Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-11 · Administracinė byla Nr. A-2585-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-11
Bylos Nr.
A-2585-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01012-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
S. B., J. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2585-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01012-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. ir S. B. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. L. ir S. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami: 1) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos valstybę išmokėti pareiškėjui J. L. neišmokėtos 8 603,22 Eur valstybinės pensijos nepriemoką; 2) panaikinti Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-2799(11) ir 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3761(11); 3) priteisti iš atsakovų pareiškėjui S. B. 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 41 556,04 Lt (12 035,46 Eur); 4) įpareigoti atsakovus mokėti paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareiškėjai nurodė, kad jiems nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Savo skundų reikalavimus pareiškėjai grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais. Pareiškėjai paaiškino, kad jie dėl susidariusios pensijos nepriemokos kreipėsi į Ministeriją, kuri atsakė, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis gauti pensiją yra sietinas su nuosavybės teisės, kurią gina ir tarptautiniai teisės aktai, apsauga. Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepimuose į skundus nurodė, kad su jais nesutinka.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjai praleido trejų metų senaties terminą. Atsakovų teigimu, pareiškėjai neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė ar neveikia taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti. Atsakovai pažymėjo, kad reikalaujamos priteisti sumos yra nepagrįstos. Atsakovai pareiškėjų skundų tenkinimo atveju prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti, nes nėra skirtos lėšos atstatyti sumažintas pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjų S. B. ir J. L. skundus tenkino iš dalies: atnaujino pareiškėjams praleistą terminą skundams paduoti; priteisė pareiškėjui S. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 900,54 Eur, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjui J. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 613,70 Eur, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. vasario 31 d., ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nutraukė administracinės bylos dalį dėl Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-2799(11) ir 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3761(11) panaikinimo; kitas pareiškėjų skundų dalis atmetė.

Teismo vertinimu, pareiškėjai terminą skundams paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių, todėl teismas terminą atnaujino. Teismas, spręsdamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, vadovavosi Laikinajame įstatyme ir Valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pasikeitimais). Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nes kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo S. B. skunde prašoma priteisti pensijos nepriemokos suma susidarė 2010–2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismas konstatavo, kad Ministerija teisėtai sumažino pareiškėjui S. B. paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teismas sprendė, kad pareiškėjui S. B. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta 3 900,54 Eur dydžio pensijos dalis. Teismas pažymėjo, kad Ministerija atsiliepime į skundą neginčija pensijos nepriemokos dydžio, kuri apskaičiuota ir nurodyta Tarnybos 2015 metų pažymoje Nr. 11DP(P)-3435.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo J. L. skunde prašoma priteisti pensijos nepriemokos suma susidarė 2010–2012 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pareiškėjas ginčo nekelia. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui J. L. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą. Teismas pažymėjo, kad Ministerija atsiliepime į skundą neginčija pensijos nepriemokos dydžio, kuri apskaičiuota ir nurodyta Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. pažymoje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui J. L. priteistina nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 5 613,70 Eur (3 900,54 + 1 713,16).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo nagrinėjimo tvarkos. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, jog tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, teismas administracinės bylos dalį dėl Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-2799(11) ir 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3761(11) panaikinimo nutraukė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 1 punktą.

Teismas, nagrinėdamas atsakovų prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgė į priteistos neišmokėtos valstybinės pensijos dydį, į teismo sprendimo priėmimo datą (biudžetinių metų pabaiga), į teisingumo ir protingumo principus ir konstatavo, kad yra pagrindas, vadovaujantis ABTĮ 85¹ straipsniu, atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo įvykdymą, todėl įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjams pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria apelianto skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, priteisimo yra atmesta, ir apeliantui papildomai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią 28 088,24 Lt (8 134,92 Eur) pensijos nepriemoką.

