Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo M. T. (toliau – ir pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 8 d. nutarties Ž. Z. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ž. Z. 2018 m. gegužės 18 d. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas pagal M. T. skundą dėl to, kad 2018 m. gegužės 6 d., apie 22.56 val., Ž. Z., gyvenanti (duomenys neskelbtini) , kaip gyvūno savininkas, neužtikrino, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, tokiais savo veiksmais pažeidė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮS-893 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybėse teritorijoje gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 15 punktą, už ką atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalyje.

2. Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo J. N. 2019 m. sausio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena Ž. Z. atžvilgiu buvo nutraukta. Institucija nutarime konstatavo, kad surinktų įrodymų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, kad Ž. Z. savo veiksmais pažeidė gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose.

3. Nesutikdamas su šiuo nutarimu nukentėjusysis M. T. apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė Institucijos nutarimą panaikinti, Ž. Z. pripažinti kalta padarius administracinį nusižengimą ir paskirti jai administracinę nuobaudą.

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 8 d. nutartimi M. T. skundą atmetė. Teismas pripažino, kad skundžiamas 2019 m. sausio 9 d. Institucijos priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

5. Apeliaciniame skunde apygardos teismui pareiškėjas prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir priimti byloje naują nutarimą, kuriuo tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad Ž. Z. nepažeidė Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių reikalavimų garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, sanitarijos ir higienos reikalavimų. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik pačios pažeidėjos išdėstytais argumentais, tačiau neatsižvelgė į jo parodymus bei pateiktus įrodymus, teismas neatsižvelgė į pateiktą garso įrašą, kuris neginčytinai patvirtina, kad 2018 m. gegužės 6 d. apie 22.56 val. lojo būtent Ž. Z. kieme esantis jai priklausantis šuo, o ji, kaip gyvūnų savininkė, neužtikrino, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Nurodo, kad garso įraše užfiksuotas aplinkybes savo paaiškinimuose patvirtino ir šunų elgesio specialistė, į kuriuos taip pat nebuvo atsižvelgta.

6. Skunde teigia, kad nebuvo ištirti Ž. Z. nurodyti naudoti specialūs šunų antkakliai, skleidžiantys elektros impulsus, nepatikrintas jų veikimas ir poveikis šunims. Apelianto nuomone, vien ta aplinkybė, kad šunims yra uždedami antkakliai, skleidžiantys elektros impulsą, dėl kurio apribojimas šunų lojimas, savaime nereiškia, kad jie efektyvūs ir kad Ž. Z., aktyviais veiksmais stengiasi riboti auginamų šunų keliamą triukšmą. Apelianto įsitikinimu, priešingai, nėra jokių patikimų duomenų, kurie pagrįstų, jog ji ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad būtų apribotas šunų lojimas ir trikdytų apelianto šeimos ramybę. Skunde teigiama, kad vėliau atlikti tyrimai yra neobjektyvūs, nes daryti praėjus ilgam tarpui po įvykio, pasikeitus aplinkybėms, todėl negali būti vertinami kaip patikimi, atliktas eksperimentas neatitiko savo sąlygomis įvykio dienos sąlygų, teismas neatsižvelgė, kad nukentėjusiojo vartai buvo atidaryti. Apeliantas taip pat nurodo, kad nebuvo imtasi priemonių objektyviai ištirti jo pareiškimą, atvykę pareigūnai šuns neapžiūrėjo, nebuvo apklausti kaimynai, o buvo padarytos išankstinės išvados, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Kauno apylinkės teismas į šiuos pažeidimus neatkreipė dėmesio ir su tokia Institucijos nutarime padaryta išvada taip pat sutiko.

7. Atsiliepime į M. T. apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patraukta Ž. Z. ir jos atstovė advokatė J. S. prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir paklikti galioti teisingą ir pagrįstą teismo nutartį bei prašo priteisti iš M. T. valstybės naudai išlaidas už antrinės teisinės pagalbos suteikimą Ž. Z.. Atsiliepime į M. T. apeliacinį skundą Institucija prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti teisingą ir pagrįstą teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

8. M. T. apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįs­tumą. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pa­kankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti fak­tiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant teisiškai reikšmingas aplin­kybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

10. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų Ž. Z. kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų Ž. Z. kaltei pagrįsti, tačiau nei Institucija, nei teismas jų tinkamai ir objektyviai neįvertino, dėl ko priėmė neišsamia bylos duomenų analize paremtą sprendimą. Su tokiais argumentais aukštesnysis teismas nesutinka, nes, kaip matyti iš nutarimo ir skundžiamos nutarties, nustatant teisiškai reikšmingas aplin­kybes, tiek Institucija, tiek ir apylinkės teismas įvertino ne tik Ž. Z. paaiškinimus, tačiau byloje surinktų įrodymų visumą, jų pakankamumą bei nuoseklumą ir logiškumą, nuosekliai ir išsamiai juos išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog teismas suteikė prioritetą administracinėn atsakomybėn patrauktos Ž. Z. parodymams, ir tuo pažeidė įrodinėjimo taisykles, neatitinka tikrovės. Analizuodamas skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad paties apelianto vertinimu, teismas privalėtų vertinti ir suteikti prioritetą tik vieninteliam įrodymui - apelianto padarytam vaizdo įrašui, ir būtent jo vadovautis, sprendžiant Ž. Z. kaltės klausimą.

11. Nėra pagrindo sutikti su apelianto tvirtinimu, kad Ž. Z. kaltę, t.y., kad jos kieme esantys šunys nuolat loja ir trikdo jo ir jo šeimos rimtį, neginčijamai patvirtina jo pateiktas vaizdo įrašas. Iš šio vaizdo įrašo girdisi, jog šunys sulojo du kartus, lojimas truko labai trumpai, tik sureagavus į dirgiklius. Siekiant nuodugniai ir objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, įrašas buvo įvertintas ir gyvūnų elgesio specialisto, kuris, atsižvelgė į tai, kad pirmasis lojimas prasideda į filmuojamą teritoriją įvažiavus automobiliui, antrasis – po teritoriją vaikštant žmogui, šunų lojimą apibūdino ir įvertino kaip perspėjamąjį, natūralią gyvūno reakciją į dirginklį. Be to, pažymėtina, kad filmuota tamsiu paros metu, įraše nesimato, jog loja būtent Ž. Z. kieme esantys šunys, identifikuoti jų lojimo negalima. Taigi, šis įrašas ne tik nepatvirtina, jog lojo Ž. Z. kieme esantys šunys, tačiau ir to, kad jų lojimas buvo ištisinis, truko ilgai, kas kelia pagrįstą abejonę, ar įraše užfiksuoto šunų lojimo pobūdis apskritai galėtų būti vertinamas kaip Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. ĮS-893 Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 15 punkte nustatyto konkretaus reikalavimo, gyvūną auginti ir laikyti taip, kad jis nekeltų grėsmės žmonių ramybei (taip kaip numatyta Triukšmo valdymo įstatyme), sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, pažeidimas. Aplinkybę, kad Ž. Z. kieme esantys šunys nuolatinio triukšmo nekelia, o jų lojimas vertintinas kaip įspėjamasis, patvirtino ir pareigūnas R. V., kuris bylos tyrimo metu buvo apklaustas liudytoju ir parodė, kad jiems pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą, voljere esantis šuo sureagavo, sulojo kelis kartus, jiems bendraujant su pareiškėjui, šuo nelojo, ir dar kelis kartus sulojo tik jiems išvažiuojant iš vietos.

12. Apeliantas nurodo, kad įvykio tyrimas nebuvo atliktas pilnai, nes nebuvo apklausti kiti Ž. Z. kaimynai, kurie galėjo ir patvirtinti apie jos šunų keliamą triukšmą, tačiau byloje yra kaimynų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), sutikimai laikyti šunis, kuriuose nurodyta, jog pretenzijų dėl Ž. Z. auginamų dviejų šunų jie neturi. Aukštesniojo teismo vertinimu, tai yra pakankamas rašytinis įrodymus, patvirtinantis Ž. Z. kaimynų poziciją dėl jos šunų elgesio, todėl jų paieška ir apklausa būtų beprasmis ir perteklinis veiksmas bei prieštarautų proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principams.

