Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-273-354/2008 m.

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8., 2.4.

2008 m. rugpjūčio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistosios A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti padarytą žalą, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.

Iš A. U. nukentėjusiajai G. K. priteisti 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios G. K. ieškinys dėl 1000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Priteista iš A. U. 1500 Lt nukentėjusiajai G. K. jos turėtų išlaidų sumokant už atstovo teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteista už tai, kad 2007 m. liepos 7 d. apie 19.50 val. Šiauliuose, prie ,,duomenys neskelbtini“ namų įvažiavimo, kilus ginčui, rodydama nepadorius gestus, sugriebusi už plaukų ir tempdama nukentėjusiąją G. K. link mašinos variklio gaubto, sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą.

Skunde teigiama, kad teismas nemotyvavo savo išvadų ir taip nesilaikė BPK 303-307 str. reikalavimų. Tuo pačiu teigiama, kad teismas nenagrinėjo reikšmingų įrodymų ir nepašalino kilusių abejonių, kas nulėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje konstatavo dvi prieštaringas išvadas nurodydamas, kad nukentėjusiosios ir liudytojos Z. B. parodymais nėra pagrindo netikėti, tuo pačiu pažymėdamas, kad nukentėjusiosios G. K. ir liudytojos Z. B. parodymai kelia abejones. Apeliantės teigimu, teismas privalo įrodyti kaltę motyvuotais, abejonių nekeliančiais įrodymais, o konkrečiu atveju teismas kaltę įrodinėjo nukentėjusiosios G. K. bei liudytojos Z. B. parodymais, kuriuos nuosprendyje pats pripažino keliančiais abejones.

Be to skunde nurodoma, kad teismas ignoravo tą aplinkybę, jog G. K. ir Z. B. davė prieštaringus parodymus teisme, nes Z. B. iš pradžių teigusi, kad G. K. buvo nuversta ant kito automobilio ,,kapoto“, vėliau nurodė, kad konfliktas vyko prie durelių.

Taip pat skunde teigiama, kad bylos rašytiniai duomenys – VšĮ ,,Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties“ atsakymai paneigia nukentėjusiosios G. K. ir liudytojos Z. B. parodymus, kad G. K. po įvykio buvo sutrikdyta sveikata ir kad būtent dėl įvykio ji ne kartą kreipėsi į gydytojus, nes greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta iš kart po įvykio (2007-07-07), kuomet išorinių smurto žymių nebuvo pastebėta, o sekantis iškvietimas buvo 2007-07-18, kada R. K. diagnozuotas nėštumas. Apeliantės teigimu, minėtos aplinkybės daro Z. B. ir G. K. parodymus abejotinais ir nepatikimais, o taip pat paneigia ir civilinio ieškinio motyvus. Tuo pačiu skunde apeliantė nurodo, kad med. eksperto H. D. parodymai visiškai paneigia nukentėjusiosios G. K., liudytojų Z. B., V. V. ir D. V. parodymus apie tai, jog ji sudavė nukentėjusiajai į veidą, po ko pradėjo kraujuoti iš burnos, kadangi ekspertas nerado jokių sužalojimų burnos zonoje. Be to nurodoma, kad į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno R. L. parodymai ir jo tarnybinis pranešimas taip pat paneigia tai, jog nukentėjusioji būtų sumušta, nes pastaroji skundėsi tik buvusi apstumdyta. Apeliantės nuomone, teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog med. eksperto H. D. išvada, kad G. K. dantis galėjo nuskilti 2007-07-07 – tikėtina, o kitų sužalojimų (kraujosruvų), nukentėjusiosios G. K. pateiktų, turint savanaudiškų piniginių interesų, padarymo laiką įvertino jau kaip nekeliantį abejonių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji A. U. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji G. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino A. U. kalta ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nuteistoji tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neigdama savo kaltę, pateikė savitą įvykio aplinkybių vertinimo versiją, o būtent, kad nukentėjusioji G. K. pirma pradėjo konfliktą – išlipusi iš automobilio griebė apeliantei už plaukų, vieną kartą delnu trenkė per veidą, dėl ko nukrito jos akiniai ir sulūžo (b. l. 64-65).

