- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-14
- Bylos Nr.
- A-575-1815-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- Z. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Girdutis Vainius
- Kategorijos
- 9.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. J. (Z. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 9–12), kurį tikslino (b. l. 5–8), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - ir Vilniaus AVMI) 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-109;
2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 68-118;
3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Komisija) 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. S-243(7-162/2009).
Paaiškino, kad Vilniaus AVMI 2009 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-83-413), kuriame pareiškėjui buvo apskaičiuoti 304 329 Lt etilo alkoholio akcizo ir 123 558 Lt etilo alkoholio akcizo delspinigių ir Vilniaus AVMI 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-109 buvo priimti remiantis vien tik įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-183/2007, kuriame pareiškėjas ir dar du asmenys pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 201 straipsnio 2 dalį. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-109 ir Komisija 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Nurodė, kad Komisija savo sprendimą Nr. S-243(7-162/2009 motyvavo tuo, jog mokesčių administratorius savo sprendime aiškiai ir išsamiai pasisakė dėl kilusio ginčo, kad priimti sprendimai nepažeidžia non bis in idem principo ir susiformavusios teismų praktikos, tačiau Komisija neatsižvelgė į kilusio ginčo pasekmių konstitucingumo problemą dėl atsirandančio dvigubo baudimo už ta pačią veiką, taip pat į teisės aktų kolizijos problemas sprendžiamu klausimu. Teigė, kad mokesčių administratorius savo sprendimus grindė teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir atskiro patikrinimo, kuris nustatytų akcizais apmokestinamų objektų egzistavimą, jų kiekį ir kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes neatliko, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, mokesčių administratorius neturėjo teisės surašyti patikrinimo aktą, remdamasis teismo sprendimu, kadangi Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą (nusikalstamos veikos požymius pagal BK 201 straipsnio 2 dalį) nesiaiškino kaltinamųjų ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos, taip pat nenustatė Mokesčių administravimo įstatymo pažeidimų; mokesčių administratorius privalėjo atlikti savo patikrinimą, kurio metu būtų nustatyta, kad egzistuoja akcizais apmokestinamas objektas, jo kiekis ir kitos teisingam sprendimui priimti svarbios aplinkybės. Pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-183/2007 asmenų veikas įvertino skirtingai, tačiau mokesčių administratorius į kaltės laipsnį neatsižvelgė, nenurodė, kuo vadovaudamasis solidariai padalino atsakomybę. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu, įstatymais, tarptautiniais teisės aktais ir bendraisiais teisės principais, negalima asmens bausti du kartus už tą pačią veiką. Kadangi bauda yra piniginė bausmė (BK 47 str. 1 d.), mokesčių administratorius negali bausti pareiškėjo antrą kartą už tą pačią veiką, paskirdamas baudą, todėl Vilniaus AVMI paskirta 30 433 Lt bauda yra neteisėta ir negalima.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateiktame atsiliepime (b. l. 37–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai mokesčių teisės atžvilgiu yra nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, todėl vertintini tik kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, susidedanti iš nieko nenustatančių, neįrodančių ir/ar nepaneigiančių formuluočių visumos, t. y. nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, kurie yra pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Paaiškino, kad patikrinimo akte Nr. (21.26)-83-413, sprendime Nr. (21.26)-256-109, sprendime Nr. 68-118 bei sprendime Nr. S-243(7-162/2009) yra fiksuotas faktas, jog pareiškėjui, pradėjus laikyti banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, atsirado prievolė mokėti akcizus, yra konstatuotas ir pagrįstas neginčijamais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais bei nustatytomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pareiškėjo mokestinių prievolių faktinis bei juridinis apskaičiavimo pagrindas yra pakankamai išaiškintas ir byloje nekyla abejonių dėl papildomai pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio; šią aplinkybę patvirtino ir Komisija sprendime Nr. S-243(7-162/2009), konstatavusi, jog mokesčių administratorius pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą laiku nedeklaruotą ir nesumokėtą ginčijamą akcizų sumą, todėl priimtų sprendimų naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjas skundą teismui grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir skundus Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Komisijai, o kadangi minėtų pareiškėjo skundų motyvai jau buvo paneigti, atsakovas pakartotinai dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo išvadų nepasisako. Mokesčių administratoriai ir Komisija pagrįstai rėmėsi gausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-269/2008, 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-577/2009.