- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-504-115/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius (pran.), Dalia Višinskienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- V. R., N. R.
- Atsakovas
- M. J., VĮ Registrų centro
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos notarų rūmai
- Advokatai
- Aleksandras Sizovas
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-504-52/2008
Teisėja Raimonda Vansevičienė Procesinio sprendimo kategorijos 30.8; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. birželio 5 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičius,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. R. ir N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-666-734/2008 pagal ieškovų V. R. , N. R. ieškinį atsakovams M. J., VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam asmeniui Lietuvos notarų rūmai, dėl nuosavybės teisių pažeidimo ir teisinės registracijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai V. R. ir N. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad 2000-07-01 pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarės G. Šiško, atsakovė M. J. atidavė ieškovei N. R. savo teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio po savo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), 72/100 dalis, panaikinti šių rūsio dalių teisinę registraciją M. J. vardu bei įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti N. R. nuosavybės teises į 72/100 rūsio dalis, esančias po butu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į 77,28 dalis, iš M. J. priklaususių 276 dalių 2000 kv.m. ploto žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) , pagal 1996-04-09 sutartį; 3) panaikinti 77,28 dalių 2210 kv.m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją atsakovės M. J. vardu; 4) nustatyti naudojimosi bendrosios nuosavybės teise priklausančios 795 kv.m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , dalies tvarką tarp bendraturčių, pažymėtą indeksu 3, pagal UAB „Kagema“ paruoštą žemės sklypo planą, priskiriant bendrai naudotis V. R. 298 kv.m., N. R. – 298 kv.m., M. J. – 199 kv.m. Ieškovai nurodė, kad 1996-04-09 sutartimi atsakovė M. J. pardavė ieškovui V. R. 28/100 dalis buto su bendro naudojimo koridoriumi, turinčiu 61,70 kv.m. naudingo ploto, su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini). 2007-07-01 pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarės G.Šiško, atsakovė atsisakė teisės į rūsį po savo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir sutiko, kad šis rūsys būtų priskirtas ieškovės N. R. butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šiuo notariškai patvirtintu sutikimu atsakovė perdavė ieškovei N. R. nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio dalis, t.y. į jai likusias 72/100 po 28/100 dalių buto su rūsiu pardavimo ieškovui V. R. . Šis atsakovės pareiškimas yra galiojantis ir yra pagrindas įregistruoti ieškovės N. R. nuosavybės teises į visą rūsį. Ieškovai paaiškino, kad notarė, patvirtinusi paminėtą atsakovės pareiškimą, nurodė, jog daugiau nieko daryti nereikia, todėl ieškovai rūsio neregistravo, tačiau šiuo rūsiu iki šiol naudojasi. Taip pat ieškovai nurodė, kad 1992-12-19 Vilniaus m. 10-ajame notarų biure namo (duomenys neskelbtini) gyventojai V. R. , A. Č. ir M. J. pasirašė susitarimą pirkti jų namui priskirtą naudojamą 2000 kv.m. ploto žemės sklypą bei grafinį priedą prie šio susitarimo, pagal kuriuos atsakovei M. J. teko 276 kv.m., iš kurių 61,70 kv.m. po pastatais ir 214,30 kv.m. neužstatyto ploto, ieškovui V. R. – 1212 kv.m., A. Č. – 512 kv.m. 1993-05-03 buvo sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės: atsakovės M. J. – į 276/2000 žemės sklypo, ieškovo V. R. - į 1212/2000 žemės sklypo, A. Č. – į 512/2000 žemės sklypo. Kadangi atsakovė M. J. 1996-04-09 ieškovui V. R. pardavė 28/100 dalis buto su bendro naudojimo koridoriumi su rūsiu, perleidžiant nuosavybės teises į nurodytą dalį nekilnojamojo turto, turėjo būti perleistos nuosavybės teisės ir į dalį šiam turtui naudoti priskirto žemės sklypo, o būtent 77,28 dalis (17,28 kv.m. po pastatais ir 60 kv.m. neužstatyto ploto), kurią parduotas nekilnojamasis daiktas užėmė ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį. Ieškovų teigimu, minėtos žemės sklypo dalies pirkimas nebuvo įformintas dėl notarės kaltės. Ieškovai nurodė, kad apie jų nuosavybės teisių į rūsį bei paminėtą žemės sklypo dalį pažeidimą sužinojo 2007-02-09, gavę atsakovės M. J. pareiškimą, kuriuo ieškovams, kaip bendraturčiams, pagal CK 4.79 str. buvo pasiūlyta pasinaudoti pirmumo teise ir pirkti M. J. nuosavybės teise priklausančias 276/2210 dalis 0,2210 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , ir 72/100 dalis buto su rūsiu su bendro naudojimo koridoriumi, pažymėtu 3, 2-1 (1/2 iš 3,09 kv.m.), t.y. 1,55 kv.m., adresu (duomenys neskelbtini) . Manė, kad atsakovė neteisėtai į parduodamo turto sudėtį įtraukė ieškovams priklausantį rūsį ir paminėtą žemės sklypo dalį, kuriuos ieškovai jau yra nusipirkę.
