Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovui P. D. dėl skolos priteisimo bei atsakovo P. D. priešieškinį ieškovui S. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo P. D.:

434,78 EUR (1500 Lt) automobilio nuomos mokestį pagal automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo sutartį;

188,40 EUR (650 Lt) mokestį už naudojimąsi automobiliu nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.;

95,65 EUR (330 Lt) gautus iš užsakymų;

34,78 EUR (120 Lt) už sudaužytą taksi plafoną;

34,78 EUR (120 Lt) už negrąžintą striukę su Open taksi apipavidalinimu.

Ieškovas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartimi išnuomojo atsakovui pilnai įrengtą taksi veiklai automobilį VW Sharan. Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 434,78 EUR (1500 Lt) nuomos mokestį kiekvieną mėnesį bei už kiekvieną gautą užsakymą iš Open taksi dispečerinės mokėti po 0,64 EUR (2,20 Lt). Tačiau atsakovas nesumokėjo nuomos mokesčio ir sutartų sumų, todėl nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. susidarė 188,40 EUR (650 Lt) įsiskolinimas už automobilio nuomą. Ieškovas 2014 m. gruodžio 31 d. nutraukė sutartį dėl atsakovo kaltės, todėl atsakovas privalo sumokėti vieno mėnesio nuomos dydžio mokestį - 434,78 EUR (1500 Lt). Kadangi atsakovas apgadino automobilį, privalo sumokėti už automobilio sugadinimą bei už jam išduotą darbinę striukę. Be to, atsakovas neatsiskaitė už 150 užsakymų (95,65 EUR (330 Lt)).

Atsakovas P. D. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp ieškovo S. Š. ir atsakovo P. D. 2014 m. gruodžio 18 d. sudarytą automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo sutartį. Nurodė, kad nuo 2014 m. pradžios atsakovas neturėjo darbo, buvo registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje. Sužinojęs, jog UAB „Špalsa“ bei UAB „Sauda“ ieško darbuotojų – taksi vairuotojų, atvyko pas UAB „Špalsa“ generalinį direktorių S. Š. darbintis taksi vairuotoju ir pateikė reikalingus dokumentus. Ieškovas, patikrinęs dokumentus, priėmė atsakovą į darbą taksi vairuotojo pareigose, suderino darbo grafiką bei atlygį. Su bendrove buvo pasirašyta darbo sutartis, kuri liko pas darbdavį pastarojo nurodymu „galutiniam suderinimui“. Buvo sutartas mėnesio laikotarpio bandomasis laikotarpis ir atsakovas, ieškovo reikalavimu, uždarė individualios veiklos pažymą. Tarp šalių buvo pasirašyta ir 2014 m. gruodžio 18 d. automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo pardavimo sutartis dėl automobilio VW Sharan nuomos. Pradėjus dirbti ir pasiteiravus dėl darbo sutarties, ieškovas paaiškino, jog atsakovas į darbą priimtas remiantis automobilio nuomos sutartimi. Nurodė, jog tas pats automobilis buvo išnuomotas ir kitam asmeniui – V. N., kuris buvo paskirtas atsakingu asmeniu, o atsakovas pagalbiniu. Negavus darbo sutarties, atsakovui kilo įtarimas, jog jis dirba nelegaliai, todėl 2014 m. gruodžio 28 d. atsakovas perdavė automobilį V. N. ir informavo ieškovą, kad nutraukia sutartį. Ieškovas pradėjo grasinti susidorojimu ir reikalauti pinigų už automobilio nuomą. 2015 m. sausio 5 d. atsakovas dėl nelegalaus darbo kreipėsi į mokesčių inspekciją, kur šiuo metu atliekamas patikrinimas. Nurodė, jog 2014 m. gruodžio 18 d. sandoris turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 str. arba CK 1.91 str. pagrindu, kadangi ieškovas automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo pardavimo sutartimi siekė apeiti įstatymus, nesukuriant darbo santykių bei siekiant išvengti mokesčių, be to, atsakovas buvo apgautas, nes tikėjosi būti įdarbintas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškovo S. Š. ieškinį atmetė, o atsakovo P. D. priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, jog 2014 m. gruodžio 18 d. automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo sutartis, sudaryta tarp S. Š. ir P. D., yra niekinė ir negalioja. Teismas nustatė, jog ieškovas, puikiai susipažinęs su taksi veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir žinodamas, jog vykdant taksi veiklą reikalingas leidimas, kuris išduodamas lengvajam taksi automobiliui tik vienas, 2014 m. gruodžio 18 d. išnuomojo automobilį VW Sharan atsakovui P. D., neturinčiam tokio leidimo, o kitą dieną (2014 m. gruodžio 19 d.) išnuomojo tą patį automobilį V. N., turinčiam leidimą, suteikiantį teisę teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu VW Sharan taksi paslaugas taksi veiklai vykdyti. Taip ieškovas pažeidė Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 punkto reikalavimus. Be to, imdamas užmokestį iš atsakovo už iš Open taksi dispečerinės gautus užsakymus bei nemokėdamas atsakovui už sutartiniams klientams teikiamas taksi paslaugas, organizuodamas ir kontroliuodamas atsakovo ir kito asmens V. N., kuriam išnuomojo tą patį automobilį, darbą, ieškovas siekė gauti neteisėtų pajamų teisiniam reglamentavimui prieštaraujančiomis priemonėmis. Teismas sprendė, jog tokie ieškovo veiksmai patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 18 d. sandorio tikslas nebuvo CK 6.522 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės nuoma, o taksi veikla, pažeidžianti tiek atsakovo, dirbusio be reikalaujamo leidimo, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, nes pagrindinis ieškovo ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Remdamasis šiomis aplinkybėms, teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo pagal niekinį sandorį reikalaujamas sumas, kurios netgi nėra ieškovo pagrįstos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. Š. prašo sprendimą panaikinti ir priešieškinį atmesti, o ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad:

