Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo

V. J. nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėn., pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. J. priteista 98,40 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

n u statė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d., maždaug 15 val. 15 min., Vilniaus m., priešais Goštauto gt. Nr. 8 pastatą esančiame gatvės kelkraštyje, išlaužęs ten stovėjusio automobilio-vagono ,,Fiat“, a/n (duomenys neskelbtini), gyvenamosios patalpos duris, iš šios gyvenamosios patalpos pasikėsino pagrobti svetimą turtą – Vokietijos piliečiui P. G. priklausančias 110 Lt vertės kompaktines plokšteles ir 4200 Lt vertės kompaktinių diskų navigacinę sistemą. Šio nusikaltimo jis nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

V. J. taip pat nuteistas už tai, kad jau nurodytu laiku ir jau nurodytoje toje pačioje vietoje sulaikymo dėl pasikėsinimo padaryti vagystę metu pasipriešino tarnybines pareigas vykdančiam policijos pareigūnui A. V. , panaudodamas prieš jį fizinį smurtą. Jis galva sudavė A. V. į veidą ir dūrė jam peiliu į krūtinės sritį, padarydamas muštinę žaizdą virš kairio antakio bei durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstoje, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo V. J. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis V. J. nusikalstamas veikas teismas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir pagal juos nuteistajam paskyrė teisingas bausmes.

Kad V. J. tikrai pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą – gyventi skirtą automobilį-vagoną ir kad sulaikymo metu jis pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, t.y. tarnybines pareigas vykdžiusiam policijos pareigūnui, panaudodamas prieš jį fizinį smurtą, patvirtina visuma teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtų įrodymų. Tai nukentėjusiojo A. V. , taip pat apklaustų liudytojų parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų, akistatos protokolai, specialistų išvados bei kiti įrodymai. Jie išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teismo išvadas visiškai arba bent iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai.

Iš apeliacinio skundo turinio bei jame išdėstytų reikalavimų matosi, kad teismo nustatytų pasikėsinimo padaryti vagystę faktinių aplinkybių ir šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo apeliantas neginčija. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šioje dalyje bylos ir priimto nuosprendžio kolegija netikrins. Nuteistasis nesutinka tik su už šį nusikaltimą jam paskirta bausme, su tuo susiję skundo argumentai šioje nutartyje bus aptarti vėliau.

Tuo tarpu su nuosprendžio dalimi dėl pripažinimo kaltu pagal BK 286 str. nuteistasis nesutinka ne tik dėl paskirtos bausmės, bet ir dėl teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde tie nesutikimo su nuosprendžiu argumentai detaliai, aiškiai ir konkrečiai neišdėstyti, apeliantas nurodo tik tiek, kad nukentėjusysis A. V. tariamai keitė parodymus ir melavo pats mėgindamas pateisinti savo neteisėtus veiksmus sulaikymo metu. Iš paduoto apeliacinio skundo ir pačios bylos, nuteistojo parodymų matosi, kad jis nesutinka su teismo nustatytomis jo sulaikymo ir fizinio smurto prieš policijos pareigūną panaudojimo aplinkybėmis.

Teisminio nagrinėjimo metu V. J. parodė, kad tikrai išlaužęs duris įsibrovė į automobilio-vagono gyvenamąją patalpą ir bandė pagrobti ten buvusį svetimą turtą. Būdamas automobilio-vagono viduje jis per langą pamatė atbėgantį vyriškį, kurį iš pradžių palaikė automobilio savininku. Tada jis iš automobilio-vagono pabandė pabėgti, bet tas vyras, jam dar būnant tarpduryje, įstūmė jį atgal į automobilio vidų ir sudavė jam į veidą. Paskui jie atsidūrė lauke ir tas vyras jį toliau mušė, o galiausiai uždėjo jam antrankius. Jis pamatė atbėgantį dar vieną vyriškį ir tik tuomet suprato, kad jį sulaikė policija. Nuteistasis parodė, kad sulaikymo metu jį sulaikęs vyriškis jam policininku neprisistatė ir jokio tarnybinio pažymėjimo neparodė. Jis pripažino, kad sužalojo A. V. , tačiau nurodė kitokias to sužalojimo aplinkybes. Nuteistasis parodė, kad grumtynių metu tikrai sudavė nukentėjusiajam kumščiu vieną smūgį į antakį. Be to, priešindamasis jis mosavo savo turėtu peiliu ir perbraukė juo policininkui per krūtinę. Tai darydamas nenorėjo jo nei nužudyti, nei sužaloti.

