- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-34-360/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15648-2023-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- Ž. L.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. L. gynėjo advokato P. Orlovo apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023-10-11 nuosprendžio, kuriuo Ž. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 60 MGL, t. y. 3 000 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, Ž. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023-05-04. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 – 3 dalimis, Ž. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas automobilis „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini) , valstybės nuosavybėn.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ž. L. nuteistas už tai, kad 2023-05-01, apie 16 val. 25 min., (duomenys neskelbtini) , automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) , vairavo automobilį ,,Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,08 promilių girtumo laipsnis. Šiais veiksmais Ž. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
2. Nuteistojo Ž. L. gynėjas advokatas P. Orlovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo Ž. L. išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nes nėra surinkta įrodymų apie tai, kad nuteistasis būtų vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus.
2.1. Nurodo, kad nuteistasis buvo pažadintas, išvestas iš savo gyvenamojo būsto į tarnybinį automobilį, buvo neblaivus, todėl akivaizdu, kad, nesuprasdamas, kas įvyko, ir dėl kokių priežasčių į jo butą įėjo policijos pareigūnai, negalėjo teikti aiškių ir nuoseklių parodymų. Tačiau būdamas netgi tokios būklės, asmuo nepripažino fakto, kad vairavo būdamas neblaivus ir aiškino pareigūnams apie draudiminius santykius ir apie tai, kad su apgadinto automobilio savininku tarėsi dėl žalos atlyginimo. Vertinant baudžiamosios bylos medžiagą, manytina, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nuteistasis vairavo automobilį būdamas neblaivus, yra neįrodytas, todėl atitinkamai ir apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas nepagrįstai.
2.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su liudytojo V. P. parodymų vertinimu. 2023-05-01 paaiškinime minėtas liudytojas nurodė, kad būdamas bute, trečiame aukšte, išgirdo trenksmą ir pažiūrėjo pro langą. Tuomet liudytojas V. P. greitai išbėgo į kiemą ir jam einant link nuteistojo, pastarasis išlipo iš transporto priemonės. Tuomet nurodoma, kad nuteistasis buvo akivaizdžiai neblaivus, svirduliavo, kalbėjo nerišliai, judesiai buvo nekoordinuoti, sklido stiprus alkoholio kvapas. 2023-05-01 apklausos protokole jau nurodoma, kad V. P., išgirdęs smūgį ir pamatęs, kad jo automobilis apgadintas, nuėjo į kiemą, kieme palaukė minutę, kol automobilio vairuotojas išlips iš automobilio. V. P. nurodė, kad vairuotojas neblaivus, neadekvačiai kalbėjo, sulėtėję asmens judesiai, sklido kvapas, tačiau aplinkybės, kad nuteistasis neva tai išlipęs iš automobilio svirduliavo jau nėra nurodoma. 2023-05-01 neblaivumo nustatymo akte pateikiama priešinga informacija, nei ją nurodė liudytojas V. P.. Minėtame akte nurodyta, kad nuteistojo kalba rišli, jis geba eiti tiesia linija - pėda po pėdos, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą tiek atsimerkęs, tiek užsimerkęs. Šios aplinkybės patvirtina, kad, jei nuteistasis būtų svirduliavęs, ar elgęsis neadekvačiai, atitinkamai nebūtų galėjęs įvykdyti policijos pareigūnų paliepimų. Galiausiai, bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. P. teismui jau tvirtino, kad 2023-05-0l buvo užsukęs pas savo mamą po darbo, mamos butas yra trečiame aukšte, tuomet jam būnant virtuvėje, išgirdo du smūgius ir trečią smūgį išgirdo jau leidžiantis laiptais. Nuėjus į kiemą, V. P. laukė apie minutę laiko ir, kai nuteistasis atidarė automobilio dureles, liudytojas pajuto alkoholio kvapą. Liudytojas duodamas parodymus vis painiojosi ir negalėjo nurodyti elementarios aplinkybės, t. y. 2023-05-01 jam buvo darbo diena ar ne, nes vienu atveju liudytojas tvirtino, kad užsuko po darbo, kitu atveju, kad jam buvo nedarbo diena. Teisiamojo posėdžio metu buvo tvirtinama, jog liudytojas girdėjo net 3 smūgius. Byloje yra pateikta 2023-05-01 fotolentelė, kurioje fiksuotas liudytojo automobilio apgadinimas. Remiantis automobilio apgadinimo mastu, teigtina, kad jokio garso, kuris būtų girdimas trečiame aukšte esančiame bute negalėjo būti, nes priešingu atveju liudytojo automobiliui turėjo būti padaryta ženkliai didesnė žala. Taigi, liudytojo V. P. parodymai negali būti laikomi nuosekliais, kadangi skirtingai nurodoma aplinkybė, ar 2023-05-01 jam buvo darbo diena ar ne, skirtingai nurodomas girdimų smūgių skaičius, smūgių skaičius neatitinka padaryto apgadinimo, skirtingai apibūdinama nuteistojo būklė, parodymuose esantys prieštaravimai, liko nepašalinti.