Vertinant kaltinamojo parodymus, būtina atkreipti dėmesį į išskirtinę tokių parodymų prigimtį. Kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka. Be to, kaltinamasis gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, priešingai nei kitiems proceso dalyviams.

Konkrečiu atveju, vertinant liudytojų B. R. ir Z. B. parodymus, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad pirmoji yra nuteistosios motina, o antroji – nukentėjusiosios motina, todėl jų parodymai ir ne sąmoningai gali būti įtakoti subjektyvių faktorių, kas lemia įvykio situacijos suvokimo ir vertinimo teisingumą.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ir jos motinos liudytojos B. R. teiginius apie tai, kad konfliktas prasidėjo dėl G. K. kaltės, ir kad pastaroji pirmoji griebė nuteistajai už plaukų, ir spręsdamas A. U. kaltės klausimą pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, vienodai atpasakojantys įvykių eigą ir neturintys vidinių prieštaravimų apie esmines įvykio aplinkybes.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje atmesdamas nuteistosios A. U. ir liudytojos B. R. parodymus motyvavo tuo, kad jų parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, tačiau pastarųjų nedetalizavo. Tuo, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir nurodė motyvą, dėl ko atmetė A. U. ir B. R. tam tikrus parodymus – dėl to, kad pastarieji prieštarauja įrodymų visetui.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė tik tam tikrus nuteistosios ir liudytojos B. R. parodymus. Tuo pačiu teismas nukentėjusiosios, liudytojų Z. B., V. V. ir D. V. parodymus apie įvykio metu nukentėjusiosios danties nuskėlimą įvardijo keliančiais abejones, kurias įvertino kaltinamosios A. U. naudai ir iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad A. U. sudavė nukentėjusiajai G. K. smūgį į veidą ir taip nuskėlė pastarosios danties vainiką.

Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė be pagrindo savo skundu ginčija tai, kas priimant apkaltinamąjį nuosprendį jai inkriminuota net nebuvo, o būtent, smūgio sudavimą G. K. ir nežymų jos sveikatos sutrikdymą. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas aiškiai pasisakė dėl teismo medicinos specialisto išvados, kuria buvo konstatuoti G. K. tikėtina įvykio metu padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos ir danties nuskėlimas (b. l. 13), ir įvertinęs šią išvadą visete su kitais įrodymais nusprendė, jog negalima neabejotinai nustatyti, kad nukentėjusiajai dantis buvo nuskeltas įvykio metu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios apžiūros menu specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus – poodines kraujosruvas jos kūne, kurios, pasak specialisto H. D., galėjo atsirasti įvykio metu nuo tampymo ar suėmimo (b. l. 66). Būtent tampymas nukentėjusiąją už plaukų A. U. ir buvo inkriminuotas.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso nuostatų, įvertino ir atsižvelgė į specialisto išvadą tiek, kiek išvadoje nurodytus duomenis patvirtina kiti surinkti ir ištirti įrodymai.

Taigi, skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai nurodė, kurie nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialisto išvados duomenys kelia abejones ir juos įvertino. Taip pat apylinkės teismas nurodė, kurie nukentėjusiosios, kaltinamosios ir liudytojų parodymai, specialisto išvados duomenys nekelia abejonių ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kuriais deklaruojama dviprasmiška teismo pozicija nukentėjusiosios G. K. ir liudytojos Z. B. parodymų atžvilgiu, yra nepagrįsti.