1) teismas be jokių įrodymų iš dalies patenkino atsakovo priešieškinį;

2) leidimas dirbti taksi vairuotoju Vilniaus mieste išduodamas konkrečiam automobiliui konkretaus turinčio individualios veiklos pažymą asmens vardu. Tačiau tai nereiškia, kad tuo automobiliu negali dirbti ir kiti asmenys. Dėl to ieškovas turėjo teisę automobilį išnuomoti dviem asmenims ir jokio pažeidimo taip pasielgdamas nepadarė;

3) atsakovo teiginiai, kad su juo buvo pasirašyta darbo sutartis, yra melagingi ir niekuo byloje nepagrįsti. Jokios kalbos apie įdarbinimą su atsakovu nebuvo. Tiek atsakovui, tiek V. N. buvo padarytos tarifų lentelės, kuriose aiškiai matėsi, pagal kokią tvarką jie dirba. Ten buvo įrašytas V. N. išduotas leidimo numeris, parašyta, kad atsakingas asmuo yra V. N., o vairuotojas – atsakovas P. D.. Be to, atsakovas visus pinigus už suteiktas taksi paslaugas pasiėmė sau, kurą į taksi automobilį pylėsi už savo pinigus, valstybei mokesčius mokėjo pats, o jei būtų dirbęs įmonėje, viskas būtų vykę kitaip.

4) teismas negalėjo remtis liudytojo A. G. parodymais, nes ieškovas šį liudytoją taip pat buvo padavęs į teismą dėl analogiškos skolos išieškojimo ir teismas jo ieškinį patenkino.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas P. D. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai visiškai patvirtina, kad ieškovas, būdamas UAB „Špalsa“ direktorius, 2014 m. gruodžio 18 d. automobilio nuomos ir užsakymų pirkimo sutarties pagrindu siekė apeiti įstatymus, nesukuriant darbo santykių, t.y. legaliai įdarbinant atsakovą taksi vairuotoju, apeiti mokesčių įstatymų nuostatas, siekiant išvengti mokesčių į valstybės biudžetą ir įmokų į socialinio draudimo fondus. Todėl teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 8 d. atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo šalis pateikti naujus įrodymus – duomenis apie VMI atlikto tyrimo dėl nelegalaus darbo rezultatus.

Ieškovas S. Š. 2016-02-03 apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodė, kad išnuomodamas tą patį automobilį dviems asmenims jis nepažeidė Kelių transporto kodekso. Automobilio nuomos sutartis su atsakovu buvo teisėta, už ją atsakovas turėjo mokėti, bet nieko nemokėjo, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą. Su atsakovu ieškovą išskirtinai siejo tik teisėta automobilio ir užsakymų pardavimo nuomos sutartis, o taksi veikla yra pačių vairuotojų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymas ir kitas sutartis, reikalas. Visos pajamos iš aptarnavimo tenka vairuotojams.

Ieškovas S. Š. 2016-03-22 pateikė papildomus naujus įrodymus.

Teisme 2016-04-21 gautas Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento Operatyvios kontrolės skyriaus atlikto UAB „Špalsa“ ir S. Š. operatyvaus patikrinimo dėl nelegalaus darbo medžiaga. Joje nurodyta, kad P. D. laikotarpiais nuo 2014-11-27 iki 2015-01-15 ir nuo 2015-01-20 iki šiol įregistravęs individualią taksi veiklą, yra deklaravęs, kad 2014 m. pajamų iš individualios veiklos negavo. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-03-31 operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad S. Š. atžvilgiu už nustatytus pažeidimus pradėta administracinė teisena pagal ATPK 172¹ str. 1 dalį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtu ieškovo veiksmu pripažino tai, jog ieškovas išnuomojo atsakovui pagal 2014-12-18 d. nuomos ir užsakymų pirkimo sutartį automobilį taksi veiklai vykdyti, šiam neturint leidimo užsiimti taksi veikla. Ieškovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas priešieškinys ir pripažinta, kad automobilio nuomos sutartis prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisę dirbti taksi vairuotoju tik turėdamas leidimą užsiimti taksi veikla, nurodo, kad tai, jog atsakovui išnuomotam automobiliui buvo išduotas leidimas, kuris suteikė teisę ir atsakovui teikti taksi paslaugas šiuo automobiliu.

