- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-02
- Bylos Nr.
- I-3161-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01043-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- Narkotikų
- Pareiškėjas
- G. M.
dalyvaujant atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovei Jurgitai Miliauskaitei -Merkienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. įmonė (toliau – ir pareiškėjas arba Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 11–14), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas arba Departamentas) 2014 m. sausio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-05/14 (toliau – ir Nutarimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl ekonominės sankcijos taikymo už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas ginčijamu Nutarimu Įmonei paskyrė 3500 Lt ekonominę sankciją. Su priimtu Nutarimu pareiškėjas iš dalies nesutinka, kadangi Nutarimas priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai jas teisiškai kvalifikavus. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 27 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir paskyrė ekonominę sankciją už tai, kad Įmonei priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini) 2013 m. lapkričio 28 d. apie 23 val. 45 min. barmene dirbanti I. L. pardavė du 1 l talpos butelius alaus „Kalnapilis Pilsner“, alk. 4,6 proc. tūrio neblaiviam asmeniui A. S., kuriam nustatytas 2,51 promilės girtumas. Šie veiksmai kvalifikuoti kaip AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimai. Pareiškėjas pažymėjo tai, kad už šią veiką Įmonės darbuotoja I. L. buvo nubausta administracine tvarka, t.y. Kauno apskrities VPK Kauno m. Centro PK 2013 m. lapkričio 28 d. surašė jai administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 164 str. 3 d. ir veiką kvalifikavo kaip AKĮ 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimą. 2014 m. sausio 10 d. Kauno apylinkės teismas nutarimu I. L. paskyrė 60 Lt baudą. Šio nutarimo I. L. neapskundė, todėl dėl veikos kvalifikavimo, pareiškėjo nuomone, ginčo nėra. Tačiau atsakovas 2013 m. gruodžio 27 d. teisės pažeidimo protokole Nr. ATPK2-292 šią veiką įvertino jau kaip AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus. Su tokiu veikos kvalifikavimu pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo 2013 m. gruodžio 27 d. surašytame teisės pažeidimo protokole Nr. ATPK2-292 buvo konstatuota, kad barmenė, parduodamus alaus butelius, juos atidarė, tačiau ginčijamame Nutarime aptariant faktinius duomenis ši aplinkybė buvo nutylėta ir nevertinta. Pareiškėjo nuomone, tokia Departamento pozicija prieštarauja administracinių teismų praktikai nagrinėjant administracines bylas, kylančias iš šių teisės aktų reikalavimų (AKĮ 18 str. 3 d. 13 p.) vykdymo.
Pareiškėjas nurodo, kad Įmonei 2009 m. birželio 3 d. Kauno miesto savivaldybėje išduota licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais geriant juos vietoje ir išsinešimui. AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. reikalavimus žino, todėl šioje kavinėje sudarytos sąlygos įsigytus alkoholinius gėrimus gerti vietoje, t.y. pastatyti staliukai, kėdės, visur kabo skelbimai perspėjantys, kad išsinešti alkoholinius gėrimus draudžiama. Barmenėms nurodyta po 22 val. gėrimus parduoti atidarytoje taroje ir aiškinti apie draudimą juos išsinešti. Šio reikalavimo laikomasi. Minimu 2013 m. lapkričio 28 d. atveju barmenė I. L. pardavė alų atidarytoj taroje, įspėjo pirkėją, jog alkoholį vartotų tik vietoje. Tai patvirtino policijos pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose bei konstatavo ir pats Departamentas, priimdamas ginčijamą Nutarimą. Kitokių priemonių, kurios sulaikytų pirkėjus ir neleistų jiems išeiti iš kavinės patalpų su įsigytu alkoholiniu gėrimu, panaudojimui galimybės nėra. Departamentas nutarime nenurodė, kokių visų galimų priemonių nebuvo imtasi, kad užkirsti kelią įstatymo pažeidimui. Savo poziciją grindė nekonkretizuota nuoroda į byloje esančius duomenis. Tuo buvo pažeista įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuri įpareigoja atsakovą neabejotinai įrodyti padarytą teisės pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, įvertinus šiuos motyvus matyti, kad jis, vykdydamas licencijuotą veiklą, savo galimybės ribose vykdė AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. reikalavimus, ėmėsi visų proporcingų atsargos priemonių šiems įstatymo reikalavimams užtikrinti, todėl jam inkriminuoto teisės pažeidimo nepadarė ir šioje dalyje ekonominė sankcija turi būti panaikinta.