Apeliacinio skundo argumentus dėl policijos pareigūno sužalojimo aplinkybių, o taip pat jau paminėtus nuteistojo parodymus kolegija atmeta, nes juos paneigia kiti ištirti įrodymai: nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai bei teismo medicinos specialisto išvados. Nukentėjusysis A. V. parodė, kad kartu su kitu policijos pareigūnu, vykdydami savo tarnybines pareigas kovojant su vagystėmis iš automobilių, tuo metu tikrai vilkėjo civiliais drabužiais. Tačiau pamatęs, kaip vyriškis įsibrovė į automobilį-vagoną ir nusprendęs jį sulaikyti, pribėgęs prie to automobilio, iš šortų kišenių jau iš anksto buvo išsitraukęs tarnybinį pažymėjimą. Nuteistajam prieš jo sulaikymą dar ir garsiai sušuko, kad tai policija. Grumtynių metu jis visą laiką tarnybinį pažymėjimą laikė rankoje ir įsidėjo jį atgal į kišenę tik V. J. jau pargriovus ant žemės ir uždėjus jam antrankius. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jis pirmasis smūgių sulaikytajam nesudavė, o grumtynes pradėjo pats V. J. , kuris bandė iš automobilio pabėgti, o jis jam buvo užstojęs kelią. Nuteistasis sudavė jam smūgius į krūtinę ir į galvą. Paties smūgio peiliu jis net neįsidėmėjo, tik girdėjo, kaip jo kolega A. A. šaukia, kad tas vyriškis turi peilį. Kad jam peiliu sužalota krūtinė ir kad iš žaizdos bėga kraujas, pamatė tik po sulaikymo. Apeliaciniame skunde nuteistasis be jokio pagrindo teigia, kad nukentėjusysis keitė parodymus ir kad tie parodymai neteisingi. Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo vykusių apklausų metu, akistatoje su nuteistuoju, o taip pat apklausiamas teisme nurodė tokias pačias V. J. sulaikymo, o taip pat jo paties sužalojimo aplinkybes. Jokių, o juo labiau – esminių, prieštaravimų tuose parodymuose nėra. Nukentėjusiojo parodymus visiškai patvirtino kitų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. A. , M. R. ir L. L. parodymai. Visi jie patvirtino, kad prieš sulaikytąjį V. J. fizinė jėga buvo panaudota tik siekiant palaužti labai aktyvų jo pasipriešinimą. Ypač svarbūs yra liudytojo A. A. , buvusio įvykio vietoje ir betarpiškai viską mačiusio, parodymai, Šis liudytojas patvirtino, kad A. V. , pribėgdamas prie automobilio, garsiai rėkė ,,policija“. Tą patį garsiai šaukė ir jis pats, bėgdamas ir bandydamas sulaikyti kitą šalia automobilio stovėjusį vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo – S. M. . Liudytojas matė, kaip sulaikomas V. J. smogė A. V. į krūtinę, o po to dar ir sudavė jam į kaktą galva. Po to pamatė sulaikytojo rankoje peilį. Jie dviese pargriovė V. J. ant žemės ir uždėjo jam antrankius. Sulaikytasis dar ir tuomet labai priešinosi, spardėsi kojomis. Išdėstytais nukentėjusiojo A. V. bei liudytojo A. A. parodymais nėra jokio pagrindo netikėti. Atmetami ir apelianto argumentai, kad tariamai A. V. atliko prieš jį neteisėtus veiksmus, todėl suinteresuotas duoti neteisingus parodymus. Policijos pareigūnai šiuo atveju privalėjo sulaikyti nusikaltimo vietoje užkluptą V. J. ir jie tai padarė nepažeisdami įstatymų reikalavimų. Iš bylos matosi, kad V. J. tikrai buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai, o policijos pareigūnai pripažįsta, kad sulaikymo metu panaudojo kovinius imtynių veiksmus. Pats nuteistasis pripažįsta, kad aktyviai priešinosi bandydamas išvengti sulaikymo, sudavė A. V. smūgius, rankoje laikė peilį, todėl prieš jį panaudoti policijos pareigūnų veiksmai buvo visiškai pateisinami ir teisėti. BK 29 str. aiškiai nurodyta, kad sulaikant padariusį nusikalstamą veiką asmenį, už jam padarytą turtinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba netgi sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, tai padariusieji asmenys pagal BK normas neatsako. Tai reiškia, kad veikę teisėtai A. V. ir kiti policijos pareigūnai neturėjo jokio suinteresuotumo duoti neteisingus parodymus, nes jiems patiems jokia atsakomybė negrėsė. Ir priešingai, bylos aplinkybės rodo, kad būtent pats nuteistasis buvo suinteresuotas duoti neteisingus parodymus, nes jis bandė visais įmanomais būdais palengvinti savo padėtį. Bandymai nepripažinti supratimo, kad jį sulaiko policijos pareigūnai ir neprisipažinimas, kad peiliu A. V. buvo suduota tyčia, V. J. buvo ypač aktualūs iki kaltinimo pakeitimo momento, nes prieš tai jis buvo kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu pagal BK 129 str. 2 d. 10 p. O kad nuteistasis tikrai melavo duodamas parodymus apie grumtynių eigą, patvirtina ne tik nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvados. Nuteistasis parodė, kad mosavo peiliu ir juo A. V. per krūtinę tik brūkštelėjo. Tačiau specialisto išvadose nurodoma, kad A. V. krūtinėje buvo padaryta būtent durtinė-pjautinė žaizda, rasti 0,8 cm ilgio žaizdos pėdsakai. Akivaizdu, kad toks sužalojimas tikrai negalėjo būti padarytas dėl neatsargumo ir tokiu būdu, kokį nurodo apeliantas, t.y. ,,brūkštelėjus“ peiliu. Visos aptartos bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad V. J. dar iki grumtynių pradžios suprato, kad jį bando sulaikyti būtent policijos pareigūnai. Bandydamas pabėgti jis aktyviai priešinosi ir panaudojo prieš policijos pareigūną fizinį smurtą. Nors nuteistasis tikrai neturėjo konkretaus tikslo A. V. nužudyti ar padaryti jam sunkesnius kūno sužalojimus, tačiau taip pat akivaizdu, kad aktyviai priešindamasis jis muštinę žaizdą antakyje ir durtinę-pjautinę žaizdą krūtinėje, t.y. nežymius sveikatos sutrikdymus, policijos pareigūnui padarė tyčia. Todėl teismas V. J. pagrįstai pripažino kaltu, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 286 str.

