3 metų, tiek galiojantį dabar 10 metų ieškinio senaties terminą, nes apie savo teisių pažeidimą, t.y. kad jam parduotas mažesnis žemės sklypas, nei už kurį sumokėta, jis sužinojo 1994-06-27 žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu.

Šalies argumentai

Ieškovas V. V. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l.28-30) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-02-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvavo ydingu materialinės teisės normų taikymu. Ieškinio senaties termino eigos pradžia, ieškovo nuomone, laikytina ne 1994-06-27 žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo diena, kadangi atsakovas neatsisakė parduoti ieškovui iš viso 1,3 ha dydžio žemės sklypą, o 2006 m. ruduo, kai ieškovas sužinojo apie VAVA 2006-05-26 sprendimą atkurti trečiajam asmeniui nuosavybės teises į tą pačią žemės sklypo dalį, į kurį pretenduoja ir ieškovas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ėmėsi vertinti, ar ieškovui pagal galiojusius įstatymus priklausė teisė išpirkti 1,3 ha namų valdos žemės, nes atsakovas neginčijo Vyriausybės 1992-08-06 potvarkio Nr. 1054p, kuriuo nuspręsta leisti parduoti ieškovui 1,3 ha žemės sklypą (t. 1, b.l.34), ir tuo teismas, apelianto manymu, pažeidė CPK 265 str. 2 d. nuostatas. Teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų parodymais, kokio dydžio žemės sklypu faktiškai naudojasi ieškovas.

Atsiliepimas

Atsakovas VAVA atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.39-41) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Vilniaus r. apylinkės teismo 2008-02-07 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Pažymėjo, kad namų valdos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties specifika ta, kad žemės sklypas turi būti suformuotas kaip turtinis vienetas (identifikuotas sutarties dalykas). Bet kurio su žeme susijusio sandorio dalis - valstybinės žemėtvarkos tarnybos patvirtintas žemės sklypo planas, kuriame būtų nurodytos žemės sklypo ribos (gretimybės), dislokacija, dydis. Kadangi ieškovas neįvykdė visų sudaryti sandorį būtinų reikalavimų, toks sandoris (vien pinigų už 5 925 m² sklypo dalį sumokėjimo faktas) negali sukelti teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/07). Tikino, jog žemesnės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos momentą ir taikė su šiuo institutu susijusias teisės normas.

Tretysis asmuo J. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.36-37) nesutiko su skundu, prašydama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-02-07 sprendimą palikti nepakeistą. Akcentavo, kad apeliantas be pateisinamos priežasties praleido bendrą 3 m. ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą (1964 m. CK 84 str.). Apie tariamą teisių pažeidimą apeliantas turėjo žinoti 1993 m., nes jau tada tretysis asmuo naudojosi (nuomojo iš valstybės) ginčo žemės sklypo dalį, į kurią vėliau jai ir buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir jų atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesinei bei materialines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje kilo suinteresuotų asmenų ginčas dėl šalis siejusių teisinių santykių identifikavimo ir šių santykių apimties, dėl teisės normų, reglamentuojančių teisminės gynybos terminus bei jų taikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 21 p. įtvirtino tokią teisės taikymo taisyklę, kad jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, jog ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį. Todėl prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, privalu įvertinti, ar asmens teisė arba įstatymo saugomas interesas realiai yra pažeisti ir ar turi būti ginami, ir tik po to vertinti, ar nėra praleistas įstatymu nustatytas terminas tokiai teisei ginti teismine tvarka. Šią bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad ieškovo teisė CK normų bei specialiųjų - Žemės, Žemės reformos įstatymų bei Vyriausybės teisės aktų nustatyta tvarka įgyti naudotą namų valdos žemės sklypą nėra pažeista, ir kad yra praleistas ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl tariamo teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimais sutinka.