2.3. Pasak apeliantų, byloje atitinkamai nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp nuteistojo ir V. P. vykusio pokalbio metu nebuvo pasiektas preliminarus susitarimas dėl padarytos žalos atlyginimo. Nuteistasis iš vykusio pokalbio turinio ir V. P. konkliudentinių veiksmų buvo įsitikinęs, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo buvo pasiektas, o V. P. telefonu aiškinosi būsimo remonto kainą. Įvykio aplinkybės buvo aiškios ir V. P. jam nesakė, kad ketina kviesti policijos pareigūnus, todėl po įvykio ir vartojo alkoholį.
2.4. Apeliaciniame skunde pastebima, jog pirmosios instancijos teismas V. P. parodymuose, juos lyginant su nuteistojo parodymais, įvardina šį prieštaravimą - nuteistasis nurodė, kad V. P. sutiko išeidamas iš buto, o V. P. nurodė, kad nuteistąjį sutiko pareinant iš lauko. Taigi, dėl šio vieno prieštaravimo, teismas nusprendė nesiremti liudytojos parodymais. Tuo tarpu liudytojo V. P. teikiami parodymai buvo laikomi nuosekliais nepaisant nurodomų skirtingų aplinkybių tiek dėl savo darbo laiko, tiek dėl girdėtų smūgių skaičiaus, tiek dėl nuteistojo būsenos. Manytina, kad teismo sprendimas nesiremti liudytojos V. P. parodymais yra nepagrįstas ir turėjęs lemiamos reikšmės priimant neteisingą nuosprendį.
2.5. Skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinta aplinkybė, kad pareigūnas, kuris buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, M. R., nurodė, jog Ž. L. nepripažino fakto, kad vairavo būdamas neblaivus, todėl nuteistajam buvo aiškinama apie tai, kad alkoholio nebuvo galima vartoti po įvykio. Taigi, nuteistasis buvo apklausiamas jam esant neblaiviam, bet net ir būdamas neblaivus, vairavimo fakto asmuo nepripažino, todėl laikytina, kad nuteistojo teikiami parodymai yra nuoseklūs. Nuteistasis nuosekliai kartojo, kad vairavo automobilį būdamas blaivus, eismo įvykio faktą pripažino, tarėsi su V. P. dėl žalos atlyginimo, todėl buvo įsitikinęs, kad žodinis susitarimas dėl žalos atlyginimo yra sudarytas, dėl šios priežasties jis ir nuėjo pas savo kaimynę V. P., kur ir buvo vartojamas alkoholis. Šių aplinkybių visetas leidžia teigti, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo nepašalinti prieštaravimai, prieštaravimai nebuvo vertinami nuteistojo naudai, bei nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis.
2.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis vairavo automobilį būdamas blaivus, kaltę dėl eismo įvykio pripažino ir buvo įsitikinęs, kad dėl žalos atlyginimo yra susitarta. Alkoholį vartojo jau po įvykio, manant, kad visi klausimai dėl žalos atlyginimo yra sutarti, todėl sutinkamai su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, laikytina, kad specialiosios teisės atėmimas neturėjo būti taikomas. Skundžiamu nuosprendžiu nemotyvuotai buvo taikytas 2 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpis.
2.7. Taip pat manoma, kad automobilio konfiskavimas yra neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai ir sukelia nuteistajam pernelyg dideles turtines pasekmes. Baudžiamojo poveikio priemonės tikslai jau savaime yra pasiekiami taikius teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės motyvuojama tuo, kad apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus bei laikomasi pozicijos, jog neblaivus Ž. L. nevairavo automobilio.
5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
6. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę, jokių prieštaravimų, apie kuriuos teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje nėra. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors Ž. L. procese nepripažino vairavęs neblaivus, o alkoholio esą vartojo vėliau, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. L. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.
7. Apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiama, jog liudytojo V. P. parodymai negali būti laikomi nuosekliais, kadangi liudytojas skirtingai nurodė, ar jam buvo darbo diena ar ne, girdėtų smūgių skaičių, kuris neatitinka padaryto apgadinimo, skirtingai apibūdinama nuteistojo būklė, be to, nepagrįstai nesiremta liudytojos V. P. parodymais. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai analizuotas apklaustų asmenų parodymų patikimumas, jų atitikimas tarpusavyje bei kitų duomenų visumoje. Kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl liudytojo V. P. parodymų vertinimo. Apeliaciniame skunde akcentuojami nesutapimai nelaikytini esminiais ir nemenkina liudytojo parodymų patikimumo. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas V. P. nuosekliai teigė, jog išgirdo garsą, pažiūrėjo per langą, pamatė, jog į jo automobilį atsitrenkė kitas raudonas „Voklswagen Golf“, išėjo pažiūrėti, iš pastarojo išlipo Ž. L., kuris V. P. pasirodė neblaivus (alkoholio kvapas, nerišli kalba, svirduliavimas), liudytojas iš karto po įvykio pranešė bendrajam pagalbos centrui apie tai, kad į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis, kurio vairuotojas, kaip įtarė, gali būti neblaivus, ir vairuotojas nuėjo namo, tas pačias aplinkybes V. P. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kurie tai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, parodė pareigūnams butą, į kurį nuėjo galbūt neblaivus vairuotojas ir jie nuėjo prie to buto, kuriame pagal bylos aplinkybes vėliau ir buvo rastas miegantis Ž. L.. Taigi V. P. iškart po eismo įvykio atėjo į įvykio vietą, matė Ž. L., kurio blaivumas liudytojui sukėlė abejonių, apie tai pranešė pareigūnams bei parodė, kur pasišalino Ž. L.. Liudytojo V. P. parodymai dėl esminių aplinkybių nuoseklūs ir atitinka kitus bylos duomenis, todėl jais netikėti nėra jokio objektyvaus pagrindo.
