- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- I-1859-142/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Atsakovas
- Policijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos policijos logistikos centro, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos policijos logistikos centro, Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos
- Pareiškėjas
- G. K.
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant atsakovo Policijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos policijos logistikos centro atstovei Aleksandrai Rostovcevai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu ir patikslintais prašymais (t. I, b. l. 5-9, 73-77, 122-125) kreipėsi į teismą prašydama:
1) ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 12 12 įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių 3 punktas neprieštarauja Vyriausybės 2004 06 16 nutarimu Nr. 748 patvirtinto „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ 2.2 punktui bei vidaus reikalų ministro 1999 12 22 įsakymu Nr. 690 patvirtintos Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos 1 punktui;
2) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (pirminio skundo reikalavimas teiktas atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, atsakovas pakeistas pareiškėjos G. K. 2008 02 25 patikslintu prašymu, t. I, b. l. 73-77) išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal vidaus reikalų ministro 1999 12 22 įsakymu Nr. 690 patvirtintą Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarką;
3) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie VRM išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 iki 2007 metų tarnybinės uniformos Vyriausybės 1994 01 31 nutarimu Nr. 62 patvirtintų normų, pareigūnams sumoje 1935,20 Lt, pareigūnėms – 1969,60 Lt.; prašo įpareigoti Policijos departamentą prie VRM išmokėti pareiškėjai piniginę kompensacija – 1969,60 Lt.
Kiti prašymuose nurodyti reikalavimai iš esmės yra reikalavimai dėl įrodymų išreikalavimo.
Paaiškino, kad pareiškėja nuo 2003-05-01 dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos m. VPK) 4 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos pareigose. Tarnybinė uniforma jai paskutinį kartą buvo išduota 1998 metų spalio mėnesį. Paaiškino, kad ji su prašymu kreipėsi į Klaipėdos m. VPK, siekdama išsiaiškinti, kodėl kriminalinės policijos pareigūnams daug metų neišduodama tarnybinė uniforma bei nekompensuojama pinigais už jos neišdavimą. Klaipėdos m. VPK 2007-07-25 raštu informavo pareiškėją, kad lėšų piniginėms kompensacijoms už tarnybinę uniformą Klaipėdos m. VPK nėra skirta. Tačiau Lietuvos policijos logistikos centro tarnybinės uniformos viršininkė 2006-12-04 raštu informavo Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinę sąjungą, kad paraiškų dėl piniginės kompensacijos mokėjimo iš Klaipėdos m. VPK 2004 – 2006 m. nebuvo gauta. Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga 2007-09-03 raštu kreipėsi į Klaipėdos m. VPK ir 2007-09-13 gavo atsakymą, kad Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos pareigūnų Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie nėra įgiję teisės kreiptis su prašymais dėl piniginės kompensacijos, ir paraiška dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą nebuvo ruošiama. Klaipėdos m. VPK, ignoruodamas teisės aktų reikalavimus, neinformavo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - PD prie LR VRM) apie lėšų poreikį piniginėms kompensacijoms mokėti už tarnybinę uniformą, nesirūpino kompensacija pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifika neigiamai įtakoja asmeninius drabužius, kurie plyšta, greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą. Skirtingai negu viešosios policijos pareigūnai, kurie neturi papildomų išlaidų drabužiams įsigyti, kriminalinės policijos pareigūnai priversti dažnai keisti drabužius, ir tai turi neigiamos įtakos jų materialinei padėčiai. Piniginių išmokų už tarnybinę uniformą tikslas yra kompensuoti išlaidas kriminalinės policijos pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Pažymėjo, kad kompensacijos mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato LR vidaus reikalų ministerija. Pagal LR vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) nuostatas, pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Atkreipė dėmesį, kad teisės norma turi būti ne tik priimta, bet ir įgavusi teisinę galią, tai yra nustatyta tvarka viešai paskelbta. LR generalinio komisaro 2004-12-12 įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės) įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paskelbtos, todėl jos yra negaliojančios. Pareiškėja reikalauja kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą, kuria atsakovas ją privalėjo aprūpinti. Kadangi reikalavimas dėl kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos yra susijęs su ekonominėmis teisėmis, todėl turi būti taikomos LR civilinio kodekso (toliau – LR CK) ir LR darbo kodekso (toliau – LR DK) normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą, nes prašoma išmokėti kompensacija laikytina tam tikru asmens patirtos žalos atlyginimu. Akcentavo, kad 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2 242 Lt, neišduota būtinos uniformos dalis yra apie 220 Lt, todėl, mano, kad atsakovas turi kompensuoti 80 procentų išduotos uniformos, tai yra 1 969,60 Lt, nes jis privalėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, aprūpinti kriminalinės policijos pareigūnus tarnybine uniforma arba išmokėti jiems kompensacijas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta teismo šaukimais, gautas prašymas bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui advokatui V. Ž. (t. II, b. l. 93).
Šalies argumentai
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų su pateiktais prašymu ir patikslintais prašymais nesutiko, prašė pareiškėjos G. K. prašymus atmesti kaip nepagrįstus, taip pat prašė taikyti trijų metų reikalavimo senaties terminą, nes pareiškėjos reikalavimas sumokėti kompensaciją yra daugiau nei už trejus metus (t. I, b. l. 50-51).
