- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- e2A-1607-881/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03388-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“
- Atsakovas
- M. V.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1161-892/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“ ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nusta t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Moment Credit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. V. 2 968,49 Eur negrąžinto kredito, 925,19 Eur nesumokėtos kredito kainos, 808,09 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 106 Eur žyminio mokesčio. Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nepateiktų atsiliepimo į ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu 2016 m. kovo 33 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui 2016 m. rugpjūčio 18 d. iš viso buvo suteikta 2 968,49 Eur kredito suma. 2016 m. kovo 33 d. sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir kredito mokestį (5 591,88 Eur) iki 2019 m. rugpjūčio 10 d., mokant periodinėmis įmokomis po 155,33 Eur. Atsakovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, kredito ieškovui pilnai negrąžino bei nereagavo į ieškovės siųstus raginimus sumokėti. Nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. dienos iš atsakovo nebuvo gauta jokių mokėjimų, todėl ieškovė pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2. punktą, Sutarties Specialiųjų sąlygų 2 punktą, naują Vartojimo kredito įstatymo redakciją bei CK 6.872 straipsnio 1 dalį apskaičiavo atsakovui 808,09 Eur nuostolių už 118 dienų.
2. Atsakovui M. V. procesiniai dokumentai buvo įteikti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 123 straipsnio 3 dalis), tačiau atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 11 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2 968,49 Eur negrąžinto kredito, 925,19 Eur nesumokėtos kredito kainos, 229,72 Eur nuostolių, iš viso – 4 123,40 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4 123,40 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m rugsėjo 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 93,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
4. Teismas nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis, 6.189 straipsnis). Įstatymas draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas (CK 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.881 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai įvykdomos sutartyje numatytos sąlygos, praleidžiamas prievolės įvykdymo terminas (CK 6.63 straipsnis).
5. Atlikęs byloje pateiktų įrodymų formalų vertinimą pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį, teismas konstatavo, jog atsakovas savo prievolių pagal vartojimo kredito sutartį tinkamai neįvykdė, todėl ieškovui priteisė 2 968,49 Eur negrąžinto kredito, 925,19 Eur kredito mokesčio.
Šalies argumentai
6. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 808,09 Eur nuostolių. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė, norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, privalėjo juos įrodyti, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje faktiniu nuostolių paskaičiavimo pagrindu nurodė mokėjimų balansą Nr. 4, iš kurio matyti, kad 808,09 Eur nuostoliai paskaičiuoti už 118 dienų. Taigi teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodomą pradelstų mokėjimų trukmę, už kuriuos skaičiuojami nuostoliai, taikydamas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 proc. dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, už pradelstą laiką ieškovei priteisė 229,72 Eur dydžio nuostolius (3 893,68 Eur x 0,05 proc. x 118 d.), o likusioje dalyje ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
7. Iš atsakovo ieškovės naudai teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas (procesines palūkanas) už priteistą 4 123,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. rugsėjo 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą už akių ir ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Įstatymas riboja netesybas, kurių kredito davėjas gali reikalauti iš vartotojo (VKĮ 11 straipsnio 8 dalis), tačiau neatima teisės reikalauti palūkanų (kredito kainos) už tolimesnį naudojimąsi pinigais. Tokia ieškovės teisė buvo aiškiai įtvirtinta kredito sutartyje. Norma, kuria rėmėsi teismas, riboja tik netesybas / kompensacines palūkanas, tačiau ji neriboja ir neatima kredito davėjo teisės reikalauti mokėjimų už tolimesnį naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė ieškiniu reikalavo apskritai tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų, ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovui bei patvirtinta specialiosiose kredito sutarties sąlygose. Specialiųjų kredito sąlygų 2 punktas numato, jog pavėluoto mokėjimo atveju kredito gavėjui teks atlyginti bendrovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuojama pagal bendrą kredito kainos metinę normą, nurodytą šiose specialiosiose sąlygose. Taigi ieškovės reikalavimai ir mokėjimų vėlavimo pasekmės buvo aiškiai atskleisti bei patvirtinti paties atsakovo.
