Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, V. Ž. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 5 MGL dydžio (650 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš nuteistojo V. Ž. priteista nukentėjusiajai I. Š. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 1 d., 3.00 val., Kauno r., Vandžiogalos sen., Vandžiogalos mstl., Parko g. 6a, baro „Bučkis“ kieme, viešoje vietoje, be priežasties kibo prie nukentėjusiųjų V. Š. ir I. Š., įžūliai elgėsi, t. y. sudavė V. Š. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į sprandą, kaklą, dešinio dilbio sritį, dešinę šlaunį, dešinę alkūnę, sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą; I. Š. sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis į lūpų, kairės ausies, kairės akies ir dešinio kelio sritis, sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, – taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat V. Ž. nuteistas už tai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis be priežasties kibo prie I. Š., įžūliai elgėsi, t. y. sudavė jai ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis į lūpas, kairę ausį, kairę akį ir dešinį kelį, padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su muštine žaizda kairės ausies srityje, poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, kraujosruvomis abiejų lūpų minkštuose audiniuose, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu ir dešinio kelio sumušimą, taip sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos sumušimo su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip dešimties dienų laikotarpiui, – dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo I. Š..

Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neištyrė visų svarbių bylos aplinkybių, padarė nemotyvuotas, faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, nepašalino įrodymų abejonių ir prieštaravimų, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai bei nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, atmetė nuteistojo prašymus atlikti įrodymų tyrimą (patikrinti prieštaringus kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išreikalauti nukentėjusiuosius apibūdinančią medžiagą, duomenis apie teistumą ir kt.), taip pažeisdamas BPK 1, 7, 20 straipsnių, 2 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nepagrįstai nuteistojo paaiškinimus, neigiant kaltę dėl pareikšto kaltinimo, įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojų A. P., G. P., J. Ž., Ž Č. parodymus ir kitus duomenis, patvirtinančius jo parodymus, nepagrįstai atmetė, nepašalino įrodymų prieštaravimų, abejonių nevertino kaltinamojo naudai bei pažeidė nekaltumo prezumpciją. Teismas konstatavo, kad konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, tačiau jos neįvardijo ir nenustatė, kuris asmuo išprovokavo bei pradėjo konfliktą. Be to, nuosprendyje teismas padarė dvi prieštaringas išvadas dėl konflikte dalyvavusių šalių. Nuteistasis tvirtina įvykio metu gynęsis nuo jį agresyviai užpuolusių I. Š. ir V. Š., todėl teismas nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų dėl būtinosios ginties. Taip pat skunde pažymima, kad nuosprendyje yra esminis prieštaravimas: motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad V. Ž. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o rezoliucinėje dalyje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepakankamai ištyrė aplinkybes, į kurias buvo atkreipęs dėmesį kasacinės instancijos teismas, gražinęs bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bei nutartyje dėl jų nepateikė motyvuotų išvadų. Teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo padarytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į nešališką teismą, BPK 1, 7 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų. Apygardos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai konstatavęs, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo patikrinti bei išsamiai išanalizuoti, atliko tik formalų ir nevisapusišką įrodymų tyrimą, apsiribodamas tik liudytojų papildoma apklausa, nemotyvuotai atmetė nuteistojo prašymus (patikrinti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą, eksperimentą ir kt.), šališkai vertino įrodymus, suteikdamas prioritetą nukentėjusiųjų bei jiems palankių liudytojų V. P., R. J., V. Z., V. Z. (Š.) nenuosekliems, prieštaringiems ir nepatikimiems parodymams, nesiaiškino šių asmenų parodymų kitimo priežasčių, neatsižvelgė į liudytojų bei nukentėjusiųjų asmeninius, giminystės ryšius, jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismo motyvas, kad liudytojai, davę nuteistajam palankius parodymus, yra jam artimi žmonės ir dėl to jų parodymai negali būti laikomi įrodymais, yra nemotyvuotas, pažeidžiantis BPK 7 straipsnį bei asmenų lygiateisiškumo principą. Nuteistojo manymu, V. P. ir R. J. parodymai nelaikytini patikimais, jie nepagrįstai apklausti kaip liudytojai, nes pagal jų prieštaringus parodymus kyla abejonių, ar jie įvykio naktį išvis buvo bare ir matė konfliktą. Teismas, vertindamas įrodymus, o ypač nukentėjusiųjų parodymus ir V. Š. asmenybę, neatsižvelgė į naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad V. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį kitoje baudžiamojoje byloje ir, nepraėjus nei pusei metų nuo nuosprendžio priėmimo, vėl išprovokavo panašų konfliktą, todėl pagal BK 38 straipsnio 4 dalį galėtų būti patrauktas baudžiamojoj atsakomybėn už visas veikas. Nepagrįstai kritiškai įvertinta V. Ž. versija, kad patys nukentėjusieji buvo agresyvūs, įžūlūs, konfliktiški, sužalojo nuteistąjį ir jo sutuoktinę. Neišanalizavus pažymos apie meteorologines sąlygas įvykio naktį ir nesant pakankamai kitų įrodymų, padaryta nepagrįsta išvada dėl gero apšvietimo bei matomumo įvykio vietoje konflikto metu. Byloje liko neišsiaškinta, ar tikrai kaltinime nustatytoje vietoje ir laiku I. Š. buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, ir ar juos padarė nuteistasis. Teismai neištyrė ir neįvertino pridėtų prie bylos I. Š. KRKKL asmens sveikatos istorijos Nr.97, VšĮ Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro I. Š. sveikatos istorijos, Kauno II klinikinės ligoninės gydymo stacionaro istorijos Nr.05/700187-1, kurių duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2005 m. sausio 1 d. nuo 3 iki 18 val. nukentėjusiajai buvo padarytas tik dešinės kojos kelio sumušimas, o visi kiti kaltinime išvardyti sužalojimai atsirado tarp 2005 m. sausio 1 d. 18 val. ir 2005 m. sausio 3 d. neaiškiomis aplinkybėmis. Teismai neįvertino duomenų prieštaravimų, esančių minėtuose dokumentuose ir specialistės S. M. išvadose bei paaiškinimuose. Teismai nevertino konflikto dalyvių elgesio iškart po įvykio, neanalizavo, kodėl nukentėjusieji nekvietė policijos ir greitosios medicinos pagalbos.