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime (b. l. 41) prašo netenkinti pareiškėjo skundo ir palaiko Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjas Z. J. pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, privalo sumokėti mokesčius (akcizą) ir baudą, taip pat – ar mokesčių administratorius turėjo teisę surašyti patikrinimo aktą, remdamasis teismo nuosprendžiu. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008, kuriame buvo konstatuota, kad draudžiant dvigubą baudimą (non bis in idem principas) nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje skundžiamais sprendimais pareiškėjui buvo įtvirtinta pareiga sumokėti akcizo mokestį, akcizo mokesčio baudą ir delspinigius. Šio mokesčio, baudos ir delspinigių apskaičiavimas nulemtas pareiškėjo netinkamos veiklos mokesčių teisės srityje, t. y. jis atliktas už atitinkamų mokestinių prievolių nevykdymą. Teismas pažymėjo, kad mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas ir viena iš mokesčių teisės paskirčių – užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones, inter alia baudų už neteisingą mokesčių apskaičiavimą sumokėjimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, kuriame buvo įtvirtinta, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad baudžiamuoju nuosprendžiu pareiškėjui Z. J. paskirta kriminalinė bausmė neužkerta kelio mokesčius administruojančioms institucijoms reikalauti iš pareiškėjo akcizo mokesčio, baudos, delspinigių sumokėjimo, nes tuo nėra pažeidžiamas principas non bis in idem. Pareiškėjo neteisėto akcizais apmokestinamų prekių (etilo alkoholio) laikymo, gabenimo faktai nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, kuriame nustatyta, jog pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje su V. L. (V. L.) ir T. S. (T. S.), neteisėtai laikė ir gabeno daugiau kaip 29 535 litrus techninio etilo alkoholio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 96,6 proc. Vadinasi, pareiškėjas laikė ir gabeno pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamas prekes, t. y. etilo alkoholį, kurioms taikytinas akcizas nebuvo sumokėtas, todėl pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, 9 straipsnio 7 ir 8 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog pagal apkaltinamąjį nuosprendį bendrininkų grupėje veikusiems asmenims buvo skirtos skirtingos bausmės, pareiškėjo mokestinėms prievolėms bei jų dydžiui reikšmės neturi. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje nėra išskirta, kokią rasto techninio etilo alkoholio dalį laikė ir gabeno konkretus asmuo. Minėtame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, nes jie, turėdami tikslą realizuoti, neteisėtai laikė ir gabeno daugiau kaip 50 litrų (29 535 litrai) techninio etilo alkoholio. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuos produktus laikė ir gabeno visi trys asmenys (įskaitant pareiškėją) lygiomis dalimis, todėl mokesčių administratorių sprendimai už visas laikytas ir gabentas etilo alkoholio prekes apskaičiuotą akcizo mokestį padalinti į tris lygias dalis yra pagrįsti. Faktai, jog pareiškėjas neteisėtai laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes (etilo alkoholį), aiškiai nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje (nustatytas kiekis, etilo alkoholio koncentracija), kurio pareiškėjas neskundė, mokesčių administratoriai pagrįstai rėmėsi šia informacija apskaičiuodami pareiškėjui mokėtiną 304 329 Lt etilo alkoholio akcizą. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių baudžiamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes ir faktus bei galinčių turėti įtakos apskaičiuojant akcizo mokestį, mokesčių administratoriams nebuvo pagrindo nesiremti baudžiamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Mokesčių administratoriai ginčijamuose sprendimuose išsamiai nurodė, kodėl surašant pareiškėjo patikrinimo aktą buvo remtasi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir nustatytais faktais. Teismas pabrėžė, jog Komisijos bei mokesčių administratorių išvados, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos ir neginčijamos, yra pagrįstos. Pažymėjo, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose, kuriose mokesčių mokėtojui mokėtinas akcizas mokesčių administratoriaus apskaičiuotas remiantis baudžiamosiose bylose nustatytomis aplinkybėmis ir faktais, šie apskaičiavimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo laikomi teisingais ir pagrįstais (pavyzdžiui, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-577/2009). Be to, Akcizų įstatyme nenumatyta, kad sunaikintas neteisėtai pagamintas, laikytas ar gabentas etilo alkoholis yra atleidžiamas nuo akcizų.
