Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2-40/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.5; 27.3.2.8; 27.10; 118.1; 94.3 (S)

2007 m. vasario 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (pirmininkas), Audronės Jarackaitės (pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria nutraukta dalis civilinės bylos Nr. 2-2562-51/2006 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) Vilniaus verslo teisės akademijai dėl atsakovo pripažinimo neteisėtai įsteigtu ir priverstinio viešosios įstaigos dalių pardavimo, o kita civilinės bylos dalis perduota pagal teismingumą nagrinėti apylinkės teismui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. S. pareiškė Vilniaus apygardos teisme ieškinį atsakovui VšĮ Vilniaus verslo teisės akademijai, kuriuo, remdamasis CK 2.114-2.116 straipsniais, VšĮ įstatymo 5 straipsniu, 13 straipsnio 2 dalimi, prašė pripažinti atsakovą neteisėtai įsteigtu ir priverstinai parduoti jo dalininkų dalis, pripažinti negaliojančia atsakovo steigimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo, E. T. ir V. M. , priimti sprendimą atsakovą įregistruoti registre nauju pavadinimu, laikant naujai įsteigtą juridinį asmenį atsakovo teisių ir steigimo metu prisiimtų įsipareigojimų perėmėju.

Nurodė, kad Švietimo ir mokslo ministras 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. ISAK-1031 „Dėl nevalstybinės aukštosios mokyklos „Vilniaus verslo teisės akademija“ steigimo“ pritarė atsakovo įsteigimui, o Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 969 „Dėl licencijos nevalstybinei aukštajai mokyklai – Vilniaus verslo teisės akademijai – išdavimo“ išdavė atsakovui licenciją vykdyti švietimo veiklą. Ieškovas, V. M. ir E. T. 2003 m. liepos 21 d. sudarė atsakovo steigimo sutartį, o Švietimo ir mokslo ministerija 2003-08-25 įregistravo atsakovą suteikdama jam viešosios įstaigos teisinį statusą. Teigė, jog nuo atsakovo įsteigimo nėra suformuotas jo dalininkų kapitalas, nė vienam dalininkui neišduotas jo įnašo vertę patvirtinantis dokumentas. Nurodė, kad juridinio asmens steigimo dokumentai turi atitikti įstatymų imperatyvias nuostatas, o atsakovo steigimo sutartis, statutas prieštarauja VšĮ įstatymo 5 straipsniui. Pažymi, jog kelių dalininkų iniciatyva atsakovas buvo perregistruotas, dėl ko pagal ieškovo ieškinį iškelta civilinė byla Nr. 2-1093-432/2005 Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, kurioje šiuo metu sustabdytas bylos nagrinėjimas. Be to, V. M. ir E. T. pareiškė ieškinį Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme dėl sutarčių, neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo ir jo nutarimų bei dalininkų registravimo pripažinimo negaliojančiu, kurį teismas 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė, o Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 17 d. sprendimu patenkino.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį dėl priverstinio atsakovo dalininkų dalių pardavimo, o kitą civilinės bylos dalį perdavė pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui. Teismas, nutraukdamas nurodytą bylos dalį, nurodė, kad teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi privataus juridinio asmens dalyviai, atitinkantys tam tikras sąlygas (CK 2.116 str. 1 d.). CK 2.116 straipsnio komentare pažymėta, kad teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi tik uždarųjų akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, komanditinių ūkinių bendrijų, žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių dalyviai. Todėl teismas, nustatęs, kad atsakovas yra viešoji įstaiga, mokymo įstaiga, t. y. ribotos turtinės atsakomybės ne pelno siekiantis viešasis juridinis asmuo, o ieškovas nelaikytinas privačiojo juridinio asmens dalyviu, padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą dėl priverstinio viešosios įstaigos dalių pardavimo, t. y. nurodė, kad ieškovo reikalavimas remiantis CK 2.115 – 2.131 straipsniais teisme negali būti nagrinėjamas (CPK 293 str. 1 p.). Teismas, nutraukęs civilinės bylos dalį dėl priverstinio atsakovo dalių pardavimo, nustatė, jog likusi civilinės bylos dalis nėra jam teisminga, todėl, remdamasis CPK 34 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsnio 1 dalimi, perdavė kitą civilinės bylos dalį pagal teismingumą nagrinėti nurodytam apylinkės teismui.