Atsiliepimas
Atsakovė M. J. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2000-07-01 notariškai patvirtintą pareiškimą, pasirašytą atsakovės M. J. , kuriuo ieškovai grindžia savo nuosavybės teisę į rūsį po butu (duomenys neskelbtini) , ieškovai nuosavybės teisės įgyti negalėjo, nes pagal šio pareiškimo surašymo metu galiojusio CK nuostatas, ginčo rūsys buvo buto (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl jis nebuvo laikomas savarankišku nuosavybės teisės objektu ir atsakovė šio rūsio negalėjo perleisti atskirai nuo jai priklausiusio buto. Be to, paminėtas pareiškimas negali būti laikomas sandoriu pagal šio pareiškimo surašymo metu galiojusio CK sandoriams dėl nuosavybės teisių perleidimo keliamus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad pagal tuo metu galiojusio CK 255 str. ir 282 str. 1 d. sandorius, kuriais perleidžiama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, per 3 mėn. nuo jų sudarymo buvo privaloma įregistruoti. Patys ieškovai pripažino, kad minėto pareiškimo jie neįregistravo. Minėtu pareiškimu atsakovė leido ieškovams naudotis ginčo rūsiu, nuosavybės teisių į šį rūsį ieškovams neperleidžiant, už galimybę naudotis rūsiu ieškovai atsakovei sumokėjo 100 Lt. Tokiu būdu ieškovų reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ginčo rūsį pripažinimo atmestinas. Taip pat prašė atmesti ir ieškovų reikalavimą dėl pripažinimo jiems nuosavybės teisės į 77,28 dalį žemės sklypo, kadangi pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusį CK žemės sklypas ir ant jo stovintys pastatai buvo laikomi savarankiškais nuosavybės teisės objektais ir vieno iš jų perleidimas nereiškė, kad automatiškai turi būti perleistas ir kitas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad sudarant paminėtą 28/100 dalies buto pirkimo-pardavimo sutartį, šioje sutartyje nebuvo numatyta, jog kartu perleidžiama ir žemės sklypo dalis, nėra jokio pagrindo teigti, kad pagal šią sutartį ieškovams buvo parduota ir jų nurodoma žemės sklypo dalis, nes jos negalima laikyti buto priklausiniu. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog ieškovai iki atsakovės pateikto pasiūlymo pirkti jai nuosavybės teise priklausantį turtą nežinojo apie tai, jog ieškovų tvirtinimu, jiems kartu su buto dalimi turėjusi atitekti atsakovės žemės sklypo dalis, yra likusi įregistruota atsakovės vardu, nes ieškovams turėjo būti žinomas buto dalies pirkimo-pardavimo sutarties turinys, kurioje apie žemės sklypą nieko neužsimenama, be to, ieškovai nuosavybės teises į nusipirktą buto dalį įregistravo, todėl turėjo pastebėti, kad pagal šią sutartį nuosavybės teisių į žemę neįgijo. Dėl paminėtų aplinkybių laiko, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti, nes ieškinio senatis šiuo atveju skaičiuotina pagal 1964 m. redakcijos CK, kuris numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pradžia laiko 1996-04-09, t.y. pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dieną.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė ieškinį atmesti. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pagal pareikštą ieškinį nėra suformuluoto pagrindo ir dalyko dėl to, jog atsakovas, atlikdamas ginčo turto teisinę registraciją, savo veiksmais būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, registro duomenys šiuo metu atitinka dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys įrašyti, minėti dokumentai yra galiojantys, todėl duomenys laikytini teisingais ir pagrįstais, jie gali būti keičiami tik įstatymų nustatyta tvarka atitinkamų dokumentų pagrindu. Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nereikia reikšti atskiro įpareigojimo keisti duomenis nekilnojamojo turto registre, nes pareigą atlikti su duomenų pakeitimu susijusius veiksmus, esant pateiktiems įstatymų reikalavimus atitinkantiems dokumentams, prie kurių priskirtinas įsiteisėjęs teismo sprendimas nekilnojamojo daikto teisinio statuso klausimu, registro tvarkytojui numato įstatymas. Taip pat atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nemano, jog 2000-07-01 pareiškimas ir 1996-04-09 sutartis yra tinkami pagrindai ieškovų nuosavybės teisėms į 72/100 dalis ginčo rūsio ir į 77,28 dalis ginčo žemės sklypo pripažinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. sausio 22 d. sprendimu civilinę bylą ieškinio reikalavimų dalyje dėl teisinės registracijos panaikinimo bei teisinės registracijos atlikimo nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų N. R. ir V. R. po 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei M. J. . Pirmos instancijos teismas nurodė, kad byla dalyje dėl reikalavimų atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui panaikinti ginčo nekilnojamojo turto teisinę registraciją atsakovės vardu ir įpareigoti atsakovą įregistruoti ieškovų nuosavybės teises į ginčo turtą nutrauktina, nes šie reikalavimai, įvertinus ieškinio pagrindą, tėra išvestiniai, priklausantys nuo pagrindinių reikalavimų, pareikštų atsakovei M. J. , išsprendimo, todėl nebūdami savarankiškais reikalavimais, nėra teisminio ginčo dalykas, ir nenagrinėtini teisme (CPK 293 str. 1 p.), nes VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, kaip Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, priskirtų funkcijų dėl registro duomenų pakeitimo atlikimas yra sureguliuotas įstatymo. Teismas, įvertinęs 2000-07-01 atsakovės pareiškimo turinį ir formą, laikė, kad šio pareiškimo pagrindu ieškovė N. R. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į rūsį po butu (duomenys neskelbtini), nes minėtas pareiškimas neatitinka 1964 m. redakcijos CK reikalavimų, nustatytų sandorių, kuriais perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, formai, t.y. pagal CK 255 str. 1-2 d., 282 str., sandoriai dėl nekilnojamojo turto perleidimo privalėjo būti notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, nustatytų taisyklių nesilaikymas sandorį dėl nekilnojamojo daikto daro negaliojantį. Ieškovai pripažino, kad nurodyto pareiškimo neregistravo, tačiau nežiūrint šios aplinkybės, kuri vertintina kaip nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį daranti negaliojantį aplinkybė, minėtas pareiškimas taip pat negali būti laikomas patvirtintu notariškai kaip nekilnojamojo turto perleidimo sandoris, nes iš pareiškimo matyti, kad notarė šio pareiškimo kaip sandorio netvirtino, tik paliudijo atitinkamo turinio pareiškimą pasirašiusio asmens tapatybę bei parašo tikrumą. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, ar ieškovų kaip nuosavybės teisės į ginčo rūsį perleidimo sandoris nurodytas 2007-07-01 pareiškimas buvo atlygintinis. Be to, vadovaudamasis 1964 m. CK 153 str. 1 d., taip pat šalių 1996-04-09 sudarytos 28/100 dalių buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties turiniu, teismas padarė išvadą, kad ginčo rūsys buvo buto (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl pagal bylos medžiagą nėra pagrindo šį rūsį laikyti savarankišku nuosavybės teisių objektu, į kurį ieškovai būtų galėję įgyti nuosavybės teisę atskirai nuo buto (duomenys neskelbtini) . Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas ieškovų reikalavimą pripažinti, kad 2000-07-01 pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarės G.Šiško, atsakovė M. J. atidavė ieškovei N. R. savo teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio po savo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), 72/100 dalis, atmetė kaip nepagrįstą. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad į minėtą sutartį nėra įtraukta jokių duomenų apie tai, kad butui priklauso žemės sklypas ir kad kartu su sutartyje nurodyta buto dalimi pirkėjo nuosavybėn yra perleidžiama ir žemės sklypo atitinkama dalis. Todėl teismas konstatavo, kad 1996-04-09 sutartimi buvo išreikšta atsakovės valia tik dėl 28/100 dalių buto su rūsiu ir bendro naudojimo koridoriumi (duomenys neskelbtini) , perleidimo ieškovui V. R. ir pagal bylos medžiagą nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pagal šią sutartį taip pat atsakovei buvo sumokėta ir ieškovo nuosavybėn įsigyta atsakovei priklausanti dalis