Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla J. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

J. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. spalio 31 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), šalia parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)”, viešoje vietoje, tarpusavio ginčo metu su nukentėjusiuoju T. M., iš dujinio - garsinio šaunamojo ginklo (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro, kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, du kartus šovė T. M. į pilvo sritį, dėl ko nukentėjusiajam T. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.J. K., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu nutraukta. Teismas nustatė, kad J. K. 2015 m. spalio 31 d. apie 19 val., po konflikto su T. M., neteisėtai, neturėdamas leidimo, parsigabeno dujinį - garsinį šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro, kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, į tėvams priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini), paslėpė malkinėje ir laikė ten ginklą tol, kol perdavė savo advokatui S. B., kuris 2015 m. lapkričio 3 d. savanoriškai minėtą ginklą su trimis kulkomis pateikė Telšių AVPK Mažeikių RPK KPS vyresniajai tyrėjai V. S..J. K. atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukdamas apylinkės temas padarė išvadą, jog J. K. po konflikto su T. M. atgabenant šaunamąjį ginklą į tėvams priklausančią sodybą ir pažeidus teisės aktais nustatytas šaunamųjų ginklų apyvartos taisykles, byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad tokia J. K. veika kėlė grėsmę ir kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. O dėl to, kad nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. šaunamasis ginklas buvo kaltinamojo tėvų sodybos malkinėje, jokių pavojingų realių padarinių nekilo, kaltininko tyčioje nenustatyti ketinimai šį ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams, t. y. nebuvo realaus pavojaus žalos visuomenei atsiradimui. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Išteisindamas J. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas padarė išvadą, kad kaltinamojo J. K. veikoje nebuvo visuomenės negerbimo, jis nenorėjo pademonstruoti niekinančio požiūrio į aplinkinius, o konfliktas buvo akivaizdžiai asmeninis dėl nukentėjusiojo T. M. priešiškumo kaltinamojo atžvilgiu, tai yra J. K. veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos (viešosios tvarkos pažeidimo) sudėties (subjektyvinės pusės) požymių, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl kaltinamojo veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo T. M. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinį skundą, konstatuoja, kad sprendžiant klausimą dėl J. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir J. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu priimant skundžiamą nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų viseto, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo pakankamai išsamiai ištirti, priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti, ko pasekoje pagrįstai J. K. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį vadovaujantis BK 37 straipsniu. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka.J. K. buvo pateiktas kaltinimas dėl kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusiajam T. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo du kartus šaunat T. M. į pilvo sritį iš dujinio – garsinio ginklo, kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, ir tuo sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką. J. K. viso bylos tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio tikslo sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatos ir pažeisti viešosios tvarkos jis neturėjo, jis tesiekė apsiginti nuo T. M., kuris jam grasino ginklu, ir T. M. jis sužalojo jiems susigrūmus ir ginklui netyčia iššovus.Nors nukentėjusysis tvirtina priešingai, tačiau šioje byloje negalima neatsižvelgti į nagrinėjamos situacijos esmę – tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo iš pradžių parduotuvėje įvyko žodinis konfliktas, vėliau konflikto aiškinimasis persikėlė iš parduotuvės patalpos į jos kiemą. Akivaizdu, kad tokiose situacijose, kai du priešiškai nusiteikę asmenys susitinka viešoje vietoje ir bando išsiaiškinti nesutarimus, į tokią konfliktinę situaciją dėl vienokių ar kitokių priežasčių patenka ir šalia jų esantys asmenys, todėl būtina itin atidžiai vertinti kiekvieno jų nurodomas aplinkybes, kiekvieno jų elgesį, atsižvelgiant į tai, kad konflikte dalyvaujančios pusės gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ir pan. Tokiu atveju būtina itin atidžiai įvertinti visas bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos teisingam sprendimui, taip pat vertinti ir tai, ar pakanka įrodymų atitinkamoms išvadoms padaryti.Nukentėjusysis, įrodinėdamas