- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-247-366-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arnoldas Šukaitis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A. R., Panevėžio apygardos prokuratūros
- Kaltinamasis
- Š. J.
- Civilinis ieškovas
- Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-366/2009
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
NUTARTIS
2009 m. lapkričio 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Iš A. R. civilinio ieškovo – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteista 30 052 litų turtinės žalos atlyginimo.
Š. J. pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. nuteistas už tai, kad apgaule, savo ir kitų naudai kėsinosi įgyti didelės vertės svetimą turtą - Valstybės biudžeto lėšas - susigrąžinant faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tariamas permokas, o būtent:
laikotarpyje nuo 1999-02-22 iki 1999-07-20, siekdamas apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą - valstybės biudžeto lėšas - susigrąžinti faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio tariamas permokas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje), vadybininku, ir planuodamas eksportuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu medieną, įsigytą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, be apskaitos, nesumokant pirkimo PVM, kartu, nenustatytą laiko tarpą, nesurašydamas jokių dokumentų, neišskaitydamas ir nemokėdamas jokių mokesčių, supirkinėjo iš tyrimo metu nenustatytų asmenų medieną, kurią laikotarpyje nuo 1999-02-26 iki 1999-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)” vardu eksportavo į įvairias užsienio šalis pagal eksporto deklaracijas Nr.(duomenys neskelbtini), bei tikslu fiktyviai pateisinti 1999 metais įvykdytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ medienos eksportus ir sukurti fikciją, neva eksportuotoji mediena buvo įsigyta iš įmonių PVM mokėtojų, t.y UAB ”(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“,UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, išskaitant ir į valstybės biudžetą sumokant PVM, ir suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas-faktūras serija GAE Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 1999-02-22 iki 1999-02-24 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 69,000 kubinių metrų medienos viso už 105.482 Lt tame tarpe 16.146 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras serija GAE Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 1999-02-25 iki 1999-02-27 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 63.922 kubinius metrus medienos viso už 94319.05 Lt tame tarpe 14387,65 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras serija GAE Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 1999-03-02 iki 1999-04-27 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 330.425 kubinius metrus medienos viso už 495618,40 Lt tame tarpe 75602,80 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras serija GAE Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 1999-05-03 iki 1999-05-18 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 248,991 kubinius metrus medienos viso už 377585.24 Lt tame tarpe 57597.74 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą serija GDA Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1999-06-29 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 36.746 kubinius metrus medienos viso už 52032,34 Lt tame tarpe 7937,14 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras serija LBA Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 1999-07-01 iki 1999-07-20 neva pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 210653 kubinius metrus medienos viso už 312845.62 Lt tame tarpe 47722.22 Lt PVM, įtraukė šiuos pirminius apskaitos dokumentus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei 1999-03-16 pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Durpyno gt. 3, Panevėžys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą 1999 metų vasario mėnesio PVM deklaraciją ir 1999-03-16 prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 30052 Lt, tariamos PVM permokos, taip pat 1999-04-15 pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Durpyno gt.3, Panevėžys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1999 metų kovo mėnesio, PVM deklaraciją ir 1999-04-15 prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 44092 Lt, tariamos PVM permokos, taip pat 1999-05-14, 1999-06-15, 1999-06-17 pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Durpyno gt.3, Panevėžys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1999 metų balandžio mėnesio, gegužės mėnesio PVM deklaracijas ir 1999-06-16 prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 83707 Lt, tariamos PVM permokos, nors žinodami, kad įsigyjant vėliau eksportuotą medieną, bei ją legalizavus, panaudodamas suklastotas UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, priklausančias PVM sąskaitas faktūras, nurodęs 219393.558 Lt pirkimo PVM, nors jis nebuvo mokamas, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįgijo teisės į tariamos permokos grąžinimą, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 1999-03-29 apgaulės įtakoje patenkinus prašymą dėl PVM permokos grąžinimo ir 1999-04-02 į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. 5467129, esančią AB „Vilniaus banke“, Panevėžio skyriuje pervedus 30052 Lt, ir šiais pinigais ėmus laisvai disponuoti apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimo - valstybei priklausančio turto - 30052 Lt pinigų, ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką kėsinosi savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimo didelės vertės - valstybės biudžeto lėšų - 127799 Lt pinigų, viso pasikėsino įgyti didelės vertės svetimo - valstybei priklausančio turto - bendrai 157851 Lt pinigų, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams nustačius, kad pirkimo-pardavimo sandoriuose kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo asmenys, kurie nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM, sandorių įforminimui naudojo negaliojančius SAD blankus, bei sustabdžius prašyto pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis A. R. skundžia 2009-02-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, nurodo, kad jis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas, ir vadovaudamasis LR BPK 313 str. 1, 2, 3 d., 3 str. 1 d. 1, 2 p. , 327 str. 1 d. 1 p., prašo nuosprendį panaikinti, priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas buvo šališkas. Laikotarpiu nuo 1999-01 iki 2001-04 Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos juridinio skyriaus viršininke dirbo bylą nagrinėjusi teisėja Jolanta Raščiuvienė. Kaltinimas pareikštas dėl PVM pasisavinimo, būtent už laikotarpį nuo 1999-02-22 iki 1999-07-20. Nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymus dėl PVM grąžinimo nagrinėjo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, todėl, mano, kad teisėja negalėjo būti objektyvi ir nesuinteresuota nagrinėjant bylą ir gavusi bylą, privalėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė. Ši aplinkybė tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio paskelbimo, todėl jis teisminio nagrinėjimo metu nušalinimo teisėjai nepareiškė.
