Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. M. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. M. privataus kaltinimo skundą, nutartį motyvuodamas tuo, kad A. M. dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos Švedijos Karalystės teritorijoje pirmiausia privalo kreiptis į šios valstybės teisėsaugos institucijas. Pažymėjo, kad BK 5 str. įtvirtintas pilietybės baudžiamosios jurisdikcijos principas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai užsienio valstybė, kurios teritorijoje Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo padarė nusikalstamą veiką, atsisako įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją, pvz.: kreipiasi su prašymu perimti baudžiamąjį procesą. Tokių duomenų teismui nepateikta, todėl teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. M. skundas tenkinamas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartis naikinama, kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Kaip matyti iš pareiškėjo A. M. pareiškime nurodytų aplinkybių, jis privataus kaltinimo tvarka kaltina O. K., gyvenantį (duomenys neskelbtini), padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nusikaltimas, pasak pareiškėjo, jo atžvilgiu buvo padarytas 2016-04-17 apie 16.00 val. Švedijoje, Lund mieste, kuomet darbų vykdytojas O. K. be jokios priežasties jam trenkė į veidą, sukėlė fizinį skausmą ir jį sužalojo.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. M. kreipėsi į Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo O. K. atžvilgiu. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados tyrėjas A. R. 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą O. K. atžvilgiu, nurodydamas, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas nepradedamas, nes tai yra privataus kaltinimo byla.

Pareiškėjas A. M. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, kuris 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi A. M. skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka O. K. atžvilgiu dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui, perdavė pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodęs, kad skundas nagrinėtinas teisme pagal kaltinamo asmens gyvenamąją vietą Vilniuje.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą, nes A. M. dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos Švedijos Karalystės teritorijoje, teismo manymu, privalo kreiptis į šios valstybės teisėsaugos institucijas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. M. privataus kaltinimo skundą BK 5 str. nuostatų pagrindu, tokiu būdu pareiškėjui užkirsdamas kelią privataus kaltinimo tvarka apginti savo teises ir teisėtus interesus Lietuvos Respublikoje.

BK 5 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 226 str. 3 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai nusikalstamos veikos vietos negalima nustatyti arba nusikalstama veika padaryta užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis <...>. Kadangi pareiškėjo nurodyto asmens, kuris galimai padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (duomenys neskelbtini), nors galimos nusikalstamos veikos padarymo vieta yra Švedijoje, nukentėjusiojo asmens iniciatyva privataus kaltinimo procesas turi būti pradedamas pagal kaltinamojo asmens gyvenamąją vietą (BPK 226 str. 3 d.).

Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2016 m. gegužės 16 d. nutartyje nepagrįstai teigia, kad Švedijos Karalystė turi pirmumo teisę įgyvendinti savo teritorinę baudžiamąją jurisdikciją, t.y. pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl jos teritorijoje padarytų nusikalstamų veikų. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas ne Švedijos Karalystės, o Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nuolat šioje šalyje negyvena, taip pat nukentėjusysis yra ne Švedijos Karalystės, o Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat Švedijos Karalystėje negyvenantis, po įvykio parvykęs nuolat gyventi Lietuvoje, nemokantis nei švedų, nei anglų kalbos. Minėtos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų, numatančių baudžiamosios atsakomybės už užsienio valstybėje padarytą nusikalstamą veiką taikymo pagrindus, nuostatos. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo.

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2014, 2K-213/2013, 2K-302/2012) matyti, kad už užsienio valstybėse padarytų nusikalstamų veikų padarymą asmenys buvo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, pažymint, kad pagal BK 5 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Lietuvos A. T. yra ne kartą pažymėjęs, jog pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus BK 5 dalyje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Taigi BK 5 ir 8 straipsnių taikymas svarbus tiek dėl veikos kvalifikavimo, tiek sprendžiant dėl bausmės kaltininkui paskyrimo. Abipusiškumo sąlygos realizacija – būtinas pagrindas veikos kvalifikavimui.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip skunde nurodė pareiškėjas A. M., jis nemoka nei anglų, nei švedų kalbos. Jis po įvykusio įvykio Švedijoje po dviejų parų buvo parskraidintas namo. Pareiškėjas negyvena Švedijos karalystėje, jis dirba Lietuvos įmonėje, gyvena Lietuvoje, kaimo sodyboje, todėl akivaizdu, kad jam nuolat gyvenant Lietuvoje, neturint anglų ar švedų kalbų žinių, taip pat neturint teisinių žinių, yra apsunkinta galimybė ginti savo galimai pažeistas teises, kreipiantis į Švedijos teisėsaugos institucijas.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo procesą, suvaržė pareiškėjo teises siekti teisingumo ir jo interesų gynimo, kreipiantis su privataus kaltinimo skundu į Lietuvos Respublikos teismą.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei vadovaujantis BK 5 str. nuostatomis, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo A. M. skundas grąžintinas Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo A. M. privataus kaltinimo skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.