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą ir patikslintus prašymus (t. I, b. l. 34-36, 133-135, 163-164) pabrėžė, kad nei Taisyklės, nei LR vidaus reikalų ministro 1999-12-22 įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ (toliau – Tvarka) nėra norminiai administraciniai teisės aktai. Taisyklės nebuvo paskelbtos įstatymų nustatyta tvarka ir neįgavo norminio pobūdžio, todėl jos nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjos teisių, kurias ji galėtų ginti teisme. Nurodė, kad pareiškėja netinkamai grindžia savo reikalavimą išmokėti piniginę kompensaciją Nutarimu ir Tvarka, nes Nutarimas buvo priimtas siekiant racionaliau naudoti Lietuvos valstybės biudžeto asignavimus, skirtus LR VRM sistemos pareigūnų uniformoms įsigyti. Nutarime nustatyta, kad tik kai kuriems VRM sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Taigi Nutarime įvirtinta ne imperatyvi teisės norma, o bendroji dispozityvioji teisės norma, suteikianti ne pareigą, bet teisę. Nutarimas tiesiogiai pareiškėjai nesuteikė teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis adresuotas VRM sistemos įstaigoms ir LR VRM, o Tvarka atsakovas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, tiesiog buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo. Teigė, kad sprendžiant piniginių kompensacijų mokėjimo klausimus nepakankamas finansavimas ir lėšų trūkumas yra teisiškai pagrįstas pagrindas atsisakyti piniginių kompensacijų mokėjimo vietoj uniformos. Lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui nebuvo skiriamos, finansavimas buvo nepakankamas, už skirtas lėšas tarnybine uniforma buvo aprūpinti tik viešosios policijos pareigūnai. Atkreipė dėmesį, kad Taisyklės yra individualus administracinis aktas, skirtas konkretiems asmenims konkrečiose situacijose, todėl buvo nuspręsta jų neskelbti oficialiame leidinyje. Vadovaujantis Taisyklėmis, piniginės kompensacijos išmokėjimas yra saistomas kelių faktinių aplinkybių, kurioms esant pareigūnams gali būti išmokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija, tai yra pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, taip pat turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Mano, kad ginčo atveju minėtos sąlygos nebuvo įvykdytos. Turimais duomenimis Klaipėdos m. VPK neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Nors pareiškėja remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimo klausimą, LR CK ir LR DK nuostatomis, tačiau nesivadovauja LR DK 246 str. ir bendrais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais LR CK, bei nenurodo visų aplinkybių, būtinų žalos atlyginimui. Kadangi atsakovas niekada neprivalėjo mokėti pareiškėjai piniginės kompensacijos už uniformą, dėl to pareiškėja neturi teisės reikalauti, kad teismas įpareigotų PD prie LR VRM sumokėti jai nepriklausančią kompensaciją. 2007 11 28 į bylą pateiktas Policijos departamento prašymas (t. I, b. l. 50-51) taikyti trijų metų reikalavimo senatį. Atsakovas vadovaujasi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, DK 27 straipsnio 2 dalimi. Šiame prašyme išreiškiamas nesutikimas apskaičiuoti pareiškėjai galimą kompensacijos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atstovė prašė reikalavimo netenkinti. Paaiškino, kad kiti analogiški prašymai Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais atmesti. Paaiškino, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja siekia žalos atlyginimo, atsakovu turi būti darbdavys.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos m. VPK su pateiktais prašymu ir patikslintais prašymais nesutiko bei prašė pareiškėjos G. K. prašymus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą ir patikslintus prašymus (t. I, b. l. 23-25, 156 ) teigė, kad Klaipėdos m. VPK nėra policijos asignavimų valdytojas, disponuojantis biudžeto lėšomis, skirtomis pagal sąmatą policijos pareigūnų materialiniam aprūpinimui ir piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimui. Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos pareigūnų, todėl jie nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-02-22 rašte yra akcentuota, kad kol policijos pareigūnai nebus aprūpinti visu naujo pavyzdžio kasdieninės arba išeiginės tarnybinės uniformos komplektu, iki tol piniginės kompensacijos nebus mokamos. Pažymėjo, kad paraiškos Lietuvos policijos logistikos centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos pareigūnams teikiamos nebuvo, nes kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Kriminalinės policijos pareigūnai naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos neturi. Klaipėdos m. VPK teikdamas paraiškas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus.
Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos policijos logistikos centras ir LR vidaus reikalų ministerija atsiliepimų į pareiškėjos G. K. patikslintą prašymą teismui nepateikė.
Į teismo posėdį Klaipėdos apskr. VPK ir Vidaus reikalų ministerijos atstovai neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs prašymų ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus bei ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad prašymas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas šio ginčo aplinkybes, privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 04 29 nutartimi šioje byloje (LVAT adm. bylos Nr. A556-580/2009), apibūdinant šio ginčo dalyką.
LVAT nurodė, kad tiek Policijos įstatymas, galiojęs pareiškėjos priėmimo į tarnybą metu 1999 metais, tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis garantavo pareiškėjai, kad ji valstybės lėšomis bus aprūpinta tarnybine uniforma. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir gražinimo tvarka turėjo būti sureguliuota vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų (Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 2 dalis).
LVAT įvertino šioje byloje, kad 2007 01 12 pareiškėjos tarnybinis prašymas (t. II, b. l. 51) išnagrinėtas ir į jį atsakyta 2007 07 25, kad tarnybinė uniforma kartą pareiškėjai buvo išduota 1999 m. spalio mėnesį, o lėšų piniginėms kompensacijoms už tarnybinę uniformą Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui nėra skirta (t. I, b. l. 18). Vertinama, kad taip atsisakyta išmokėti prašomą kompensaciją.
LVAT padarė išvadą, kad pareiškėja šioje byloje reikalauja žalos atlyginimo. Žala atsirado dėl to, kad pareiškėjai nebuvo išduota uniforma po to, kai anksčiau išduota nusidėvėjo. Pareiškėja nurodė dėl to patyrusi materialinius nuostolius. Taip pat nustatyta, kad šio ginčo santykiams netaikytinos Vyriausybės 1994 01 31 nutarimo Nr. 62 nuostatos, nes jos reguliuoja santykius, kai galima vietoje uniformos išdavimo mokėti kompensaciją, o uniforma visai neišduodama. Šiuo atveju, pareiškėja reikalauja atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad jai nebuvo išduota uniforma pakartotinai, dėl to nutarimo nuostatos netaikytinos. Nutarimas skirtas reguliuoti santykius, kai uniforma apskritai neišduodama, o kai kuriems pareigūnams vietoj uniformos galėjo būti mokama piniginė kompensacija. LVAT nurodė, kad šis ginčas išeina už viešosios teisės ribų, todėl ginčui taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, reguliuojančios žalos atlyginimą. LVAT nurodė, kad pasibaigus pareiškėjos uniformos dėvėjimo terminui ar jos atskirų dalių dėvėjimo terminams, pareiškėja įgijo teisę į naują uniformą, ar jos dalis. Nesilaikius šios prievolės, atsirado pagrindas atlyginti žalą, kompensuoti galimai patirtus materialinius nuostolius. LVAT konstatavo, kad byloje esantys įrodymai, laiko tarpas tarp pirmą ir paskutinį kartą gautų uniformų, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo laikytasi įstatymų leidėjo įtvirtinto imperatyvo nustatytais terminais aprūpinti pareigūną uniforma. LVAT nurodė, kad būtina nustatyti, ar buvo tokių veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip vienas iš civilinės atsakomybės elementų. Nurodyta išaiškinti, kada po 1999 metų spalio mėnesio turėjo būti išduota kita uniforma arba jos dalys, kas atsakingas už šių veiksmų atlikimą, dėl kokių priežasčių tie veiksmai nebuvo atlikti, ar pareiškėja pati neatsisakė tarnybinės uniformos, nors ji buvo siūloma. Nustačius veikos neteisėtumą, nurodyta ištirti, ar yra kiti elementai suponuojantys žalos atlyginimą, t. y. visos būtinos kitos civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl to pareiškėjai 2009 06 08 nutartimi (t. II, b. l. 39-41) pasiūlyta patikslinti skundą. Pareiškėja turėjo pasirinkti, iš ko ji reikalauja žalos atlyginimo, taip pat turėjo nurodyti, kas, jos manymu, iš nurodytų proceso šalių atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėja patyrė žalą. Pareiškėja prašymo netikslino, todėl teismas nagrinėja turimus pareiškėjos reikalavimus.
I. Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 12 12 įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių 3 punkto teisėtumo tyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės iš tikrųjų patvirtintos ne 2004 12 12, o 2004 12 24 įsakymu Nr. 606 (t. I, b. l. 28). Pareiškėja pateikė teismui reikalavimą ištirti nurodytos teisės normos atitikimą Vyriausybės 2004 06 14 nutarimu Nr. 748 patvirtinto akto 2.2 punktui bei vidaus reikalų ministro 1999 12 22 įsakymu Nr. 690 patvirtintos Tvarkos 1 punktui. Pareiškėja pripažįsta, kad šis aktas nebuvo skelbiamas taip, kaip reikalauja įstatymas, reglamentuojantis norminių teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytas įsakymas ir juo patvirtintos Taisyklės pagal savo turinį galėtų būti priskiriami norminių teisės aktų kategorijai, tačiau aktas neturi visų norminiam teisės aktui būtinų požymių, nes jis nebuvo paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 str. nustatyta tvarka. Šis teisės aktas yra priimtas centrinio valstybinio administravimo subjekto - Policijos departamento prie VRM. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 20 str. 1 dalies 3 punktą vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo yra Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šis teismas formuoja ir administracinių bylų praktiką (ABTĮ 13 str.). Iš teismų praktikos matyti, kad LVAT netiria norminių teisės aktų teisėtumo, jeigu šie aktai nebuvo paskelbti (LVAT administracinė byla Nr. I/3-14/2001, 2001 09 28 nutartis, administracinė byla Nr. I/6-9/2002, 2002 01 10 nutartis, administracinė byla Nr. 14-10/2002 ir kt.).
Išvada, kad tokio pobūdžio teisės aktas gali turėti norminio teisės akto statusą, daroma dėl to, kad analogišku atveju priimtas teisingumo ministro 2003 04 25 įsakymas Nr. 128 yra publikuotas Valstybės žiniose (V.Ž., 2003 04 30, Nr. 41-1895) ir turi norminio teisės akto statusą. Be to, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 12 24 įsakymas Nr. 606 pagal reguliuojamų santykių pobūdį panašus į Vidaus reikalų ministerijos 1991 06 25 įsakymu Nr. 240 patvirtintą instrukciją, kurios kaip norminio teisės akto atitikimą Vyriausybės nutarimui tyrė LVAT (2002 03 04 sprendimas administracinėje byloje Nr. I/2-5-2002, Administracinių teismų praktika Nr. 3, l. 19-25).
Pareiškėja nagrinėjamoje individualioje byloje neteikė teismui prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl norminio akto dalies teisėtumo tyrimo, kaip tai numato ABTĮ 111 str. 1 d. Kadangi toks prašymas teismui nebuvo teikiamas, jis ir nenagrinėjamas. Prašymas, kad apygardos administracinis teismas tiesiogiai tirtų norminio teisės akto teisėtumą, ar individualaus teisės akto teisėtumą, negali būti tenkinamas, nes įstatymas iš viso nenumato tokios galimybės (ABTĮ 15, 18, 19, 20 straipsniai). Prašymas administraciniam teismui panaikinti nurodytą normą, nelaikant jos norminiu administraciniu aktu, o laikant individualiu teisės aktu, teismui nepareikštas, todėl nenagrinėjamas. Pareiškus tokį prašymą, reikėtų papildomai spręsti ir ABTĮ 33 straipsnyje nustatytus kreipimosi į administracinį teismą terminų klausimus, nes, ginčijant nurodytą normą kaip individualų teisės aktą, skundas turėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo akto paskelbimo ar įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos prašymo vienas iš reikalavimų, o būtent reikalavimas ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 12 24 įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Taisyklių 3 punkto teisėtumą, netenkinamas.
II. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal vidaus reikalų ministro 1999 12 22 įsakymu Nr. 690 patvirtintą Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarką.
LVAT remiantis bylos duomenimis konstatavo, kad pareiškėjai G. K. uniforma išduota 1999 m. spalio mėnesį (t. I, b. l. 19), todėl pareiškėja, keisdama reikalavimus, nepagrįstai laikosi nuostatos, kad uniforma jai nebuvo išduota nuo 1998 metų. Nuo 1999 01 01 įsigaliojo vidaus reikalų ministro 1998 12 04 įsakymas Nr. 478 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo ir piniginės kompensacijos mokėjimo“ (t. I, b. l. 32), kuris nepaneigė pareigūnų teisės į tarnybinę uniformą. Šiuo įsakymu tik buvo nustatyta, kad tiems pareigūnams, kuriems pagal darbo pobūdį nebūtina dėvėti uniformą, uniforminę aprangą reikia išduoti tik pirmą kartą paskyrus į pareigas, o vėliau už ją mokėti piniginę kompensaciją. Šiuo įsakymu kompensacijos dydis nustatytas iki 30 procentų naujos uniformos vertės. Pareiškėja tarnybą pradėjo 1999 10 06 (t. I, b. l. 26) ir jai iš karto buvo išduota tarnybinė uniforma (t. I, b. l. 169, 2008 03 26 pažyma). Tai reiškia, kad tuo metu galiojęs VRM įsakymas buvo įvykdytas. Policijos departamento generalinio komisaro 1999 12 24 įsakymu Nr. 397 „Dėl policijos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo ir piniginės kompensacijos mokėjimo tvarkos pakeitimo“ (t. I, b. l. 171), vadovaujantis VRM 1999 12 22 įsakymu Nr. 690, nutarta laikinai, kol nebus sureguliuotas klausimas dėl finansavimo, pareigūnams kompensacijų nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams. Šio akto teisėtumas ir pagrįstumas byloje neginčijamas, todėl teismas dėl to nepasisako. Vidaus reikalų ministro 1999 12 22 įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ (t. I, b. l. 172), kuriuo remiasi pareiškėja, priimtas vykdant Vyriausybės 1994 01 31 nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo vidaus reikalų sistemos pareigūnams“. Taip nurodyta įsakymo preambulėje. 1999 12 22 VRM įsakymas panaikino 1998 12 04 įsakymą Nr. 478. Juo nurodyta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus VRM struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, tame tarpe Policijos departamentui.
1999 12 22 įsakymas Nr. 690 negali būti pagrindas priteisti pareiškėjai kompensaciją, nes LVAT jau pasisakė, kad Vyriausybės 1994 01 31 nutarimo Nr. 62 nuostatos jai netaikytinos, kadangi šis teisės aktas skirtas reguliuoti santykius, kai uniforma neišduodama, o pareiškėjai uniforma 1999 m. spalio mėnesį buvo išduota. Tuo tarpu pareiškėjos nurodomas įsakymas Nr. 690 priimtas vykdant Vyriausybės 1994 01 31 nutarimą Nr. 62.
III. Dėl reikalavimo įpareigoti Policijos departamentą prie VRM išmokėti kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 metų iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 01 31 nutarimu Nr. 62 patvirtintą normą - 1969,60 Lt kompensaciją.
Pareiškėja teikdama šį reikalavimą nurodė, kad ji nuo 2003 05 01 dirba Klaipėdos miesto VPK 4 PK KP Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos pareigose. Pareiškėja pripažįsta, kad ji ir iki šio paskyrimo dirbo vidaus reikalų sistemoje ir klaidingai nurodo, kad jai uniforma paskutinį kartą buvo skirta 1998 m. spalio mėnesį, nes nustatyta, kad uniforma jai skirta 1999 m. spalio mėnesį. Reikalavimas negali būti tenkinamas remiantis Vyriausybės 1994 01 31 nutarimu Nr. 62, būtent dėl to, kad šis nutarimas reguliavo klausimus, susijusius su kompensacijos mokėjimu vietoj uniformos, o ne tada, kai uniforma buvo skirta, o vėliau, pasibaigus jos dėvėjimo normoms, neišduota. Tai, kad seno pavyzdžio uniformos galiojo ir po to, kai Vyriausybės 2004 06 14 nutarimu Nr. 748 jau buvo patvirtintos naujo pavyzdžio uniformos, patvirtina šio Vyriausybės nutarimo 2.2. punktas, numatęs, kad seno pavyzdžio uniforma dėvima iki bus išduota naujo pavyzdžio uniforma. Taigi tuo metu dar galiojantis Vyriausybės 1994 01 31 nutarimas 62, numatantis kompensavimą už neišduotą uniformą, galėjo būti taikomas tik tuo atveju, kai visiškai neišduota nei seno, nei naujo pavyzdžio uniforma.
