Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovus V. Š., I. Š. ir D. Č. su visa manta iš ieškovei V. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančio 0,0735 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų V. Š., I. Š. ir D. Č. nuostolius, išieškant iš kiekvieno atsakovo po 1470 Lt; likusią ieškinio dalį atmetė; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

Iš faktinių bylos aplinkybių teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas V. Š. ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį sudarė notarine forma, sutartyje nustatydami, kad ši sutartis tuo pačiu yra ir turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktas, kad nuosavybės teisės pirkėjai pereina nuo šios sutarties pasirašymo, konstatavo, jog pardavėjas perdavė pirkėjai visus nuosavybės į turtą dokumentus. Sutarties 6.2 p. ieškovė buvo įpareigota savo nuosavybės teises įregistruoti VĮ Registrų centre ir ji tai įvykdė - sekančią dieną po sutarties sudarymo įregistravo savo nuosavybės teises į įgytą turtą Nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, tai rodo, kad ir atsakovas V. Š. įvykdė savo kaip pardavėjo pareigą perduoti daiktą ir turto nuosavybės dokumentus, šalys tai patvirtino sutartyje parašais, to atsakovas nepaneigė ir duodamas paaiškinimus byloje (CK 6.398str.). Po ieškovės nuosavybės teisių įregistravimo pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, ji įgijo visas savininko teises ne tik kitos sandorio šalies atžvilgiu, bet ir prieš trečiuosius asmenis (CK 6.393str. 3d.). Teismas nurodė, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė realiai įgyvendino savininko teises, disponuodama įgytu turtu, nes 2009-08-06 sudarė būsto draudimo sutartį (t. 2, b. l. 5-6), 2009-08-03 jos užsakymu buvo atliktas gyvenamojo namo su žemės sklypu įvertinimas, 2009-08-07 įkeitė šį turtą bankui kredito sutarties prievolių užtikrinimui. Atsakovas V. Š. neabejotinai žinojo, kad ieškovė valdo ir disponuoja nupirktu turtu, tačiau pirkimo-pardavimo sandorio neginčijo. Tik gindamiesi nuo pareikšto ieškinio atsakovai 2013-01-15 pateikė priešieškinį dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas padarė išvadą, kad sudarius pirkimo-pardavimo sandorį ieškovė realiai įgijo savininko teises ir pareigas, t.y. atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai. Pasisakydamas dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, teismas nurodė, kad iš šalių paaiškinimų nėra galima daryti išvados, kad atsakovas ieškovei - kitai sandorio šaliai, buvo atskleidęs savo tikslą sudaryti fiktyvų sandorį, be to, nėra įrodyta, kad atsakovas V. Š. iš tiesų turėjo tokį tikslą. Iš pateiktų byloje įrodymų nėra galima daryti labiau tikėtinos išvados, kad abi šalys turėjo tikslą sudaryti tariamą sandorį (CK 1.86 str. 1 d.). Iš ieškovės ir atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad šalys buvo susitarę dėl turto atpirkimo sąlygos, nors tokia sąlyga nebuvo įrašyta į sutartį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog sandorio dalyvių valia buvo sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį su turto atpirkimo sąlyga. Be to, teismo vertinimu, byloje įrodyta, jog buvo įvykdytas apmokėjimas atsakovui V. Š. už jo parduotą turtą. Sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį ji atsakovui sumokėjo 420000 Lt, ir laikė esant nustatyta, jog yra sumokėta 200000 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės pasirašytu 700000 Lt vertės vekseliu atskleidžia, jog vekselio išdavimas nebuvo siejamas su ieškovės skola ar neatsiskaitymu pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o buvo tiesiogiai susijęs su sąlygos dėl turto atsipirkimo užtikrinimu. Atsakovė I. Š. paaiškino, kad ji, sužinojusi, kad atsakovas V. Š. taip pat pasirašė ieškovei 700000 Lt vertės vekselį, vėl pareikalavo iš ieškovės analogiško 700000 Lt vertės vekselio ir ieškovė vekselį išdavė. Atsakovas V. Š. ir I. Š. parodė, kad ieškovės pasirašytas vekselis turėjo garantuoti, kad atsakovė niekam neperleis turto. Teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė įrodymų pirkimo-pardavimo sandorio tariamumui pagrįsti, todėl jų reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu atmetė. Netenkinęs priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu pirkimo-pardavimo sandorį, teismas taip pat netenkino reikalavimo ir dėl restitucijos taikymo.