Pareiškėjas nesutinka ir su paskirtos ekonominės sankcijos dydžiu – 3500 Lt bauda. Paaiškina, kad atsakovas, skirdamas tokio dydžio baudą, nepagrįstai rėmėsi AKĮ 34 str. 3 d. Ginčijamu Nutarimu ekonominės sankcijos dydį atsakovas motyvavo tuo, kad yra galiojančios 2012 m. spalio 11 d. nutarimu Nr.ATK2-192/12 ir 2013 m. balandžio 25 d. nutarimu ATK2-66/13 Įmonei paskirtos ekonominės sankcijos. Nurodyta, kad ekonomės sankcija didinama dėl AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. numatytų reikalavimų pažeidimo, padaryto pakartotinai per du metus nuo baudos skyrimo įmonei. Su šiuo vertinimu pareiškėjas nesutinka, kadangi, kaip minėta aukščiau, 2013 m. lapkričio 28 d. Įmonės darbuotoja AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų nepažeidė. Atkreipė dėmesį į tai, kad minimus 2012 m. spalio 10 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. nutarimus Departamentas priėmė vadovaudamasis tuo metu skirtinga teismų praktika, taikoma nagrinėjant AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. pažeidimo bylas, o po 2013 m. rugpjūčio 5 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pozicijos toks vertinimas laikytinas ydingu. Nesant ginčo dėl 2013 m. lapkričio 28 d. I. L. padaryto AKĮ 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų, draudžiančių parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui, ekonominė sankcija turėtų būti skiriama tik už šį pažeidimą. AKĮ 34 str. 3 d. nuostata dėl didesnės sankcijos kalba apie pakartotiną tokios pat rūšies teisės pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad Įmonei už AKĮ 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus būtų taikytos sankcijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 19–24) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir ginčijamą Nutarimą palikti galioti visa apimtimi. Su pareiškėjo skundu toje dalyje, kurioje pareiškėjas ginčija AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. pažeidimą, Departamentas nesutinka. Nurodo, jog 2014 m. sausio 16 d. Nutarimas Nr. ATK2-05/14 yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka materialinių teisės normų, reglamentuojančių prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, reikalavimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovas pažymėjo, kad teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta ginčijamame 2014 m. sausio 16 d. Nutarime Nr. ATK2-05/14, kuriame nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė už AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimų nesilaikymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo atstovės parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje. Paaiškino, kad ginčas kyla dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kaltės klausimo ir pareigos užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje. Pažymėjo, kad juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi. Šiuo atveju Įmonė, kaip ūkio subjektas, pasirinko netinkamą savo veiklos modelį, parduodama net kelis alkoholinių gėrimų vienetus didelėse talpose vienam pirkėjui, t.y. neužtikrino atitinkamų AKĮ laikymosi – alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje.
