- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-1-280/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- UAB „Nodora“
- Ieškovas
- Ergo Insurance SE
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-1-280/2015
Saulius Vanagas Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00235-2013-9
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 17 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės ir Zinos Mickevičiūtės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo UAB „Nodora“ apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-333-649/2013 pagal ieškovo Ergo Insurance SE ieškinį atsakovui UAB „Nodora“ dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Ergo Insurance SE, atstovaujama Ergo Insurance SE Lietuvos filialo, Kupiškio rajono apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Nodora“ 10 770,27 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 323 Lt žyminį mokestį ir 544,52 Lt vertimo paslaugų išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 2011 m. kovo 22 d. UAB „Nodora“ ir ADB „Ergo Lietuva“ (dabartinė teisių perėmėja Ergo Insurance SE) sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-1583660, kuria vienerių metų laikotarpiui buvo apdrausta transporto priemonės DAF FT XF 105460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo įmoka buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, o eksploatavimas kitų Žaliosios kortos šalių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu. 2011 m. gruodžio 9 d. eismo įvykio metu Lenkijoje buvo apgadintas automobilis VW Multivan, valst. Nr. 5T59667, dėl įvykio kaltu pripažintas atsakovui priklausančio automobilio DAF FT XF 105460 , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. ADB „Ergo Lietuva“ atlygino autoįvykio metu padarytus nuostolius, išmokėdama 18 782,12 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, sumokėjo 2 758,42 Lt atstovavimo išlaidų įvykį administravusiam atstovui užsienyje DEKRA Claims Services CZ a. s. bei patyrė 544,52 Lt vertimo išlaidų. Vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p., draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatyta tvarka neinformavo draudiko apie transporto priemonės eksploatavimą ne Lietuvos teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovo Ergo Insurance SE ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovo 10 770,27 Lt žalos atlyginimą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 323 Lt bylinėjimosi išlaidas bei 544,52 Lt vertimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdydamas 2011-03-22 draudimo sutartį, sumokėjo 21 540,54 Lt draudimo išmoką 2011-12-09 Lenkijoje įvykusio eismo įvykio, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovui priklausančio automobilio DAF FT XF 105460 vairuotojas, metu Čekijos gyventojui padarytą žalą. Draudimo sutarties 1.6 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonė bus naudojama tik vietiniams pervežimams, t. y. draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota, kad apdrausta transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jos eksploatavimas kitose „Žaliosios kortos“ šalių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu, tokia pat informacija nurodyta ir draudimo liudijime, patvirtinančiame sutarties sudarymą. Ieškovas, įvykdęs sutartinę pareigą, iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų. Draudikas, atsižvelgdamas į draudimo sutarties 1.6 punkte nurodytą aplinkybę, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką - 864,27 Lt. Ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos dydžiui. Taikant sutarties 1.6 p. numatytą sąlygą, draudimo įmoka žymiai mažesnė, atsakovas siekė gauti paslaugą kuo mažesne kaina. Kadangi eismo įvykis įvyko ne Lietuvos teritorijoje, teismo nuomone, ieškovė turi teisę reikalauti 50 proc. išmokėtų sumų priteisimo. Ieškovas prašė priteisti 50 proc. administravimo išlaidų (visos administravimo išlaidos - 2758,42 Lt) ir teismas laikė, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas. Ieškovo atstovas nurodė, kad pagal patvirtintus nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus administravimo mokestis paprastai yra 15 proc. nuo išmokėtos draudimo išmokos sumos, tačiau ne daugiau kaip 3 500 eurų. Tokios sąlygos suponuoja situaciją, kad žalos administravimas užsienyje draudikui visada bus brangesnis už žalos administravimą Lietuvoje, tai taip pat sąlygoja draudimo įmokų skirtumą draudžiant transporto priemones su sąlyga – eksploatacija tik Lietuvoje ar ir kitose ES valstybėse. Teismo nuomone, į „išmokėtos sumos“ sąvoką įeina ne tik draudimo išmoka kaip žalos atlyginimas, bet ir išlaidos ekspertams bei administravimo išlaidos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas privalėjo draudikui atskleisti visą informaciją apie padidėjusią (padidėsiančią) draudimo riziką, o jei netenkina draudimo įmokos dydis, kreiptis į kitus draudikus, kurie veiklą vykdo gana intensyvios konkurencijos sąlygomis.