žemės sklypo, proporcinga ieškovo įsigytai buto daliai. Ieškovai, veikdami kaip rūpestingi ir atidūs asmenys, negalėjo nepastebėti, kad į 1996-04-09 sutartį nebuvo įtraukta žemės sklypo dalis, jei jie siekė šios dalies įsigijimo. Tai, kad pagal šią sutartį ieškovai neįgijo nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį, jie taip pat turėjo pastebėti registruodami šią sutartį. Teismas, nenustatęs pagrindų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovai pagal 1996-04-09 sutartį įgijo nuosavybės teises ir į papildomą žemės sklypo dalį, konstatavo, jog 1996-04-09 sutartis negali būti laikoma pagrindžiančia ieškovų nuosavybės teises į 77,28 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , todėl ieškovų reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nurodytą žemės sklypo dalį atmetė. Atmetus šį reikalavimą, nėra prasmės teismui taikyti ir ieškinio senatį, tačiau teismas pripažino, jog atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas. Teismas taip pat atmetė ieškovų reikalavimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe su atsakove esančiu žemės sklypu tvarkos nustatymo, nes ieškovų pateiktas naudojimosi žemės sklypu planas, pagal kurį ieškovai prašo patvirtinti naudojimosi tvarką, neatitinka galiojančių dokumentų dėl šalių nuosavybės teise turimų žemės sklypo dalių dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovai V. R. ir N. R. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-01-22 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovai nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė ieškovų teisę vesti bylą per atstovą. Ieškovai prašė atidėti teismo posėdį, kadangi jų atstovas tą dieną turėjo posėdžius kituose teismuose, tačiau teismas į ieškovų prašymą neatsižvelgė. Dėl reikalavimo pripažinti, kad 2000-07-01 pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarės G. Šiško, M. J. atidavė N. R. savo teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio po savo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), 72/100 dalis ieškovai pažymėjo, kad teismas padarė neteisingą išvadą. Mano, kad buto savininkas galėjo atsisakyti savo teisės į rūsio dalį po butu, kuriam ji buvo priskirta, išreikšdamas savo sutikimą, kad rūsys būtų priskirtas kitam butui. Būtent tokią savo valią, vertinant 2000-07-01 pareiškimo turinį, ir išreiškė atsakovė. Pažymi, kad šis pareiškimas yra nenuginčytas ir galiojantis. Ieškovai mano, kad atsakovės parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi ji neatsimena visų įvykių. Ieškovai nurodo, kad jie pirko iš atsakovės rūsį, todėl 2000-07-01 pareiškimą vertinti tik kaip leidimą naudotis rūsio patalpa nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas, darydamas išvadą, kad 1996-04-09 sutartimi buvo išreikšta atsakovės valia tik dėl 28/100 dalių buto su rūsiu ir bendro naudojimo koridoriumi perleidimo V. R. ir pagal bylos medžiagą nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pagal šią sutartį taip pat atsakovei buvo sumokėta ir ieškovo nuosavybėn įsigyta atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis, proporcinga ieškovo įsigytai buto daliai, rėmėsi tik atsakovės, kuri kaip nurodė pati, nieko neatsimena ir nesupranta, paaiškinimais. Ieškovai taip pat nesutinka su teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo. Nuo 1996-04-09 sutarties sudarymo iki 2007-02-07 atsakovės pareiškimo gavimo apie savo pažeistas teises ieškovai nežinojo, kadangi atsakovė savo elgesiu jų teisių nepažeidinėjo. M. J. rūsiu nesinaudojo, jokių pretenzijų ieškovams dėl rūsio ar žemės sklypo dalies naudojimo nereiškė. Todėl tik gavę minėtą pareiškimą ieškovai sužinojo, kad jų teisės yra pažeistos, mano, kad būtent nuo šio pareiškimo įteikimo ir turi būti skaičiuojamas ieškininės senaties terminas. Ieškovai taip pat nesutinka su teismo nuomone, kad jų argumentai dėl bendrame žemės sklype atsakovės vardu nepagrįstai įregistruotų dalių, nurodytų 276/2210, laikytini nesusijusiais su pareikšto ieškinio dalyku ir neturi įtakos šios bylos išsprendimui.