Atitinkamo potvarkio (t.1,b.l.57-58) bei piniginės įmokos už žemę sumokėjimo (t.1, b.l. 31, 56) metu galiojusios “Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės”, patvirtintos LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 “Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos”, nustatė privalomąsias sąlygas tokiai pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, t.y. asmuo, turintis teisę nuosavybėn įgyti naudojamą žemės sklypą, turėjo pateikti ne tik prašymą, ne tik dokumentą, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, bet ir įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą sudarytą bei patvirtintą sklypo planą, taip pat notariškai patvirtintą susitarimą kaip bus perkamas naudojamas žemės sklypas, kai jį teisę pirkti turi keli asmenys ( Taisyklių 4.1. – 4.4. p.). Toks teisinis reglamentavimas nepakito ir vėliau, priėmus Vyriausybės 1993-07-21 nutarimą Nr. 550, galiojusį 1994-06-27 sandorio dėl 7 075 m² žemės sklypo pirkimo sudarymo metu. Pirkėjo pareiga turėti konkretaus perkamo sklypo planą kaip prielaida sandoriui dėl žemės pirkimo- pardavimo sudaryti buvo įtvirtinta ir įstatymu - Žemės įstatymo 14 str. numatyta, kad bet kurio žemės sandorio privaloma dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Įrodymų, kad planas, atitinkantis įstatymo reikalavimus, dėl viso ieškovo pageidauto įsigyti 1,30 ha žemės sklypo, buvo sudarytas, byloje nėra, to netvirtina ir jis pats, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kitoks, nei realiai ieškovui 1994-06-27 parduotas, žemės sklypas nebuvo suformuotas, kas reiškia, kad nebuvo tokio pardavimo objekto.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nesant įvykdytos privalomosios žemės sandoriui dėl ginčo žemės sklypo dalies sudaryti sąlygos, nėra pagrindo traktuoti, jog 5 925 m² sklypas taip pat buvo parduotas apeliantui 1964 m. CK 58 str. 5 d. prasme ir tokį sandorį pagal minėtas nuostatas pripažinti sudarytu. Pažymėtina, kad ieškovo faktinis ieškinio pagrindas bei pareikštieji reikalavimai yra grindžiami nuo 2001-07-01 įsigaliojusiomis teisės normomis - CK 6.309 str. 3 d. bei 6.393 str. 4 d., nors sandorio galiojimą prašo nustatyti nuo 1992-09-14, kuomet sumokėjo įmoką už žemę. Pagal LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 8 str., sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai, todėl įvertinti sandorio sudarymą ar nesudarymą remiantis dabar galiojančiomis teisės normomis nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad iki 2001-07-01 galiojusio CK 58 str. 5 d. buvo įtvirtinta panaši nuostata.

Apelianto pastabos, jog teismas neturėjo vertinti įrodymų, susijusių su 1992-06-06 potvarkiu Nr.1054p (t.1, b.l.57-58) nustatytu leidimu jam išsipirkti viso 1,30 ha žemės sklypą, o išdėstydamas sprendime motyvus ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam priklausė teisė išsipirkti iš valstybės būtent tokio dydžio žemės sklypą peržengė byloje pareikštus reikalavimus, kaip tai, apelianto manymu, yra aptarta CPK 265 str. 2 d., nėra teisingos. Viena vertus, šalių lygybės prieš įstatymą ir teismą principas (CPK 6 str.), rungimosi ( CPK 12 str.) ir betarpiškumo (CPK 14 str.) principai įpareigoja teismą sprendime aptarti ir įvertinti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens tiek ieškinio reikalavimų, tiek atsikirtimų į juos argumentus, visus į bylą pateiktus įrodymus. Apelianto faktinį naudojimąsi 5 925 m² sklypu ginčijo tiek atsakovas, tiek tretysis asmuo J. D. ir atitinkamai įrodinėjo tas aplinkybes ( CPK 178 str.), todėl teismui privalu buvo šiuos atsikirtimus bei įrodymus vertinti ir dėl jų pasisakyti (CPK 185 str., 270 str. 3 d.ir 4 d.). Antra vertus, ir jokio konkretaus reikalavimo, susijusio su nurodyto potvarkio teisėtumu, teismas neišsprendė, jokių motyvų ar išvadų dėl šio potvarkio teismo sprendime nėra, todėl nėra ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas.

