- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-2967-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08286-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Henrichas Jaglinskis, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- BUAB „PRM LT“
- Atsakovas
- D. G.
- Trečiasis asmuo
- A. D.
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „PRM LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15394-866/2014 pagal ieškovo BUAB „PRM LT“ ieškinį atsakovei D. G. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo A. D.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „PRM LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. G. 15 255 Lt skolą, 549,18 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2011-05-03 UAB „Doleta LT“ (pavadinimas pakeistas į UAB „PRM LT“) su D. G. sudarė Sutartį Nr. AK-001, kuria ieškovas įsipareigojo suprojektuoti, pagaminti ir parduoti atsakovei medinius langus ir duris bei atlikti langų ir durų pristatymo bei montavimo darbus (Sutarties 1.1 p.), o atsakovė už prekes ir darbus įsipareigojo sumokėti 47 255,18 Lt. Bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų analizės bei dokumentų audito metu buvo nustatyta, kad atsakovė su ieškovu nevisiškai atsiskaitė ir liko skolinga. Atsakovė padengti skolą geranoriškai atsisakė, nurodydama, jog reiškiamo reikalavimo dalyje prievolę yra įvykdžiusi A. D. Šis neigė priėmęs sutartyje numatytas pinigines lėšas. Bankroto administratorius nurodė, kad, remdamasis ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p., privalo imtis priemonių įmonės skoloms išieškoti, įskaitant ir reikalavimus ginčo teisenos tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė D. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 15 000 Lt pagal šalių sudarytą sutartį atsakovės sutuoktinis A. K. perdavė UAB „Doleta LT“ (UAB „Premmier LT“) direktoriui, trečiajam asmeniui A. D. Pinigai 2011-05-02 pastarajam buvo perduoti, pasirašant pinigų priėmimo raštą, kuriame nurodyta, jog jis grąžinamas po langų pristatymo į objektą adresu (duomenys neskelbtini). Rašto originalas atsakovei grąžintas. Tai patvirtina aplinkybę, jog atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi, bei tai, jog ieškovas A. D. gautus pinigus laikė gautus pagal 2011-05-03 Sutartį Nr. AK-001. Derybos buvo vedamos su A. D., kuris atsakovei ir jos sutuoktiniui prisistatė kaip UAB „Doleta LT“ (UAB „Premmier LT“) direktorius, davė savo, kaip bendrovės direktoriaus, vizitinę kortelę, todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad šis asmuo veikia ne kaip ieškovo atstovas, ar viršija savo įgaliojimus (CK 2.133 str. 2 d.). Be to langų montavimo darbai buvo atlikti nekokybiškai, iki šiol nėra pasirašytas darbų perdavimo – priėmimo aktas. Teismui nurodė, kad gali būti sprendžiamas klausimas tik dėl 255,18 Lt priteisimo, nes likusi suma yra sumokėta.