Teismas nustatė, kad 2009-07-22 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į parduotą turtą. 2009-08-10 sutartinės hipotekos lakštu ieškovė jai priklausančius nuosavybės teise žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), įkeitė trečiajam asmeniui BIGBANK AS prisiimtų įsipareigojimų užtikrinimui pagal 2009-08-07 sudarytą kredito sutartį. Ieškovės daiktinės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą nebuvo suvaržytos nei kitaip apribotos, atsakovai byloje tokių įrodymų nepateikė. Teismas byloje nustatė, kad 2009-07-22 pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas turtas ieškovei buvo perduotas, taigi, laikė, kad pasikeitė turto savininkas. Naujasis turto savininkas įgijo nuosavybės teises į parduotą turtą ir galėjo teisėtai jas įgyvendinti savo nuožiūra – naudotis, valdyti, disponuoti. Teismo vertinimu, šalių žodinis susitarimas dėl turto atpirkimo neturi įtakos vertinant hipotekos lakšto teisėtumą, jo atitikimą viešajai tvarkai ir gerai moralei. Nurodė, kad nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriams yra privaloma notarinė forma, o sandorio formos nesilaikymas tokiu atveju yra vertinamas kaip įstatymo imperatyvioms normoms prieštaraujančio sandorio sudarymas, todėl toks sandoris negalioja kaip niekinis (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 1.80 str. 1 d.). Žodinis susitarimas gali būti įgyvendinamas tiek, kiek sutinka kita sandorio šalis. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2009-08-10 hipotekos lakštą.

Teismo vertinimu, byloje nenustačius tariamo sandorio fakto, priešieškinį atmetus, akivaizdu, kad ieškovė yra ginčo patalpų savininkė. Teismas nurodė, jog tai, kad atsakovai iki ieškinio padavimo dienos ir bylos nagrinėjimo metu gyveno ginčo patalpose abejonių nėra, niekas iš šalių šio fakto neneigė. Atsakovai pripažino, kad naudojasi gyvenamosiomis patalpomis ir žemės sklypu, todėl šio fakto įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 5 p.). Atsakovai V. Š., I. Š. 2012-11-13 pateikė atsiliepimą į ieškinį, D. Č. 2013-01-15 pateikė atsiliepimą į ieškinį, kur jie nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovai V. Š. ir I. Š. 2013-01-15 pateikė priešieškinį, jame nurodė, kad visą laiką nuo sandorio sudarymo jų šeima ten gyvena ir išsikrausčiusi nebuvo, turto ieškovei neperdavė. Atsakovai pripažino, jog su ieškove nebuvo sudaryta nei panaudos, nei nuomos sutartis, todėl teismas laikė, kad atsakovai naudojasi ieškovės turtu be teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad reikalavimas iškeldinti atsakovus šiuo atveju nėra prievolinis teisinis teisių gyvenimo būdas (remiamas sutartimi), o daiktinis teisinis teisių gynimo būdas, nes ginama savininko, o ne sutarties dalyvio, teisė. Ieškovė kreipėsi į atsakovus, prašydama juos atlaisvinti jai priklausančią namų valdą, atsakovai to gera valia nedaro, todėl, teismo vertinimu, jos, kaip savininkės, teisės pažeidžiamos, ji negali naudotis nuosavybės teise valdomomis patalpomis, todėl jos teisės turi būti ginamos, atsakovai iškeldinami (CK 4.98 str.).

Teismas nurodė, kad ieškovė pareikalavo atsakovų išsikelti 2012-08-03, pateikdama jiems rašytinį reikalavimą, todėl sprendė, kad nuo šiame reikalavime nurodytos išsikėlimo datos, t. y. nuo 2012-08-09 atsakovams atsirado pareiga atlaisvinti patalpas, o dėl tolesnio patalpų užėmimo ieškovė gali reikalauti atlyginti nuostolius (t.1, b. l. 15). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neteko galimybės gauti nuomos pajamas iki 2012-08-09 ne dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, o dėl savo apsisprendimo leisti jiems gyventi patalpose, kol išsipirks turtą, todėl sprendė, kad ieškovei negali būti iš atsakovų priteisiami nuostoliai už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-08-09 kaip nesusiję priežastiniu ryšiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas nurodė, kad atsakovams 2012-08-09 neišsikėlus iš ieškovės gyvenamojo namo ir žemės sklypo, tyčia pažeidžiant pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą pareigą išsikelti (sutarties 5.8 p.), atsakovai laikytini kaltais dėl ieškovės patiriamų nuostolių negaunant nuomos pajamų, nes jų neteisėti veiksmai – be teisinio pagrindo naudojimasis ieškovės turtu sąlygojo nuostolių atsiradimą – ieškovė negalėjo išnuomoti užimto gyvenamojo namo. Iš pateiktų nuomos skelbimų (t. 1, b. l. 25-26) teismas nustatė, kad panašių gyvenamųjų patalpų nuomos kaina rinkoje minimaliai sudaro 9 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai yra užėmę visą ieškovei priklausantį 245 kv.m. ploto gyvenamąjį namą, teismas sprendė, jog pagrįsta, kad mėnesio nuomos kaina sudarytų 2205 Lt. Teismas laikė, kad ieškovė patyrė nuostolius dėl negautų nuomos pajamų už du mėnesius (nuo 2012-08-09 iki kreipėsi į teismą su ieškiniu 2012-10-18), kas sudaro 4410 Lt, todėl šiuos nuostolius priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis. Teismas taip pat atmetė atsakovo V. Š. prašymą taikyti ieškinio senatį dėl nuostolių išieškojimo. Nustatęs, kad žala dėl atsakovų kaltės atsirado jiems neišsikėlus 2012-08-09, teismas sprendė, kad šis momentas laikytinas ieškinio senaties eigos pradžia ir ieškovė pateikė ieškinį nepraleidusi ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 p.).