Tačiau, pagrįsdama šį reikalavimą, pareiškėja akcentuoja pareigūnų ekonomines teises. Nurodo, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu šiuo atveju turi būti taikomos Civilinio kodekso ir Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus. Nurodo DK 245, 248, 249 straipsnių nuostatas bei CK 6.256 straipsnyje nustatytą sutartinės atsakomybės pagrindą, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda nevykdant prievolės.
Dėl to, o taip pat vadovaujantis LVAT nutartimi šioje byloje, teismas tiria, ar nėra kitų teisinių atsakomybės pagrindų, kai pareiškėjai turi būti kompensuojami jos galimai patirti materialiniai nuostoliai.
IV. Dėl materialinių nuostolių kompensavimo.
Vyriausybės 1991 07 29 nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punkte buvo nustatyta - asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas bei uniforma. Kai pareiškėja buvo priimta į tarnybą 1999 10 06, galiojo Policijos įstatymo 50 straipsnio 4 dalies nuostata, kad policijos padaliniai transporto priemonėmis, uniforma, ginklais, šaudmenimis specialiosiomis policijos priemonėmis, operatyvine, ryšių, informacijos ir kita technika, raštvedybos bei kitokiomis jų darbui reikalingomis priemonėmis aprūpina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Nuo 2003 05 01 Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatyta: pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas (1 dalis). Pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai (2 dalis). Tai reiškia, kad tarnybinių uniformų dėvėjimo normas ir komplektaciją nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai, taip pat jie nustato uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką.
Įstatymas nenumatė galimybės kompensuoti už neišduotą uniformą, ar už tai, kad išduota uniforma naudojama ilgiau, nei nustatyta jos dėvėjimo normose (kaip šiuo atveju). Dėl to, būtina nustatyti, kokios buvo pareiškėjai 1999 metais išduotos uniformos dėvėjimo normos, ar jai atsirado teisė gauti naują uniformą, jeigu taip, tai kada ši teisė atsirado, kokios buvo tarnybinės uniformos išdavimo taisyklės, ar buvo galima neišduoti uniformos (ar jos dalies), bet už ją kompensuoti pinigais, ir kas atsakingas už tarnybinių uniformų išdavimą, kai pasibaigia išduotos uniformos dėvėjimo normos.
Klaipėdos miesto VPK Personalo skyriaus 2007 10 23 pažyma Nr. 08-19-323 (t. I, b. l. 26) patvirtina, kad G. K. nuo 1999 10 06 paskirta Klaipėdos miesto 4-ojo PK Kvotos skyriaus jaunesniąja inspektore ir nuo tada ji tarnauja vidaus reikalų sistemoje 4 PK Kvotos skyriuje, vėliau Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriuje. Pagal minėtų teisės aktų reikalavimus pareiškėjai 1999 m. spalio mėnesį buvo išduota tarnybinė uniforma, t. y. teisės aktai pažeisti nebuvo. Tikslių ir abejones nekeliančių duomenų apie šios uniformos komplektaciją nėra, tačiau pareiškėja nekėlė klausimo, kad jai uniforma būtų išduota nepilnai, todėl laikoma, kad pareiškėjai tarnybinė uniforma buvo išduota be pažeidimų, t. y. pilnos komplektacijos. Tokią poziciją patvirtina Lietuvos policijos logistikos centro 2008 03 26 pažyma Nr. 141-16-90 (t. I, b. l. 169), kurioje nurodoma, kad pareigūnams nurodytomis datomis buvo išduota tarnybinė uniforma (o ne jos dalys).
Vidaus reikalų ministro 1998 12 04 įsakymu Nr. 478 (t. I, b. l. 32) nustatyta, kad uniforma išduodama tik paskyrus į pareigas, po to pareigūnams, kuriems pagal darbo pobūdį nebūtina dėvėti uniformų, nustatyta mokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjai ši tvarka netaikytina, kadangi 1999 metais uniforma jai išduota, o dar nesibaigus jos dėvėjimo normoms, šis įsakymas neteko galios. Vidaus reikalų ministro 1994 02 28 įsakymu Nr. 157 (t. I, b. l. 33) patvirtinta piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo tvarka (instrukcija). Instrukcija numatė atvejus, kai vietoj išduotos uniformos, kai baigiasi jos dėvėjimo norma, vietoj naujos uniformos ar jos dalių išdavimo, gali būti mokama piniginė kompensacija. Šioje instrukcijoje buvo numatyta tvarka, kaip mokama tokia kompensacija. Kol instrukcija galiojo, pareiškėjos uniformos dėvėjimo normos dar nebuvo pasibaigusios. Šie du administraciniai aktai panaikinami 1999 12 22 vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 690 (t. 1, b. l. 172). Tuo laikotarpiu uniformų dėvėjimo normas nustatė vidaus reikalų ministro 1993 02 17 įsakymas Nr. 89 (t. II, b. l. 64-68). Kaip nurodo Policijos departamentas 2009 06 18 rašte teismui (t. II, b. l. 56), pareiškėjai išduotos uniformos dėvėjimo normas visą laiką nustatė būtent VRM įsakymas Nr. 89. Šis teiginys pagrįstas, nes uniforma buvo išduota galiojant būtent šiam įsakymui. VRM 1999 12 22 įsakymu Nr. 690 nurodyta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus VRM struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiesiems asignavimų valdytojams, tame tarpe ir Policijos departamentui, kuris komisariatų atžvilgiu yra vyriausiasis asignavimų valdytojas. Įsakymas Nr. 690 reglamentavo piniginių kompensacijų mokėjimo klausimus, kai uniforma visai