Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundą palaikė ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-6) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad, atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, jis neturi galimybės nusipirkti jam patinkančių saldainių „ledinukų“ bei dirbtinio medaus, nes Alytaus pataisos namų administracija yra uždraudusi pardavinėti tokias prekes. Šios prekės neįtrauktos į BVK 1 priede esantį sąrašą, todėl uždrausdamas pardavinėti tokias prekes, atsakovo atstovas nesilaiko aukštesnės galios teisės aktų. Negalėdamas nusipirkti pigesnių ir jam patinkančių prekių, jaučiasi nepilnavertis, menkesnis prieš tuos nuteistuosius, kurie gali sau leisti pirkti brangesnius saldainius, nes finansinės galimybės jam leidžia pirkti tik pigesnius saldainius, kuriuos uždraudęs atsakovo atstovas. Jam padarytą neturtinę žalą vertina 3 000 Lt, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai (Toliau – ir Alytaus PN) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 9,10), 2014 m. spalio 14 d. rašte (b.l. 44-45) bei atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių draudimų pataisos namuose esančioje parduotuvėje prekiauti visomis prekėmis, kurios nedraudžiamos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais teisės aktais, Alytaus pataisos įstaigos administracija nėra priėmusi. Pagal 2012 m. balandžio 18 d. Ilgalaikio materialinio turto (parduotuvės) nuomos sutartį Nr. 69 Alytaus pataisos namuose esančios parduotuvės patalpos išnuomotos UAB „Alivdara“, kuri ir yra atsakinga už prekių, parduodamų nuteistiesiems, asortimentą. Pažymėjo, jog parduotuvėje yra prekiaujama 11 rūšių saldainių ir 15 pavadinimų šokoladų bei medumi.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų.

Pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš to, kad Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje įstaigos administracija neleidžia įsigyti dirbtinio medaus ir saldainių „ledinukų“.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Alytaus PN administracijai pagal teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą kilo pareiga užtikrinti, kad įstaigoje veikiančioje parduotuvėje būtų prekiaujama pareiškėjo nurodytų rūšių maisto produktais.

Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje (173-175 straipsniai) nustatyta, kaip turi būti organizuotas nuteistųjų maitinimas. Šio Kodekso 173 str. 4 d. nurodyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodytos nuteistųjų grupės, kurioms, atsižvelgiant į atitinkamas organizmo būkles (neįgalieji, ligoniai ir kt.) nustatomos didesnės mitybos normos. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 str. 8 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes: t.y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams. Šiuo nutarimu Vyriausybė įgaliojo Teisingumo ministeriją tvirtinti suderintą su Sveikatos apsaugos ministerija skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo kamerose ir laisvės atėmimo vietose, vidutinį paros kiekį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vykdydamas šį Vyriausybės pavedimą, 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr.253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui; vienai dirbančiai ir vienai nedirbančiai moteriai; vienam nepilnamečiui; vienai nėščiai moteriai; vienai krūtimi maitinančiai motinai; vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos (nuo 2006 m. gegužės 1 d. galioja 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-144 redakcija). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę) yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys (tarp jų: pienas ir jo gaminiai; mėsa ir jos gaminiai; žuvis ir jos gaminiai; cukrus; daržovės; vaisiai) ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Teisingumo ministras šiuo įsakymu pavedė Kalėjimų departamentui patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo taisykles. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis Bausmių vykdymo kodeksu, Fiziologinėmis mitybos normomis, patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14, taip pat Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-144 nuostatomis. Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiose Taisyklėse detaliai aptarta tvarka ir reikalavimai, kurių laikantis sudaromi ir gali būt koreguojami valgiaraščiai atitinkamoms nuteistųjų maitinimo grupėms (ligoniams, neįgaliesiems ir kt.). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus.

Minėtas teisinis reguliavimas užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas.

Nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. Nuteistasis gali pasinaudoti specialiąja teise įsigyti neuždraustų maisto produktų tik tuo atveju, jei asmeninėje sąskaitoje turi lėšų, nes, kaip jau minėta, įstatymų nustatytas nuteistųjų maitinimas yra nemokamas pagal fiziologines mitybos normas.

LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklių) 76-79 punktuose yra įtvirtinta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka. Taisyklių 77 punkte nurodyta, kad tam, jog nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai, taip pat šiame ir 78 punktuose nustatytos pareigos pataisos įstaigų vadovams: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę bei užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių rinkos vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga. Nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą nustato šių Taisyklių 18 priedas (Taisyklių 76 p.).