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį, pripažinti civilinę bylą teisminga apygardos teismui. Nurodo, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog atsakovas nėra privatus juridinis asmuo, nes atsakovo statute, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 969 2.1 punkte nurodoma, jog VšĮ Vilniaus verslo teisės akademija yra nevalstybinė aukštoji mokykla, t. y. privatus juridinis asmuo. Teismas supainiojo juridinio asmens rūšį (privatus, viešasis) su juridinio asmens teisine forma. Nurodo, kad atsakovo registracijos metu galiojusi VšĮ įstatymo 2 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo pateiktas viešosios įstaigos apibrėžimas, pagal kurį VšĮ yra iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo ir mokslo srityse. Be to, šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad VšĮ įstatymas netaikomas valstybės ir savivaldybių biudžetinėms viešosioms įstaigoms. Apelianto nuomone, nevalstybinė aukštoji mokykla yra privatus juridinis asmuo, privalantis turėti viešosios įstaigos teisinę formą. Pažymi, jog nuo 2004-01-17, įsigaliojus naujai VšĮ įstatymo redakcijai, pasikeitė VšĮ apibrėžimas, nurodant, kad VšĮ yra viešasis juridinis asmuo, o privatus juridinis asmuo šios teisinės formos nebegali turėti. Teigia, kad nuo nurodyto įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo turėjo būti pakeista atsakovo teisinė forma į AB ar UAB, tačiau nesutikus kitiems dviem atsakovo steigėjams, atsakovo teisinės formos pakeitimo klausimo nepavyko išspręsti taikiai. Todėl, kaip nurodyta ir ieškinyje, atsakovas buvo neteisėtai perregistruotas VšĮ, nutraukus civilinę bylą dėl nuosavybės santykių, pažeidžiamos Konstitucijos nuostatos, CK bei CPK normos bei VšĮ įstatymo 7 straipsnis, nes fiziniai asmenys, kuriems priklauso intelektuali nuosavybė, netenka teisės kreiptis dėl savo turtinių ir neturtinių teisių gynimo. Dėl to teismas nepagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl priverstinio atsakovo dalių pardavimo, apribodamas ieškovo, kaip savininko ir dalininko, teisę ginti savo nuosavybę bei perdavė kitą bylos dalį nagrinėti apylinkės teismui.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Všį Vilniaus verslo teisės akademija 2003-08-25 įsteigta ir įregistruota juridinių asmenų registre pagal tuo metu galiojusius Aukštojo mokslo ir VšĮ įstatymus kaip viešoji įstaiga. Pažymi, jog neeiliniame atsakovo dalininkų susirinkime, atsižvelgiant į naują VšĮ įstatymo redakciją, 2004-12-07 buvo patikslintas atsakovo statutas ir pakeitimai įregistruoti Juridinių asmenų registre, remiantis VšĮ įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Be to, galiojančio Aukštojo mokslo įstatymo 5 straipsnio 9 dalis numato, kad nevalstybinė aukštoji mokykla gali būti tiek viešasis, tiek privatus juridinis asmuo, o teisinę formą pasirenka steigėjas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Procesinė subjektinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo tam tikrų įstatyme numatytų procesinio pobūdžio aplinkybių, kurios pagal jų nesilaikymo procesines teisines pasekmes skirstomos į dvi grupes – teisės kreiptis į teismą prielaidas ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygas. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo realizavimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Taigi, kai asmuo kreipiasi į teismą, teismas turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinys atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, numatytus CPK 111 ir 135 straipsniuose, bet ir privalo nustatyti, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Bylos iškėlimo stadijoje teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, jog asmuo neturi teisės kreiptis į teismą, turi atsisakyti priimti ieškinį vienu iš CPK 137 straipsnyje nurodytų pagrindų, o vėliau nustatęs, jog priimtas ieškinys, kurio asmuo neturėjo teisės pateikti, turi nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

CPK 293 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jei ji nenagrinėtina teisme. Nutraukus bylą, pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu neįmanoma, nes negalima pašalinti kliūčių, dėl kurių byla buvo nutraukta (CPK 294 str. 2 d.), t. y. bylos nutraukimas šiuo pagrindu reiškia, kad asmuo neturi ir ateityje neturės teisės kreiptis į teismą su tokiu ieškiniu.

Pagal CK 2.115 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl priverstinio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), priklausančių vienam juridinio asmens dalyviui, pardavimo kitam juridinio asmens dalyviui turi teisę tik CK 2.116 straipsnyje išvardytų juridinių asmenų dalyviai. CK 2.116 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi šių privačių juridinių asmenų dalyviai: 1) vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, kurių turimų akcijų nominali vertė ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo; 2) vienas ar keli ūkinės bendrijos nariai, kurių dalys sudaro ne mažiau kaip 1/3 viso į bendrąją dalinę nuosavybę sujungto turto dalių; 3) vienas ar keli žemės ūkio bendrovės arba kooperatinės bendrovės nariai, kurių pajus sudaro ne mažiau kaip 1/3 visų pajų. Taigi CK 2.116 straipsnis nustato, kad teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi tik asmenys, kurie atitinka šias dvi sąlygas: pirma, jie yra tam tikros teisinės formos privataus juridinio asmens (uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, žemės ūkio bendrovės ar kooperatinės bendrovės) dalyviai; antra, tokią teisę turi tik tie minėtų privačių juridinių asmenų dalyviai, kurių turimų akcijų (dalių, pajų) kiekis sudaro ne mažiau kaip 1/3 dalį įstatinio kapitalo ar kito analogiško turto, atsižvelgiant į privataus juridinio asmens teisinę formą.

Privatieji juridiniai asmenys paprastai steigiami privatiems interesams tenkinti, pelnui gauti (CK 2.34 str. 3 d.). Priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo institutas sukurtas tam, kad būtų galima teismo sprendimu pakeisti juridinio asmens dalyvius, kurių veiksmai rodo, kad jų tikrasis tikslas yra kitas, o ne privačių interesų per juridinį asmenį tenkinimas. Viešieji juridiniai asmenys steigiami nesiekiančių naudos sau asmenų ir jų tikslas yra tenkinti viešuosius interesus. Pažymėtina, kad viešasis juridinis asmuo gali turėti ir siekti pelno, tačiau šio juridinio asmens dalyvis negali gauti pelno dalies, jeigu viešojo juridinio asmens veikla pelninga, negali gauti likviduojamo viešojo juridinio asmens turto dalies, viršijančios įnašus į turtą. Todėl viešiesiems juridiniams asmenims netaikomas priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo institutas, nes jų dalyviai neturi reikšmingų juridinio asmens atžvilgiu turtinių teisių, yra juridinio asmens nariai, o narystė negali būti perleidžiama ar parduodama kitam asmeniui.

VšĮ įstatymo 2 straipsnis (redakcija, galiojusi atsakovo įsteigimo metu) numatė tokią viešosios įstaigos sąvoką: tai įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininkų) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams <...>, o ne pelno organizaciją apibrėžė kaip juridinio asmens teises turintį subjektą, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gauto pelno jis negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui). Galiojančios redakcijos VšĮ įstatymo 2 straipsnis nustato, kad viešoji įstaiga yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą. Aukštojo mokslo įstatymo 5 straipsnis (redakcija, galiojusi atsakovo įsteigimo metu) numatė, kad aukštosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės bei detaliau apibrėžė valstybinių aukštųjų mokyklų statusą (5 str. 2, 7, 8 d.), o šiuo metu galiojančios redakcijos to paties įstatymo 5 straipsnis papildomai nustato, kad nevalstybinė aukštoji mokykla yra viešasis arba privatus juridinis asmuo, jo teisinę veiklos formą pasirenka steigėjas (5 str. 9 d.).