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Nodora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą– ieškinį atmesti, spręsti klausimą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba šios bylos sustabdymo, kol Europos Teisingumo teismas priims preliminarų nutarimą pagal byloje Nr. 3K-7-402/2013 atliktą kreipimąsi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, nepagrįstai rėmėsi draudimo polisais, kurie taip pat neatitinka įstatyme nustatytos formos reikalavimų, nes byloje esančiuose draudimo polisuose nėra nei draudimo polisus išdavusio asmens parašo, nei jo faksimilės. Teismas, darydamas išvadą dėl sutarties turinio ir fakto, rėmėsi atsakovės el. paštu siųstu prašymu dėl vėlesnių (2012 m.) draudimo sutarčių sudarymo, tačiau byloje nagrinėjamas 2011-03-22, o ne 2012 m. draudimo sutarties klausimas. LR TPVCAPD įstatymas priimtas įgyvendinant ES direktyvas, reglamentuojančias privalomąjį vairuotojų atsakomybės draudimą, todėl šis įstatymas turi būti aiškinamas direktyvų siekiamų tikslų kontekste. Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje (iš dalies pakeistame Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu) nurodyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo tariamas prielaidas, jog dėl transporto priemonės eksploatavimo gretimoje ES valstybėje - Lenkijoje - padidėjo draudimo rizika. Aplinkybė, jog transporto priemonė dalyvavo eisme įstatymo apibrėžtoje teritorijoje, negali turėti įtakos draudimo rizikos padidėjimui. Nagrinėjamu atveju draudimo sutartys buvo sudaromos tarpininkaujant draudimo brokeriui, kuris savo paaiškinimuose, esančiuose byloje, patvirtino, kad draudėjo veiklos pobūdis (tarptautiniai pervežimai) jam buvo žinomas, atitinkamai, pagal Draudimo įstatyme reglamentuojamą brokerio veiklos specifiką (149 str. 2-4 d.), negali būti laikoma, kad toks veiklos pobūdis nebuvo žinomas ir draudikui. O jei rizika draudikui buvo žinoma, nėra jokio pagrindo teigti, kad draudimo sutarties vykdymo metu ji padidėjo. Teismo išvados, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai ir nesuteikė informacijos, siekė jam palankių draudimo kainų yra nepagrįstos. Skundžiamame sprendime daroma nepagrįsta išvada dėl to, jog regresinis ieškovo reikalavimas taikomas ne tik išmokėtos draudimo išmokos atžvilgiu, bet ir įvykio administravimo išlaidų, sumokėtų ieškovo atstovui Čekijoje, atžvilgiu, nes pareigos regreso atveju kompensuoti dalį šių išlaidų nenumato nei Įstatymas, nei kiti galiojantys teisės aktai. Taikydamas įstatymo nuostatas ir pasisakydamas, kad 50 procentų regreso dydis yra tinkamas, skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad atsakovas elgėsi ne visai sąžiningai, padarė jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas prielaidas.
Atsiliepimas
Ieškovas Ergo Insurance SE atsiliepimu prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą – apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-1583660, apdraudžiant transporto priemonės DAF FT XF 105460, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybę. Šios sutarties 1.6 punkte numatyta individuali sąlyga, kuri kaip ir kitos draudimo sutarties sąlygos pateikia informaciją apie sutarties turinį ir iš jos kylančias sutarties šalių teises bei pareigas. Sutartys su sąlyga, kuomet draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota, kad apdrausta transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, o eksploatavimas kitose „Žaliosios kortos" šalių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu, sudaromos išskirtinai tik klientui pageidaujant. Draudikas nėra suinteresuotas sudaryti tokios sutarties, kurios įmoka ženkliai mažesnė, o paskui atsitikus draudžiamajam įvykiui, esant įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytai teisei, sudėtingo teismo proceso metu reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dėl TPVCAPD sutartyje išdėstomų individualiųjų sąlygų, yra pažymėjęs, kad tokios sutarties sąlygos neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktams; tokių sutarties sąlygų paskirtis yra visiškai kitokia, jos vertintinos ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Atsakovas nevykdė draudimo sutarties sąlygų, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos. Draudikas taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims ir išmokėjo draudimo išmoką, todėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuorodos bei pagrindinis TPVCAPDĮ tikslas buvo įgyvendintas. Kupiškio rajono apylinkės teismas, priimdamas 2013-09-18 sprendimą, tinkamai įvertino atsakovei kylančią atsakomybę ir priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos pagal atsakovo apeliacinį skundą nagrinėjimas buvo sustabdytas Panevėžio apygardos teismo 2013-12-19 nutartimi iki bus priimtas prejudicinis sprendimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paklausimą civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013. 2015-05-29 Panevėžio apygardos teismo nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas Ergo Insurance SE (UADB “Ergo Lietuva” teisių perėmėjas) ir atsakovas UAB „Nodora“ 2011-03-22 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr.02-1583660, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonė – krovininis automobilis DAF FT XF 105 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytos žalos (b. l. 18). 2011-12-09 Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas automobilio DAF FT XF 105 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas – UAB „Nodora“ darbuotojas (b. l. 20, 24). Draudikas Ergo Insurance SE pagal pateiktus dokumentus i išmokėjo 18 782,12 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, 2 758,42 Lt atstovavimo išlaidų. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų, reikalavimą grįsdamas aplinkybe, jog atsakovas nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką – automobilio eksploatavimą užsienio valstybėje.
Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ginčas kilo dėl 2011-03-22 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 02-1583660 1.6 punkte numatytos sąlygos aiškinimo. Minėtu sutarties 1.6. p. šalys susitarė, jog „transporto priemonė bus naudojama tik vietiniams pervežimams, t. y. draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota, kad apdrausta transporto priemonė bus eksploatuojama tik LR teritorijoje. Eksploatavimas kitose „Žalios kortos“ šalių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu“. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovas draudiko neinformavo apie tai, kad automobilis bus naudojamas užsienio valstybėje - Lenkijoje, taip pažeisdamas draudimo sutarties nuostatas, todėl privalo grąžinti 50 proc. Ergo Insurance SE išmokėto žalos atlyginimo.
Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ES teisės aktai nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Kaip matyti iš bylos duomenų, Ergo Insurance SE išmokėjo eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, t. y. pripažino eismo įvykį esant draudiminiu, o pagal Lietuvos Respublikoje sudarytą draudimo sutartį draudimo apsauga galiojo ir Lenkijoje, tačiau kelia klausimą dėl draudimo rizikos padidėjimo. Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje.
Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: šalys susitarė, kad transporto priemonė nebus naudojama užsienio valstybėse, o jos naudojimą tokiose valstybėse apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Įgyvendinant minėtą direktyvą, ši norma perkelta į TPVCAPDĮ 10 str. 1 d.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. priimtame prejudiciniame sprendime Litaksa (byla Nr. C-556/13) konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). Taigi, ESTT nurodė, jog toks draudimo įmokų dydžių diferencijavimas pažeidžia ES teisę. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.
Ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo Europos Sąjungoje apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ES ir LR teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, t. y. direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį bei TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti. Atsižvelgus į tai, kad draudikas neturėjo teisės diferencijuoti įmokų dydžio ir draudimo rizikos priklausomai nuo valstybės narės, kurioje transporto priemonė eksploatuojama, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimai priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos bei palūkanas yra nepagrįsti, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas Ergo Insurance SE ieškinį atmesti.
Sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, turėtų būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovas UAB „Nodora“ pirmosios instancijos teisme nurodė patyręs 3 267 Lt (946,19 EUR) advokato pagalbos išlaidų (b. l. 58-59, 117-123). Ieškinys atmestas visiškai, o nurodytos išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų (atsiliepimo į ieškinį parengimas bei 2 val. 40 min. atstovavimo teismo posėdžiuose), yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš ieškovo atsakovo UAB „Nodora“ naudai (CPK 88 str., 98 str.). Nagrinėjant bylą pirmąja instancija, valstybė taip pat turėjo 42 Lt (12,16 EUR) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą.
Apeliacinį skundą tenkinus ir apeliantui prašant, turi būti priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos. Apeliantas UAB „Nodora“ bylą nagrinėjant apeliacine instancija nurodė turėjęs 323 Lt (93,55 EUR) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, išlaidų, bei 726 Lt (210,26 EUR) advokato pagalbos išlaidų. Išlaidos pagrįstos pateiktais dokumentais, todėl priteisiamos iš ieškovo atsakovo naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,
nusprendžia:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ergo Insurance SE ieškinį atmesti.
Priteisti iš Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (į. k. 302912288) 946,19 EUR advokato pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, 210,26 EUR advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme bei 93,55 EUR žyminio mokesčio UAB „Nodora“ (į. k. 164819732) naudai, 12,16 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.