Apeliantė savo skundu siūlydama vertinti liudytojos Z. B. ir nukentėjusiosios parodymus kaip nepatikimus, motyvuoja tuo, kad Z. B. teisme prieštaringai įvardino konflikto vietą – iš pradžių teikdama, kad konfliktas vyko prie automobilio ,,kapoto“, o po to, kad prie automobilio priekinių durelių. Iš tikrųjų, nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad konfliktas įvyko prie nukentėjusiosios automobilio vairuotojo durelių (b. l. 64-65; 69; 94), tuo tarpu nukentėjusioji tvirtino, kad A. U. buvo pervertusi, vertė ją ant kito automobilio ,,kapoto“ (b. l. 1; 65; 68). Konkrečioje byloje kvalifikuojant A. U. nusikalstamą veiką ir sprendžiant jos atsakomybės ir kaltės klausimą nėra svarbu, ar konfliktas vyko prie automobilio vairuotojo durelių, ar prie automobilio variklio, ar bagažinės dangčio. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konfliktas tarp A. U. ir G. K. įvyko prie įvažiavimo į ,,duomenys neskelbtini“ namų, Šiauliuose, kur nukentėjusioji ir nuteistoji negalėjo prasilenkti savo vairuojamais automobiliais. Visgi apylinkės teismas, pripažindamas A. U. kalta, nurodė, kad pastaroji fizinį skausmą nukentėjusiajai sukėlė už plaukų tempdama ją prie mašinos variklio gaubto. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė paminėtą aplinkybę, kadangi apie tai nuosekliai tvirtino nukentėjusioji G. K. viso proceso metu, o be to, tą patį parodė ir įvykio liudytoja Z. B., net kelis kartus patvirtindama, kad kaltinamoji sugriebusi už plaukų nukentėjusiąją vertė ant automobilio dangčio (b. l. 68-69).

Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji A. U. skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Kreipdamasi į policiją, protokole-pareiškime nurodė, kad nepavykus jai patraukti savo automobilio, ji priėjo prie nukentėjusiosios G. K., kuri iššokusi iš automobilio ją iškoneveikė, o jai pasakius, jog eina namo pasikviesti savo vyrą, kad šis nuvairuotų automobilį, G. K. abiem rankom sugriebė ją už plaukų ir tampė taip sukeldama fizinį skausmą, bet jokių kūno sužalojimų nepadarė (b. l. 27). Anot apeliantės, ji iš G. K. išsilaisvino rankomis sugriebdama pastarosios rankas. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme A. U. nurodė, kad iš G. K. išsilaisvino sugriebdama pastarajai už plaukų, o be to tvirtino, kad nukentėjusioji jai trenkė vieną kartą per veidą (b. l. 64-65). Pastarąją apeliantės versiją palaikė ir jos motina liudytoja B. R. (b. l. 67).

Kitaip konflikto pradžią aiškino nukentėjusioji. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. parodymai apie esmines aplinkybes buvo vienodi tiek kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka (b. l. 1-2), tiek bylos nagrinėjimo procese (b. l. 65-66). G. K. parodė, kad prie jos automobilio priėjusi A. U. pirmoji iškoneveikė ją, o jai atsakius, nuteistoji dešine ranka pirma sugriebė jai už plaukų, o tada ji įsitvėrė į pastarosios plaukus kaire ranka. Tokią įvykių seką atpasakojo ir įvykio liudytoja, nukentėjusiosios motina Z. B. (b. l. 68).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp G. K. ir A. U. įvyko konfliktas dėl mažareikšmės dingsties, dėl to, kad jos nesugebėjo savo automobiliais prasilenkti viename kieme. Taip pat yra aišku, kad konflikto metu abi pusės viena kitą tampė už plaukų ir neabejotinai taip sukėlė viena kitai fizinį skausmą. Tačiau tas pats asmuo dėl tos pačios veikos negali būti pripažintas kaltininku ir nukentėjusiuoju, todėl konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti konflikto kilimo priežastis ir konflikto iniciatorių, būtent, kas fizinį skausmą sukėlė tyčia, o kas gindamasis nuo neteisėtų veiksmų.