neišduodama, todėl pareiškėjai šis įsakymas jokių teisinių padarinių nesukėlė. Policijos departamentas (generalinis komisaras), vykdydamas VRM įsakymą Nr. 690, priėmė 1999 12 24 įsakymą Nr. 397 (t. I, b. l. 171), kuriuo nuspręsta policijos pareigūnams piniginių kompensacijų nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams. Nurodomas tokio sprendimo terminas – kol bus sureguliuotas uniforminės aprangos aprūpinimo finansavimas. Kadangi šis įsakymas buvo panaikintas tik 2002 11 21 įsakymu Nr. 609, daroma išvada, kad būtent šis įsakymas tuo laikotarpiu buvo pagrindine priežastimi, dėl kurios pareiškėjai nebuvo išduota seno pavyzdžio uniforminė apranga (jos dalys, kurių dėvėjimo normos pasibaigė) iki 2002 11 21, o vėliau apranga buvo neišduodama pagal 2002 11 21 įsakymo Nr. 609 nuostatas, nes šiame įsakyme pasakyta, kad uniforma išduodama tik uniformuotos policijos pareigūnams. Taip pat ir kompensacijos už uniformos dėvėjimą virš normos nebuvo mokamos, nes tuo klausimu joks teisės aktas nebuvo priimtas, o Vyriausybės nutarimas Nr. 62 nustatė pareigą mokėti kompensaciją tik tuomet, kai uniforma visai neišduodama. Policijos departamentas VRM įsakymą Nr. 690 vykdė vėliau ir 2004 12 24 įsakymu Nr. 606, kai patvirtino Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisykles (t. I, b. l. 28-31. Tačiau pareiškėjai Policijos departamento įsakymo Nr. 606 nuostatos negalėjo būti taikomos, kol jai nebuvo išduota naujo pavyzdžio uniforminė apranga, nes šis įsakymas reguliavo tik naujos uniformos išdavimą pasibaigus jos dėvėjimo normoms (3 punktas). 2004 metais pareiškėjai išduotos seno pavyzdžio uniformos dėvėjimo normos jau buvo pasibaigusios. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus – daiktaraštį (t. I, b. l. 173-174) bei į seno pavyzdžio uniformos, išduotos pareiškėjai 1999 metais, dėvėjimo normas – VRM 1993 02 17 įsakymas Nr. 89 (t. II, b. l. 64-68). Ilgiausia 5 metų dėvėjimo norma nustatyta lietpalčiui, šio daikto dėvėjimo norma baigėsi 2004 m. spalio mėnesį. Tačiau kompensacija pagal įsakymą Nr. 606 pareiškėjai nepriklausė. Jai priklausė senos uniforminės aprangos pakeitimas (iki Vyriausybės 2004 06 14 nutarimo Nr. 748 įsiteisėjimo), arba naujos uniforminės aprangos išdavimas po to, kai įsiteisėjo Vyriausybės 2004 06 14 nutarimas Nr. 748, kuriuo patvirtinti naujos tarnybinės uniforminės aprangos pavyzdžiai. Taisyklės kompensacijų mokėjimo tvarką sąlygojo jose numatytais reikalavimais: pareigūnas privalėjo turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, pasibaigus dėvėjimo normai pareigūnui turėjo būti išduodama (Taisyklėse – priklauso išduoti) nauja uniforma (ar jos dalis). Taisyklės pareiškėjai negalėjo būti taikomos, nes jai naujo pavyzdžio tarnybinė uniforma buvo išduota tik 2007 metais, o iki kreipimosi į teismą naujai išduotos uniformos dėvėjimo normos dar negalėjo būti pasibaigusios. Teisės aktai nenustatė, kada bei kokiais terminais pareigūnams turi būti išduota naujo pavyzdžio uniforma, o Vyriausybės 2004 06 14 nutarimas Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ (2.2. punktas) pratęsė seno pavyzdžio uniformų naudojimą nenustatytam terminui.
Dėl kompensacijų už seno pavyzdžio uniformų dėvėjimą virš normos, ar seno pavyzdžio uniformos dalių išdavimą pasibaigus jų dėvėjimo normoms policijos pareigūnams, tarnaujantiems policijos komisariatų kvotos skyriuose, nusikaltimų tyrimo skyriuose, nuo 1999 12 22 įsakymo Nr. 690 priėmimo (t. I, b. l. 172) joks vidaus administravimo aktas uniformų klausimu jau nebegaliojo, išskyrus minėtą PD 1999 12 24 įsakymą Nr. 397, nustačiusį, kad uniforminė apranga neišduodama, kompensacijos nemokamos (t. I, b. l. 171). Generalinio komisaro 2002 11 21 įsakymas Nr. 609 (t. II, b. l. 107-129) taip pat nustatė, kad uniformos išduodamos tik uniformuotos policijos pareigūnams ir priklausomai nuo skiriamo finansavimo.
Negalima teigti, kad pareiškėją priėmus į tarnybą būtų pažeistos tiek Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punkto, tiek Policijos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1998 06 24 iki 2000 10 27) 50 straipsnio 4 dalies nuostatos. Seno pavyzdžio tarnybinės uniformos patvirtintos Vyriausybės 1991 08 02 nutarimu Nr. 319. Šio nutarimo 3 punktu vidaus reikalų ministrui pavesta nustatyti policijos pareigūnų uniformos išdavimo bei dėvėjimo tvarką. Vidaus reikalų ministro 1993 02 17 įsakymo Nr. 89 2 punktu (t. II, b. l. 64) VRM departamentų, policijos komisariatų, įstaigų bei padalinių vadovams įsakyta užtikrinti šiuo įsakymu nustatytų uniformų dėvėjimo normų laikymąsi. Nuo 2002 11 21 Generalinio komisaro įsakymo „Dėl policijos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo“ Nr. 609 priėmimo atsakomybė dėl uniformų išdavimo perduota Lietuvos policijos materialinio aprūpinimo centrui (punktas 2.1.). Tai reiškia, kad nuo šios datos pasibaigė VRM 1993 02 17 įsakymu Nr. 89 duotas įpareigojimas VRM departamentų, policijos komisariatų, įstaigų bei padalinių vadovams užtikrinti uniformų dėvėjimo normų laikymąsi (kai atsakingas buvo pareiškėjos darbdavys).