Atsiliepimas
Atsakovė M. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-01-22 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad ieškovai byla vedė patys, jie turėjo atstovą, su kuriuo posėdžio data buvo suderinta iš anksto, tačiau į teismo posėdį, vykusį 2007-11-21 jis vis tiek neatvyko. Laiko, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovų atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis pripažino nesvarbiomis. Atsakovė pažymi, kad teismas įvertinęs 2000-07-01 pareiškimo turinį ir formą, pagrįstai laikė, kad šio pareiškimo pagrindu ieškovė N. R. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į rūsį po butu (duomenys neskelbtini), nes minėtas pareiškimas neatitinka 1964 m. redakcijos CK reikalavimų, nustatytų sandorių, kuriais perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, formai, t.y. pagal CK 255 str. 1-2 d., 282 str., sandoriai dėl nekilnojamojo turto perleidimo privalėjo būti notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, nustatytų taisyklių nesilaikymas sandorį dėl nekilnojamojo turto daro negaliojantį. Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškimas savo turiniu ir forma neatitinka nei vienos rūšies nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriui keliamų reikalavimų, nustatytų 1964 m. redakcijos CK, galiojusio minėto pareiškimo surašymo metu, todėl negali būti pripažįstamas leistinu ir tinkamu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu. Taip pat teismas padarė teisingą išvadą, kad „ginčo rūsys buvo buto, (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl pagal bylos medžiagą nėra pagrindo šį rūsį laikyti savarankišku nuosavybės teisių objektu, į kurį ieškovai butų galėję įgyti nuosavybės teisę atskirai nuo buto (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi ne tik jos parodymais, bet bylos medžiaga bei įstatymais. Be to, teismas teisingai pripažino, kad atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas. Ieškovams 1996-04-09 sutarties turinys buvo žinomas nuo šios sutarties pasirašymo, sutartyje buvo aiškiai aptartas ir apibrėžtas sutarties dalykas, todėl ieškovai nuo šios sutarties sudarymo įgijo teisę kreiptis į teismą dėl pagal šią sutartį jiems priklausančių teisių apgynimo.
Atsakovas Valstybinė įmonė Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sprendimas turėtų būti nepakeistas, bet palieka teismui savo nuožiūra spręsti dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių. Mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl teisinės registracijos panaikinimo bei atlikimo, kaip nenagrinėtiną teisme. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas nėra šio ginčo dėl nuosavybės teisinių santykių dalyvis bei su ieškovais nėra saistomas civiliniais teisiniais santykiais, todėl teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą, kuris kildinamas iš nuosavybės teisinių santykių ir kurio dalyviais yra ieškovai bei atsakovė M. J. , teisingai pažymėjo, jog reikalavimai dėl teisinės registracijos panaikinimo ir jos atlikimo tėra išvestiniai, priklausantys nuo pagrindinių reikalavimų, pareikštų atsakovei M. J., išsprendimo, todėl nebūdami savarankiškais reikalavimais, nėra teisminio ginčo dalykas ir nenagrinėtini teisme.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčas tarp ieškovų N. R. ir V. R. ir atsakovės M. J. kilęs dėl rūsio, esančio po butu (duomenys neskelbtini), bei 77,28 kv.m. žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), teisinės priklausomybės bei dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu. Pirmos instancijos teismas atmetė ieškovų ieškinį, kaip nepagrįstą, tačiau ieškovai nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti bei perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.