Kaip jau minėta, nukentėjusioji ir apeliantė iš esmės skirtingai parodė apie konflikto pradžią, o įvykio liudytojų parodymai, apie kurių vertinimą buvo pasisakyta ankščiau, neleidžia visiškai aiškiai atskleisti visų įvykio aplinkybių. Todėl sprendžiant klausimą apie konfliktą, būtina įvertinti situaciją, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui tarp nukentėjusiosios ir apeliantės. Neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusioji G. K. savo automobiliu norėjo išvažiuoti iš kiemo, kai tuo metu į kiemą automobiliu įvažiavo nuteistoji A. U. ir užtvėrė G. K. automobiliui kelią. Iš nukentėjusiosios, nuteistosios, liudytojų B. R. ir Z. B. parodymų yra aišku, kad kieme buvo pristatyta daug automobilių, todėl prasilenkti lygiagrečiai nebuvo įmanoma. Iš nuteistosios ir liudytojos B. R. parodymų matyti, kad prasilenkti nebuvo įmanoma, nes dešinėje pusėje buvo pristatyta daug automobilių (b. l. 64; 67). Taigi, pagal KET 183 p. reikalavimus kelią turėjo duoti A. U., nes pastarosios pusėje buvo kliūtis, dėl kurios nebuvo galima prasilenkti. Pasak apeliantės, ji kelis kartus mėgino pavažiuoti automobiliu atbuline eiga, tačiau jai nepavyko ir ji išjungusi automobilio variklį, priėjo prie automobilio, kuriame sėdėjo nukentėjusioji bei pastarosios motina, liudytoja Z. B.. Minėti faktai yra svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį vėliau – įvykio metu. Todėl, kai po savo nesėkmingų mėginimų pavažiuoti atbuline eiga prie nukentėjusiosios priėjo A. U., tipinė jos reakcija galėjo būti tokia, kaip nurodė savo parodymuose nukentėjusioji, kurią A. U. išvadino ,,debile“ ir prisipažino, kad nemoka važiuoti atbuline eiga.

Kolegija pažymi, kad A. U. nupasakotos situacijos aplinkybės yra nelogiškos. Pasak nuteistosios, ji priėjo prie nukentėjusiosios automobilio ir pasakė pastarajai, kad nemoka išvažiuoti atbuline eiga, todėl eina pasikviesti savo vyrą, kad pastarasis išvairuotų automobilį. Tačiau tuo metu, pasak apeliantės, G. K. išlipo iš automobilio ir griebė jai už plaukų, ėmė tampyti, trenkė delnu į veidą, keikė ją. Tokiu būdu kyla klausimas, dėl kokių priežasčių iš kiemo norinti išvažiuoti G. K., nuteistajai deklaravus apie variantą tuoj patraukti automobilį ir atlaisvinti išvažiavimą, esant nėštumui (apie 7 mėnesių) (b. l. 55) turėjo staiga išlipti iš automobilio ir pulti ant apeliantės. Tokia nuteistosios versija ne tik nelogiška, bet prieštaraujanti kitiems jos pačios parodymams, kuomet pirmosios instancijos teisme ji nurodė, kad ,,G. K. klykė, kad ji yra nėščia“. Kyla klausimas, dėl ko nukentėjusioji turėtų deklaruoti apie savo nėštumą, jei pati užpuolė A. U..

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į charakterizuojančią bylos medžiagą, liudijančią apie nuteistosios impulsyvų elgesį, kartais nevaldant emocijų ir pratrūkstant pykčiu (b. l. 82). Apie A. U. ūmų būdą tvirtino ir liudytoju apklaustas pastarosios kaimynas R. D. (b. l. 84), į ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė vertindamas tik situaciją, bet ne esminiai remdamasis tuo spręsdamas kaltės klausimą, kaip skunde nurodė apeliantė. Savaime suprantama, tai yra tik prielaidos vertinimui ir negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau šios prielaidos gali būti vienas iš pagrindų vertinant nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų patikimumą ir nuteistosios parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Svarbi yra ir ta aplinkybė, kad konflikto metu policijos patrulį iškvietė nukentėjusioji, tik ji kreipėsi į teismo medicinos instituto specialistus dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Tai leidžia daryti išvadą, kad būtent G. K. aptariamoje situacijoje jautėsi nukentėjusi dėl neteisėtų A. U. veiksmų.