8.2. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalimi, taip pat būdama vartotojų ir vartojimo kredito davėjų ginčus nagrinėti įgaliota valstybės institucija, yra išaiškinusi, jog vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje (žr. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26 patvirtintą nuomonę). Nuomonėje Priežiūros tarnyba argumentuoja, jog Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą teismų praktikoje dar vadinamos pelno ar mokėjimo palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodomų mokėjimo palūkanų paskirtis – nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokamą mokestį už naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl, vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytų netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje. Taigi net ir Priežiūros tarnyba patvirtino, jog klientui nevykdant mokėjimų laiku, kredito davėjas turi teisę reikalauti ir mokėjimų už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų), ir kompensacinių palūkanų ar netesybų. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja tik vieno – kredito kainos už tolimesnį naudojimąsi negrąžinta kredito suma ar jos dalimi.
8.3. Pagal įstatymą kompensacinių palūkanų numatymas neatleidžia skolininko nuo pareigos mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas naudojimosi pinigais laikotarpiu. Tą patvirtinta tiek CK 6.874 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, konstatuota, kad bendra pinigų suma, kurią privalo grąžinti paskolos gavėjas, tais atvejais, kai paskola laiku negrąžinta, susideda iš šių sumų: pirma, paskolos negrąžinta dalis; antra, palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais; trečia, palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Taigi, jeigu skolininkas laiku negrąžina paskolos, kreditorius turi teisę be atlyginimo už tolesnį naudojimąsi pinigais papildomai reikalauti kompensacinių palūkanų.
8.4. Lietuvos bankas tokiems atvejams, kaip nagrinėjamas ginčo atvejis, yra pateikęs išaiškinimą. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos patvirtintose Vartojimo kredito teikimo gairėse yra pateiktas išsamesnis VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatų, įskaitant kredito davėjo teisės reikalauti mokėjimo palūkanų už tolimesnį naudojimąsi kreditu, išaiškinimas. Gairių 16.6. punkte yra nurodyta, kad vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama Įstatyme nustatant maksimalų neįrodinėtinų vartojimo kredito davėjo nuostolių dydį – pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę Įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Tuo tarpu pradelstą sumokėti įmokų atveju vartojimo kredito sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanos gali būti toliau skaičiuojamos nuo pradelstos sumokėti kredito dalies, jos nelaikomos netesybomis Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies prasme ir atitinkamai joms netaikomas minėtas 0,05 proc. dydžio ribojimas.
8.5. Ieškovės aiškinimą ir poziciją patvirtina tiek lingvistinė, tiek teleologinė įstatymo normos, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas, analizė. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies pirmajame sakinyje minimos tik netesybos, o antrasis šios dalies sakinys yra skirtas pirmojo detalizavimui, todėl darytina išvada, kad antrajame sakinyje vartojamas terminas „netesybos ir mokesčiai“ apima netesybas ir bet kokias kitas sumas, kurios pagal savo esmę ir turinį prilygintinos netesyboms. Tokį lingvistinį normos aiškinimą patvirtina ir teleologinis aiškinimas. Kai buvo pateiktas siūlymas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies antrąjį sakinį papildyti, įterpiant po žodžių „jokios kitos netesybos“ žodžius „ir mokesčiai“, jis buvo grindžiamas tokiomis priežastimis – „praktikoje pasitaiko atvejų, kai vartojimo kreditus išduodančios bendrovės siekia išvengti 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto netesybų dydžio apribojimo, pavadindamos faktines netesybas kitokiais pavadinimais“, „nebūdami profesionalūs rinkos dalyviai, nesugeba pastebėti ir įvertinti kitokiais pavadinimais nustatytų faktinių netesybų“ (žr. 2011 m. lapkričio 11 d Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio protokolą Nr. 109-P-45). Taigi akivaizdu, kad vienintelis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos normos tikslas – apriboti