Lietuvos policijos logistikos centras 2009 06 12 raštu Nr. 141-S-515 (t. II, b. l. 46) teismui pranešė, kad 1999 metais kriminalinės policijos pareigūnai tarnybine uniforma buvo aprūpinami vadovaujantis VRM 1993 02 17 įsakymu Nr. 89 „Dėl policijos ir vidaus tarnybos pareigūnų uniforminės aprangos dėvėjimo normų“. Įvertinus šio įsakymo nuostatas (t. II, b. l. 64-68), daroma išvada, kad policininkų uniforminės aprangos dėvėjimo normos buvo nuo 1 metų iki 10 metų (striukei odinei). Policijos pareigūnių aprangos dalių dėvėjimo terminai yra nuo 1 metų iki 8 metų (paltui žieminiam). Įvertinus pareiškėjai 1999 metais išduotus daiktus pagal pateiktą daiktaraštį (t. I, b. l. 173-174), didžiausia buvo lietpalčio dėvėjimo norma – 5 metai, batų aulinių demisezoninių – 3 metai, kitų daiktų dėvėjimo normos trumpesnės. Vertinant šias aplinkybes, svarbu tai, kad 1999 metų pavyzdžio uniforma pakeista 2004 metais Vyriausybės nutarimu ir nuo 2004 metų turėjo būti išduodama naujo pavyzdžio uniforma. Tuo metu pareiškėjai išduotos uniforminės aprangos visų daiktų dėvėjimo normos jau pasibaigė. Vyriausybės nutarime numatyta, kad senojo pavyzdžio tarnybinė uniforma dėvima, kol bus išduota nauja. 2008 03 19 surašytas daiktaraštis kelia abejones, nes jame nurodytos 1999 metais išduotos uniformos dalys nesudaro pilnos aprangos. Daiktaraštis nepatvirtinamas jokiais konkrečiais žiniaraščiais, tuo tarpu Klaipėdos apskr. VPK pranešė teismui, kad uniformą išduodavo pagal žiniaraščius, kuriuos grąžindavo materialinio aprūpinimo centrui. Pareiškėja neneigė, tai matyti ir iš kitų įrodymų byloje, kad 1999 metais ji gavo pilnutinį uniformos komplektą. Tai patvirtina Lietuvos policijos logistikos centro 2008 03 26 pažyma Nr. 141-16-90 (t. I, b. l. 169), nes pažymoje nesakoma, kad išduota dalis uniformos. Pagal daiktaraštį išduotos tik paskiros dalys, kurios niekaip negali būti vertinamos kaip tarnybinė uniforma, o tai prieštarauja teiginiams, kad buvo išduota tarnybinė uniforma. Pasibaigus 1999 metais gautų atskirų uniforminių daiktų dėvėjimo normai, dar iki 2004 metų naujos uniformos patvirtinimo, pareiškėjai nebuvo išduotos nei atskiros uniforminės aprangos dalys, nei už neišduodamas dalis išmokėta kompensacija, taip pat nebuvo siūloma pakeisti nusidėvėjusias uniforminės aprangos dalis naujomis. Tokia situacija atitiko Policijos departamento aktus, kuriais kompensacijos 2000 – 2004 metų periodu panaikintos, o uniforma nuspręsta išduoti tik viešajai (ar uniformuotai) policijai. Pareiškėjai nebuvo siūlyta uniforma. Uniforma nuo 2002 metų suteikiama centralizuotai, todėl Klaipėdos apskr. VPK savo nuožiūra uniformos (ar jos nusidėvėjusių dalių) siūlyti pareiškėjai iki 2004 metų, kai patvirtinama naujo pavyzdžio uniforma, negalėjo. Be to, Policijos departamentas tuo periodu nustatė, kad uniformos išduodamos tik viešosios policijos, ar uniformuotos policijos pareigūnams, tai akivaizdu, kad nei Policijos departamentas, nei kitos institucijos, tame tarpe ir Klaipėdos apskr. VPK, siūlyti pareiškėjai uniformos pakeitimo negalėjo, nes padaliniui, kur dirbo pareiškėja, uniformų išdavimas nenumatytas visoje vidaus reikalų sistemoje. Minėta, kad tarpe tarp 1999 metų gruodžio mėnesio ir 2004 metų gruodžio mėnesio, kompensacijų mokėjimas tokiu atveju kai nekeičiamos nusidėvėjusios uniformos dalys, nebuvo numatytas teisės aktais. Įsiteisėjus Vyriausybės 2004 06 14 nutarimui Nr. 748, pareiškėjai turėjo būti išduota naujo pavyzdžio uniforma, kuri dalimis buvo išduota 2007 metų sausio mėnesį, viena dalis lapkričio mėnesį (tai patvirtina minėtas daiktaraštis). Vyriausybės nutarime pasakyta, kad uniforma ir jos priedai komplektuojami pagal policijos laipsnius ir pareigūnų tarnybos specifiką (Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymas, 1 punktas). Normos ir komplektacija buvo nustatyti 2004 07 19 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-354 (t. I, b. l. 144-155). Kompensavimo tvarka – generalinio komisaro 2004 12 24 įsakymu Nr. 606. Taigi teisinis klausimo reglamentavimas pradėtas iš naujo kurti tik nuo 2004 metų ir lietė jis tik naujo pavyzdžio uniformas.
Teismas 2009 09 10 nutartimi pareikalavo, kad pareiškėja G. K. pateiktų duomenis, kokios komplektacijos uniforma jai buvo išduota 1999 metais ir 2007 metais. Tų pačių duomenų teismas reikalavo ir iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Tik turint šiuos duomenis galima nustatyti, ar pareiškėjai buvo padaryta žala, neišduodant pilnos komplektacijos uniformos, ar, kai pasibaigus daiktų dėvėjimo normoms ir daiktams realiai nusidėvėjus neišduodamos naujos aprangos dalys, ar neišduodama naujo pavyzdžio uniforma visumoje, ar dalimis. Klaipėdos apskr. VPK 2009 09 17 raštu atsakė, kad tokių duomenų neturi, nes žiniaraščiai apie išduotas uniformas grąžinami Lietuvos policijos logistikos centrui. Logistikos centras atsiuntė Klaipėdos apskr. VPK tą patį daiktaraštį, surašytą 2008 03 19 (t. II, b. l. 102-103), kurį Klaipėdos apskr. VPK persiuntė teismui. Pareiškėja G. K. teismui pranešė (t. II, b. l. 98), kad ji nevedė apskaitos ir negali pasakyti, kokia uniforma ir kaip sukomplektuota jai buvo išduota tiek 1999 metais, tiek 2007 metais. Šį atsakymą teismas vertina taip: pareiškėja nereikalauja žalos atlyginimo už tai, kad 1999 metais ar 2007 metais jai nebuvo išduota pilnutinai sukomplektuota uniforma.
Kadangi pareiškėja savo teisę į materialinių nuostolių atlyginimą kildina iš santykių, susidariusių nuo 1999 metų, kai jai buvo išduota tarnybinė uniforma, būtina įvertinti ir tai, kad atsakovas šioje byloje Policijos departamentas prie VRM, 2007 11 28 pateikė į bylą prašymą taikyti 3 metų reikalavimo senaties terminą. Atsakovas rėmėsi tiek Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, tiek Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis. Šioje byloje (LVAT nutartis) sprendžiamas klausimas dėl galimai patirtų materialinių nuostolių kompensavimo. Materialiniai nuostoliai gali atsirasti dėl to, kad atitinkamos institucijos galėjo pažeisti prievolę aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma.
LVAT 2008 02 20 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-111/2008, kurioje buvo spręstas analogiškas ginčas, pasakyta: „bylos kontekste pažymėtina, kad kompensacijos paskirtis yra daugiau materialinio skatinamojo pobūdžio, o ne kaip sudėtinė dalis darbo užmokesčio ar patirtų išlaidų tarnybinei uniformai (atskiroms jos dalims) prižiūrėti atlyginimo forma. Esamu atveju, pareigūnams, kurie tinkamai prižiūri ir rūpinasi tarnybine uniforma bei atskiromis jos dalimis ir dėvi ją taip, kad ji tinkama dėvėjimui tarnyboje netgi pasibaigus nustatytam dėvėjimo terminui, siekiama atlyginti už jų rūpestingą ir stropų požiūrį į tarnybinės uniformos dėvėjimą per visą teisės aktais nustatytą tarnybinės uniformos dėvėjimo laikotarpį“. Dėl to, pareiškėjai negavus paskatinimo už uniformos išsaugojimą, atitinkama kompensacija turi būti priskirta išmokoms, susijusioms su darbo santykiais. LVAT nustatė, kad pareiškėja uniformos ar kompensacijos už ją prašė 2007 01 12 (t. II, b. l. 51), o Klaipėdos apskr. VPK kompensaciją atsisakė mokėti 2007 07 25 (t. I, b. l. 18). Šio atsisakymo pareiškėja neginčija, darbdavio atsakomybėn dėl materialinės žalos atlyginimo netraukia. Pareiškėja teigia, kad neišdavus naujos uniforminės aprangos, jai turėjo būti mokama kompensacija, nes ji dėvėjo savo asmeninius drabužius, jie nusidėvėjo, o dėl to pareiškėja patyrė žalą. Pagal minėtus vidinius administravimo aktus, kompensacija turėjo būti mokama tik išsaugojus naujo pavyzdžio tvarkingą uniformą, o pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 62 kompensacija turėjo būti mokama visai neišdavus uniformos, tame tarpe ir seno pavyzdžio uniformos. Tokie mokėjimai būtų susiję su darbo santykiais (atsižvelgiant į LVAT sprendimą adm. byloje Nr. A556-111/2008). Materialinės žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja tiek CK, tiek DK normos, tačiau DK reguliuoja darbdavio materialinę atsakomybę. Tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalis, tiek DK 27 straipsnio 2 dalis nustato trejų metų ieškinio senaties terminą (dėl žalos atlyginimo ir kitiems DK reglamentuojantiems santykiams). Pareiškėja į teismą kreipėsi 2007 10 08 (t. I, b. l. 5-9). Atsižvelgiant į tai, žala iš darbdavio ar kito pažeidimą padariusio subjekto gali būti atlyginta tik tuo atveju, jeigu žalos atlyginimo pagrindas atsirado po 2004 10 08. Pareiškėja atsakovu nurodo Policijos departamentą, o Klaipėdos apskr. VPK – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Nors Klaipėdos apskr. VPK 2007 07 25 raštu atsisakė mokėti pareiškėjai kompensaciją, tačiau pareiškėja šio atsisakymo neginčija, o žalos atlyginimo reikalauja iš Policijos departamento, nors remiasi ir DK normomis.
Pareiškėjai seno pavyzdžio tarnybinė uniforma buvo išduota 1999 metais spalio mėnesį. Po to tarnybinė uniforma jai buvo išduota tik 2007 metų pradžioje. Pareiškėja nenurodo, kurių aprangos dalių nusidėvėjimo normos pasibaigė kuriais laikotarpiais, tačiau daroma išvada, kad tai neturi teisinės reikšmės, nes neišduodant pareiškėjai uniformos ar jos dalių, kai pasibaigė dėvėjimo normos, pažeidimas buvo tęstinis ir tęsėsi iki naujos uniformos išdavimo. Dėl to ieškinio senatis nebuvo praleista.
Pareiškėja nenurodo, kokiais atitinkamų institucijų veiksmais, jai, kaip pareigūnei, padaryta žala. Teismas daro išvadą, kad žalą padarė ta institucija, kuriai buvo pavesta išduoti pareiškėjai uniformą, kai pasibaigė pirmiau išduotos dėvėjimo normos. Iš visų aptartų aktų tik VRM 1993 02 17 įsakymo Nr. 89 2 punktu policijos komisariatų, įstaigų bei padalinių vadovai buvo įpareigoti užtikrinti normų laikymąsi. Vėliau materialinis aprūpinimas pavestas specialioms policijos įstaigoms. Taigi, konkrečiai, iki specialių įstaigų atsiradimo, užtikrinti normų laikymąsi privalėjo Klaipėdos miesto VPK, po to specialūs centrai (apie juos bus pasisakyta). Pareiškėja nenurodo atsakovu nei Klaipėdos apskr. VPK, nei Logistikos centro. Taip pat pareiškėja nepagrindžia jos nurodomos turtinės žalos dydžio. Ji nurodo naujai išduotos uniformos kainos 80 procentų, tačiau šia kaina žalos dydis negali būti grindžiamas: nauja uniforma pareiškėjai buvo išduota, kaip ji teigia, neišduota dalis sudaro tik apie 220 Lt (t. I, b. l. 125). Pagal daiktaraštį nauja uniforma (išskyrus vieną dalį) buvo išduota dar iki pareiškėjai kreipiantis į teismą.
Dėl Policijos departamento prie VRM atsakomybės už tai, kad pareiškėjai nuo 1999 metų iki 2007 metų nebuvo išduota nauja tarnybinė uniforma, kai pasibaigė 1999 metais išduotos uniformos dėvėjimo normos. Visų nurodytų teisės aktų nuostatos leidžia daryti tokias išvadas: pirma, 1993 02 17 VRM įsakymu Nr. 89 uniformų dėvėjimo normų laikymąsi užtikrinti pavesta VRM departamentų, policijos komisariatų, įstaigų ir padalinių vadovams. Tokia formuluotė leidžia daryti išvadą, kad išvardintos institucijos turėjo užtikrinti juose dirbančių pareigūnų aprūpinimą tarnybinėmis uniformomis, taigi šiuo atveju atsakingas buvo Klaipėdos miesto VPK. Ta atsakomybė gali būti taikoma tik iki to momento, kai už aprūpinimą atsakinga institucija tapo specializuota policijos įstaiga, kuriai pavestas policijos materialinis aprūpinimas. Policijos departamento atsakomybė už padarytą žalą neišduodant uniformos gali būti kildinama tik iš Policijos departamento 1999 12 24 įsakymo Nr. 397 (t. I, b. l. 171), kai įsakyta uniformas išduoti tik viešosios policijos pareigūnams, bei iš 2002 11 21 įsakymo Nr. 609 (t. II, b. l. 107), kai nurodyta uniformas išduoti tik uniformuotos policijos pareigūnams. Tačiau šie įsakymai nebuvo nuginčyti, todėl buvo vykdomi neišduodant uniformų kvotos ir nusikaltimų tyrimo skyrių pareigūnams, kai išduotų uniformų dėvėjimo normos pasibaigė. Be to, Policijos departamentas 1999–2004 metų laikotarpiu nebuvo įpareigotas už nusidėvėjusias seno pavyzdžio uniformos dalis mokėti piniginę kompensaciją, tiekti uniforminę aprangą policijos komisariatams. Policijos departamentas Statuto 46 straipsnio nuostatomis įpareigotas nustatyti uniformų dėvėjimo normas, pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 11 21 įsakymas Nr. 609, 2004 12 24 įsakymas Nr. 606, 2004 07 19 įsakymas Nr. V-354 (t. I, b. l. 144), patvirtina, kad nurodyti Statuto 46 straipsnyje klausimai buvo sureglamentuoti, t. y. Policijos departamentas įstatymu pavestas funkcijas vykdė.
Kadangi nekonstatuota, jog atsakovas būtų pažeidęs galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės uniformos išdavimą policijos pareigūnams (CK 6.246 str.), nuostatas, negalimas ir prievolės atlyginti žalą atsiradimas Policijos departamentui.