Apeliantas pažymi, kad jis nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo ir nutraukta administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-2799(11) panaikinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus, kuriuos jis išsakė teisminio nagrinėjimo metu, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas Laikinąjį įstatymą, nenagrinėjo valstybinių pensijų ribojimo ta prasme, jog apelianto valstybinė pensija buvo ribojama dar iki 2010 m. sausio mėnesio, t. y. pensija buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) 1,5 dydžio. Todėl nuo 2010 m. sausio mėnesio taikytas pensijos mažinimas 20 proc. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo jau papildomas valstybinės pensijos apribojimas. Apeliantas laikosi pozicijos, kad teisinėje praktikoje taikomas dvigubas ribojimas negali būti laikomas teisėtu, nes administracinėje ar baudžiamoje teisėje asmuo negali būti baudžiamas du ir daugiau kartų už vieną ir tą pačią veiką.

Apeliantas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus dėl dideliu mastu sumažintų pensijų kompensavimo ir akcentuoja, kad sąvoka „dideliu mastu“ neapima mažinimų, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau ši sąvoka taikytina tiems valstybinę pensiją gavusiems pareigūnams, kurie niekur daugiau nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų, t. y. tiems, kuriems valstybinė pensija buvo sumažinta iki 20 proc. Todėl valstybinę pensiją gavusiam buvusiam pareigūnui, kuris daugiau niekur nedirbo, negavo draudžiamųjų pajamų ir gyveno tik iš gaunamos valstybinės pensijos, turėtų būti taikoma Konstitucinio Teismo nutarimuose vartojama sąvoka „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ ir šie praradimai turėtų būti kompensuoti. Apelianto teigimu, būtent taip suprantant sąvoką „valstybinių pensijų sumažinimas dideliu mastu“ būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas, nes asmeniui, kuris gaudamas valstybinę pensiją dirbo, buvo lengviau iškęsti ekonomikos krizės padarinius dėl to, kad be darbo užmokesčio jis dar papildomai gaudavo ir sumažintą valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto išsakytus argumentus, kad jam taikytas pensijos sumažinimas negali neatitikti pensijų dideliu mastu ribojimo sampratos, t. y. šių argumentų nenagrinėjo, juos ignoravo.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nepriteisimo.

Atsakovai paaiškina, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo galimas, o tai reiškia, kad apelianto pensija ginčo laikotarpiu buvo mažinama teisėtai.

IV.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir sumažinti pareiškėjams priteistas sumas: S. B. – iki 3 120,44 Eur, J. L. – iki 4 616,77 Eur.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteistos per didelės sumos, nes pirmosios instancijos teismas pasirinko tą pažymų apie pensijos dydį stulpelį, kuris atspindi tik pensijos ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymą operaciją ir neapima perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Atsakovo teigimu, S. B. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo priteistina suma gaunama iš 2015 metų pažymos 9 stulpelio sumos atėmus 7 stulpelio sumą (123 127,20 – 112 352,96 = 10 774,24 Lt), o J. L. – iš 2015 metų pažymos 10 stulpelio sumos atėmus 5 stulpelio sumą (59 279,70 – 49 254,12 = 10 025,58 Lt). Kadangi J. L. ginčo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidarė 1 713,16 Eur pensijos nepriemoka, galutinė jam priteistina suma yra 4 616,77 Eur (2 903,61 + 1 713,16).

Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, jog Ministerija neginčijo pažymų apie pensijos dydį, neturi reikšmės, nes pažymose skirtumas pavaizduotas teisingai, t. y. nebuvo pagrindo jas ginčyti.

Atsiliepimas

Pareiškėjai J. L. ir S. B. atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjams priteista pensijos nepriemoka.

Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas prieš teismo posėdį papildomai iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išreikalavo pažymas apie pensijos dydį 2010–2013 metais. Pateiktų pažymų skiltyse yra nurodytos konkrečios ir tikslios sumos, kurios nebuvo išmokėtos dėl Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo. Pareiškėjų teigimu, Ministerijos Teisės departamento teiginys, kad 2010–2013 metais pareiškėjai neturėjo gauti iki 1,5 VDU apribotų pensijų, nes jos dar perskaičiuotinos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, yra nepagrįstas ir prieštarauja praktikoje taikytiems veiksmams. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Ministerijos Teisės departamentas dokumentais nepatvirtina nesutikimo su priteistų sumų dydžiais ir pats pripažįsta, jog pažymos apie pensijos dydį yra teisingos, todėl nebuvo pagrindo jų ginčyti. Pareiškėjai nurodo, kad aktualias sumas apskaičiavo Tarnyba, kuri jų nekvestionuoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams J. L. ir S. B. 2010–2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad šiuo atveju pareiškėjo S. B. valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. šis ribojimas buvo pakeistas iki 1,5 šio dydžio) ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (II t. ,b. l. 106–107); pareiškėjo J. L. valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. šis ribojimas buvo pakeistas iki 1,5 šio dydžio), 2010 m. sausio–balandžio mėnesiai ir 2012 m. kovo–birželio mėnesiais – pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (II t., b. l. 108).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, sprendė, kad pareiškėjui S. B. valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas J. L. skunde nekelia ginčo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, kurią nustatė pagal Tarnybos 2015 m. spalio mėnesio pažymas (II t., b. l. 106–108): S. B. – 3 900,54 Eur, J. L. – 5 613,70 Eur.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas S. B., tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos. Iš apelianto apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi, kuria apelianto skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, priteisimo yra atmesta, ir prašo ją panaikinti bei apeliantui papildomai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią 28 088,24 Lt (8 134,92 Eur) pensijos nepriemoką, nurodydamas, kad dideliu mastu sumažinta pensija privalėjo (privalo) būti kompensuota. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-2799(11) panaikinimo, tačiau prašymo panaikinti šią pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį apeliantas nesuformulavo ir nepateikia jokių argumentų dėl šios pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalies nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo, todėl spręstina, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1D-2799(11) panaikinimo yra nutraukta, nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą siekdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas ir pareiškėjams priteistos sumos sumažintos, nes, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokios sumos ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo, padarė klaidą, o būtent suklydo nustatydamas pareiškėjams dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nepagrįstai neišmokėtą pensijos dalį, nors Tarnybos pažymose pateikti skaičiavimai yra teisingi.

Dėl valstybinės pensijos, kuri buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nepriteisimo

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką, nes jo pensija buvo mažinama dideliu mastu, pirmiausia pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija apeliantui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija apeliantui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant apelianto apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo bei šios normos taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumą jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pensijos mažinimo dideliu mastu, akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi matyti, kad Konstitucinis Teismas pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ne daugiau nei 20 procentų nepripažino mažinimu dideliu mastu. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas) perskaičiuotos apelianto valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos apelianto teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir apelianto pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką. Dėl nurodytų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime išdėstytų argumentų pareiškėjo skundo argumentas, kad taikant 0,8 koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos, atmestinas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimą apeliantui.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad jam paskirta pensija buvo mažinama ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, bet prieš tai pirmiausia buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio VDU 1,5 dydžio (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. šis ribojimas buvo pakeistas iki 1,3 šio dydžio)), nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją, nes valstybinės pensijos mažinimas vadovaujantis keliais skirtingais juridiniais pagrindais pats savaime nėra draudžiamas, kaip teigia apeliantas. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomas principas, kad asmuo negali būti baudžiamas du ir daugiau kartų už vieną ir tą pačią veiką, nėra reikšmingas, nes ginčas kilo ne dėl apelianto nubaudimo už teisės pažeidimą, o dėl jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagal įstatymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei teisės aktuose nėra nurodyta, nei Konstitucinis Teismas nėra išaiškinęs, jog pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pensija (bendra tokio sumažinimo suma) neturėtų viršyti tam tikros ribos palyginti su asmeniui paskirtos valstybinės pensijos dydžiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog apeliantui privalėjo būti priteista dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusi nepriemoka dėl apelianto argumentų, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo mažinama dviem pagrindais ir bendras tokio sumažinimo mastas turi didelio masto požymių. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčas dėl apelianto pensijos mažinimo iki 1,5 VDU teisėtumo nėra kilęs.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas, yra teisinga.