Apeliantas nurodo, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nusikaltimo, kuriuo kaltinamas, nepadarė, neketino, nesirengė ir nesikėsino jo daryti, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo vienodi, nuoseklūs ir neprieštaringi.
Apeliantas nurodo, kad jam pareikštas kaltinimas yra ne tik nesuprantamas, nelogiškas, nenuoseklus, bet ir prieštaringas, o būtent: kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime nurodoma, kad jis, veikdamas bendrai su Š. J., apgaule savo ir kitų, naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - Valstybės biudžeto lėšas – susigrąžinant faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM ) tariamas permokas. Tame pačiame kaltinime teigiama ir daroma išvada, kad jis pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą - valstybei priklausantį turtą - „bendrai 157 851 Lt pinigų“. Nurodo, kad nebuvo nustatyta, kokio nusikaltimo padarymu jis kaltinamas - baigto ar nebaigto. Teismas šių prieštaravimų nesiaiškino, jų nepašalino ir nuosprendyje dėl to nepasisakė. Nurodo, kad kaltinimas nėra logiškai užbaigtas ir kalbiniu gramatiniu aspektu, nes nurodoma, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams nustačius, kad pirkimo-pardavimo sandoriuose dalyvavo asmenys, kurie nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM, sandorių įforminimui naudojo negaliojančius SAD blankus bei sustabdžius prašyto pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimą. Teismas nenustatė kada pasibaigė ar nutrūko jam inkriminuojama nusikalstama veika.
Kaltinime nurodoma, kad jis, apeliantas, didelės vertės svetimą turtą įgijo, pasikėsino įgyti ne tik savo, bet ir kitų naudai. Apeliantas nurodo, kad jam nesuprantama, būtent kieno naudai. Teigia, jeigu tokie asmenys nebuvo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, šią aplinkybę prokuroras privalėjo nurodyti kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime, o teismas - nustatyti teisminio nagrinėjimo metu.
Nurodo, kad jis, kaip kaltinamasis, turi procesinę teisę žinoti, kokia nusikalstama veika jam inkriminuojama. Teigia, kad pareikšto kaltinimo prieštaringumas ir ydingumas atėmė iš jo galimybę tinkamai realizuoti savo procesinę teisę į gynybą. Baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal kaltinamąjį aktą, neatitinkantį BPK 219 str. reikalavimų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. a) punkto reikalavimo - kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Pareikštuose kaltinimuose gausu prieštaravimų, spėjimų, prielaidų, iš pareikšto kaltinimo neaišku, kuris iš įtariamųjų, su kuo ir kada bei kokiai sumai įgijo didelės vertės turtą. Apsiribojama vien tik bendra abiejų įtariamųjų valstybei padaryta žala 30052 litų. Bylos medžiaga nenustatyta, kokia buvo jo asmeniškai įgyta svetimo turto vertė jo darbo direktoriumi bendrovėje laikotarpiu nuo 1999-01-29 iki 1999-02-08.
Sukčiavimo sudėčiai yra būtina sąlyga - turto apgaulės būdu užvaldymas. Bylos medžiaga nenustatyta ir nepatvirtinta teisme, kad jis, apeliantas, asmeniškai būtų pasisavinęs pinigus. Neįrodyta, kad jo darbinėje komercinėje veikloje buvo iš anksto apgalvota tyčia, kuo tai pasireiškė, taip pat, kad buvo išankstinis susitarimas sukčiauti su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis, apeliantas, apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, kadangi tokių įrodymų šioms išvadoms, kuo ir kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jo sukčiavimas, nuosprendyje nepagrindė.