13. Aukštesnysis teismas sutinka su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad išanalizuotų duomenų visuma duoda pagrindo abejoti ir paties pareiškėjo parodymų teisingumu. M. T. teigė per savo miegamojo kambario langą matęs, jog administracinio nusižengimo protokole fiksuotu laiku lojo būtent Ž. Z. kieme voljere esantys šunys, tačiau atlikus eksperimentą, buvo nustatyta, jog pro apelianto miegamojo kambario langus nesimato jos sklype stovinčiame voljere esančių šunų, taigi, jis negalėjo matyti, ar lojo būtent jie. Siekdamas paneigti akivaizdžiai melagingus savo parodymus, pareiškėjas jau nurodė, kad šunis matė pro virtuvės langą, kur matosi voljero šonas. Apeliantas teigia, kad eksperimento metu gauti duomenys nelaikytini patikimais įrodymais, nes jis buvo atliktas pažeidžiant BPK 197 straipsnio nuostatas, tačiau aukštesnysis teismas tokius teiginius laiko nepagrįstais, siekimu sukritikuoti visus Ž. Z. kaltę paneigiančius duomenis. Pažymėtina, kad eksperimentas buvo atliktas dienos metu, kas, akivaizdu, patvirtina, kad matomumas buvo geresnis nei fiksuoto įvykio laiku, tačiau kadangi voljeras pastatytas taip, kad iš apelianto namo matosi tik jo stogas, voljero siena uždengta labai tankiu tamsiu tinklu, net ir dienos metu nesimato, kas yra voljere. Voljero viduje nėra apšvietimo, todėl tamsiu paros metu neįmanoma įžiūrėti, kas jame yra. Taigi, eksperimento metu nustačius, jog pro M. T. miegamojo langą nėra galimybės matyti, kas yra Ž. Z. kieme esančiame voljere, tvoros buvimas ar nebuvimas esminės reikšmės eksperimento rezultatams neturėjo.

14. Aukštesnysis eismas sutinka, kad Ž. Z. pateikti įrodymai apie specialių antkaklių įsigijimą ir panaudojimą, nelaikytinas tiesioginiu įrodymu byloje, tačiau jie patvirtina jos ir jos sutuoktinio T. Z. parodymus, kad antkaklius įgijo po gauto įspėjimo dėl šunų lojimo ir juos naudoja nuolat, kiekvieną vakarą, yra patikrinama, ar šunų antkakliai veikiantys, ir tai buvo padaryta ir 2018 m. gegužės 6 d. vakare. Taigi, surinktos duomenų visumos kontekste, šis įrodymas patvirtina nustatytą aplinkybę, kad Ž. Z. kieme esantys šunys negalėjo nuolatos loti ir kelti grėsmę žmonių ramybei.

15. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje esančių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog Ž. Z. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 1 dalyje požymių, todėl administracinio nusižengimo teisena jai buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindo priimti kitokį sprendimą.

Dėl proceso išlaidų

16. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad administracinio nusižengimo teisena Ž. Z. buvo pradėta pagal M. T. policijos komisariate gautą pareiškimą. Pareiškimo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad Ž. Z. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 345 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir nusižengimą tyrusios Institucijos nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė pirmosios instancijos teismui ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi jis paliktas galioti. M. T. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą apygardos teismui, kuris aukščiau aptartais argumentais buvo atmestas. Pažymėtina, kad nors vien M. T. skundo Kauno apygardos teismui padavimo faktas Ž. Z. teisėtų interesų nepažeidė, tačiau ji turėjo teisę gintis, nes jai grėsė administracinė atsakomybė, kadangi M. T. skunde prašė panaikinti Institucijos nutarimą ir pirmosios instancijos teismo nutartį ir pripažinti Ž. Z. kalta pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį bei paskirti jai administracinę nuobaudą.

17. ANK 577 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, Ž. Z. kreipėsi į Antrinės teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos jai suteikimo surašant atsiliepimą į M. T. apeliacinį skundą. Ši pagalba jai buvo suteikta. Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, yra pagrindas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, teiktos Ž. Z., išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti valstybės naudai iš asmens, pagal kurio pareiškimą vyko procesas, t. y. iš M. T.. Tačiau byloje nėra pateikta Antrinės teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, kurioje būtų apskaičiuota ir nurodyta šių išlaidų suma, sudaranti advokato užmokestį už Ž. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, todėl tenkinti pastarosios ir atstovės advokatės J. S. prašymo priteisti minėtas išlaidas nėra galimybės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 8 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir M. T. apeliacinio skundo netenkinti.

N. Ž. Z. atstovės advokatės prašymo priteisti iš M. T. valstybės naudai išlaidas, turėtas už antrinės teisinės pagalbos jos atstovaujamajai suteikimą.

Šis Kauno apygardos teismo nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.