Apeliantai nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė jų teisę vesti bylą per atstovą. Kolegija nesutinka su šiuo ieškovų argumentu, kadangi bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovai turėjo atstovą, kuris atstovavo jų interesus, dalyvaudavo teismo posėdžiuose (b.l. 34, 91, 101, 117, 124, 165). Ieškovų atstovas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, kuris vyko 2007-11-21, todėl prašė šį posėdį atidėti. LR CPK 246 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Ieškovų atstovas negalėjo tą dieną dalyvauti teismo posėdyje, kadangi buvo užimtas kitoje byloje. Teismo prerogatyva vertinti, kokios neatvykimo į teismo posėdį laikytinos svarbiomis, o kokios ne. Atstovo neatvykimas į teismo posėdį dėl užimtumo kitoje byloje paprastai nelaikoma svarbia priežastimi, dėl kurios būtų atidedamas teismo posėdis. Pažymėtina, kad 2007-11-21 teismo posėdžio data su šalimis buvo suderinta teismo posėdyje, kuris vyko 2007-09-26 (b.l. 117-119). Iš 2007-09-26 posėdžio protokolo matyti, kad ieškovų atstovas žinojo, jog kitas posėdis bus 2007-11-21, tai patvirtina jo paties parašas po teismo posėdžio protokolu. Kadangi teismas turi imtis visų priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti (LR CPK 7 str. 1 d,.), kolegija mano, kad teismas pagrįstai netenkino ieškovų atstovo prašymo atidėti teismo posėdį. Be to, teismo posėdyje, vykusiame 2007-11-21 dalyvavo pati atsakovė, kuri yra silpnos sveikatos ir negali dalyvauti visuose teismo posėdžiuose. Todėl laikytina, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė ieškovų teisės į tinkamą teisminį civilinių teisių gynimą, be to, patys ieškovai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose ir posėdžio metu galėjo pateikti atsakovei M. J. norimus klausimus. Konkrečių klausimų, į kuriuos ieškovams liko neatsakyta atsakovės, apeliantai nenurodo. Tuo tarpu teismas išnagrinėjo visus ieškinio reikalavimus, ištyrė visus įrodymus ir pilnai atskleidė bylos esmę, todėl apeliantų prašymas panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra nepagrįstas ir atmestinas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo, numatyto CPK 329str.
Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė pripažinti, jog 2000-07-01 pareiškimu atsakovė M. J. atidavė N. R. savo teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio po savo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), 72/100 dalis. Ieškovai nurodo, kad M. J. niekada rūsio patalpa nesinaudojo, todėl jie mano, kad buto savininkas galėjo atsisakyti savo teisės į rūsio dalį po butu, kuriam ji buvo priskirta, išreikšdamas savo sutikimą, jog rūsys būtų priskirtas kitam butui. Tačiau teisėjų kolegija su tokia ieškovų nuomone nesutinka ir pažymi, kad rūsys yra buto priklausinys, o ne savarankiškas nuosavybės teisių objektas, į kurį ieškovai būtų galėję įgyti nuosavybės teisę atskirai nuo buto (duomenys neskelbtini). Pagal šiam ginčui taikytiną 1964 m. CK 153 straipsnį, priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Teisės norma reikalauja, kad tarp pagrindinio ir jam tarnaujančio daikto egzistuotų pakankamai tamprus ryšys. Jis apibūdinamas kaip funkcinis, t. y. tarnaujantis daiktas turi būti skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Antras šio ryšio požymis yra tai, kad funkcinio ryšio egzistavimui fizinis ryšys neturi besąlygiškos įtakos. Priklausinys gali būti kitoje vietoje, negu pagrindinis daiktas. Kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu. Lietuvos Aukčiausiasis Teismas 2004 m. spalio 20 d. nutartyje, civilinė byla Nr. 3K-3-561/2004, pažymėjo, kad jeigu namų valdos naudotojams priklausinio laikinai nereikia naudoti, tai jis gali būti suteikiamas naudotis kitiems asmenims. Pagal funkcines ir konstrukcines savybes tarnavimo santykiai su pagrindiniu daiktu nesikeičia, bet pakinta tik naudojimas, nes daiktas paskiriamas kitam asmeniui naudojimui. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovė M. J. 2000-07-01 pareiškimu neperleido ieškovams savo teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio po savo butu, esančio (duomenys neskelbtini), 72/100 dalis, o tik leido ieškovams naudotis ginčo rūsiu. Ieškovai 2000-07-01 pareiškimo pagrindu naudojosi ginčo rūsiu, tačiau tai nesukūrė jiems nuosavybės teisių į šį objektą. Pažymėtina, jog 2000-07-01 pareiškimas savo turiniu ir forma neatitinka CK reikalavimų, nustatytų sandorių, kuriais perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, formai, todėl negali būti pripažįstamas leistinu ir tinkamu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu. 1964 m. redakcijos CK 255 str. ir 282 str. nustatė, kad sandoriai dėl nekilnojamojo turto perleidimo privalėjo būti notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šio reikalavimo nesilaikymas, nekilnojamojo turto perleidimo sandorį daro negaliojančiu. Pagal 1964 m. redakcijos CK 255 str., sutartiniai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių laikomi pasibaigę, o sutartis įvykdyta, kai turtas perduotas pirkėjui, už jį pardavėjui sumokėta, sutartis atitinka formos reikalavimus, pirkėjo nuosavybės teisė į turtą įregistruota turto registravimo įstaigoje (atitinkamai ir su dovanojimo sutartimi - 1964 m. CK 282 str.). Pažymėtina, kad terminas, per kurį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo arba dovanojimo sutartis turi būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, gali būti teismo atstatytas, jeigu nustatyta, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad 2000-07-01 pareiškimas nėra nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ar dovanojimo sandoris, kadangi notarė šio pareiškimo kaip sandorio netvirtino, tik paliudijo atitinkamo turinio pareiškimą pasirašiusio asmens tapatybę bei parašo tikrumą. Kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo abejoti atsakovės parodymais ir vertinti juos kritiškai, kaip apeliaciniame skunde prašo ieškovai. Aplinkybė, jog 2007-11-21 vykusiame teismo posėdyje atsakovė duodama parodymus supainiojo rublius su litais, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų pagrįstumu.
Pirmos instancijos teismas taip pat atsisakė pripažinti, kad 1996-04-09 M. J. V. R. pardavė ne tik 28/100 dalis buto su bendro naudojimo koridoriumi ir rūsiu, bet kartu perleido ir nuosavybės teises į dalį šiam turtui naudoti priskirto žemės sklypo, o būtent 77,28 kv.m. Akivaizdu, kad atsakovė sudarydama šią sutartį pardavė ieškovui tik dalį buto su rūsiu, nes apie perleidžiamą žemės sklypą sutartyje nieko nėra minima. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad 1996-04-09 sutartimi buvo išreikšta atsakovės valia tik dėl 28/100 dalių buto su rūsiu ir bendro naudojimo koridoriumi (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio domenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trims asmenims – 967/2210 V. R. , 967/2210 N. R. ir 276/2210 M. J. (b.l. 53). Teismas neturi pagrindo abejoti įrašytais nekilnojamojo turto registre duomenimis, kurie nėra nuginčyti, todėl jie yra teisingi ir pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, ieškovų apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat nėra pagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Apeliantai taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodo, kad jie tik 2007-02-07 gavę atsakovės pareiškimą sužinojo apie savo pažeistas teises. Teismas netaikė ieškinio senaties, tačiau pažymėjo, jog šis atsakovės reikalavimas yra pagrįstas. Kolegija sutinka su tokia pirmos instancijos teismo nuomone, kadangi ieškovams 1996-04-09 sutarties turinys buvo žinomas nuo pat šios sutarties pasirašymo momento. Sutartyje buvo aiškiai aptartas ir apibrėžtas sutarties dalykas, sutartį pasirašė tiek pardavėja M. J., tiek pirkėjas V. R. , todėl ieškovai nuo šios sutarties sudarymo įgijo teisę kreiptis į teismą dėl pagal šią sutartį jiems priklausančių teisių apgynimo.
Pirmos instancijos teismo argumentų, dėl kitų netenkintų reikalavimų ieškovai neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad ieškovų argumentai dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo yra nepagrįsti, todėl atmestini, o skundžiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš į bylą pateiktų atsakovės turėtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų nustatyta, kad atsakovė patyrė 2500 Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidų (1500 Lt už procesinio dokumento surašymą ir 1000 Lt už atsakovės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme). Vadovaujantis LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei apimtį, 2500 Lt suma už atsakovei suteiktą pagalbą yra pagrįsta. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovei M. J. iš atsakovų priteistina 2500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, t.y. po 1250 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno (LR CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-666-734/2008 palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų N. R. ir V. R. po 1250 Lt (tūkstantį du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės M. J. naudai.