Dėl pareiškėjams priteistos pensijos nepriemokos dydžio

Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams 2010–2012 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Be to, atsakovas nekelia ginčo dėl fakto, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui J. L. ginčo laikotarpiu susidarė 1 713,16 Eur valstybinės pensijos nepriemoka. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pareiškėjams dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo ginčo laikotarpiu priteistais dydžiais, teigdamas, kad šios sumos yra per didelės. Pareiškėjai atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstas sumas, kurios yra nurodytos Tarnybos parengtose pažymose.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjams dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo ginčo laikotarpiu susidariusias pensijos nepriemokos sumas, rėmėsi byloje surinktais įrodymais, o būtent Tarnybos 2015 m. spalio mėnesio pažymomis (II t., b. l. 106–108). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo dėl šiose pažymose esančių skaičiavimų teisingumo, t. y. nei pareiškėjai, nei atsakovai netvirtina, jog Tarnyba atliko klaidingus skaičiavimus, tačiau ginčo šalys nesutaria, kurie pažymose esantys duomenys reiškia pareiškėjams dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo ginčo laikotarpiu susidariusias pensijos nepriemokos sumas (kuriame stulpelyje jie nurodyti ar kurių stulpelių skirtumas tai rodo).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kiekvienam iš pareiškėjų dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo ginčo laikotarpiu susidarė 3 900,54 Eur dydžio pensijos nepriemoka, kuri nurodyta Tarnybos pažymos Nr. 11DP(P)-3435 10 stulpelyje (S. B. pensijos skaičiavimas) ir pažymos Nr. 11DP(P)-3430 11 stulpelyje (J. L. pensijos skaičiavimas). Iš Tarnybos pažymos Nr. 11DP(P)-3435 10 stulpelio (S. B. pensijos skaičiavimas) ir pažymos Nr. 11DP(P)-3430 11 stulpelio (J. L. pensijos skaičiavimas) matyti, kad juose esanti suma yra apskaičiuota iš pensijos dydžio, sumažinto iki 1,5 VDU (Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.), atėmus pensijos dydį, sumažintą iki 1,3 VDU (Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma, su kuria sutinka pareiškėjai, parodo tik tarpinį skirtumą tarp iki 1,5 VDU dydžio apribotos pensijos ir iki 1,3 VDU dydžio apribotos pensijos, tačiau neatsižvelgiant į po to atliekamą pensijos perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taigi tai yra tik hipotetinis apskaičiavimas, kokia pensijos nepriemoka būtų susidariusi dėl nepagrįsto 1,3 VDU dydžio (vietoj 1,5 VDU dydžio) taikymo, jeigu pareiškėjų pensija nebūtų mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Tačiau šiuo atveju pareiškėjų pensija pagrįstai buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Šiame kontekste akcentuotina, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas iš esmės yra pripažinęs, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas (mažinimas) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį 2010–2013 metais buvo teisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens valstybinė pensija, nors ir eliminuojant iš Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos nuostatos kylančias pasekmes (asmens pensijos ribojimą 1,3 VDU dydžiu), turėjo būti apribojama 1,5 VDU dydžiu, kurio prieštaringumo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nepatvirtino (žr., pvz., 2013 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013). Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad asmeniui priteistina valstybinės pensijos nepriemokos suma, susidariusi dėl nepagrįsto jo pensijos ribojimo 1,3 VDU dydžiu, tačiau įvertinus tai, jog ji 1,5 VDU dydžiu (kartu ir pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.) galėjo būti ribojama.

Atsakovo teigimu, S. B. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo priteistina suma gaunama iš 2015 metų pažymos 9 stulpelio sumos atėmus 7 stulpelio sumą (123 127,20 – 112 352,96 = 10 774,24 Lt). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia atsakovo pozicija. Pažymėtina, kad Tarnybos pažymos Nr. 11DP(P)-3435 (S. B. pensijos skaičiavimas) 9 stulpelyje nurodytas pensijos dydis apskaičiuotas paskirtą pensiją apribojus 1,5 VDU dydžiu ir po to dar sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Iš šio stulpelio sumos matyti, kad pritaikius teisėtus pensijos mažinimo pagrindus (1,5 VDU dydį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) 2010–2013 metais pareiškėjui S. B. turėjo būti išmokėta 123 127,20 Lt pensija. Šios pažymos 7 stulpelyje nurodytas realiai išmokėtos pensijos dydis ir pareiškėjas S. B. neginčija, kad jam kiekvieną mėnesį buvo išmokama šios pažymos 7 stulpelyje nurodyta pensijos suma. Iš minėtoje pažymoje nurodytos šio stulpelio sumos matyti, kad 2010–2013 metais pareiškėjui S. B. realiai buvo išmokėta 112 352,96 Lt pensijos. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo nurodytas dėl nepagrįsto 1,3 (vietoj 1,5) VDU dydžio taikymo pareiškėjui S. B. neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimo metodas yra teisingas, nes būtent jis parodo, kokio dydžio praradimus pareiškėjas S. B. patyrė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo įtvirtinimo ir taikymo, t. y. kokio dydžio skirtumas yra tarp pareiškėjui taikant Konstitucijai neprieštaraujančias nuostatas (1,5 VDU dydį ir Laikinojo įstatymo 4 str.) turėjusios būti išmokėtos pensijos ir realiai išmokėtos pensijos (123 127,20 – 112 352,96 = 10 774,24 Lt (3 120,44 Eur)).