III.
Pareiškėjas Z. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–75), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. I-204-815/2010.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines teisės normas, neatsižvelgė į pateiktus argumentus, todėl padarė klaidingas išvadas. Pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad mokesčių administratorius neatliko jo komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimo ir nenustatė pažeidimų. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu mokesčių administratorius buvo pripažintas civiliniu ieškovu, tačiau byloje jokio civilinio ieškinio nepareiškė ir patikrinimo neatliko, nors minėtas įstatymas reikalauja atlikti tokius veiksmus. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje Nr. 1-183/2007 pripažino, kad „prokurorui pakeitus kaltinimą teisme ir atsisakius kaltinimo pagal BK 199 str. 1 d., nėra ir civilinio ieškinio pagrindo“. Dėl minėtos priežasties civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Civilinio ieškinio užtikrinimui buvo areštuotas pareiškėjo turtas, vėliau turto areštas panaikintas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų materialinės teisės normų pažeidimų ir formaliai apsiribojo tik tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m gruodžio 28 d. nuosprendyje nustatė etilo alkoholio kiekį ir koncentraciją ir to pakanka, kad atsirastų mokestinės prievolės. Teigia, kad teismo nurodymas, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio sumomis, privalėjo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad Mokesčių administratorius turi atlikti asmenų komercinės ūkinės veiklos patikrinimą ir nustatyti mokesčių įstatymo pažeidimus. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nenagrinėjo pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos ir nenustatinėjo mokesčių įstatymų pažeidimų (nors BK numato baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų nusižengimus). Atkreipia dėmesį, kad jo padarytas BK 201 straipsnio 2 dalies nusižengimas priskiriamas prie nusižengimų ekonomikai ir verslui, o ne prie nusižengimų finansams. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius nesudarė jam sąlygų pateikti konkrečius įrodymus, paneigiančius baudžiamajame nuosprendyje nurodytų aplinkybių ir faktų, galinčių turėti įtakos apskaičiuojant akcizo mokestį. Be to, mokesčių administratorius privalėjo vadovautis turinio viršenybės prieš formą principu (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl dvigubos atsakomybės. BK 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bauda yra piniginė bausmė, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime pasakyta, kad baudos kaip finansinės sankcijos pagal savo pobūdį ir tikslus iš esmės nesiskiria nuo administracinių baudų; ir vienos, ir kitos pažeidėjui sukelia neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, tokiu būdu siekiant jį nubausti. Teigia, kad apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu jam teisėtai paskirta bausmė už padarytą teisės nusižengimą ir Mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo antrą kartą bausti už tą patį.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą pirmosios instancijos teismui ir sutinka su šio teismo priimtu sprendimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo ir palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Ginčas byloje kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 304 329 Lt akcizų, 123 558 Lt akcizų delspinigių ir 30 433 Lt akcizų baudos.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo neteisėtų akcizais apmokestinamų prekių (etilo alkoholio) laikymo, gaminimo (skaidrinimo) ir gabenimo faktai yra nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1103). Taigi nagrinėjimu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikė, gamino ir gabeno pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamas prekes, t. y. etilo alkoholį, kurioms taikytini akcizai nebuvo sumokėti pagal Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, 9 straipsnio 7 ir 8 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas (Akcizų įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. vasario mėn.).