Byloje nustatyta, kad lengvuoju automobiliu, kurį ieškovas išnuomojo atsakovui darbui apipavidalintą pagal Open taksi reikalavimus, teisė teikti keleivių vežimo paslaugas buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014-12-12 leidimu ( b.l. 11, t. I), kuriame nurodyta, kad šis leidimas suteikia teisę V. N. teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas. Kitas asmuo, kuris nebuvo nurodytas leidime, neturėjo teisės teikti tokias paslaugas, nes vežėju leidime nurodytas V. N.. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas atsakovui išnuomodamas taksi veiklai automobilį pažeidė Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 punkto reikalavimus, šią teisės normą iš esmės aiškindamas taip, kad vienam vežėjui išduotas leidimas konkrečiu automobiliu teikti taksi paslaugas suteikia teisę bet kuriam kitam asmeniui, kuris nenurodytas leidime, teikti taksi paslaugas leidime nurodytu automobiliu. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad leidimo neturintis vežėjas gali teikti taksi paslaugas kitam vežėjui išduotu leidimu. Toks įstatymo aiškinimas neatitinka jo prasmės, nes jame aiškiai nurodyta, jog leidimas išduodamas vežėjui, o ne automobiliui.

Atsakovo priešieškinys buvo patenkintas CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, nes ieškovo tikslas buvo ne išnuomoti automobilį, o tokiu būdu užsiimti taksi veikla. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog pats ieškovas užsiėmė taksi veikla, t.y. buvo vežėju automobiliu, išnuomotu atsakovui, nes byloje nustatyta, kad vežėju dirbdamas šiuo automobiliu buvo V. N.. Tai, kad ieškovas, sudarydamas nuomos sutartį leido būti vežėju ir atsakovui, neturinčiam leidimo, leidžia daryti išvadą, kad toks sandoris pripažintinas niekiniu kitu pagrindu - kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms ( CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes išnuomojimas automobilio darbui asmeniui, kuris neturi leidimo būti vežėju išnuomojamu automobiliu, pažeidžia Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 punkto nuostatas. Tai, kad šioje normoje nurodyta, jog keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas, imperatyvu yra tai, kad vežti keleivius automobiliu taksi be išduoto leidimo yra įstatyme numatyto imperatyvo pažeidimu. Ieškovas pagal nuomos ir užsakymų pirkimo sutartį perduodamas turimą automobilį apipavidalintą Open taksi ženklais perdavė atsakovui verstis veikla, kuri yra draudžiama pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 punkto nuostatas, todėl toks sandoris, kaip prieštaraujantis šiai imperatyviai įstatymo normai turėjo būti pripažintas niekinu ir negaliojančiu. Tai, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalis numato, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekino sandori faktą tesimas konstatuoja savo iniciatyva, tai net gi atsakovui reikšiant reikalavimą pripažinti sandorį niekiniu kitu pagrindu, teismas turi teisę jį pripažinti niekiniu ir šalies nenurodytu pagrindu. Padarius išvadą, kad teismas turėjo pagrindo pripažinti sandorį niekiniu kitu pagrindu, naikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo dalinai patenkintas priešieškinys, nėra pagrindo, nes šis sandoris turėjo būti pripažintas niekiniu kitu pagrindu.

CK 1.80 straipsnio 2 dalis numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šalį visa, ką gavo pagal sandorį. Tai, kad atsakovas galėjo gauti naudos pagal gautus užsakymus, nereiškia, kad šios sumos turi būti priteistos ieškovui, kadangi pripažinus atsakovo veiklą naudojantis ieškovo automobiliu neteisėta, šios lėšos gali būti išieškomos į valstybės pajamas kaip be pagrindo gautos pajamos. Reikalavimų dalyje dėl plafono sudaužymo ieškovas neįrodė, nes atsakovui neigiant sudaužymo faktą ir nustačius aplinkybę, jog automobilis buvo perduotas dviems asmenims, ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad plafonas buvo sudaužytas atsakovo, o ne kito asmens. Dalyje dėl pinigų už striukės negrąžinimą priteisimo, teismas nurodė sprendime argumentus, jog ieškovas atsisakė į teismo posėdį atsakovo atneštą striukę paimti, kad šie teismo motyvai būtų nepagrįsti ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė, todėl darytina išvada, kad ieškovas turi galimybę susigrąžinti atsakovui perduotą daiktą, dėl ko atsakovas turėtų sumokėti ieškovui jo vertę pinigais, ieškovas priežasčių nenurodė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.