Atsakovas nurodo, kad AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. įmonei yra numatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai Lietuvos Respublikoje nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Tai, kad įmonė, parduodama alkoholinį gėrimą pažeidžia jo gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį) nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus pirkėjas iš kavinės patalpų išsinešė. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus AKĮ reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Departamento teigimu, darytina išvada, kad viešojo maitinimo vietoje pareiškėja vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešimui. Pasak atsakovo, pareiškėjo atsakomybės nepanaikina, tai, kad kaip teigia Įmonė, prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie AKĮ draudimus, yra staliukai, kėdės ir pan. Pareiškėja privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Alkoholinių gėrimų pardavėjas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais, privalo savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą elgesio modelį, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, kad nekiltų abejonių dėl jo veiklos teisėtumo. Pareiškėjas privalo pasirinkti tokį elgesio modelį, kad būtų užtikrintas AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. reikalavimo laikymasis. Šiuo atveju parduotas itin didelis alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui (2 vnt. alkoholinių gėrimų, viso 2 1 alkoholinių gėrimų) suponuoja protingą ir logišką išvadą, kad tokio kiekio alkoholinių gėrimų pirkėjas nevartos prekybos vietoje, juolab, kad pirkėjui nebuvo suteikta ir galimybė tokius gėrimus vartoti iš atitinkamos taros, pvz. stiklinės, bokalo ir pan. Pareiškėja nepasiūlė pirkėjui jokios taros vartoti vietoje tokius alkoholinius gėrimus, t.y. nesudarė tam sąlygų, ir savo veiksmais suponavo leidimą tokius alkoholinius gėrimus išsinešti iš prekybos vietos, o ne vartoti vietoje.
Pažymėjo, jog AKĮ už šio įstatymo reikalavimų pažeidimą numato juridinių asmenų atsakomybę, taikomą šiame įstatyme nustatyta tvarka (AKĮ 34 str.). AKĮ numato savarankišką juridinio ir fizinio asmens atsakomybę už šio įstatymo pažeidimą ir kiekvieno iš jų atsakomybės klausimai sprendžiami atskirai, vienas kitam įtakos nedaro. Tokiu būdu, už tą patį įstatymo pažeidimą administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas fizinis ir juridinis asmuo.
Atsakovas pažymėjo, kad 2012 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. ATK2-192/12 taikytą ekonominę sankciją ir padaryto pažeidimo faktą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1679/2013, o 2013 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. ATK2-66/13 ir jame nurodytų faktinių aplinkybių bei teisinės argumentacijos pareiškėjas neginčijo, todėl aptariamame nutarime nurodytos aplinkybės nustatytos neginčijamai ir pats nutarimas yra įsigaliojęs. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuotas įstatymui priešingos veikos pakartotinumas. Atsakomybė už tokius veiksmus nustatyta AKĮ 34 str. 3 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjos skundo motyvai dėl baudos sumažinimo vertinti kritiškai ir yra atmestini.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
2014 m. sausio 16 d. Departamentas, vadovaudamasis AKĮ 34 str. 11 d., surinkta Departamento medžiaga, priėmė Nutarimą Nr. ATK2-05/14, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas G. M. įmonė pažeidė AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimus ir paskyrė 3500 Lt bauda (b. l. 65–68).
Ginčas byloje kilęs dėl Departamento 2014 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-054/14 (b.l. 65-68) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą nutarimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo nutarimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.
Ginčijamu Nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė sudėtinį AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir 18 str. 4 d. 2 p. pažeidimą. Pažymėtina, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo veikos kvalifikavimo pagal AKĮ 18 str. 4 d. 2 p. Pareiškėjas nesutinka padaręs pažeidimą, numatytą AKĮ 18 str. 3 d. 13 p.
AKĮ (redakcija galiojusi nuo 2013-05-07 iki 2014-07-01) 18 str. 3 d. 13 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Departamentas, vertindamas Įmonės 2013-11-28 veiką, ginčijamame Nutarime konstatavo, kad pareiškėjo darbuotoja alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku (apie 23.55 val.) pardavė ne vartoti vietoje, o išsinešti. Atsakovas, ginčijamame Nutarime patvirtino, kad pareiškėjo darbuotoja parduodamo alkoholio pakuotes (butelius) atidarė, tačiau tuo pačiu konstatavo, kad pareiškėjas neužtikrino kitos AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. sąlygos įgyvendinimo, t.y. nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti, kad alkoholis būtų vartojamas tik įsigijimo vietoje. Pareiškėjo vertinimu, jis, vykdydamas licencijuotą veiklą, savo galimybių ribose ėmėsi visų proporcingų atsargos priemonių AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. reikalavimams užtikrinti, t.y. įmonės kavinėje yra pastatyti staliukai, kėdės, iškabinti perspėjimai, kad alkoholinius gėrimus išsinešti draudžiama. Nagrinėjamu atveju parduotos alkoholio pakuotės buvo atidarytos, todėl, pareiškėjo vertinimu, AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. pažeidimo jis nepadarė ir ekonominė sankcija jam negali būti skiriama.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-845/2013 nustatyta, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. punkte nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę. Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis AKĮ nėra atskleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti AKĮ numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.
Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių beje ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėjo darbuotoja I. L. 2013-11-28 apie 23.45 val. pardavė neblaiviam (2,51 prom.) asmeniui A. S. du 1 l talpos butelius alaus „Kalnapilis Pilsner“, alk. 4,6 % tūrio (b.l. 28-29, 33-34, 35, 36, 37, 38, 40-41, 42-43) darytina išvada, kad ginčo atveju pardavėja neišnaudojo visų protingų priemonių, įspėjančių galimo pažeidimo padarymą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidimas buvo padarytas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Akcentuotina, kad pakankamai didelį kiekį (2 l) alkoholio parduodama neblaiviam asmeniui, kuriam nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis, pardavėja turėjo pagrindą manyti, kad pirkėjas dėl savo būklės gali nepastebėti ir (ar) nesuvokti iškabintų rašytinių įspėjimų apie draudimą alkoholį išsinešti. Be to, pardavėjai turėjo kilti abejonių dėl pirkėjo galimybės tokį alkoholio kiekį saugiai suvartoti vietoje. Pardavėja, nepateikdama pirkėjui taros, skirtos alkoholio vartojimui (stiklinės, bokalo ar pan.) neabejotinai turėjo numanyti, kad pirkėjas bandys išsinešti įgytus alkoholinius gėrimus, todėl privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įspėtų galimą pažeidimą (pvz. paaiškinti žodžiu pirkėjui, kad alkoholis turi būti vartojamas vietoje, pasiūlyti įsigyti mažesnį kiekį alkoholio, paduoti tarą ar pan.). Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo santykiai yra teisingai kvalifikuoti pagal AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. ir sankcija įmonei paskirta teisėtai.
Dėl paskirtos sankcijos dydžio pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su AKĮ 34 str. 3 d. nuostatų taikymu jo atžvilgiu, nurodo, jog jis nagrinėjamu atveju AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. reikalavimų nepažeidė, o pagal AKĮ 18 str. 4 d. 2 p. sankcijos anksčiau jam nebuvo taikytos. AKĮ 34 str. 3 d. nustatyta, kad už šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 ir 12 p., 2 d. 1, 10 ir 11 p., 18 str. 1, 3 d., 4 d. 1, 2 p., 9 d. ir 22 str. 3 d. nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Byloje nustatyta, kad už AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. pažeidimą pareiškėjui yra taikytos ekonominės sankcijos ir įsiteisėjusiais 2012-10-11 nutarimu Nr. ATK2-192/12 bei 2013-04-25 nutarimu Nr. ATK2-66/13. Remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais konstatuota, kad pareiškėjas AKĮ 18 str. 3 d. 13 p. pažeidimą 2013-11-28 padarė pakartotinai, todėl Departamentas, tinkamai įvertinęs aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai taikydamas AKĮ 345 str. 3 d. nuostatas, tinkamai parinko sankcijos dydį - 3500 Lt, kuris laikytinas skirtinos sankcijos vidurkiu.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas ir teismo sprendime aptartas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais bei vadovaujantis AKĮ 18 str., 34 str. nuostatomis, darytina išvada, kad Departamento 2014-01-16 nutarimas Nr. ATK2-05/14 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. įmonės skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.