Nors bausmių skyrimo motyvai nuosprendyje išdėstyti gana trumpai ir lakoniškai, vis dėlto V. J. paskirtas bausmes kolegija laiko teisingomis ir atitinkančiomis BK 54 bei 61 straipsnių reikalavimus. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentus dėl bausmių rūšies ir dydžio kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pagal BK 11 str. nuostatas, BK 178 str. 2 d. numatytas nusikaltimas laikomas apysunkiu, o numatytas BK 286 str. – nesunkiu. Šių abiejų baudžiamųjų įstatymų sankcijos iš tikrųjų numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir alternatyvias švelnesnių rūšių bausmes. Į tai kaip tik ir apeliuoja nuteistasis savo skunde. Tačiau šioje byloje teismas visiškai pagrįstai skyrė būtent laisvės atėmimo bausmes. BK 55 str. nurodyta, kad už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ne bet kuriuo atveju, o tik už tyčinius nusikaltimus pirmą kartą teisiamam asmeniui. Tuo tarpu V. J. jau anksčiau buvo padaręs keletą kitų tyčinių nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas ir tie jo teistumai neišnykę. Taigi BK 55 str. nuostatos jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos. Ankstesni teistumai tuo pačiu atitinkamai apibūdina ir kaltininko asmenybę. Nors V. J. dar jauno amžiaus, iš bylos matosi, kad už kitus tyčinius nusikaltimus jis jau teistas net aštuonis kartus. Ankstesniais nuosprendžiais jam irgi buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, taip pat pažymėtina, kad ir ankstesniais nuosprendžiais apeliantas dažniausiai būdavo teisiamas būtent už vagystes iš automobilių. Paskutinį kartą atlikęs jam paskirtą bausmę, nuteistasis netrukus ir vėl padarė analogišką tyčinį nusikaltimą ir pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas yra laikomas recidyvistu. Akivaizdu, kad nusikaltimų darymas V. J. jau yra tapęs jo gyvenimo būdu, o vagystės iš automobilių – jo pragyvenimo šaltiniu. Jis pats pripažino, kad vogdavo iš automobilių siekdamas gauti pajamų narkotikams. Pagal BK 61 str. 1 ir 2 dalių nuostatas, skiriamos bausmės rūšis, o taip pat bausmės dydis, skaičiuojamas nuo jos vidurkio, priklauso ir nuo to, nustatyta ar nenustatyta atsakomybę lengvinančios arba sunkinančios aplinkybės. Šioje byloje jokių V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė ir tai buvo padaryta pagrįstai. Apelianto argumentai dėl to, kad nukentėjusysis P. G. nepareiškė jam jokių pretenzijų ir kad jis dėl vagystės visiškai prisipažino kaltu, pagrįsti tik iš dalies. Vokietijos pilietis P. G. tikrai nepareiškė civilinio ieškinio, o nurodė, kad nusikaltimu jam padaryta tik moralinė žala. Tačiau tai paaiškinama tik tuo, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje kaltininką sulaikius policijai ir jam svetimo turto užvaldyti tiesiog nepavyko. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 2 d., t.y. esant vagystę kvalifikuojančiam požymiui, galima netgi iš viso nesant nukentėjusiojo asmens skundo. Be to, nors nuteistasis ir prisipažino padaręs šį nusikaltimą, toks jo prisipažinimas vis tiek negalėjo būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visų pirma, savo parodymuose nuteistasis bandė švelninti savo padėtį nurodydamas, kad kėsinosi pagrobti daug mažesnės vertės ir visai kitą svetimą turtą, negu nustatė ikiteisminis tyrimas ir teismas. Be to, visiškai akivaizdu, kad V. J. , policijos sulaikytas nusikaltimo vietoje, prisipažino ne savo noru, o tik dėl nenuginčijamų kitų jo kaltės įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų kritiškai įvertinęs savo veiksmus ir dėl jų nuoširdžiai gailėjęsis. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nenustatė šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) ir toks sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ išaiškinimus. Tuo tarpu pagal BK 286 str. nuteistasis kaltu prisipažino tik iš dalies, neprisipažino ir iki šiol nepripažįsta esminių teismo nustatytų faktinių šio nusikaltimo aplinkybių. Tuo tarpu nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimų padarymą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų – teismas nustatė pagrįstai ir to neginčija pats apeliantas. Jis pats parodė, kad prieš pat nusikaltimų padarymą vartojo narkotinę medžiagą – heroiną. Tai patvirtina ir specialisto išvada, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai apie keistą V. J. išvaizdą ir elgesį. Būtent apsvaigimu nuo narkotinių medžiagų ir paaiškinama tai, kad nuteistasis pasikėsino apvogti automobilį dienos metu, judrioje ir gerai matomoje miesto vietoje, nepaisydamas pro šalį važiuojančių transporto priemonių bei praeivių. Tuo pačiu paaiškinami ir kaltininko veiksmai aktyviai priešinantis jį sulaikiusiems pareigūnams, taip pat ir fizinio smurto panaudojimas bei smūgio peiliu sudavimas nukentėjusiajam A. V. . Taigi akivaizdu, kad apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos abiejų nusikalstamų veikų padarymui.