Trečiasis asmuo A. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus pagal pateiktą raštelį jis paėmė, kaip fizinis asmuo. Sandėlyje turėjo nepanaudotų gaminių, kuriuos pasiūlė atsakovei. Todėl kaina buvo žymiai mažesnė nei ji būtų buvusi duris gaminant naujai. Atsakovei buvo svarbu, kad kaina neviršytų 50 000 Lt. SMS žinutėmis atsakovės atsiprašė dėl to, jog į objektą buvo pristatytos ne tokios spalvos, kokios ji pageidavo, durys.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 255,18 Lt skolos, 22,96 Lt delspinigių bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai. Nors byloje nėra darbų priėmimo – perdavimo akto (šalių teigimu, jis nebuvo pasirašytas), ir atsakovė nurodė, kad darbai buvo atlikti su trūkumais, tačiau jokie reikalavimai dėl darbų trūkumų pašalinimo nepareikšti, byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio konkrečius darbų trūkumus, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas įvykdė sutartimi prisiimtą prievolę ir pagamino bei sumontavo atsakovės nurodytame objekte langus ir duris. Ginčas tarp šalių kilo dėl apmokėjimo. Byloje nėra nustatyta, kad trečiojo asmens, buvusio ieškovo vadovo, iš atsakovės sutuoktinio gauti 15 000 Lt buvo apskaityti įmonės buhalterijoje. Trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, kad nurodytą sumą jis paėmė už įėjimo duris, ir ši suma neįėjo į bendrą sutarties kainą, teismas, nustatęs, kad sutartyje buvo nurodytos visos durys ir langai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl įėjimo durų buvo susitarta atskirai, laikė neįrodytomis. Teismas sprendė, kad net jeigu įėjimo durys ir buvo ne pagamintos iš naujo, o pristatytos jau turimos sandėlyje, nėra jokio pagrindo teigti, jog dėl šių durų kainos buvo susitarta atskirai. Todėl padarė išvadą, kad 15 000 Lt buvo sumokėta būtent pagal šalių pasirašytą sutartį. Ginčas kilo ir dėl to, ar trečiojo asmens, neva kaip fizinio asmens, gautus pinigus galima laikyti prievolės įvykdymu ieškovui. Pagal faktinę situaciją, dalį atsakovės prievolės įvykdė jos sutuoktinis ne ieškovui, o jam atstovaujančiam asmeniui – direktoriui. Atsakovė nurodė, kad neturėjo jokio pagrindo manyti, kad pinigai buvo perduodami trečiajam asmeniui, kaip fiziniam asmeniui, nesusijusiam su sudaryta sutartimi. Be šios aplinkybės, įvertinęs tai, kad trečiasis asmuo buvo įmonės direktorius, tokios informacijos atskleidimo neneigė ir pats trečiasis asmuo, teismas konstatavo, jog prieš pasirašant sutartį sumokant 15 000 Lt avansą, nebuvo jokio pagrindo atsakovei manyti, kad ji avansą moka neįgaliotam ar nuo įmonės veiklos atsietam asmeniui. Be to, teismas pažymėjo, kad, jeigu trečiasis asmuo pinigus būtų paėmęs, kaip fizinis asmuo, neva už sutartyje neaptartus daiktus, tai tokių daiktų gaminimas ir montavimas sutartyje nebūtų aptariami. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas negali reikalauti iš atsakovės dar kartą įvykdyti prievolę, kurią ji įvykdė ieškovo atstovui, tačiau, nustatęs, jog atsakovė prievolės dalies nėra įvykdžiusi, t. y. nėra sumokėjusi 255,18 Lt - likusios sutarties kainos, bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad darbų trūkumų ar neatlikimo faktas byloje nėra įrodytas, padarė išvadą, jog ši suma ieškovui iš atsakovės priteistina (CK 6.38 str.). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius yra kildinamas iš vartojimo rangos teisinių santykių, bei remdamasis kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012), Sutarties 3.8 p. numatytus 0,2 proc. delspinigius teismas sumažino iki 0,05 proc. Teismas ieškovui iš atsakovės taipogi priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „PRM LT“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto teigimu, teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Ieškovo komercinė veikla buvo prekyba, o ne rangos paslaugų teikimas. Todėl tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.306 str. 1 d.), ir ieškovo atlikti montavimo darbai, kaip šalutinė, konkurencijai ir kompleksiškumui užtikrinti skirta paslauga negalėjo nulemti santykių pobūdžio bei pagrindinio ieškovo veiklos tikslo – parduoti prekes, o ne jas sumontuoti. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė prekes užsisakė savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad sutartį sudarė kaip vartotoja. Apeliantas nurodė, kad teismas neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad skirtingo dydžio nei sutartyje numatyta (7 000 Lt) avanso suma (15 000 Lt) dėl skirtingo dalyko (pagal faktinę situaciją – dėl langų gamybos; pagal Sutartį – dėl durų bei langų suprojektavimo, pagaminimo ir montavimo) buvo gauta/sumokėta skirtingų (fizinių asmenų A. D. ir A. K.), ne sutartį sudariusių (UAB „PRM LT“ ir D. G.), asmenų, kai ieškovas savo reikalavimą grindžia 2011-05-03 šalių sudaryta sutartimi. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog A. K. yra atsakovės sutuoktinis ir veikė jos interesais. Todėl A. D. vienašališkai A. K. išduotas patvirtinimas negali būti laikomas tinkamu tarp proceso šalių tuo metu dar nesusiklosčiusių sutartinių santykių įvykdymo įrodymu nagrinėjamos bylos kontekste. Apelianto nuomone, teismas, konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė, kad 15 000 Lt A. K. buvo sumokėti kitu pagrindu dėl kito dalyko, pažeidė CK 6.248 str. 1 d., CPK 178 str., nes ieškovas šių aplinkybių ir neįrodinėjo bei savo reikalavimo jomis negrindė. Ieškovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas kaip įrodymą priėmė ir vertino 2011-07-13 ieškovo atstovo siųstų SMS žinučių tekstus. Vienoje iš jų nurodyta, kad galutinė mokėtina pinigų suma yra 37 000 Lt. Lieka neaišku, kodėl teismas neatsižvelgė į tai, jog, sudėjus sumas, gaunama didesnė už 37 000 Lt suma – 15 000 Lt + 7 000 Lt + 25 000 Lt = 47 000 Lt. Todėl ieškovas mano, kad teismas nevertino šio įrodymo nagrinėjamos bylos kontekste, vadovavosi liudytojų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, ir tai galėjo lemti nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Atsakovė D. G. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė papildomai pažymėjo, jog ieškovas neginčija fakto, kad trečiasis asmuo A. D. veikė ieškovo vardu. Juridinių asmenų registro duomenimis šis asmuo nuo 2010-09-14 iki 2013-09-10 buvo UAB „PRM LT“ direktorius. Susitarus dėl būsimų langų kokybės ir kainos santykio, 2011-05-02, sutarties sudarymo išvakarėse, trečiasis asmuo A. D. atvyko pas atsakovę bei jos sutuoktinį A. K. ir už gaminius pareikalavo 15 000 Lt avanso, kuris jam ir buvo sumokėtas. Grynuosius pinigus A. K. ieškovo direktoriui A. D. perdavė veikdamas šeimos interesais. Byloje nėra nustatyta, kad tarp ieškovo, atsakovės ir jos sutuoktinio buvo sudarytos kokios nors kitos sutartys, kurių pagrindu atsakovė ir jos sutuoktinis turėjo prievolę sumokėti 15 000 Lt avansą, ar kad ieškovas pardavė kokius nors kitus nei sutartyje nurodytus langus. Atsakovė nurodė, jog sutartimi už gaminius ir darbus įsipareigojo ieškovui sumokėti 47 255,18 Lt. 2011-05-02 avansu, pagal pinigų priėmimo raštą, ieškovui buvo sumokėta 15 000 Lt; 2011-05-17 pavedimu - 7 000 Lt; 2011-07-29 pavedimu - 5 000 Lt ir 2011-09-28 pavedimu - 20 000 Lt. Taigi iš viso atsakovė ieškovui yra sumokėjusi 47 000 Lt. Ieškovas, teigdamas, kad 15 000 Lt A. K. A. D. sumokėjo dėl skirtingo dalyko, pagal CPK 178 str. turi pareigą įrodyti, dėl kokio kito pagrindo buvo sumokėta ši suma. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas turėjo visas galimybes tai įrodyti, kadangi, kaip pats nurodė, buvo atlikta bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų analizė bei dokumentų auditas, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 15 000 Lt A. K. A. D. sumokėjo pagal kitą sutartį, nepateikė. Pinigų priėmimo rašte aiškiai nurodyta, kad avansas yra langų, kurie bus pristatyti į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), gamybai, kaip nurodyta ir sutartyje. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius, kaip vartojimo rangos, kvalifikavo teisingai, nes, pagal sutarties sąlygas, ieškovas, juridinis asmuo, įsipareigojo suprojektuoti, pagaminti ir parduoti jam nuosavybės teise priklausančius gaminius, juos pristatyti bei sumontuoti atsakovei, fiziniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, t. y. atlikti darbus, skirtus tenkinti buitinius atsakovės ir jos šeimos poreikius. O atsakovė įsipareigojo priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Atsakovė neturėjo pareigos įrodinėti teisinių santykių kvalifikacijos. Šią funkciją atlieka teismas. Dėl netinkamo darbų atlikimo buvo aiškinamasi su direktoriumi - trečiuoju asmeniu, tačiau, nepaisydamas to, ieškovas sutarties kainos nenuleido ir reikalavo sumokėti visą sumą. Todėl ieškovo teiginiai dėl mažesnės galutinės sutarties kainos – 37 000 Lt - atmestini kaip nepagrįsti. Tuo labiau, ir šios bylos nagrinėjimo metu ieškovas reikalauja ne 37 000 Lt, o 47 255,18 Lt. Atsakovės manymu, toks ieškovo elgesys patvirtina jo nesąžiningumą, kadangi savo argumentais ieškovas iš esmės pripažįsta, kad buvo nesusipratimų, ir „galutinė mokėtina pinigų suma – 37 000 Lt“.
Trečiasis asmuo A. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Byloje nustatyta, kad 2011-05-03 UAB „Doleta LT“ (pavadinimas pakeistas į UAB „PRM LT“) su D. G. sudarė Sutartį Nr. AK-001, kuria ieškovas įsipareigojo suprojektuoti, pagaminti ir parduoti jam nuosavybės teise priklausančius gaminius, juos pristatyti ir sumontuoti, pirkėjo nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), o atsakovė įsipareigojo pagamintus daiktus priimti ir sumokėti už juos 47 255,18 Lt. Šalys susitarė, kad per penkias darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos bus sumokėtas 7 000 Lt avansas, o likusi suma - prieš atvežant gaminius į objektą (b. l. 2). 2013-09-27 pranešimu ieškovas pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą (b. l. 6), tačiau atsakovė nurodė nesanti skolinga, pažymėdama, jog visa Sutarties kaina buvo apmokėta (b. l. 7-8). Be to, nurodė, kad 15 000 Lt buvo sumokėti kaip avansas A. D., kuris veikė kaip įmonės direktorius. Pinigų perdavimo aplinkybes patvirtina 2011-05-02 pinigų priėmimo raštas, kuriame nurodyta, kad A. D. iš A. K. langų gamybai paėmė 15 000 Lt avansą, ir šis raštas bus grąžintas po langų pristatymo į objektą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Be to, atsakovė 2011-05-17 pavedimu ieškovui sumokėjo 7 000 Lt (b. l. 60), 2011-07-29 pavedimu - 5 000 Lt ir 2011-09-28 pavedimu - 20 000 Lt (b. l. 67). Taigi atsakovė avansu trečiajam asmeniui ir pavedimais ieškovui iš viso yra sumokėjusi 47 000 Lt. 2013-11-18 raštu trečiasis asmuo A. D. ieškovui nurodė, kad su D. G. ir A. K. bendravo kaip fizinis asmuo bei susitarė, jog jis parduos turimas įėjimo duris su vitrina ir pritaikys jų poreikiams. Šis sandoris niekaip nebuvo susijęs su jo atstovaujama įmone (b. l. 12-13). Atsakovė įrodinėdama, kad trečiasis asmuo veikė kaip ieškovo atstovas, pateikė trečiojo asmens jai įteiktą vizitinę kortelę (b. l. 69) bei duomenis apie mobiliaisiais telefonais vykusį susirašinėjimą (b. l. 76-78), kuriame trečiasis asmuo apgailestauja dėl kilusių nesusipratimų bei nurodo išspręsiantis kompensacijos klausimą, kai tik grįš į Lietuvą. Juridinių asmenų registro duomenimis trečiasis asmuo A. D. nuo 2010-09-14 iki 2013-09-10 buvo UAB „PRM LT“ (buvę pavadinimai UAB „Premmier LT“, UAB „Doleta LT“) direktorius (b. l. 84-87).