8. Nuteistojo parodymai taip pat iš dalies atitinka V. P. parodymus tik dar labiau sustiprindami pastarųjų patikimumą. Ž. L. teisme neneigė, kad apgadino liudytojo V. P. automobilį, įvykio vietoje priėjo V. P., su kuriuo bendravo ir esą manė, jog susitarė dėl žalos atlyginimo, todėl ir nuėjo pas V. P., kur vartojo alkoholio, o tada grįžo namo, kur jį ir rado pareigūnai. Tačiau Ž. L. teiginiai, jog alkoholio jis vartojo vėliau, susitaręs dėl žalos atlyginimo su V. P., vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog iš karto po įvykio Ž. L. nenurodė jokių aplinkybių, jog alkoholį būtų vartojęs po eismo įvykio su kaimyne V. P., policijos pareigūnams pripažino, jog kliudė kitą automobilį, tačiau teigė, kad tam yra draudimas, taip pat nenurodė, kad alkoholį būtų vartojęs po eismo įvykio ar prieš pat jo tikrinimą, o policijos pareigūnams paklausus jo, kada vartojo alkoholį, Ž. L. pats pasakė, kad vartojo paryčiais, sutiko su jam alkotesteriu nustatytu apsvaigimo mastu, policijos pareigūnams nurodė, kad nieko tokio čia, netoli važiavo, šios aplinkybės atitinkamai užfiksuotos pareigūnų darytuose bei apžiūrėtuose vaizdo įrašuose, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, jų tyrime ir apylinkės teisme duotuose parodymuose. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis buvo pažadintas iš miego, išvestas į tarnybinį automobilį, nesuprato, kas įvyko, nepaisant to, neigė vairavimo neblaiviam faktą, dėl ko pareigūnas aiškino, kad negalima alkoholio vartoti ir po įvykio, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, jog Ž. L. įvykio vietoje bendravo su pareigūnais ir turėjo visas galimybes nurodyti reikšmingas aplinkybes, todėl tik vėlesnėje proceso eigoje atsiradusi Ž. L. versija apie alkoholio vartojimą su V. P., kaip minėta, vertinama kaip pasirinkta gynybinė. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nepagrįstas sprendimas nesiremti liudytojos V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose liudytoja tvirtina vartojusi alkoholio su nuteistuoju įvykio dieną popiet, tačiau liudytojos apylinkės teismui apklausti nepavyko, į posėdį ji nebuvo atvesdinta, gynėjas informavo, kad nuteistasis kalbėjo su liudytoja, kuri teigė serganti ir nevyksianti į teismą. Be to, liudytoja V. P. ir nuteistasis Ž. L. kaimynai, pažįstami, bendrauja, todėl liudytojos objektyvumas pasakojant įvykiui reikšmingas aplinkybes, kelia abejonių, juolab, jog jos ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai kitų bylos duomenų visumos neatitinka, o skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pastebėti ir tam tikri liudytojos bei nuteistojo parodymų neatitikimai. Kita vertus, liudytojas V. P. nurodė, jog pastebėjo, kur nuėjo Ž. L., nurodė tai pareigūnams, pagal bylos aplinkybes ne kur kitur, o į butą, kuriame ir buvo rastas.
9. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia pagrįstai spręsti, jog Ž. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nemotyvuotai buvo taikytas 2 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpis, be to, turto konfiskavimas neproporcingas, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog abiejų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas yra išsamiai motyvuotas, o nepritarimas teismo sprendimui nereiškia, jog baudžiamojo poveikio priemonės skirtos nepagrįstai. Nuteistajam nustatytas BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminas mažesnis nei vidurkis, manyti, jog jis per griežtas, nėra objektyvaus pagrindo. Nusikaltimą Ž. L. padarė naudodamasis specialia teise, todėl uždraudimas ja naudotis tam tikram terminui, kuris šiuo atveju net nesiekia įstatyme numatyto vidurkio laikytinas adekvačia ir proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui priemone siekiant tokioms poveikio priemonėms keliamų tikslų. Turto konfiskavimas nagrinėjamu atveju taip pat taikytas visiškai pagrįstai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistasis tyčinę nusikalstamą veiką padarė vairuodamas jam pačiam priklausančią transporto priemonę ir šis turtas atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką, todėl skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konfiskuotas. Nėra jokio pagrindo, nustačius baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygas, jos skyrimą laikyti neteisingu ar neproporcingu, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.
11. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. L. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinį skundą atmesti.