Dėl pareiškėjui J. L. nepagrįstai (dėl nepagrįsto 1,3 (vietoj 1,5) VDU dydžio ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo) neišmokėtos pensijos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos pažymos Nr. 11DP(P)-3430 (J. L. pensijos skaičiavimas) 10 stulpelyje nurodytas pensijos dydis apskaičiuotas paskirtą pensiją apribojus 1,5 VDU dydžiu ir po to dar sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Iš šio stulpelio sumos matyti, kad pritaikius teisėtus pensijos mažinimo pagrindus (1,5 VDU dydį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) 2010–2013 metais pareiškėjui J. L. turėjo būti išmokėta 59 279,70 Lt pensija. Šios pažymos 7 stulpelyje nurodytas realiai išmokėtos pensijos dydis ir pareiškėjas J. L. neginčija, kad jam kiekvieną mėnesį buvo išmokama šios pažymos 7 stulpelyje nurodyta pensijos suma. Iš minėtoje pažymoje nurodytos šio stulpelio sumos matyti, kad 2010–2013 metais pareiškėjui J. L. realiai buvo išmokėta 43 338,92 Lt pensijos. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atėmus iš 10 stulpelio sumos 7 stulpelio sumą gaunamas pensijos nepriemokos dydis, susidaręs dėl nepagrįsto 1,3 (vietoj 1,5) VDU dydžio ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui J. L. ir būtent jis parodo, kokio dydžio praradimus pareiškėjas J. L. patyrė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo įtvirtinimo ir taikymo, t. y. kokio dydžio skirtumas yra tarp pareiškėjui taikant Konstitucijai neprieštaraujančias nuostatas (1,5 VDU dydį ir Laikinojo įstatymo 4 str.) turėjusios būti išmokėtos pensijos ir realiai išmokėtos pensijos (59 279,70 – 43 338,92 = 15 940,78 Lt (4 616,77 Eur)).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir tai, jog ginčo šalys nenurodo pagrįstų abejonių dėl Tarnybos pateiktose pažymose pateiktų duomenų teisingumo, darytina išvada, kad yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjams priteistas sumas, priteisiant jiems atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas sumas: S. B. – iki 3 120,44 Eur, J. L. – iki 4 616,77 Eur.

Be to, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad priteisia pareiškėjui J. L. nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. vasario 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau iš pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies ir priteistos sumos matyti, jog iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui J. L. priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką. Todėl šis netikslumas ištaisytinas, nurodant, kad pareiškėjui J. L. priteistina nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi pensijos nepriemoka.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ministerija teisėtai apeliantui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, neteisingai nustatė dėl šio mažinimo susidariusius pensijos nepriemokos dydžius ir todėl pareiškėjams priteisė per dideles nepriemokos sumas, kurios mažintinos iki atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų dydžių. Dėl to apelianto apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant pareiškėjams priteistas sumas (S. B. – iki 3 120,44 Eur; J. L. – iki 4 616,77 Eur) ir patikslinant, kad pareiškėjui J. L. priteisiama pensijos nepriemoka susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui S. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 3 900,54 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą sumažinti iki 3 120,44 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto dvidešimt eurų ir 44 centų).

Priteistą pareiškėjui J. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 5 613,70 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą sumažinti iki 4 616,77 Eur (keturių tūkstančių šešių šimtų šešiolikos eurų ir 77 centų), patikslinant, kad ši pensijos nepriemoka susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė