- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- Iv-482-561/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01910-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. K. su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – Rinktinė) priteisti 2007 metais ir 2008 metų sausio – gruodžio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 566, 60 Lt.
Skunde A. K. paaiškino, jog Rinktinė nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 dalį, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl 2007 metais buvo neišmokėta 14,01 Lt, 2008 metais neišmokėta 552,59 Lt. Skundo argumentus grindė tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažinus, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsirado teisinė galimybė gauti neišmokėtą užmokesčio dalį. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 298 straipsnyje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos, todėl mano, kad gali pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.
Atsiliepimas
Atsakovas Rinktinė atsiliepime į skundą (b. l. 15) nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipta tik į ateitį. Neturi būti vykdomi sprendimai, jeigu jie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo dėl minėtų aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai A. K. taikyti priedų ir priemokų ribojimą ir neišmokėti dalį atlyginimo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11d. nutarimo paskelbimo, be to, šie sprendimai iki šios datos įvykdyti, tai yra neišmokėti kartu su mėnesiniu darbo užmokesčiu, Rinktinė mano, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11d. nutarimas šiems sprendimams neturi būti taikomas. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei pareiškėjo skundas būtų patenkintas, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 18-19) argumentais nurodė, jog pareiškėjo A. K. skundas nėra pagrįstas, tačiau pareiškėjo atžvilgiu priėmus teigiamą sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2007 metų sausio 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 dalį (2002-04-23 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsnis (2007-06-07 redakcija) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Motyvuojamoji dalis
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje numatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 dalis), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjų išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Pareiškėjas A. K. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti iš tiesiogiai darbo užmokesčio neišmokėjusios Rinktinės.
Iš pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5-9) matyti, kad pareiškėjui A. K. ribojant priedus ir priemokas, 2007 metais neišmokėta – 14,01 Lt, o 2008 metais neišmokėta – 552,59.
LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (LVAT 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.
Darbo kodekso 27 str. 2 dalies nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). LVAT yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trijų metų senaties terminas (2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Trijų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjų skundo padavimo teismui dienos.
Pareiškėjas A. K. į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 birželio 23 d., todėl, šiuo atveju, pareiškėjo A. K. reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 23 d. iki 2010 m. birželio 23 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 dalis). Pažymėtina, jog ieškininės senaties terminas pareiškėjo A. K. prašomam laikotarpiui nebuvo praleistas. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti suma neviršija trejų metų (2007 m. gruodžio mėn. – 2008 m. kovo mėn., lapkričio mėn., gruodžio mėn.), pareiškėjui A. K. iš atsakovo Rinktinės priteistina 566,60 Lt darbo užmokesčio nepriemoka.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas. Įrodymams, kad tokio dydžio reikalavimo Rinktinė negalės įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks Rinktinės turtinę padėtį, atsakovo finansų skyrius pateikė 2010-05-04 raštą Nr. (21/18)-13-516 Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais (b. l. 16). Tačiau pažymėtina, kad minėta pažyma neatspindi realios įmonės finansinės padėties sprendimo priėmimo teisme momentu, o apie šio laikotarpio įmonės finansinę padėtį įrodymų nebuvo pateikta. Todėl, esant šioms aplinkybėms, taip pat tai, kad priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė bei remiantis LVAT suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (LVAT 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), prašymas vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjui A. K. priteistina 566,60 Lt (14,01 Lt + 230,25 Lt + 202,51 Lt + 119,83 Lt) suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 2 punktu, 127 str. 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. K. skundą tenkinti.
Priteisti A. K. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 566,60 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt šešis litus ir 60 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.