Nurodo, kad kaltinamajame akte yra asmens - įtariamojo V. K. parodymai. Apeliantas nurodo, kad nesuprantama, ar jis kaltinamas bendrininkavimu ir su šiuo asmeniu. Nurodo, kad jeigu šio asmens parodymais grindžiamas kaltinimas, jis turėjo procesinę teisę susipažinti su atitinkama baudžiamosios bylos medžiaga. Nesuprantama, kokia įrodomoji įtariamojo V. K. parodymų reikšmė. Teigia, šias aplinkybes nurodė teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismas šių prieštaravimų netyrė ir nepašalino.
Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinės revizijos akte nurodyta, jog bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ medieną pirko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ grynais pinigais atsiskaitydavo su visais tiekėjais ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė prekių eksportą. Bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1999-04-02 buvo pervesta 30 052,00 Lt grąžinamo pridėtinės vertės mokesčio, kurie buvo pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą kaip skola už medieną. Šias aplinkybes patvirtino ir teismas, tačiau priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Dokumentinės revizijos akte, kuriuo iš esmės grindžiamas pareikštas kaltinimas, nėra jokių jo kaltės įrodymų, teigia, liudytojų parodymuose taip nėra jo kaltės įrodymų. Liudytojai A. R., A. G. tik patvirtina, kad sandoriai buvo vykdomi natūroje. Nei buvusi įmonės buhalterė, liudytoja V. G., nei kiti asmenys neparodė, kad jis kam nors būtų davęs nusikalstamą nurodymą sukčiauti, klastoti dokumentus ar pats juos klastojęs. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ dokumentinių revizijų aktų matyti, kad buvo sudaromi įvairūs medienos pirkimo-pardavimo sandoriai, tačiau jokių jo kaltės įrodymų šiuose aktuose nėra.
Pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad mokesčių inspekcija priėmė sprendimą negrąžinti PVM, kadangi nenustatė jog sandoriai fiktyvūs ar neteisėti, o tik atidėjo PVM grąžinimo klausimo svarstymą. Kaltinamajame akte šios aplinkybės pripažįstamos. Dėl šių prieštaravimų, jis teismo prašė išreikalauti iš Mokestinių ginčų komisijos jų įmonės skundo tyrimo medžiagą, tačiau teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė ir teisminio tyrimo metu nurodytų prieštaravimų nepašalino.
Nurodo, kad nuosprendyje teigiama, kad įmonių, su kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ūkinius komercinis santykius, veikla buvo neteisėta, tačiau šios aplinkybės nebuvo nustatytos, to atlikdami pirkimo - pardavimo sandorius, nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, tokių duomenų nėra ir bylos medžiagoje.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad nuosprendyje teismo padarytos išvados paremtos prielaidomis, spėjimais ir samprotavimais, jog bendrovė naudojo negaliojančius SAD blankus, taip pat vertinant parduodamos medienos kiekius, kad jis, apeliantas, buvo vyresnis, todėl buvo aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis. Todėl pirmos instancijos teismas įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nepagrįstai pripažino jį kaltu. Šie pažeidimai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai dėl ko nuosprendis naikintinas. Teismas tų pačių įrodymų pagrindu jį, dirbusį bendrovės vadybininku pripažino kaltu padarius nusikaltimą, o įmonės direktorių Š. J. išteisino, motyvuojant, kad jis nesuvokęs darąs nusikaltimą, nors bylos medžiaga ir kaltinimas abiems kaltinamiesiems pateiktas vienodai. Mano, kad teismas jo atžvilgiu buvo itin šališkas ir neobjektyvus. Nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltė, o Š. J. nekaltumas patvirtintas liudytojų parodymais. Tačiau liudytojų parodymais šioje byloje iš viso negalima remtis, kadangi teismas išnagrinėjo bylą neprašydamas duoti priesaikos, bet tik formaliai išaiškino jos prasmę, tai patvirtina ir įrašai teisiamojo posėdžio protokoluose, kuriose nėra atžymų, kad liudytojai perskaito ir pasirašo priesaikos tekstą.
Nurodo, kad nuosprendyje neteisingai teigiama, kad jis padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, pasisavindamas iš valstybės 30 052 litų, nes tuo metu galioję įstatymai didelės vertės turtu laikė turtą, viršijantį 32500 litų sumą.
Taip pat teigia, kad baudžiamoji byla nutrauktina, kadangi šiuo metu yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris pagal LR BK 95 straipsnio 2 dalį skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo. Jis yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką 1999-02-22.