Apeliacinio skundo argumentas, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės apskaičiuoti akcizų ir su jais susijusių mokestinių sumų, vadovaudamasis baudžiamosios bylos medžiaga, yra nepagrįstas. Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį, remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi faktai, jog pareiškėjas neteisėtai laikė, gamino ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes (etilo alkoholį), aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje (nustatytas kiekis, etilo alkoholio koncentracija), teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi šia informacija, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinus 304 329 Lt akcizų. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių baudžiamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes ir faktus bei galinčių turėti įtakos apskaičiuojant akcizo mokestį, mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo nesiremti baudžiamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Tiek vietinis mokesčių administratorius, tiek centrinis mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose išsamiai nurodė, kodėl surašant pareiškėjo patikrinimo aktą, buvo remtasi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir nustatytais faktais. Pažymėtina, kad tokie apskaičiavimai administracinėse bylose, kuriose mokesčių mokėtojui mokėtini akcizai mokesčių administratoriaus apskaičiuojami, remiantis baudžiamosiose bylose nustatytomis aplinkybėmis ir faktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo laikomi teisingais ir pagrįstais (pvz.:, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis Nr. A556-577/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1103/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1431/2010).
Apeliacinio skundo argumentas, kad mokesčių administratoriui apskaičiavus akcizus, akcizų delspinigius ir ypač akcizų baudą, pareiškėjas buvo nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą ir taip buvo pažeistas non bis in idem principas, taip pat yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septinto protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir Europos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 3 principe įtvirtintas non bis in idem, draudžiantis antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje A15-39/2005; 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-646/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime nurodė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė - pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Nr. A6-238/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1103/2009). Atsirandanti pareiga mokėti akcizus yra pareiga sumokėti mokestį, bet ne atsakomybės priemonė. Todėl šios pareigos atsiradimas pareiškėjui negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo baudimas antrą kartą už tą patį pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-827/2009). Mokesčių mokėtojo prievolė mokėti įstatymų nustatytus mokesčius ir mokestinė atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą įstatymų nustatytu laiku (delspinigiai ir bauda) negali būti tapatinami su atsakomybe už (šiuo atveju baudžiamosios teisės taikymo požiūriu) neteisėtą veiką, kadangi iš esmės skiriasi šių nusižengimų objektai bei objektyviosios pusės ir atsakomybės rūšys yra skirtingos bei tarpusavyje nesusijusios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1720/2008).
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas bauda nubaustas pagal mokesčių administravimo įstatymą už tai, kad jis nedeklaravo deklaruojamo mokesčio (Mokestinio ginčo b.l. 30), o nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno techninį etilo alkoholį. Tai yra šie pažeidimai skiriasi iš esmės, nėra šių dviejų teisės pažeidimų sutampančių esminių objektyvių požymių.
Teismas atmeta apelianto argumentus dėl to, kad jo skundas turėtų būti tenkinamas Vilniaus apygardos teismui 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pažymėjus, kad nėra civilinio ieškinio pagrindo. Apelianto nurodyta frazė turėtų būti interpretuojama nuosprendžio kaip dokumento kontekste. Teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas šiame nuosprendyje aiškiai pažymėjo, kad byloje civilinio ieškinio nebuvo pareikšta, o iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad joje jokie klausimai susiję su mokesčiais nebuvo sprendžiami. Taigi, šis nuosprendis jokių procesinių kliūčių mokestinei bylai nesudaro.
Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Pagal Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendį apmokestinamuosius produktus laikė, gamino ir gabeno trys asmenys (įskaitant ir pareiškėją). Apeliantas neįrodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas už visas etilo alkoholio prekes apskaičiuotus akcizus padalinti į tris lygias dalis pažeidė kokį nors įstatymą. Atvirkščiai, toks administracinis sprendimas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus sprendimas už visas etilo alkoholio prekes apskaičiuotus akcizus padalinti į tris lygias dalis yra pagrįstas.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo Z. J. (Z. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.