Byloje keliamas klausimas, ar A. K. A. D. sumokėti 15 000 Lt yra dalinis atsiskaitymas pagal UAB „Doleta LT“ ir D. G. 2011-05-03 sudarytą Sutartį Nr. AK-001.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ir tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Ieškovas nurodė, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini ne kaip vartojimo rangos, o kaip pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nes šalys susitarė dėl gaminių (prekių) pirkimo-pardavimo, o montavimo darbai yra tik papildoma, santykių pobūdžio nelemianti, paslauga. Apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto poziciją vertina kritiškai. Siekiant išspręsti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą, būtina išsiaiškinti šalių sudarytos sutarties esmę ir tikslus. Pažymėtina, jog vartojimo rangos sutartimi verslininkas (rangovas) įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Vadinasi sutartys dėl darbų, skirtų tenkinti buitinius ar asmeninius poreikius, atlikimo laikytinos vartojimo sutartimis (CK 6.672 str. 1 d.).
Kaip jau buvo nurodyta, pagal 2011-05-03 Sutarties Nr. AK-001 1.1 p. apeliantas, pelno siekiantis privatusis juridinis asmuo, įsipareigojo atlikti šiuos darbus: suprojektuoti, pagaminti langus bei duris, juos pristatyti ir sumontuoti objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš šios ir kitų sutarties nuostatų, darytina išvada, kad jos dalykas, tikslai ir tikroji šalių valia buvo langų bei durų pagaminimas ir jų sumontavimas atsakovės nurodytame konkrečiame objekte, o ne langų bei durų pardavimas atsakovei, tuo labiau, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas prekiavo iš anksto pagamintais langais bei durimis. Atsakovė sutartį su ieškovu sudarė kaip fizinis asmuo, pagamintų langų bei durų pristatymo ir sumontavimo objektu nurodydama savo gyvenamąją vietą, todėl, darytina pagrįsta prielaida, jog langai ir durys, jų pristatymo ir montavimo darbai buvo užsakyti atsakovės ir jos šeimos buitiniams/asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kaip vartojimo rangos, kvalifikavo tinkamai, nes 2011-05-03 Sutartis Nr. AK-001 atitinka visus vartojimo rangos teisinių santykių požymius. Nors apeliantas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė gaminius užsakė asmeniniams poreikiams tenkinti, ir tai, kad gaminių pristatymo bei sumontavimo objekto adresas yra toks pat, kaip atsakovės nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas, nereiškia, jog tuo adresu negalėjo būti vykdoma ūkinė veikla, tačiau, pagal CPK 178 str. turėdamas pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, apeliantas nepateikė jokių jas patvirtinančių įrodymų. Todėl konstatuotina, kad šios aplinkybės yra neįrodytos, ir aplinkybė, kad atsakovė tam tikrus darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti užsisakė jos ir jos šeimos buitiniams/asmeniniams poreikiams tenkinti, lieka nepaneigta.
Be to, apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad skirtingo dydžio nei sutartyje numatyta (7 000 Lt) avanso suma (15 000 Lt) dėl skirtingo dalyko (pagal faktinę situaciją – dėl langų gamybos; pagal sutartį – dėl durų bei langų suprojektavimo, pagaminimo ir montavimo) buvo gauta/sumokėta skirtingų (fizinių asmenų A. D. ir A. K.), ne sutartį sudariusių (UAB „PRM LT“ ir D. G.), asmenų, kai ieškovas savo reikalavimą grindžia 2011-05-03 šalių sudaryta Sutartimi, ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teisėjų kolegija tokią apelianto poziciją vertina kritiškai. Pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012 ir kt.).