J. K. kaltę dėl viešos tvarkos pažeidimo, dėmesį skiria liudytojų G. K., L. K., A. K. parodymams, taip pat nurodo ir tai, kad turi būti įvertinta, kaip jie sureagavo į galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Ir nors nukentėjusysis teigia, kad G. K. patvirtino, jog būdama parduotuvėje išgirdo šūvius, pardavėja L. K. taip pat parodė, kad girdėjo šūvius, o A. K., išgirdęs šūvius ir pamatęs bėgantį brolį J. K., net griebė metalinį vamzdį ir norėjo sulaikyti T. M., kas, pasak nukentėjusiojo, rodo, kad buvo pažeista viešoji tvarka, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. O būtent, analizuojant G. K. parodymus matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, jog būdama parduotuvėje girdėjo, kaip T. M. grasino jos vyrui J. K. ir tai ją išgąsdino, o vėliau, kai pardavėja skanavo jos prekes, jis išgirdo du šūvius, kurie buvo labiau panašūs į ,,bombioškės sprogimus“, ir tuo metu ji net nesuprato, kad tai šūviai, iš kur sklido garsas, ji net nesuprato, išėjus iš parduotuvės ją pasikvietė vyro brolis A. K., nieko nepaaiškino ir jei kartu išvažiavo į tėvų namus (1 t. 67-69 b. l.). Bylą nagrinėjant teisme G. K. parodė, kad būdama parduotuvėje ji girdėjo, kaip T. M. šaukė, kuo grasino jos vyrui, neprisiminė, bet ji išsigando dėl T. M. šaukimo ant jos vyro, teismui patvirtino, jog girdėjo du šūvius (3 t. 109-110 b. l.). Tuo tarpu vertinant liudytojos L. K. parodymus matyti, kad ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nagrinėjamo įvykio metu dirbo parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)“ kasoje, dirbo viena, į parduotuvę įėjęs vaikinas, pravarde ,,mopsas“ ėjo garsiai šaukdamas ant vaikino, kuris prieš jį įėjo į parduotuvę su mergina, vadino vaikina necenzūriniais žodžiais, buvo įpykęs, vaikinas su mergina buvo tylus ir ramus, ,,mopsui“ nieko nesakė, vaikinas, buvęs su mergina, išėjo iš parduotuvės, ,,mopsas“ susimokėjęs taip pat išėjo iš parduotuvės, ,,mopsui“ išėjus iš parduotuvės išgirdo lyg kažkokį pliaukštelėjimą, kas lauke vyko, nematė (1 t. 59-61 b. l.). Teismui L. K. taip pat parodė, kad girdėjo dirbdama kasoje kaip kitas vaikinas, eidamas paskui kaltinamąjį, koliojosi, jis ėjo iš paskos kaltinamojo pyktas, garsiai šnekėjo, taip pat parodė, kad, šūvių negirdėjo, tik ryte sužinojo, kad buvo įvykis (3 t. 13-14 b. l.). Toliau vertinant A. K. parodymus matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu (buvo atliktos kelios apklausos) jis nurodė, jog atvykęs į parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelę, užgesinęs automobilį ir darydamas automobilio dureles, išgirdo du šūvius, išlipęs iš automobilio pamatė atbėgantį T. M., o iš jo paskos brolį J. K., tada pagriebė automobilyje buvusį metalinį vamzdį ir norėjo sulaikyti T. M., kuris įsėdo į savo automobilį prie vairo ir užsirakino, jis (J. K.) vamzdžiu išdaužė automobilio kairės pusės šoninį priekinių durelių lango stiklą, tačiau T. M. užvedė automobilį ir nuvažiavo. Tvirtino, kad norėjo sulaikyti T. M. dėl to, jog buvo įsitikinęs, kad šaudė būtent T. M., nes jo brolis J. K. niekada neturėjo ginklo (2 t. 13-15, 17-19, 24-25 b. l.). Teismui J. K. parodė analogiškai, t. y. tai, kad atvažiavus į aikštelę, sustojus, užgesinus automobilį ir atidarius automobilio dureles jis išgirdo du šūvius, tada pamatė iš už kampo bėgančius du vaikinus, pamatė, kad antras bėga jo brolis, tada išsitraukė metalinį vamzdį iš automobilio ir bėgo link automobilio norėdamas sulaikyti tą pirmą žmogų, nes galvojo, jog jis peršovė jo brolį, pribėgęs prie automobilio pamatė, kad tai T. M., kuris buvo jau įsėdęs į automobilį, buvo užrakinęs arba laikė automobilio duris, nes durų negalėjo atidaryti, tuomet jis metaliniu strypu trenkė į langą ir jį išdaužė, tačiau T. M. užvedė automobilį ir nuvažiavo (3 t. 14-15 b. l.). Išanalizavus anksčiau išdėstytus liudytojų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iš G. K. parodymų galima spręsti, jog ji buvo išgąsdinta paties nukentėjusiojo konfliktiniu elgesiu jos vyro atžvilgiu parduotuvėje, kasoje prekiavusi L. K. taip pat atkreipė dėmesį tik į T. M. garsią ir piktą kalbą parduotuvėje bei necenzūrinius žodžius kaltinamojo atžvilgiu, o A. K. griebė metalinį strypą po to, kai išgirdęs šūvius pamatė, jog T. M. vejasi jo brolis J. K. pagalvodamas, jog būtent brolis nukentėjo nuo T. M.. Taigi šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog šie asmenys galėjo būti išsigandę labiau dėl nukentėjusiojo T. M., o ne dėl A. K. veiksmų. Juolab, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, kam priklausė panaudotas dujinis - garsinis šaunamasis ginklas (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro, ir nebuvo paneigta kaltinamojo pateikta versija, jog jis sužalojo nukentėjusįjį netyčia, o gindamasis grumtinių metu su nukentėjusiuoju. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šių grumtinių metu buvo tik T. M. ir J. K.. Iš 2015 m. lapkričio 10 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, aiškintasi, ar kas iš aplinkinių namų galėjo ką nors matyti ar girdėti, tačiau nepavyko gauti įvykio tyrimui reikalingos informacijos (1 t. 137 b. l.). Kaip jau buvo minėta, J. K. neigia siekęs tyčia sužaloti nukentėjusįjį ir pažeidęs viešąją tvarką, o savo veiksmų priežastį ir motyvais nuosekliai įvardija, jog įvykio dieną parduotuvėje konfliktinę situaciją pradėjo pats nukentėjusysis jam grasindamas, o jis, siekdamas įrodyti, kad nebijo, išėjęs iš parduotuvės nuėjo už kampo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, kur nukentėjusysis jam vėl grasino išsitraukęs ginklą, tada jie susigrūmė, jis atėmė ginklą ir buvo šūvis, po ko nukentėjusysis pradėjo bėgti, o jis (J. K.) vijosi nukentėjusįjį (2 t. 48-50, 54-56 b. l., 3 t. 9-10 b. l.). Kad parduotuvėje kilo konfliktas neneigė ir pats nukentėjusysis, kuris patvirtino, jog siekė pasiaiškinti su kaltinamuoju dėl kaltinamojo komentarų socialiniame tinkle (1 t. 33-34 b. l., 3 t. 10-11 b. l.). Atsižvelgus į šias aplinkybes, išteisintojo versiją, jog jis išėjo iš parduotuvės, kad pasiaiškintų su nukentėjusiuoju ir jį sužalojo tik gindamasis nuo T. M., yra pakankamai reali. Šiuo atveju tyčia buvo nukreipta ne į T. M. sužalojimą, viešosios rimties sutrikdymą, o į siekį apsiginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šias aplinkybes, rodančias, kad J. K. paskatos nebuvo chuliganiškos, konfliktas tarp jų truko pakankamai trumpai, nėra duomenų, kad J. K. veiksmais asmenims būtų sukeltas didelis išgąstis, ar jie buvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, kas rodo, kad padariniai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo, kokio reikalaujama kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip realų viešosios tvarkos sutrikdymą. Taigi, įvertinus liudytojų reakciją, išteisintojo motyvus, veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl J. K. veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalį numatyti pavojingi padariniai, tai yra, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. M. taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu J. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nukentėjusiojo nuomone, J. K. inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnyje, negali būti laikomas mažareikšmis dėl to, kad kaltinamasis šaunamąjį ginklą su šaudmenimis ne tik, kad gabeno, nešiojo ir laikė, bet ir ardė, taip pat mano, kad teismas, taikydamas BK 37 straipsnio nuostatas, privalėjo atsižvelgti ir į J. K. charakteristiką, tai yra į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis turėjo 4 galiojančias administracines nuobaudas. Ir nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog J. K. vadovaujantis BK 37 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 253 straipsnyje, dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta pagrįstai.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, Mažeikių rajono apylinkės teismas pripažino, kad J. K. po konflikto su T. M., neteisėtai, neturėdamas leidimo, parsigabeno dujinį - garsinį šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro į tėvams priklausančią sodybą, paslėpė malkinėje ir laikė ten ginklą tol, kol perdavė savo advokatui S. B., kuris 2015 m. lapkričio 3 d. savanoriškai minėtą ginklą su trimis kulkomis pateikė Telšių AVPK Mažeikių RPK KPS vyresniajai tyrėjai. Teismas konstatavo, kad jo veikoje yra visi objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnyje, požymiai. Skundą nagrinėjantis teismas negali nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad J. K. veiksmai neteisėtai, neturint leidimo parsigabenus dujinį - garsinį šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro į tėvams priklausančią sodybą, jo paslėpimas malkinėje ir laikymas iki jo perdavimo policijos pareigūnui nesukėlė pavojingų padarinių ir nėra tiek pavojingi, jog būtų pagrindas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apelianto tvirtinimu, J. K., darydamas nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia, o tai, kad ginklą dar ir ardė, rodo jo sąmoningus veiksmus, todėl nepagrįstai jam yra pritaikytas BK 37 straipsnis.Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių kriterijų sprendžiant klausimą apie konkrečios veikos pavojingumą yra padarinių (žalos) rūšys ir dydis. Nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių, tačiau atskirais atvejais šie padariniai būna labai įvairūs ir jų visų numatyti bei nurodyti baudžiamajame įstatyme tiesiog neįmanoma. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti faktoriai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą. Pažymėtina, kad padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, jog veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir numatyta BK 253 straipsnyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jos apskritai nereikia tirti byloje. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia ir nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, jos dydis išreiškia veikos pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai, kaltininko asmenybės ypatumai taip pat turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą. Nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnyje, padarymą įstatymų leidėjas siekia apsaugoti visuomenę, kuriai kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Byloje nustatyta, kad J. K. 2015 m. spalio 31 d. neteisėtai, neturint leidimo parsigabeno dujinį - garsinį šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini)B, C kategorijos, 9 kalibro, kurio priklausomybė tyrimo metu nenustatyta, į tėvams priklausančią sodybą, jį paslėpė malkinėje ir laikė iki jo perdavimo policijos pareigūnui 2015 m. lapkričio 3 d. Tačiau byloje nenustatyta, kad J. K. turėjo tikslą ateityje šiuo ginklų disponuoti ar kitaip jį panaudoti, be to, ginklas paslėptas buvo trumpą laiką, po ko paties kaltinamojo savanoriškais veiksmais perduotas policijos pareigūnui. Su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad minėto ginklo paslėpimas ir laikymas tris dienas malkinėje jokios grėsmės visuomenei nesukėlė, todėl J. K. nusikalstamos veikos pobūdis, jos apimtis BK 253 straipsnyje saugomoms vertybėms – visuomenės saugumui – yra mažareikšmis. Juolab, kad tyrimo metu liko nepaneigtos kaltinamojo nurodytos aplinkybės, jog po konflikto su nukentėjusiuoju jis bijojo dėl savo saugumo, taip pat tai, jog minėtas ginklas buvo atimtas iš nukentėjusiojo grumtinių metu, kad ginklas priklausė būtent nukentėjusiajam, o pats J. K. jokio ginklo iki tol neturėjo. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad J. K. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jos pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas, todėl J. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta pagrįstai.Dėl nukentėjusiojo skundo argumento, jog nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis turėjo 4 galiojančias administracines nuobaudas ir teismas, taikymas BK 37 straipsnį, į tai turėjo atsižvelgti, pažymėtina, kad iš byloje esančių administracinių teisės pažeidimo registro matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu J. K. turėjo tik vieną galiojančią administracinę nuobaudą už greičio viršijimą (2 t. 29-31 b. l.), kas neduoda pagrindo manyti, jog kaltinamasis ypač neigiamai charakterizuojamas ir yra linkęs pažeidinėti įstatymus ir šie kaltininko asmenybės ypatumai turėtų esminę reikšmę išvados apie nusikaltimo mažareikšmiškumą nepagrįstumui. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis išdėstė argumentus dėl, jo manymu, padarytų BPK pažeidimų nagrinėjant bylą ir nevisapusiško faktinių aplinkybių ištyrimo, tačiau, įvertinęs šiuos argumentus ir susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apelianto skunde dėstomi motyvai yra pagrįsti tik subjektyvia jo paties nuomone apie vykstantį baudžiamąjį procesą ir šio proceso dalyvius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme jokie esminiai BPK pažeidimai nebuvo padaryti.Nukentėjusysis teigia, kad nebuvo nagrinėjami jo prašymai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad visi nukentėjusiojo ir jo atstovės advokato padėjėjos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aktyviai reikšti prašymai buvo svarstomi, pagrįsti – tenkinami, o nepagrįsti – atmesti (4 t. 70-77 b. l.). Ir nors apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad nepagrįstai nebuvo skirta ekspertizė, siekiant nustatyti, ar transporto priemonės „Nissan Almera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidimai buvo padaryti šaunamuoju ginklu ,,(duomenys neskelbtini)“ 9 kalibro šoviniu, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad sprendžiant šį klausimą paaiškėjo (tą nurodė pats nukentėjusysis), jog nukentėjusysis minėto automobilio neišsaugojo, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (4 t. 72 b. l.). Apeliacinio skundo argumentai, susiję su galimu bylą nagrinėjusios teisėjos ir valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro suinteresuotumu bylos baigtimi, vertintini kaip apelianto nepasitenkinimo bylos baigtimi išraiška, kadangi jokie bylos duomenys nepatvirtina apelianto nurodytų faktų. Atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kurių dauguma yra pagrįsti subjektyviu bylos aplinkybių bei baudžiamojo proceso interpretavimu, nėra objektyvaus pagrindo, todėl nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atmetus nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir palikus J. K. išteisinimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo prašymo atlyginti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos bei prašymo atlyginti nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nutaria

nukentėjusiojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.