Be to, kasatorius pažymi, kad jo bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtyje buvo du teisėjai, nagrinėję V. Š. baudžiamąją bylą, todėl yra pagrindas manyti, kad teismas priėmė šališką sprendimą atmesti V. Ž. prašymą išreikalauti V. Š. apibūdinančią medžiagą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodydamas pažeistas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei ginčydamas jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, tačiau didžioji dalis kasacinio skundo argumentų susijusi su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Skunde nuteistasis išdėsto faktines konflikto aplinkybes, įvykio eigą ir subjektyvų jo vertinimą, daug dėmesio skiria nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š., liudytojų V. P., R. J., V. Z. (Š.), V. Z., J. Ž., A. P., G. P., Ž. Č. parodymų patikimumo bei nuoseklumo, jų tarpusavio sutapimo ir su nuteistojo parodymais analizei. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės analizuoti ir iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą remiamasi šių teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne – tai yra susiję su nuosprendžio pagrįstumu, tačiau yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kadangi įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įrodymų vertinimo klausimą analizuoja tik teisės taikymo aspektu bei pasisako tik dėl to, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Klaipėdos apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog V. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą pagrindė atlikta išsamia bylos duomenų analize. Teismas ištyrė asmenų duotus parodymus dėl esminių bylos aplinkybių kiekvieną atskirai ir kaip visumą bei nustatė, kad nukentėjusiųjų I. Š., V. Š. ir liudytojų V. Z., V. Z., R. J., V. P. parodymais nėra pagrindo netikėti, jie iš esmės atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir duomenis, kurie patvirtino faktą, kad nuteistasis įvykio naktį naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, o parodymuose esantys netikslumai nėra esminiai. Dėl liudytojų V. P. ir R. J. parodymų įrodomosios vertės, kuria suabejojo kasatorius, teismas taipogi pasisakė, pagal faktines aplinkybes įvertindamas šių asmenų galimybę įsidėmėti V. Ž. įvykio vietoje – jis įvykio naktį bare elgėsi netinakami, atkreipdamas į save dėmesį (nuo liudytojų stalo paėmė tortą). Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai atitinka teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 4943/04(02), papildoma teismo specialisto išvada Nr. G-49/06-4943/05(02), specialisto išvada Nr. G/04(02) nustatytus nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, jų pobūdį ir mechanizmą. Apygardos teismas argumentuotai sutiko su apylinkės teismo išvada, kad specialistės S. M. išvadoje nurodyti sužalojimai V. Š. padaryti būtent 2005 m. sausio 1 d. ir juos padarė būtent V. Ž. – sužalojimų pobūdį ir laiką patvirtina faktai apie nukentėjusiosios sveikatos būklę iki įvykio, duomenys apie jos kreipimąsi į policiją bei medikus, liudytojo gydytojo V. Š. parodymai apie tai, kad V. Š. kreipėsi dėl galvos sumušimo ir sužalojimų, specialistės paaiškinimai teisme, liudytojų A. Š., V. K., D. R. parodymai bei kiti bylos duomenys. Taip pat teismas pasisakė, kodėl nuteistojo V. Ž. ir liudytojų Ž. Č., G. P., J. Ž., A. P. parodymus vertino kritiškai, kaip mėginimą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės V. Ž.. Priešingai, nei teigia kasatorius, teismas atsižvelgė į visų byloje parodymus davusių asmenų giminystės ryšius ir tarpusavio santykius, tačiau iš nutartyje pateiktų motyvų matyti, kad parodymų vertinimą nulėmė tai, kiek šie duomenys patvirtino ar paneigė byloje nustatytas svarbias aplinkybes. Pagal asmenų parodymus, teismas pagrįstai įvertino konflikto priežastį kaip menkavertę, o motyvus – chuliganiškus. Teismai nustatė, kad konfliktas kilo tada, kai V. Ž. bare biliardo lazda užkliudė I. Š. ir dėl to V. Š. reikalavimu jos neatsiprašė. Visiems trims išėjus į lauką pasiaiškinti, kilo konfliktas, kurio metu V. Ž. įžūliais veiksmais tyčia sužalojo V. Š. ir I. Š.. V. Ž. neturėjo realaus preteksto eiti link nukentėjusiųjų, kurie ruošėsi važiuoti automobiliu, traukti nukentėjusiąją iš automobilio ir atlikti prieš ją smurtinius veiksmus. Vadovaudamasis nustatytomis bylos aplinkybėmis, teismas pagrįstai konstatavo, kad, nebuvus akivaizdaus, realaus ir pavojingo kėsinimosi V. Ž. atžvilgiu, nebuvo ir būtinybės jam gintis, todėl ir taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nuteistajam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai kasatoriui, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal teismų atliktą bylos aplinkybių ir duomenų analizę darytina išvada, kad V. Ž. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, įrodyta, nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos, teismų išvados motyvuotos ir pagrįstos išsamia įrodymų visumos analize.

Dėl BPK nuostatų taikymo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas pažeidė 320 straipsnio 3 dalį, nes išnagrinėjo ne visus apeliacinio skundo argumentus, 324 straipsnio 6 dalį – nes atliko formalų, nevisapusišką įrodymų tyrimą, nemotyvuotai atmetė prašymus atlikti tyrimo veiksmus, 386 straipsnio 2 dalį – nes, iš naujo nagrinėdamas bylą, nepaisė kasacinės instancijos teismo nurodymų. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikindama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavo priimant šį nuosprendį padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus dėl neatliktos išsamios įrodymų analizės, neišdėstytų aiškių išvadų ir motyvų, kuriais vadovaujantis atmesti ar kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai, neatlikto įrodymų tyrimo bei nepašalintų prieštaravimų, BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, to nepagrindžiant konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kauno apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą, nuteistojo gynėjos prašymu pašalinti liudytojų, nukentėjusiųjų ir kaltinamojo parodymų prieštaravimus, atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė liudytojus J. Ž., Ž. Č., G. P., A. P., V. P., R. J., V. Z.. Teismas netenkino nuteistojo gynėjos prašymo atlikti įvykio vietos apžiūrą, eksperimentą, parodymų patikrinimą vietoje, tačiau tai nėra baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau neprivalo to daryti. Nutartyje teismas pasisakė tiek dėl kasatoriaus skundžiamos įvykio vietos apžiūros atlikimo tinkamumo, nurodydamas, kad šio tyrimo veiksmo protokolas vertinamas kartu su bylos įrodymų visuma, vadovaujantis nukentėjusiųjų, liudytojų ir iš dalies paties nuteistojo parodymais, tiek dėl meteorologinių sąlygų bei matomumo įvykio metu, kurie galėjo, anot kasatoriaus, turėti įtakos liudytojų gebėjimui tinkamai pamatyti įvykio situaciją ir dėl kurių nustatymo buvo būtina atlikti eksperimentą. Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti nukentėjusiuosius apibūdinančią medžiagą, tačiau nuteistojo skunde minimi faktai apie V. Š. padarytas veikas apibūdina nukentėjusiojo asmenybę, bet jie nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Pagal nutartyje išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teismui pakako duomenų visoms reikšmingoms įvykio aplinkybėms nustatyti todėl, neatlikdamas kasatoriaus prašomų tyrimo veiksmų, teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apygardos teismas išnagrinėjo visą nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą, pasisakė dėl visų esminių jo argumentų (bylos įrodymų vertinimo, įvykio aplinkybių nustatymo, konflikto priežasties, būtinosios ginties situacijos, kaltės nustatymo). Kasatorius nurodo, kad nutartyje liko nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo padarytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į nešališką teismą, BPK 1, 7 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų. Iš esmės šių straipsnių pažeidimus nuteistasis sieja su įrodymų vertinimo netinkamu atlikimu, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, atliko išsamią bylos įrodymų analizę ir apie tai nutartyje pateikė motyvuotas išvadas.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, atliko įrodymų tyrimą, įgyvendindamas BPK 20 straipsnio reikalavimus tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, paisydamas kasacinės instancijos teismo nurodymų nutartyje išdėstė nustatytas faktines bylos aplinkybes bei pateikė aiškias ir motyvuotas išvadas dėl V. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatoriaus argumentai apie apygardos teismo teisėjų kolegijos šališkumą deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Nenustačius netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo fakto ar padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir nesant teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.