Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. N. skundu (b. 1. 1), kurį 2016-01-22, 2016-05-23, 2016-06-13, 2016-07-18 patikslino (b. l. 100, 105, 113, 124, 125) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neatsižvelgiant į tai, jog konvojuojamiems asmenims specialiajame transporte turi tekti 1,3 kv. m sėdimos vietos, nuo 2011-09-20 iki 2014-10-27 jis buvo konvojuojamas „uždara būda“, kurioje vienu metu važiuodavo 14-24 asmenys, todėl pareiškėjui trūkdavo sėdimo ploto, be to, nebuvo saugos diržų, langų ir avarinio išėjimo. Taip pat nebuvo bagažo skyriaus, todėl asmeninius daiktus reikdavo laikyti ant kelių.

Pasak pareiškėjo, teisingumo ministro 2005-07-29 įsakymas Nr. IR-240/IV-246, kuriuo patvirtintos konvojavimo taisyklės, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies ir 6.272 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies prasme.

Netinkamu konvojavimu buvo pažeidžiamas pareiškėjo orumas, jis išgyveno psichologiškai ir emociškai, negrįžtamai buvo sužalota jo sveikata.

Pareiškėjas nurodo, kad senaties terminas jo atžvilgiu negali būti taikomas, kadangi kol tęsėsi jo konvojavimas, jis negalėjo kreiptis į teismą, be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu saugoma teisė yra absoliuti ir joks senaties terminas jai netaikytinas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimų netenkinti (b. l. 8-10, 109-111). Atsakovo atstovas nurodo, kad konvojuojamieji vežami specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Asmenų konvojavimas vykdomas remiantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimui skirtas VST tarnybinis transportas turi transporto priemonių registracijos liudijimus su paskirties nurodymais, kasmetines techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymais ir yra naudojamas remiantis šiais dokumentais. Visam VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nenustatyta, kad kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tuo tarpu Konvojavimo taisyklėse nėra nustatytas reikalavimas įrengti saugos diržus transporto priemonėse. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuomet, kai jie yra įrengti.

Atsiliepime į skundą pažymima, kad pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimo metu yra pažeidžiamos jo teisės bei jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo galimybę pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus Konvojavimas buvo vykdomas tinkamai, todėl sąlygos taikyti CK 6.271 straipsnį, neatsirado.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus, skundą prašė atmesti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų per laikotarpį nuo 2011-09-20 iki 2014-10-27.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo atveju, pareiškėjo konvojavimas vyko nuo 2011-09-20 iki 2014-10-27, pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015-11-09 (b. l. 5), todėl spręstina, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011-09-20 iki 2012-11-08.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepimuose į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 8-10, 109-111), todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šį klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 30 000 EUR neturtine žala. Tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui senaties terminas negali būti taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996-10-22 sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę), todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę ir joje įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Kaip minėta, reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

Ta aplinkybė, kad pareiškėjo nurodomi VST pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Kaip minėta, tęstinio pažeidimo atveju senaties terminas prasideda iš naujo kiekvieną dieną, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas turėjo galimybę reikšti už atskirus laikotarpius viso konvojavimo metu ir tokiu būdu nepraleisti 3 m. senaties termino.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas ex officio tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui už 2011-09-20–2012-11-08 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-11-09 iki 2014-10-27 (ginčo laikotarpis.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinus atsakovo atstovo į bylą pateiktų kelionės žiniaraščių duomenis nustatyta, kad pareiškėjas konvojuotas 2012-10-16, 2012-10-18, 2014-10-31, 2015-03-26, 2015-03-30, 2015-04-03, 2015-09-24, 2015-09-29, 2015-10-14 (b. l. 15, 19, 23, 27, 31, 35, 39, 43, 47), t. y. ginčo laikotarpiu nuo 2012-11-09 iki 2014-10-27 pareiškėjas nebuvo konvojuotas specialiuoju transportu.

Atsižvelgiant į tai, visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamomis konvojavimo sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų, pareiškėjo patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo G. N. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.