- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-01
- Bylos Nr.
- eI3-209-816/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02293-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „KRONOSPAN TRADING“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „KRONOSPAN TRADING“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“, dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „KRONOSPAN TRADING“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 87 ir priteisti pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2014 m. pavedė VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.
Pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2014 m. ir išdavė pareiškėjai metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Teigia, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ išduotais Patvirtinimais, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, buvo patvirtinta pareiškėjos teisė į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą. Remdamasi jais, pareiškėja 2014–2015 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2013–2014 m. deklaracijas ir realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. VšĮ „Žaliasis taškas“ pakuočių atliekų tvarkymo paslaugas įsigijo iš UAB „Metrail“. Nurodo, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama teisinio poveikio priemonė (sankcija) už UAB „Metrail“ galimai padarytus pažeidimus, nesant pareiškėjos kaltės.
Pareiškėjos vertinimu, valstybės institucijos net kelerius metus netikrino vieno iš atliekų tvarkytojo ir laiku nepastebėjo atliekamų neteisėtų veiksmų. Dabar tos pačios valstybės institucijos, remdamosi ydingu reglamentavimu, atsiradusią mokesčio naštą siekia perkelti gamintojams ir importuotojams.
Skundžiamas sprendimas, atsižvelgiant į jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą ir (ar) panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Todėl sprendime numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą. Be to, atlikdamas patikrinimą ir siekdamas panaikinti Patvirtinimus –dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims (konkrečiu atveju – pareiškėjai) – atsakovas peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, bei ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.
Teigia, kad pareiškėja nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą.
Pareiškėjos vertinimu, jai patikslinus 2013 m. mokesčio deklaraciją ir sumokėjus mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl atsakovo priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, pareiškėja nebeturės teisinės galimybės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsniu, patikslinti 2013 m. mokesčio deklaracijos (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja žinojo ir privalėjo žinoti būtent jai teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas. Taip pat žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų ji, jei 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos. Pakuočių atliekos turi būti sutvarkytos realiai, laikantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) reikalavimų, o ne vien formaliai išrašant sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, neįsitikinus ir neužtikrinus faktinio 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduoties įvykdymo.
Teigia, kad mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą. Tačiau, kai dokumentai, kuriais pareiškėja grindžia savo teisę į mokesčio lengvatą, yra sunaikinami, pareiškėja netenka teisės į mokesčio lengvatą. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.
Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjai nėra taikoma sankcija, jai tiesiog nurodyta sumokėti mokestinę prievolę.
Nurodo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti Patvirtinimai pareiškėjai buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359, 55 punktu (53 punkto redakcija, galiojusi 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. -19.3-2 priėmimo metu). Taigi Patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto nustatymo.
Pažymi, kad pareiškėja buvo informuota apie patikrinimą.
Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutartimi pakeitė Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą. Panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Dėl to atsakovas atlikto apskaičiuoto mokesčio pareiškėjai perskaičiavimą, atsižvelgiant į 2025 m. liepos 2 d. LVAT nutartį eA-191-624/2025. Po atlikto perskaičiavimo pareiškėjai ginčijamu sprendimu patvirtintas 28 034 Eur mokestis mažintinas iki 27 524 Eur.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį tenkinti.
Nurodo, kad pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Departamentas sprendimu, o vėliau skundžiamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina VšĮ „Žaliasis taškas“, nors dėl to, kad Departamentas sprendimu buvo panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei trečiojo suinteresuoto asmens kaltės. VšĮ „Žaliasis taškas“ įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar nusikalstamų schemų.
Teigia, kad Departamento sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) (toliau - Vilniaus RAAD) peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas.
Departamento sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.
Departamento sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas tarp šalių kilo dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 87, kuriuo patvirtintas 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas Nr. K-15, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.
Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2014 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išrašytuose Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinių pakuočių atliekų kiekio šiais mokestiniais laikotarpiais:
1) 2013 m. – 1,784 t (Patvirtinimas Nr. 1314VI0697-4687-7046);
2) 2014 m. – 1,37 t (Patvirtinimas Nr. 1414VI0001-4687-7046);
3) 2015 m. – 0,16 t (Patvirtinimas Nr. 1514VI0001-4687-7046).
Departamentas 2018 m. rugpjūčio mėn. atliko pareiškėjos planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2014 metus. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2013–2014 m. neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtintos metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduoties. Dėl to pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalį, MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 28 034 Eur. 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto Nr. K-15 padaryta išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti Patvirtinimai. Pareiškėja nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013–2014 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Todėl, vadovaujantis MUATĮ 6 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, už 2013–2014 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleista apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 28 034 Eur.
Departamentas 2018 m. rugsėjo 21 d. skundžiamu sprendimu Nr. 87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktą Nr. K-15.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ paliko nepakeistą.
Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 16 d. teismui pateikė duomenis, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 27 524 Eur dydžio mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2014 metų mokestinį laikotarpį.
Dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.
2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.“ Pastebėtina, kad PPATĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.
Šiame kontekste aktualūs LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei PPATĮ vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, PPATĮ bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.
Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei PPATĮ. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.
Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia, įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.
Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo pareiškėja teikė pastabas dėl patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį sprendimą.
Dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo
Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis PPATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. MUATĮ 9 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.
MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 ir 38 dalimis, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.
Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais).
Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį, gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.
Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.
ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.
Iš MUATĮ nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.
Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl, taikant MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.
Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti 2013 m. patvirtinimas dėl 7,795 t metalinių pakuočių kiekio ir 2014 m. patvirtinimas dėl 6,024 t metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2013–2014 m. pilnai įvykdyta, nes ji šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų. Tačiau įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas nustatyta, kad pareiškėjai išduotas 2013 m. patvirtinimas dėl 0,254 t metalinių pakuočių kiekio yra galiojantis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Pažymėtina, kad jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai ir aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.
Teismas pažymi, jog sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija. Kadangi pakuotės 2013–2014 m. visa apimtimi liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas mokestis už į rinką išleistą deklaruotą pakuočių kiekį pareiškėjai, kuri nepagrįstai pasinaudojo mokesčio lengvata.
Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti laikoma pagrindu atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (ar jo dalies) mokėjimo arba remtis ja kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), jei nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.
Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galbūt turėjo pozityvią pareigą laiku tikrinti, tačiau to nepadarė, pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties nevykdė VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas UAB „Metrail“, kurie yra licencijuoti ir valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos mokestines prievoles (jų apimtį). Mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2014 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2014 m. įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. (iki Departamento patikrinimo akto surašymo ir 30 d. po jo gavimo) nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2014 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2014 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2014 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 27 524 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.
Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) 2013–2014 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji pakuočių tvarkymo organizacijai perdavė metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis. Tačiau, kaip jau minėta, dalis išrašytų patvirtinimų už 2013–2014 m. yra negaliojantys, nes nenustatyta, jog deklaruotos pakuočių atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktais nenumatyta, kad pakuočių gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti kitiems asmenims įstatymuose jam įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mokėjimo. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2014 m. priskaičiavo mokėtiną mokestį.
Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais ir nepažeidžiant jokių reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2014 metus patvirtinta 28 034 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 27 524 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Iš dalies patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „KRONOSPAN TRADING“ skundą.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 87 dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2014 metus patvirtintą 28 034 Eur mokesčio sumą iki 27 524 Eur.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.