kreditoriaus galimybę sutartyje numatyti nepagrįstai dideles netesybas ar kitus mokesčius, kurie formaliai nevadinami netesybomis, tačiau faktiškai yra netesybomis (pvz., sutarties nutraukimo mokestis, mokestis už laiškų siuntimą ir pan.). Toks įstatymų leidėjo siekis yra suprantamas, kadangi sutartyje, kuri yra sudaroma prisijungimo būdu, nustačius nepagrįstai dideles netesybas, yra apsunkinama vartotojo padėtis, kadangi tokiu atveju kredito davėjas gali teisėtai reikalauti netesybų, neprivalėdamas jų pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybės, o pareiga įrodyti, kad jos turi būti mažinamos CK 6.73 straipsnio 2 dalies pagrindu, tokiu atveju jau tenka vartotojui, norinčiam pasiremti minėta nuostata. Taigi tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės normų aiškinimas suponuoja, kad Vartojimo kredito 5statymo 11 straipsnio 8 dalis riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, o CK 1.125 straipsnio 9 dalis numato, jog mokėjimo palūkanų dydžio nuostoliai turi būti skaičiuojami už ne ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, o ne 180 dienų. Šiuo konkrečiu atveju, teismas netinkamai įvertino ieškinio priedą Nr. 4. iš kurio nustatė, jog nuostoliai buvo skaičiuoti tik už 118 dienų (sudėjus visas dienas atsakovas vėlavo 346 dienų, todėl ir nuostoliai buvo skaičiuojami už 346 dienas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
10. Apeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė ieškiniu apskritai reikalavo tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų, ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovui bei patvirtinta Specialiosiose kredito sutarties sąlygose. Pasak ieškovės, Specialiųjų kredito sąlygų 2 punktas numato, jog pavėluoto mokėjimo atveju kredito gavėjui teks atlyginti bendrovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuojama pagal bendrą kredito kainos metinę normą, nurodytą Specialiosiose sąlygose.
11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ieškinyje iš tiesų nurodė, kad reikalauja tik nuostolių, kurie atitinka kredito kainos metinę normą, bet nereikalauja jokių kitų papildomų netesybų. Tačiau ieškovė nutyli, jog kredito sutarties Specialiųjų kredito sąlygų 2 punkte be aukščiau išdėstytų nuostatų taip pat yra nurodyta, jog tuo atveju, jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, bendrovė palūkanų nuo laiku negrąžintos sumos toliau nebeskaičiuoja, kadangi už tolesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi bendrovei klientas atlygina nuostolių forma. Jokios papildomos netesybos ar kompensacinės palūkanos už finansinių įsipareigojimų nevykdymą laiku nėra taikomos, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tais atvejais, kai klientas neįvykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį ir bendrovė kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo.
12. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl nuostolių, pasireiškusių mokėjimo palūkanų forma, priteisimo, nes tokių palūkanų skaičiavimo nenumatė kredito sutarties Specialiosios dalies 2 punktas, o reikalavimo dėl nuostolių, kurie pasireiškė delspinigių forma, ieškovė nėra pareiškusi ieškinyje.
13. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei ne tik negrąžintą kreditą, bet ir atsakovo nesumokėtą kredito kainą, t. y. nesumokėtas palūkanas už visą kredito laikotarpį (nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d.). Ir nors ieškovė, prašydama priteisti 808,09 Eur nuostolių, nurodė kitą teisinį pagrindą, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės reikalaujami 808,09 Eur nuostolių, pagal savo esmę, atitinka netesybas, kurių dydį riboja Vartojimo kredito 11 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad jos gali būti ne didesnės nei 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, todėl pagrįstai sumažino prašomų priteisti nuostolių sumą.
14. Minėta, jog CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK 313 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Kadangi atsakovas nesikreipė dėl teismo priimto sprendimo už akių peržiūrėjimo, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, plačiau neanalizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, kurie nėra šios bylos apeliacijos objektas, todėl palieka pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą už akių nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.