Bylos duomenimis Vyriausybė Švietimo ir mokslo ministerijos teikimu 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 969 pritarė, kad atsakovui nevalstybinei aukštajai mokyklai Vilniaus verslo teisės akademijai būtų išduota licencija (b. l. 12). Atsakovo steigimo sutartyje, sudarytoje 2003 m. liepos 21 d., 1 punkte nurodyta, kad sutartimi steigiama viešoji įstaiga, ribotos turtinės atsakomybės asmuo, sutarties 5 punkte įvardintos atsakovo veiklos sritys, o 6 punkte – veiklos tikslai (b. l. 15-16). Tiek atsakovo statute, patvirtintame 2003-07-17 protokolu Nr. 1, tiek 2004 m. gruodžio 7 d. atsakovo statute nurodyta, jog atsakovas yra viešoji įstaiga, ne pelno organizacija, nevalstybinė aukštoji mokykla, o atsakovo steigėjais (dalininkais) įvardinti trys fiziniai asmenys, tarp jų ir ieškovas (2003 m. statuto 1.1, 1.5, 1.12 p., b. l. 17-22, 2004 m. statuto 1.7, 1.15 p., b. l. 23-31). Atsakovas įregistruotas švietimo ir mokslo ministerijos registre 2003-08-25, įregistravimo pažymėjime nurodyta, jog subjektas yra viešoji įstaiga (b. l. 13), vėliau išduotas ir Juridinių asmenų registro pažymėjimas (b. l. 14).

Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei faktines bylos aplinkybes, apygardos teismas, konstatavęs, kad atsakovas – viešoji mokymo įstaiga - yra viešasis juridinis asmuo, o ieškovas yra viešojo juridinio asmens dalyvis, turėjo pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą dėl priverstinio viešosios įstaigos dalių pardavimo, nes remiantis CK 2.115 – 2.131 straipsniais teisme gali būti nagrinėjami tik CK 2.116 straipsnio 1 dalyje nurodytų privačių juridinių asmenų dalyvių pareiškimai dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo (CPK 293 str. 1 p.). Sistemiškai aiškinant įsteigimo metu galiojusios ir aktualios VšĮ įstatymo redakcijų nuostatas, darytina išvada, kad viešoji įstaiga pagal paskirtį, tikslus gali būti tik viešasis juridinis asmuo, o galiojančios redakcijos VšĮ įstatymo 2 straipsnio nuostatos tik patikslino ankstesnį viešosios įstaigos apibrėžimą. Todėl atsakovo steigėjai, tarp jų ir ieškovas, pasirinkę viešosios įstaigos teisinę formą, turi savo teises ginti įstatymų nustatytais būdais kaip viešosios įstaigos, o ne privataus juridinio asmens, dalyviai.

Be to, net pagal atsakovo įsteigimo metu galiojusios VšĮ įstatymo redakcijos nuostatas, atsakovą laikant privačiu juridiniu asmeniu, nebūtų pagrindo priimti ieškovo ieškinio CK 2.115-2.116 straipsniuose nustatyta tvarka dėl priverstinio viešosios įstaigos dalių pardavimo, nes minėtą institutą reglamentuojančios normos teisę paduoti ieškinį (pareiškimą) dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo suteikia ne visų, bet tik įstatyme tiesiogiai nurodytų teisinių formų privačių juridinių asmenų dalyviams, tarp kurių nėra viešosios įstaigos dalininkų.

Dėl to teismas, nustatęs, kad ieškinį padavė asmuo, kuris neatitinka CK 2.116 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turėjo atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme, nes toks asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, ir nėra pagrindo pradėti civilinį procesą, o nustatęs, kad buvo pradėtas procesas pagal asmens, neturinčio teisės pareikšti ieškinį dėl priverstinio akcijų pardavimo, pareiškimą, teismas tokią bylą turėjo nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, ką teisingai ir padarė nagrinėjamu atveju.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apygardos teismas, pagrįstai nutraukęs nurodytą bylos dalį, turėjo pagrindo kitus priimtus ieškovo reikalavimus perduoti pagal teismingumo taisykles nagrinėti Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui (CPK 26 str. 1 d., 34 str. 1 d.).

Dėl to nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti teisėtą ir pagrįstą apygardos teismo nutartį (CPK 338, 329, 330 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį.