Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis vairuotoju (duomenys neskelbtini), teistas 2012-09-13 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 164 straipsnį – laisvės apribojimu vieneriems metams, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikalstamas veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent:

jis buvo kaltinamas, kad nevykdė 2011-02-02 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuriame nurodyta, kad taikyti areštą atsakovo D. S. turtui, esančiam bute, paliekant teisę ieškovei A. T. ir vaikui J. S. naudotis bute, adresu (duomenys neskelbtini), esančiu turtu, nurodytu 2011-01-06 Nr. 128-11-423 antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, įpareigojant atsakovą D. S. netrukdyti ieškovei A. T. ir vaikui J. S. naudotis šiuo turtu, tačiau D. S. 2012-06-20, apie 8 val. 30 min., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išnešė daiktus: šaldytuvą „Blamberg“, DVD grotuvą „Panasonic“ su septyniomis garso kolonėlėmis, dvi poras vyriškų slidžių, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012-07-11, apie 20 val. 15 min., iš minėto buto išnešė medinį staliuką, dvi kėdes, taip nevykdydamas teismo sprendimo ir atimdamas galimybę A. T. ir Vaikui J. S. naudotis šiais daiktais bei pažeisdamas jų teises ir teisėtus interesus.

Šiais savo veiksmais kaltinamasis D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis D. S. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. S. savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nepripažino. Kaltinamojo teigimu, 2011 m. vasario 2 d. teismo nutartis, kuria buvo taikytas areštą jo turtui, esančiam bute, adresu (duomenys neskelbtini), paliekant teisę nukentėjusiajai A. T. naudotis šiuo turtu, jam buvo žinoma ir šią teismo nutartį jis vykdė. Patekti į jam priklausantį butą, kuriame gyveno nukentėjusioji A. T. ir išnešti daiktų, kuriems buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis negalėjo, kadangi nukentėjusioji savavališkai pakeitė buto durų spynas, o durų spynos rakto jis neturėjo. Nei 2012 m. birželio 20 d., kada nukentėjusiosios A. T. teigimu, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo išneštas šaldytuvas „Blamberg“, o po to, 2012 m. liepos 11 d., iš to paties buto, buvo išneštas medinis staliukas ir dvi kėdės, kaltinamasis D. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo ir šių daiktų jis iš buto neišnešė. Kaltinamasis D. S. prisipažino, kad leidus nukentėjusiajai A. T., iš buto jis pasiėmė DVD grotuvą „Panasonic“ su garso kolonėlėmis ir vyriškas slides, tačiau ne kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Taip pat kaltinamasis D. S. paaiškino, kad nukentėjusiajai sutikus, iš buto jis yra pasiėmęs ir staliuką, tačiau tai yra ne tas staliukas su kėdėmis, nurodytas kaltinamajame akte, todėl, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jis klaidingai buvo prisipažinęs dėl staliuko paėmimo, tačiau išsiaiškinus su ikiteisminio tyrimo pareigūnu dėl staliuko apibūdinimo ir rūšies, jis paneigė savo parodymus šioje dalyje.

Nukentėjusioji A. T. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad kaltinamajam D. S. priklausantys daiktai, kuriems 2011m. vasario 2 d. teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyveno su sūnumi, buvo išnešti per du kartus 2012 m. birželio 20 d. ir 2012 m. liepos 11 d., ir ji asmeniškai matė, kaip kaltinamasis D. S. išnešė daiktus. Supratusi, kad kaltinamasis D. S. elgiasi neteisėtai, ji kreipėsi į prokuratūrą, antstolį ir ikiteisminio tyrimo teisėją.

Siekdamas patikrinti baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimais, pagarsino liudytojos A. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T.1., b.l. 91), tačiau liudytoja A. R. jokių reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nenurodė, todėl jos parodymų teismas neanalizuoja, ir priimdamas teismo nuosprendį, jų nevertina.

Išanalizavęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi (T.1., b.l. 29), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 ir 148 straipsniais bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalimi, ieškovės A. T. prašymu, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui D. S. priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo atsakovą D. S. netrukdyti ieškovei A. T. ir vaikui J. S. naudotis šiuo turtu. 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu (T.1., b.l. 34-35) santuoka tarp D. S. ir A. T. buvo nutraukta, nustatytas uzufruktas į gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteistas išlaikymas vaikui ir nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tačiau teismo sprendimu nebuvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo taikytos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, klausimas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektas yra teisingumas, o įstatymu saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, tame tarpe, ir nesusiję su bausme, yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Tačiau pagal BK 245 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn trauktinas tik toks asmuo, kuris veikdamas tiesiogine tyčia ir žinodamas, kad yra atsakingas už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, vykdymą bei suvokdamas, jog neteisėtai nevykdo savo pareigos, to nori. 2011 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi (procesiniu sprendimu) iki teismo sprendimo priėmimo dienos, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės kaltinamojo D. S. turtui ir ta pačia teismo nutartimi jis buvo įpareigotas netrukdyti nukentėjusiajai A. T. ir vaikui J. S. naudotis šiuo turtu. Iš minėtos teismo nutarties rezoliucinės dalies turinio matyti, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nustatė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą – iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Nors teismas laikinųjų priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu, o patenkinus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalys), tačiau ši įstatymo norma, kuria kaltinimą D. S. teismo sprendimo nevykdymu grindė prokuroras, yra bendroji įstatymo norma, o CK trečiosios knygos (šeimos teisė) II dalies (santuoka) IV skyriaus (santuokos pabaiga) ketvirtojo skirsnio 3.65 straipsnio (laikinosios apsaugos priemonės) 1 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.1 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad kitų CK knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos, t.y. CK trečiosios knygos, normos. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečioji knyga reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų šeimos teisinių santykių bylose, galiojimą, todėl sprendžiant kaltinamojo D. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, turi būti vadovaujamasi CK trečiosios knygos normomis, kurių pagrindu buvo priimtas teismo sprendimas ir nustatytas jo galiojimas.

Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad 2011 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės - areštas atsakovo D. S. turtui, esančiam bute, adresu (duomenys neskelbtini), paliekant teisę ieškovei A. T. ir vaikui J. S. naudotis bute esančiu turtu, nurodytu 2011-01-06 Nr. 128-11-423 antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, įpareigojant atsakovą D. S. netrukdyti ieškovei A. T. ir vaikui J. S. naudotis šiuo turtu, buvo taikytos iki įstatyme numatytų aplinkybių atsiradimo momento – teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui D. S. dėl santuokos nutraukimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, įsiteisėjus teismo sprendimui, pasibaigė. Kadangi kaltinamasis D. S. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu, t.y. 2012 m. birželio 20 d. ir 2012 m. liepos 11 d. nebuvo atsakingas už 2011 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą, jo veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis turi būti išteisintas.

Nors baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad po 2012-03-21 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimu išsprendimo, taip pat ir po kaltinamajam D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų atlikimo, buvo atliekami teismo sprendimo vykdymo veiksmai bei sprendžiami klausimai dėl areštuoto skolininko turto realizavimo (T.1., b.l. 37-38; 39; 96-103), tačiau šie procesiniai veiksmai neturi nieko bendro su kaltinamajam D. S. inkriminuota nusikalstama veika, o esant ginčui dėl šių veiksmų atlikimo teisėtumo ar rezultato, šie veiksmai gali būti civilinio teisinio nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, daro išvadą, kad kaltinamojo D. S. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių, todėl dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, jis turi būti išteisintas.

Dėl kardomosios priemonės

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam D. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis), o BPK 139 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba baigiama taikyti, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui.

Baudžiamoji byla yra išnagrinėta, kaltinamasis D. S. turi būti išteisintas, jo veiksmuose nesant baudžiamojo nusižengimo požymių, o duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali slėptis nuo apeliacinio proceso arba gali daryti naujas nusikalstamas veikas, nėra, todėl teismas mano, kad kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė tapo nebereikalinga ir turi būti panaikinta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

nusprendžia:

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį D. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.