Kitas apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su ydingu ieškinio senaties instituto taikymu. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Dėl jau aptartų motyvų, kad apelianto teisė negali būti įgyvendinama pareiškiant tokio pobūdžio reikalavimą (būtent tokios apelianto teisės pažeidimas byloje nekonstatuotas), apeliacinio skundo argumentai, susijęs su ieškinio senaties taikymu, teisinės reikšmės jau neturi. Vis tik kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškinio senaties netinkamas taikymas yra vienas iš apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė apie ieškinio senaties eigos pradžią, susiedamas ją ne su subjektyviuoju momentu, į kurį apeliuoja ieškovas (nuo jo sužinojimo apie žemės sklypo perdavimą atsakovo 2006-05-26 sprendimu trečiajam asmeniui J. D. momento), o su objektyviuoju, t.y. nuo 1994-06-27 notariškai patvirtintos 7 075 m² žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kuomet apeliantas neabejotinai suprato, kokio dydžio žemės sklypas jam parduotas. Ieškovas žinodamas, kad jo teisė sandorį įforminti ir likusiai žemės sklypo daliai yra pažeista, nors pats šį sandorį teigia įvykdęs 1992-09-14, kuomet sumokėjo įmoką už žemę ir, jo manymu, sandoris tuo metu ir buvo sudarytas, tik antroji pusė vengė šį sandorį įforminti, turėjo galimybę per tuo laikotarpiu nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d.) arba kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, arba skųsti valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neveikimą iki 1999 01-14 galiojusio CPK 269¹ – 269⁵ straipsniuose nustatyta tvarka. Juo labiau kad LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 “Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos” patvirtintose “Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse”, galiojusiose iki 1993-07-27, pareigūnams buvo nustatyti ir konkretūs terminai atitinkamiems dokumentams paruošti, darbams atlikti, išvardintos konkrečios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygos. Pažymėtina, kad nors vėliau tokios funkcijos – sudaryti su pirkėjais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo deleguotos apskričių viršininkų administracijoms, asmenų pasikeitimas prievolėje ieškinio senaties terminio nepakeitė ( 1964 m. CK 87 str.).

Duomenų byloje, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta, pratęsta ar nutraukta nėra, atsakovas nėra atlikęs jokių veiksmų, liudijančių pripažinimą, kad laiko šį sandorį sudarytu, taigi tokiu būdu nėra nutraukęs senaties termino. Svarbių šio termino praleidimo priežasčių, realiai trukdžiusių ieškovui laiku pareikšti tokio pobūdžio ieškinį, ir kurios teismui leistų šį terminą atnaujinti, taip pat nenustatyta. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių buvimo tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str.), tačiau šis tokių aplinkybių, kliudžiusių laiku pareikšti ieškinį, buvimo byloje neįrodinėjo.

Taigi bylą nagrinėjęs teismas teisingai konstatavo esant ieškinio senaties terminą praleistu dar iki ieškinio pareiškimo 2007-06-14, kas taip pat sudarė savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti, atsakovui reikalaujant taikyti senatį (1964 m. CK 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.). Ši teismo pozicija atitinka ir formuojamą teismų praktiką tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/25007, procesinio sprendimo kategorijos 22.4; 45.6.).

Apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių aplinkybių bei teisinių argumentų ( CPK 306 str. 1 d. 3 p.) dėl likusios sprendimo dalies, kuria atmestas antrasis ieškovo reikalavimas dėl VAVA 2006-05-26 sprendimo panaikinimo, todėl teisėjų kolegija tos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ( CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimu padarytų išvadų pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Romualda JanovičienėHenrichas Jaglinskis