Visos aptartos aplinkybės, t.y. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas bei kaltininko asmenybę vien tik neigiamai apibūdinantys duomenys, jo neišnykusių teistumų skaičius, patvirtina, kad teismo paskirtos bausmės ir savo rūšimi, ir dydžiu yra teisingos ir tikrai nėra per griežtos. Pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. V. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, tuo tarpu pagal BK 286 str. teismas paskyrė didžiausią įstatymo sankcijoje numatytą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, ši bausmė irgi yra teisinga ir negali būti laikoma per griežta. Be visų jau aptartų aplinkybių, būtina įvertinti ir konkrečias nuteistojo pasipriešinimo policijos pareigūnui bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybes. V. J. ne tik aktyviai priešinosi jį sulaikiusiam A. V. , bet ir realiai padarė jam kūno sužalojimus. Be to, jis policijos pareigūną sužalojo suduodamas jam smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, o sunkesnių pasekmių pareigūno sveikatai pavyko išvengti tik atsitiktinumo dėka. Tai parodo nuteistojo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, o taip pat kaltininko įžūlumą. V. J. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurie pagal pavojingumą nėra labai skirtingi, be to, šiuo atveju yra realioji nusikalstamų veikų sutaptis. Todėl, vadovaudamasis BK 63 str. 1 ir 4 dalių nuostatomis, teismas pagrįstai taikė dalinio bausmių sudėjimo būdą paskirdamas galutinę subendrintą bausmę. Dėl visų išdėstytų aplinkybių nei už abi nusikalstamas veikas atskirai paskirtos bausmės, nei nuteistajam paskirtoji galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, jos atitinka padarytų nusikaltimų aplinkybes bei kaltininko asmenybę, todėl švelninti šias bausmes pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.