Nurodo, kad buvo padaryti ir kiti esminiai Baudžiamojo proceso pažeidimai. 2008-02-12 teismo posėdyje, tęsiant bylos nagrinėjimą, pasikeitė posėdžio sekretorė - V. J., teismas atėmė iš jo teisę pareikšti nušalinimą posėdžio sekretorei. Bylos nagrinėjimas, kaip nurodyta posėdžio protokole, 2008-09-05 posėdyje buvo atidėtas iki 2008-10-06 9.30 val. Pagal galiojantį BPK, atidėjus bylos nagrinėjimą, byla pradedama nagrinėti iš naujo, tačiau tai nebuvo padaryta. Nagrinėjant bylą, yra rašomas tik vienas teisiamojo posėdžio protokolas. Pažeidžiant įstatymo reikalavimą visi vėlesni posėdžio tęsiniai procesiškai buvo įforminami atskirais teisiamojo posėdžio protokolais, kurių yra penkiolika. Teismas, nustatydamas kaltinamųjų A. R. ir Š. J. parodymų davimo tvarką, pažeidė BPK reikalavimus, įsakmiai nurodančius, kad teismas nustato kaltinamųjų parodymų davimo tvarką, atsiklausęs tik pačių kaltinamųjų ir jų gynėjų. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas šioje bylos nagrinėjimo dalyje atsiklausė tik valstybinio kaltintojo - prokuroro. 2007-11-30 teisiamojo posėdžio protokole yra nuoroda - teismo nutartis „bylą pradėti nagrinėti„. Iš šios nutarties formuluotės lieka neaišku ar byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės, ar buvo priimta nutartis atidėti bylos nagrinėjimą, apklausiant atvykusius liudytojus. Iš teisiamojo posėdžių protokolų neaišku, ar nagrinėjimo teisme dalyviams sakant baigiamąsias kalbas, dalyvavo civilinio ieškovo atstovas. Jeigu dalyvavo, neaišku, kodėl teismas atėmė iš jo teisę pasakyti baigiamąją kalbą. 2008-12-10 posėdžio protokole nėra nuorodos apie baigiamųjų kalbų pabaigą, iš šio protokolo, matyti, kad teismas, nesuteikė teisės nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pat ir apelianto gynėjui, pasakyti atsikirtimus ir pastabas.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras skundžia 2009-02-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir vadovaudamasis BPK 312 str. l d., 313 str., 329 str. 2 p. prašo nuosprendį dalyje dėl Š. J. išteisinimo pagal BK 22 str. l d., 182 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Š. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. l d., 182 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu ketveriems metams bausmę atliekant pataisos namuose, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 30052 Lt civilinį ieškinį priteisti solidariai iš Š. J. ir A. R..
Prokuroras nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Š. J. atžvilgiu, teismas nepagrįstai pripažino, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis Š. J. padarė jam inkriminuotą veiką, tinkamai neįvertino liudytojos V. G. parodymų, iš kurių matyti, kad visus veiksmus įmonėje, susijusius su pirkimo, pardavimo dokumentais ir kitais sandoriais atlikdavo Š. J. ir A. R. kartu, t.y. jie abu vadovavo įmonės veiklai ir kartu tardavosi.
Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme patvirtintų parodymų matyti, kad Š. J. nebuvo vien formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, t.y. aktyviai dirbo bendrovės veikloje. Iš dokumentų matyti, kad fiktyvūs sandoriai perkant medieną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyti būtent jo ir A. R.. Atskirais atvejais būdavo išrašomi garantiniai raštai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė Š. J.. Š. J. parodymai, kad jis nežinojo kas vyksta bendrovėje neatitinka tikrovės, nes jis pasirašydavo sutartis, bei finansinius dokumentus, turėjo parašo teisę banke.
Š. J. sudarydamas fiktyvius sandorius ir nemokėdamas toms įmonėms pinigų puikiai suprato, kad šie sandoriai fiktyvūs, o mediena perkama iš trečių asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreiptinas teismo dėmesys į V. G. parodymus dėl PVM deklaracijų ir prašymų gražinti PVM permokų pateikimo. Matyti, kad Š. J. šiuose veiksmuose nebuvo vien formalus parašo dėjėjas, o aktyviai kartu su A. R. veikė, pateikinėjo juos VMI. Kartu su A. R. įtikinėjo buhalterę užpildyti prašymus po to kai VMI sustabdė PVM grąžinimą.
