Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 34–35), prašydamas panaikinti Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) Kauno miesto skyriaus 2015 m. vasario 13 d. sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1016-(14.8.94.) (toliau – ir NŽT Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 1016) ir 2015 m. vasario 17 d. sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1044-(14.8.94.) (toliau – ir NŽT Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 1044), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1066-(7.5.) (toliau – ir NŽT Sprendimas Nr. 1066) ir įpareigoti atsakovą atkurti B. F. V. vardu nuosavybės teises į visą savininko A. V. turėtą žemės sklypą (0,3731 ha), buvusį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. V. 0,3731 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Kaune, 1992 metais pateikė du pretendentai. 1992 m. vasario 27 d. prašymą pateikė savininko vaikaitis – pareiškėjo tėvas B. F. V. (mirė (duomenys neskelbtini)). 1992 m. kovo 9 d. prašymą pateikė savininko sūnus A. V. (mirė (duomenys neskelbtini)). Šiems pretendentams nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos lygiomis dalimis (po ½ dalį), nes daugiau pretendentų nebuvo. Mirus pretendentui A. V., jo palikimą priėmė sutuoktinė S. V. Užtrukus restitucijos procesui, S. V. 2007 m. rugpjūčio 23 d. išdavė pareiškėjui įgaliojimą tvarkyti visus nuosavybės teisių atkūrimo ir paveldėjimo po savo sutuoktinio mirties reikalus. S. V., veikdama per savo įgaliotinį (t.y. pareiškėją, 2009 m. birželio 19 d. pasirašė notarinį sutikimą, kuriuo išreiškė valią, kad nuosavybės teisė į visą buvusį A. V. 0,3731 ha sklypą būtų atkurta B. F. V. vardu (toliau – ir Sutikimas). Pareiškėjas teigė, kad Sutikimą jis tą pačią dieną pateikė tuometinei Kauno apskrities viršininko administracijai, tačiau jis dingo neaiškiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. pateikė Sutikimą pakartotinai. 2015 m. sausio 26 d. ir 2015 m. sausio 28 d. pareiškėjas NŽT Kauno miesto skyriui pateikė prašymus, kad nuosavybės teisės į visą buvusiam savininkui A. V. priklausiusią 0,3731 ha žemę būtų atkurtos mirusio B. F. V. vardu, suteikiant lygiaverčius miško plotus Kauno rajono Lapių kadastrinėje vietovėje ir Jonavos rajono Upininkų kadastrinėje vietovėje. Prie prašymų pridėjo Sutikimą. NŽT Kauno miesto skyrius prašymų netenkino. 2015 m. vasario 13 d. sprendime Nr. 8SD-1016-(14.8.94.) paaiškino, kad nesant abiejų pretendentų sutikimo, pateikto iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pradžios (Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 22 d. įsakymo Nr.01-3689 priėmimo), negalima vadovautis 2009 m. birželio 19 d. sutikimu, todėl B. F. V. nuosavybės teisės bus atkurtinos į sklypo ½ dalį (0,1866 ha). 2015 m. vasario 17 d. sprendime Nr. 8SD-1044-(14.8.94.) NŽT Kauno skyrius nurodė iš esmės analogiškai. Nesutikdamas su šiais sprendimais, pareiškėjas pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1SS-1066-(7.5.) skundo netenkino, motyvuodama tuo, kad Sutikimas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatos pagal kurią Lietuvos Respublikos piliečiai teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat, kad pateiktas sutikimas nėra sutartis, kaip to reikalauja teisės norma. Pareiškėjas nurodė, kad remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktu ir 1 straipsnio 2 punktu. Pažymėjo, kad S. V., kuri yra įstatyminė mirusio sutuoktinio A. V. įpėdinė ir priėmė jo palikimą, perėjo visos mirusio sutuoktinio reikalavimo teisės, kuriomis ji, priėmusi palikimą, galėjo disponuoti savo nuožiūra. Tai iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes nuosavybės teisė A. V. vardu dar nebuvo atkurta. S. V. Sutikimas yra vienasmenis sandoris (CK 1.63 straipsnis), kuriuo ji siekė atsisakyti savo turtinio reikalavimo teisės (nuosavybės teisės atkūrimo mirusio sutuoktinio vardu). Atsakovas, atsisakydamas tenkinti skundą, neteisingai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo manymu šiuo atveju yra pagrindas atkurti B. F. V. vardu nuosavybės tesies į visą A. V. priklausiusį 0,3731 ha žemės sklypą.