Kalėjimų departamento prie LR TM direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles (Toliau – ir Kainų kontrolės taisyklės) (1.3 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentą (1.1 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimentą (1.2 p.); 2 punktu rekomendavo areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse, 3.1 punktu įpareigojo laisvės atėmimo vietų direktorius užtikrinti šio įsakymo įvykdymą. Iš Įsakymo Nr. V-172 turinio matyti, kad šio Įsakymo 3.1 punkte ir Kainų kontrolės taisyklėse vartojama „laisvės atėmimo vietų“ sąvoka apima areštines, pataisos įstaigas ir tardymo izoliatorius. Įsakymo Nr. V-172 3.1 punkte nustatytas įpareigojimas pataisos įstaigų direktorių atžvilgiu užtikrinti šio įsakymo vykdymą aiškintinas kaip įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo 1.3 punktu patvirtintų Kainų kontrolės taisyklių vykdymą, o 1.1 ir 1.2 punktų atžvilgiu yra rekomendacija (Įsakymo Nr. V-172 2 p.). Taigi, Įsakymo Nr. V-172 1.1 punktu patvirtintas teisės aktas - Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentas - pataisos įstaigų vadovams yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas.

Įsakymu Nr. V-172 patvirtintame Maisto produktų asortimente maisto produktai sugrupuoti į 11 maisto produktų grupių. Į Maisto produktų asortimento grupę „Duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai)“ įtraukti saldainiai, medus įtrauktas į maisto produktų grupę „Medus, uogienė, džemas“.

Akivaizdu, kad pagal šiuo aktu nustatytą teisinį reguliavimą, įstaigos administracija užtikrina Maisto produktų asortimento nuostatas, jei veikiančioje parduotuvėje yra produktų, kurie patenka į maisto produktų grupes, nurodytas šio Asortimento 1-11 punktuose. Įsakymo nuostatose nėra numatyta laisvės atėmimo įstaigos administracijai, kurioje veikia parduotuvė, pareigos užtikrinti, kad šioje parduotuvėje būtų prekiaujama konkrečių rūšių ar savybių maisto produktais.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje yra prekiaujama natūraliu medumi, taip pat saldainiais (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas) (b.l. 15, 27, 35, 42, 44-45 ), t.y. produktais, kurie patenka į maisto produktų grupes „medus“ ir „saldainiai“. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis parduotuvėje yra medaus, gauto iš dviejų tiekėjų, fasuoto po 350 g. ir 700 g., bei 11 pavadinimų įvairių rūšių saldainių, 15 pavadinimų šokoladų, chalvos, konditerinių gaminių (b.l. 44-45) Taigi, esant poreikiui pirkti saldžių maisto produktų, pasirinkimas yra. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Alytaus PN administracija, dėl nagrinėjamam ginčui aktualių maisto produktų grupių, užtikrino, jog šioje įstaigoje veikiančioje parduotuvėje pareiškėjas galėtų pasinaudoti Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalyje numatyta teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų, kurie įtraukti į Maisto produktų asortimente išvardytas maisto produktų grupes „medus“ ir „saldainiai“.

Be to, teismo nuomone, pasisakytina ir dėl to, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi, kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Taigi, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Vadovaujantis prieš tai pateiktais išaiškinimais konstatuotina, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad Alytaus pataisos namų administracija yra uždraudusi pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje pardavinėti nuteistiesiems saldainius „ledinukus“ ir dirbtinį medų, todėl jis neturi galimybės šių prekių nusipirkti.

Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad Alytaus pataisos namų administracija yra uždraudusi, priėmusi konkretų administracinį aktą, Alytaus pataisos namuose esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi ir cukraus pagrindu pagamintais saldainiais „ledinukais“. Nors UAB „Alivdara“ rašte (b.l. 27) nurodyta, kad dirbtinis medus buvo pakeistas natūraliu medumi dėl administracijos draudimo, tačiau teismui pareikalavus pateikti į bylą šį draudimą patvirtinančius įrodymus (b.l. 33,34), UAB „Alivdara“ tokio akto nepateikė. Pareiškėjo į bylą pateiktas nuteistojo J. P. prašymas Alytaus pataisos namų direktoriui (b.l. 48) taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad Alytaus pataisos namų administracija yra priėmusi tam tikrą aktą, kuris draudžia prekiauti pataisos įstaigoje karamelės saldainiais, šiame prašyme tik nurodyta, jog parduotuvės asortimente nėra karamelės saldainių, tačiau atsakovo atstovo draudimo ar leidimo pirkti prašyme nurodytas prekes nėra išreikšta, be to, tokio leidimo galėjo būti prašoma esant paskirtai nuobaudai - draudimui pirkti maisto produktus pataisos įstaigos parduotuvėje.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad į Alytaus pataisos namų administraciją dėl negalėjimo įsigyti ginčo prekių jis nėra kreipęsis.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovo atstovo draudimus parduoti ginčui aktualias prekes, nei atsisakymo ar vilkinimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl galimybės įsigyti ginčo prekių, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui, ar iš kurių galėtų būti kildinama pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, kad neegzistuojančiais Alytaus pataisos namų administraciniais aktais (veiksmais) ar neveikimu, negali būti pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, o tuo pačiu kilti neturtinė žala, todėl H. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas.

Nenustačius Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, o, tuo pačiu, neesant būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo H. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.