Išteisindamas Š. J., teismas motyvavo, kad jo parodymai nuoseklūs ir jis nesuprato po kuo pasirašinėja. Š. J. aktyviai dalyvavo visose nusikaltimo stadijose, nuo sutarčių sudarymo iki PVM grąžinimo prašymų pateikimo. Nesuprantama teismo išvada, kad Š. J. veiksmuose yra BK 222 str. ir 300 str. nusikaltimų požymiai, kurie yra tyčiniai nusikaltimai ir šiuo atveju kaip sukčiavimo sudėtinės dalys, tačiau tyčia sukčiavime nenustatyta. Tokia išvada prieštarauja viena kitai.
Teismo posėdžio metu A. R. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo A. R. skundo netenkinti, o prokuratūros skundą tenkinti. Išteisintasis Š. J. ir jo gynėjas prašo prokuratūros skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. R. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje surinktus įrodymus teismas įvertino teisingai, nes jų vertinimas pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, todėl atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, A. R. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. padarymą nuteisė, o Š. J. iš šių nusikalstamų veikų išteisino, pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. už tai, kad pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą. A. R., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)” vadybininku, šios įmonės prekių pirkimo iš įmonių PVM mokėtojų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentuose atvaizdavo realiai neįvykusias ūkines operacijas, ko pasekoje šie pirminiai apskaitos dokumentai buvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir VMI buvo pateiktos PVM deklaracijos bei prašymai grąžinti (įskaityti) pridėtinės vertės mokesčio permokas, kuriuose melagingai nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 30 052 Lt, 44 092 Lt bei 83 707 Lt tariamų PVM permokų sumos, o Panevėžio apskrities VMI 1999-03-29 apgaulės įtakoje patenkinus prašymą dėl PVM permokos grąžinimo ir 1999-04-02 į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedus 30 052 Lt dėl šios apgaulės iš valstybės biudžeto užvaldyta 30 052 Lt suma ir pasikėsinta užvaldyti viso – 157 851 Lt pinigų suma - tariamos PVM permokos.
Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, kadangi minėto nusikaltimo nepadarė, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Š. J. iš kaltinimo pagal BK 22 str. l d., 182 str. 2 d. išteisintas nepagrįstai. BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino...“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kvalifikuojamąjį požymį: ,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino ...“. Objektyvieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai yra alternatyvūs, todėl nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas, jei nustatomas bent vienas iš jų. Toliau aptariamas tik svetimo turto įgijimas apgaule, nes tik tai aktualu šioje byloje. Svetimas, t. y. kitam asmeniui, tiek fiziniam, tiek juridiniam nuosavybės teise priklausantis turtas. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, pasekmė – turtas įgyjamas neteisėtai. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir taip jie dėl suklydimo perduoda turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei arba laikinai valdyti. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Valstybės biudžeto pajamas sudaro biudžete sukaupiamos lėšos, t. y. valstybės biudžeto pajamas, be kitų pajamų, sudaro ir pajamos iš mokesčių, gaunamų į valstybės biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. PVM mokėtojai privalo į biudžetą sumokėti PVM. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyta jo apskaičiavimo, mokėjimo į biudžetą bei grąžinimo tvarka (1993 m. gruodžio 22 d., Nr. I–345; 2004 m. sausio 15 d., Nr. IX–1960). Tik laikantis šio įstatymo nuostatų PVM mokėtojui gali būti grąžinama PVM permoka. Be to, kolegija pažymi, kad subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet kaltės forma, jos rūšis, be nurodytų aplinkybių, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
A. R. kaltė padarius nusikalstamas veikas, o Š. J. nekaltumas, įrodyti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybės - išteisintojo Š. J., liudytojų D. B., A. G., A. B., R. D., S. G. parodymais, uždarųjų akcinių bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinių revizijų aktais, PVM sąskaitomis faktūromis ir kitais rašytiniais įrodymais.
Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksportuota mediena nebuvo realiai įsigyta iš įmonių PVM mokėtojų - UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y., kad neįvyko realios ūkinės operacijos, taigi ir nesumokėtas pirkimo PVM, ir kad tariamo medienos įsigijimo iš minėtų įmonių Š. J. nesiekė įtvirtinti specialiuose apskaitos dokumentuose juose pasirašydamas juos pateikus A. R., patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Š. J. pirmos instancijos teisme paaiškino, kad jam N. M. pasiūlė prekiauti mediena, o dokumentus pasirašyti atveždavo N. M. arba A. R.. Pasirašinėdavo, ką jam paduodavo, galėjo pasirašyti ir sutartis su tiekėjais, ir prašymus dėl PVM grąžinimo bei kitokius dokumentus. Viso įmonės „(duomenys neskelbtini)“ mechanizmo nesuprato ir nesupranta iki dabar. Įmonės parduodamą medieną matė tik tada, kai buvo 2-3 kartus muitinėje, o įmonės dokumentus pasirašinėdavo šaudykloje, kur tuo metu dirbo Panevėžyje. Pirkimuose nedalyvavo. Atlyginimo buhalterei jis nemokėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai nevadovavo. Jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų nepardavė, o perrašė. Ar buvo Sodrai mokami mokesčiai už jį nežino (7 t., b.l.182-189). Šie parodymai atitinka, jo 2001-01-09 ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, kuriuose jis paaiškino, kad pats asmeniškai nė karto realiai niekam grynų pinigų už pirktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ medieną nemokėjo, ir nė vieno asmens, kuris kaip tiekėjo įgaliotas asmuo ar vadovas gautų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus nematė, taip pat paaiškino, kad su tiekiančių medieną firmų vadovais jis nebendraudavo ir tų vadovų nepažįsta, jam sutartys su tiekėjais buvo pateikiamos tik pasirašymui ( t. 3., b.l. 11-12). Š. J. aprodymai sutampa su pagarsintais ir ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos, buvusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės V. G. parodymais, kuriuos ji patvirtino teisme, jog į darbą ją priėmė ir įdarbino A. R.. Nors direktoriumi buvo Š. J., o A. R. skaitėsi vadybininku, tačiau iš bendravimo ji suprato, kad realiai bendrovei vadovauja A. R., o Š. J. daugiausia tylėdavo ir dėdavo parašus ant dokumentų (t. 6, b.l. 82 – 87). Pirmos instancijos teisme liudytoja patikslino, jog negali tiksliai nurodyti kas realiai vadovavo įmonei, tačiau A. R. atrodė solidesnis, su juo buvo lengviau aiškintis, su juo ir sprendė visus reikalus (t. 7, b.l 133 - 134). Š. J. parodymai dėl tariamo UAB „(duomenys neskelbtini)“ medienos įsigijimo dokumentų surašymo aplinkybių sutampa su liudytojų D. B., A. G. A. B., R. D., S. G. parodymais. D. B. parodė, kad 1999 m. buvo studentas. Kadangi trūko pinigų, todėl dėl pasiūlyto atlyginimo sutiko būti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, gaudavo atlyginimą, kurį mokėjo D. J. ir M. G., yra pasirašęs ant tuščių sąskaitų-faktūrų, tačiau tuo metu nesuprato, ant ko pasirašinėja, nesuprato, kodėl dokumentai jam pateikiami tušti, t.y. neužpildyti, parodė, kad įmonės sandorių realiai nepatikrindavo – medienos nematė, kokiais kiekiais buvo parduodama mediena, nežino, tik žino, kad kai kuriose sąskaitose buvo nurodomas medienos pardavimas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nieko nesako (7 t., b.l. 140-143). Liudytojas A. G. parodė, kad A. R. jam pasiūlė atkurti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis pats kontroliavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugą, o A. R. užsiėmė medienos prekyba ir visas verslas buvo jo rankose. Pasitikėjo visais jam teikiamais finansiniais dokumentais ir ar sutartis buvo įvykdyta - netikrindavo (7 t., b.l. 140-145). Liudytojas A. B. pirmos instancijos teisme parodė, kad liudytojai D. B., R. D. jam pasiūlė perpirkti įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir tapti šios įmonės direktoriumi. Jam buvo paaiškinta, jog bendrovė užsiims medienos prekyba, jam reikės pildyti ir pasirašinėti ant PVM sąskaitų-faktūrų. Įmonė veiklą vykdė apie vienerius metus, tačiau iš tikrųjų jis duomenis nuo lapelių, kur buvo užrašyti medienos kubai, tik perrašinėdavo ant PVM sąskaitų-faktūrų. Tuos lapelius jam duodavo D. B. ir R. D.. A. B. parodė, kad taip pat jam yra tekę pasirašinėti ir ant tuščių PVM sąskaitų-faktūrų, o pasirašytus tuščius blankus atiduodavo D. B. ir R. D., taip pat parodė, kam mediena buvo parduodama, jis nežino ir jokių medienos sandėlių bei medienos nematė. Liudytojas R. D. pirmos instancijos teisme parodė, kad rašė sąskaitas-faktūras, važtaraščius. Ar medis važiavo, ar ne, nežino. Jis pasirašydavo ir ant orderių bei važtaraščių, kurie jau būdavo supildyti, galėjo būti, kad pasirašė ir ant neužpildytų sąskaitų. Įmonės sandėlių nematė (7 t., b.l. 140-143). Liudytojas S. G. parodė, kad buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininku. Įmonė neturėjo nei sandėlių, nei buveinės, buvo tik kažkokiu adresu registruota. Visi, t.y. A. B., D. B., ir R. D. gyveno bendrabutyje, kur ir laikė dokumentus. Ar realiai vyko prekyba mediena, jis nežino, kadangi tik pasirašinėdavo ant sąskaitų-faktūrų, kasos pajamų orderių, kurie kartais būdavo užpildyti, kartais buvo tušti, reikėdavo juos užpildyti, dokumentus taip pat pasirašinėdavo ir įmonės direktorius A. B.. Dokumentuose buvo nurodoma medienos kiekis kubiniais metrais, medienos rūšis, kaina, kasos pajamų orderiuose būdavo nurodomos nemažos pinigų sumos - apie 7-10 tūkstančių litų. Kadangi su A. B. gyveno viename kambaryje, tikrai žino, jog jokia veikla A. B. neužsiminėjo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nežino (7 t., b.l. 155-160). Taip pat pažymėtina, kad pats nuteistasis A. R. pirmos instancijos teisme nurodė, kad būtent jo darbas buvo surasti medienos pardavėjus Lietuvoje. Aukščiau aptartų liudytojų parodymais pilnai paneigta A. R. versija, apie tai, kad visi sandoriai, kurie užfiksuoti dokumentuose, yra įvykę ir, kad kai iš įmonių pardavėjų atvažiuodavo darbuotojas su dokumentais jam nebūdavo pagrindo netikėti dokumentais bei jis neįtardavo, jog įmonės dirba fiktyviai (7 t., b.l.182-189).