Tokiu būdu, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus ir aptartus įrodymus, atsižvelgusi į kitas šioje nutartyje paminėtas įvykio aplinkybes, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei dėl patikimų nukentėjusiosios parodymų ir konstatuoja, kad konflikto iniciatorė buvo pati A. U. – iš pradžių užsipuolusi nukentėjusiąją žodžiais, pastarajai atsakius tuo pačiu, pirmoji sugriebusi G. K. už plaukų ir tampiusi, sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą, nuo ko G. K. gynėsi ir dėl to tempė A. U. plaukus.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, neįvertino ir nenurodė dokumento, kuris patvirtina faktą, kad buvo sugadintas nuteistosios akinių rėmelis. Priešingai, minimą pažymą teismas prijungė prie baudžiamosios bylos (b. l. 91) ir teismui jos turinys buvo žinomas. Nuosprendyje yra nurodomi tik tie įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 str.). Tik teismas sprendžia, kurie bylos duomenys laikytini įrodymais (BPK 20 str.). Skundžiamame nuosprendyje nėra paminėta pažyma apie sugadintus apeliantės akinius ir kolegija tokiam apylinkės teismo sprendimui pritaria. Minėta pažyma konkrečiu atveju nepatvirtina A. U. nekaltumo ir nepaneigia jos kaltės dėl skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir ankščiau aptartų įrodymų visumos. Pažyma, kurią savo skunde kaip reikšmingą dokumentą įvardijo apeliantė, byloja tik apie tai, kad konflikto, kurio iniciatorė ir kaltininkė buvo pati A. U., metu buvo sulankstyti jos akinių rėmeliai. Todėl daroma išvada, kad minimas dokumentas nėra reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, todėl pagrįstai apylinkės teismas nenurodė jo savo nuosprendyje ir juo nesirėmė.

Be abejonės, atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. kyla tik dėl tyčinių kaltininko veiksmų. Remdamasi tuo apeliantė nurodė, kad prie nukentėjusiosios automobilio ėjo ne dėl to, kad konfliktuoti su G. K., o tiesiog ėjo į namus pakviesti savo vyrą. Iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar sumanymas nuteistajai iškoneveikti nukentėjusiąją kilo dar būnant savo automobilyje, ar einant link nukentėjusiosios automobilio, ar priėjus prie jo. Kita vertus, nustatant nuteistosios neteisėtų veiksmų tyčią, nėra svarbu, kuriuo momentu sumanymas kilo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti A. U. neteisėti veiksmai neabejotinai atskleidžia jos tyčinį veikimą. Iškoneveikti kitą žmogų ir tampyti jį už plaukų įmanoma tik atliekant tyčinius veiksmus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad A. U. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. pagrįstai, jos veika kvalifikuota teisingai. Apeliantės teiginius, jog ji dėl šio nusikaltimo nekalta, paneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai. Dėl minėtų priežasčių apeliantės argumentas, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįstas.

Nuteistoji savo skundu taip pat prašo nepriteisti iš jos nukentėjusiajai neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų, motyvuodama tuo, kad ji fizinį skausmą nukentėjusiajai sukėlė nuo jos gindamasi.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji G. K. dėl A. U. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, pažeminimą viešoje vietoje, vėliau patyrė išgyvenimus, stresą dėl savo nėštumo, dar negimusio kūdikio. Šios aplinkybės neabejotinos, jas aiškiai atskleidžia konflikto seka, patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai apie jos nėštumą (b. l. 55) ir apie užfiksuotus negalavimus iš kart po įvykio – padažnėjęs pulsas, susijaudinimas (b. l. 51).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo pripažino pagrįstą tik nedidelę dalį prašytos neturtinės žalos – 400 Lt (buvo prašyta 5000 Lt) ir dalį atstovavimo išlaidų – 1500 Lt.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, vadovavosi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, numatytais Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. ir priteisė iš nuteistosios ne per didelę sumą pinigų neturtinei žalai atlyginti, o atstovavimo išlaidas priteisė tiek, kiek jos buvo pagrįstos dokumentais (b. l. 54).

Pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajai žalą per 4 mėnesius, įvertinus ankščiau minėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.