Aptariant Policijos departamento atsakomybę būtina įvertinti ir tai, kad policijos įstaigų – policijos komisariatų - materialiniu aprūpinimu, tame tarpe ir tarnybinėmis uniformomis, užsiima specializuota policijos įstaiga – Lietuvos policijos logistikos centras (toliau - Centras), kuris yra viešasis juridinis asmuo. Taip buvo nustatyta tiek Generalinio komisaro 2005 10 21 patvirtintuose Centro nuostatuose, tiek šiuo metu galiojančiuose Generalinio komisaro 2009 05 29 įsakymu Nr. 5-V-379 patvirtintuose nuostatuose. 2005 m. nuostatų 8.5 punkte buvo numatyta, kad Centras aprūpina policijos įstaigų pareigūnus tarnybine uniforma, kontroliuoja jos išdavimą policijos įstaigose. Centras pagal šiuos nuostatus įpareigotas tvarkyti šalies policijos pareigūnams individualiai išduotos tarnybinės uniformos apskaitą. Toks pats reguliavimas išliko ir 2009 m. nuostatų 8.5 punkte. – Centras aprūpina policijos įstaigų pareigūnus tarnybine uniforma, kontroliuoja jos išdavimą policijos įstaigose, tvarko uniformos apskaitą ir individualiai išduotos tarnybinės uniformos apskaitą. 2005 10 21 įsakymu Nr. 5-V-648 panaikinti teisės aktai, reglamentavę Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro darbą. Šis centras nuo 2003 metų taip pat atsakė už pareigūnų aprūpinimą tarnybine uniforma, kontroliavo jos išdavimą ir individualią apskaitą, t. y. teisinis reguliavimas nuo 2003 metų yra praktiškai vienodas. Tarnybinėmis uniformomis nuo 2003 metų policijos pareigūnus aprūpina speciali policijos įstaiga, todėl nuo 2003 metų pažeidimą – uniformos ar jos dalių neišdavimą, kai išduota nusidėvėjo, - galėjo padaryti tik Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras, po to Logistikos centras. Policijos komisariatai šiuo klausimu jokių teisių ar pareigų nuo centrų atsiradimo neturi. Dėl to, pareiškėja nepagrįstai remiasi DK 245 – 248 straipsniais, nustatančiais materialinės atsakomybės atsiradimą dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pareiškėja reikalavimą reiškia ne Klaipėdos apskr. VPK (darbdaviui), o Policijos departamentui. Policijos departamentas pagal DK nuostatas atsakyti negali, nes nėra pareiškėjos darbdavys. Pareiškėja į darbdavį kreipėsi tik 2007 01 12 (t. II, b. l. 51), 2007 metų sausio mėnesį jai išduota didžioji naujos tarnybinės uniforminės aprangos dalis (t. I, b. l. 173-174), bet ją išdavė ne darbdavys, o Logistikos centras.
Vidaus reikalų sistemos įstaigos turi atitinkamą specifiką, kuri įtvirtinta pirmiau aptartuose teisės aktuose – materialinis aprūpinimas pavestas vienai specializuotai įstaigai, šiuo metu tai Lietuvos policijos logistikos centras, kuris byloje yra tretysis suinteresuotas asmuo.
Antra vertus, akivaizdu, kad pareiškėjos, kaip pareigūnės, įstatyme įtvirtinta teisė gauti tarnybinę uniformą, pasibaigus dėvėjimo normai (ar jos dalį), buvo pažeista. Iš bylos duomenų matyti, kad aprūpinimas tiek seno pavyzdžio, tiek naujo pavyzdžio uniformomis buvo nepakankamas, todėl vyko ne iš karto, o dalimis, ilgą laiko tarpą skiriamas buvo ne visiems pareigūnams. Tai vyko ne dėl Policijos departamento ar kitos policijos įstaigos veiksmų (veikos ar neveikimo), o dėl valstybės nepakankamo finansavimo. Tai jokiu būdu negali būti pagrindu netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes įstatymų leidėjas valstybės pareigą aprūpinti pareigūnus uniformomis įtvirtino įstatyme be jokių išlygų, terminų, galimybių kompensuoti pinigais, todėl valstybė privalėjo užtikrinti ir įstatyme numatyto įsipareigojimo finansinį aprūpinimą. Tokiu atveju šio ginčo kontekste atsakovu turi būti patraukta Lietuvos Respublika, valstybė, o ne darbdavys Darbo kodekse nurodytu pagrindu, ar Policijos departamentas, kuris pagal įstatymą (Statutą) atsakė tik už teisinį uniformų dėvėjimo normų, išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarkos sureglamentavimą ir tik nuo 2003 05 01, kai įsiteisėjo Vidaus tarnybos statutas. Atsakovu byloje dėl žalos atlyginimo turi būti traukiama valstybė, kurią atstovauja valstybės institucija, priėmusi neteisėtą aktą (CK 6.271 straipsnis). Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.) Pagal CK 6.271 str. 4 d. valstybės institucijos privalo veikti pagal įstatymus. Šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Statuto 46 straipsnio nuostatos (ir prieš tai galiojusių įstatymų nuostatos dėl aprūpinimo uniformomis).
Atsakovu už tam tikrą periodą galėtų būti traukiamas pagal pareiškėjos nurodomas DK normas darbdavys. Šiuo atveju teismas nagrinėja klausimą, ar galima Policijos departamento tiesioginė materialinė atsakomybė. Teismas atsižvelgia į tai, kad 2009 06 08 teismo nutartimi ir jos pagrindu surašytu raštu (t. II, b. l. 39-42) teismas pateikė pareiškėjai pasiūlymą patikslinti, iš ko ji prašo žalos atlyginimo – iš valstybės ar darbdavio. Pareiškėja daugiau savo reikalavimų netikslino, dėl to byla nagrinėjama pagal pareikštus reikalavimus, laikant, kad pareiškėja palaiko būtent juos. Teismui leidžiama spręsti dėl to, kas yra atsakovu byloje, tik tuo atveju, kai skunde pakankamai aiškiai suformuluotas ginčo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju ginčo dalykas nebuvo aiškiai suformuluotas, ginčo dalyką, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nustatė tik LVAT. Dėl šios priežasties teismas nesiėmė keisti atsakovo ir pasiūlė dėl to apsispręsti pačiai pareiškėjai.
Šioje byloje nekonstatuotas joks Policijos departamento, kaip įstaigos, neteisėtas aktas, t. y. bet koks darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuriuo pareiškėjai galėjo būti padaryta žala, ir dėl to turi būti kompensuoti nuostoliai. Policijos departamento 1999 12 24 įsakymas Nr. 397 (t. II, b. l. 106) ir 2002 11 21 įsakymas Nr. 609 (t. II, b. l. 107) nebuvo nuginčyti kaip neteisėti. Tik pripažinus šiuos įsakymus neteisėtais, susidarytų sąlygos civilinei atsakomybei kilti, nes jais nurodyta uniformų neišduoti, kompensacijų nemokėti. Tačiau ir nuginčijus šiuos įsakymus, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, atsakovu byloje dėl žalos atlyginimo turi būti traukiama valstybė.
Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad priteisti prašomą kompensaciją iš Policijos departamento nėra CK 6. 245 - 6.249 straipsniuose nustatytų būtinų civilinės atsakomybės pagrindų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltės. Be to, pareiškėja nepagrindė jos nurodomo žalos dydžio. Kadangi šiuo atveju būtų taikomos CK normos, žalos dydį pagrįsti privalo pareiškėjas. Darbo kodekso normos šiame ginče netaikytinos, nes Policijos departamentas nėra pareiškėjos darbdavys.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos reikalavimai dėl materialinių nuostolių atlyginimo iš Policijos departamento, netenkinami, nes jie nepagrįsti nei Civilinio kodekso normomis, nei faktinėmis aplinkybėmis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str.- 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos G. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.