Kaip jau buvo nurodyta, A. D. nuo 2010-09-14 iki 2013-09-10, taigi ir pinigų priėmimo rašto išdavimo metu (2011-05-02) bei šalių sudarytos sutarties sudarymo metu (2011-05-03), buvo ieškovo direktorius. Iš atsakovės teismui pateiktos A. D. vizitinės kortelės matyti, kad jis atsakovei prisistatė ne kaip fizinis asmuo, o kaip „Premmier“ generalinis direktorius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, A. D. perduodant 15 000 Lt avansą, atsakovei ir/ar jos sutuoktiniui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad pinigai šiam asmeniui mokami kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip ieškovo atstovui. Atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateiktas santuokos liudijimas patvirtina, jog A. K. yra, ir avanso sumokėjimo metu buvo, atsakovės D. G. sutuoktinis (b. l. 117), todėl, darytina pagrįsta prielaida, jog atsakovės sutuoktinis, A. D. langų gamybai sumokėdamas avansą, veikė šeimos, taip pat ir atsakovės, interesais. Nors sumokėtas avansas yra ne 7 000 Lt dydžio, kaip šalys buvo susitarusios Sutartimi, o 15 000 Lt, darytina labiau tikėtina išvada, jog ši suma buvo sumokėta kaip avansas gaminių pagal Sutartį gamybai, nes ji buvo sumokėta vieną dieną prieš Sutarties sudarymą, ir Sutartyje numatytas 7 000 Lt avansas per penkias darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos (Sutarties 3.1 p.), t. y. iki 2011-05-11, nebuvo sumokėtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina labiau tikėtina išvada, kad 2011-05-02 A. D. iš A. K. pinigų priėmimo raštu 15 000 Lt avansą priėmė būtent už sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Doleta LT“ ir D. G., numatytų gaminių pagaminimą.
Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad viename iš byloje esančių įrodymų, 2011-07-13 ieškovo atstovo siųstos SMS žinutės tekste, nurodyta, kad galutinė mokėtina pinigų suma yra 37 000 Lt, o, sudėjus atsakovės sumokėtas sumas, gaunama 47 000 Lt suma (15 000 Lt + 7 000 Lt + 5 000 Lt + 20 000 Lt). Ieškovo teigimu, teismas nevertino šio įrodymo nagrinėjamos bylos kontekste, ir tai galėjo lemti nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, kad 2011-05-03 Sutartimi Nr. AK-001 šalys susitarė dėl konkrečios kainos. Sutarties 8.2 p. numatyta, kad bet kokie sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik abiem šalims susitarus ir raštiškai įforminus (b. l. 4). Atsižvelgiant į šią sutarties nuostatą, ir į tai, kad byloje nėra rašytinio abiejų šalių pasirašyto sutarties pakeitimo, nustatančio naują (37 000 Lt) kainą, darytina išvada, kad, nors SMS žinutėje ieškovo atstovas ir nurodė, jog galutinė mokėtina pinigų suma yra 37 000 Lt, tačiau faktiškai sutarties kaina sumažinta nebuvo. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi dėl 15 255 Lt (47 255 Lt - 7 000 Lt - 5 000 Lt - 20 000 Lt) skolos iš atsakovės priteisimo, apskaičiavęs šią skolą nuo Sutartyje numatytos, o ne SMS žinutėje ieškovo atstovo nurodytos kainos, t. y. nuo 47 255 Lt, o ne nuo 37 000 Lt. Todėl ir aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto atsakovei priteistinos jos patirtos 800 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidos (b. l. 113, 114), kurios neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Ieškovo BUAB „PRM LT“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo BUAB „PRM LT“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 800 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, išmokant jas iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.