Minėti liudytojų D. B., A. G., A. B., R. D., S. G. parodymai, jog realiai mediena įmonių, kuriose jie dirbo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo parduodama ir šių liudytojų parodymai dėl specialiųjų apskaitos dokumentų surašymo aplinkybių sutampa tarpusavyje, todėl netikėti liudytojų parodymais nėra pagrindo. Be to, dalį (nes įmonių – „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ – dokumentai neišsaugoti) šių liudytojų parodymų patvirtina 2002-07-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2002-04-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2002-06-06 UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei 2002-08-06 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinių revizijų rezultatų aktai, kuriuos teismas plačiai išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė nuosprendyje, nurodė, jog iš šių revizijų aktų matyti, kad būtent pačių revizuotų bendrovių sandoriai vykdyti su įmonėmis, kurios faktiškai veiklos nevykdė, apskaitos netvarkė, mokesčių nedeklaravo ir nemokėjo, nebuvo galima nustatyti, iš kokių asmenų ar įmonių buvo įsigyta mediena. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ medienos iš įmonių PVM mokėtojų nebuvo įsigijusi, PVM nemokėjo, todėl ir negalėjo tokios medienos realizuoti - parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš 2000-10-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinės revizijos akto matyti, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ medieną pirko būtent tik iš uždarųjų akcinių bendrovių: „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b.l. 107-120).
Iš 2000-10-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinės revizijos akto matyti, kad: bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ medieną pirko būtent iš uždarų akcinių bendrovių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, matyti ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė prekių eksportą. Pagal PVM sąskaitas – faktūras serijos (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė įvairioms Vokietijos įmonėms dvigubo pjovimo spygliuočių medieną ( 3 t., b.l. 107-120). Prekes, kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksportavo Vokietijos įmonės gavo. Tačiau minėtuose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytos eksportui parduotų prekių kainos skiriasi nuo kainų, nurodytų sąskaitose - „invoice“ skirtų Vokietijos įmonėms. Sąskaitoje Invoice (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini) nurodyta medienos kaina Vokietijos įmonei 10 878 DEM, o PVM sąskaitoje – faktūroje, tos pačios serijos ir numerio – 21 781 DEM, Invoice (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini) – 10 547 DEM, pas pardavėją UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitoje – faktūroje – 20 701,12 DEM, analogiškai per pus mažesnės kainos nurodytos nei PVM sąskaitose-faktūrose ir Invoice (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) Nr.: (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog PVM pirkimo–pardavimo sąskaitose – faktūrose iš uždarų akcinių bendrovių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodytas fiktyvus medienos pirkimas iš šių bendrovių, kadangi Vokietijos įmonėms pateiktose sąskaitose nurodoma apmokėti kaina buvo per pus mažesnė už tariamai sumokėtai kainą įsigyjant prekes iš uždarų akcinių bendrovių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, kas prieštarauja elementariai ekonominei logikai. Be to, Liudytoja V. G. parodė, jog jai buvo kilęs klausimas dėl aukštos medienos pirkimo kainos, tačiau, kaltinamieji jai paaiškino, kad kaina aukšta, nes mediena apdirbta brangia medžiaga (7 t., b.l. 130-134). A. R. apklausiamas teisme parodė, kad kartais būdavo užsakymas pateikti impregnuotos medienos ir tada samdydavo įmonę, kuri tą medieną impregnuodavo, tačiau iš 2000-10-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinės revizijos akto nematyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pirkusi tokias paslaugas. Taigi aptartos aplinkybės neabejotinai rodo, kad su įmonėmis „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ įforminta medienos pirkimo-pardavimo kaina, apytiksliai 1400 Lt už kubinį metrą, kai Vokietijos įmonėms išrašytose sąskaitose nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodamos medienos kaina apytiksliai 700 Lt už kubinį metrą, buvo realiai siekta padidinti pirkimo PVM. Taigi nuteistojo A. R. argumentai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ normalios ūkinės veiklos, atmestini kaip nepagrįsti.
Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė neteisėtą veiklą netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, jog bendrovė formaliai buvo parduota Š. J., nors pastarasis visą laiką nuosekliai tvirtino, kad nei forminant akcijų pirkimą jis pinigų nemokėjo, nei forminant tų pačių akcijų pardavimą pinigų negavo. Netikėti šiai parodymais nėra pagrindo, kadangi tuo metu jis buvo studentas ir tikėtina, jog tokių pinigų neturėjo. Tai patvirtina ir tas faktas, jog pragyvenimui jis tuo metu užsidirbdavo sargaudamas šaudykloje.
Visuma aptartų įrodymų (visi medienos pirkimai įforminti su bendrovėmis kurios faktiškai jokios veiklos nevykdė ir medienos parduoti negalėjo; mediena pirkta už didesnę, o parduota už mažesnę kainą; atsiskaitymai tik grynais ir t.t.) leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. R. subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia buvo nukreipta užvaldyti valstybės biudžeto lėšas, nes, klastodamas prekių pirkimo ir pardavimo dokumentus, jis suvokė, kad prekių nepirko, už jas PVM nemokėjo, todėl jokios PVM permokos nebuvo, o prašydamas ją neteisėtai grąžinti numatė, kad tuo padarys turtinę žalą valstybės biudžetui, ir to siekė, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Panevėžio apskrities VMI darbuotojams nustačius, kad pirkimo-pardavimo sandoriuose kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo asmenys, kurie nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM, sandorių įforminimui naudojo negaliojančius SAD blankus, sustabdė prašyto pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs duomenys, kuriais remiantis teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad A. R., tyčia apgaulės būdu pasikėsino užvaldyti didelės vertės turtą - valstybės biudžeto lėšas. Pasikėsinta užvaldyti suma viršija 250 MGL (250 MGL x 125 Lt = 31 250 Lt), todėl tai yra didelės vertės turtas (BK 190 str.), ir šis požymis daro sukčiavimą kvalifikuotą, taigi nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Kartu kolegija, remiantis visuma aukščiau aptartų įrodymų, daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas Š. J. išteisino pagrįstai. Išteisintojo parodymai, kad jis realiai nesuprato savo veiksmų prasmės nepaneigti. Objektyvių įrodymų, kad jis siekė apgaule užvaldyti svetimą turtą nepateikta nei ikiteisminiame tyrime nei bylą nagrinėjant pirmos, nei apeliacines instancijos teismuose. Bet kokios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Tai, kad Š. J. buvo tik instrumentas kitiems asmenims siekiant neteisėtai susigrąžinti PVM netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, jog buvo įformintas apsimestinis sandoris, pagal kurį Š. J. tariamai tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininku, o tuo pagrindu ir direktoriumi. Todėl kolegijos nuomone, padaryti priešingą išvadą, nei padarė pirmos instancijos teismas, Panevėžio apygardos prokuratūros skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Dėl kitų A. R. apeliacinio skundo argumentų
Nuteistojo A. R. teiginys, kad teisėja Jolanta Raščiuvienė negalėjo nagrinėti šios baudžiamosios bylos, nes laikotarpiu nuo1999-02-22 iki 1999-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymus dėl PVM grąžinimo nagrinėjo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kurioje juridinio skyriaus viršininke dirbo bylą nagrinėjusi minėta teisėja, todėl ji negalėjo būti objektyvi ir nesuinteresuota, nepagrįstas. Pagal BK 58 str. 2 d. nuostatas, teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti bylą, jeigu jis toje byloje yra dalyvavęs kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras arba gynėjas, ar toje pačioje byloje atliko ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar tą pačią bylą jau nagrinėjo kaip kitos instancijos teismo teisėjas. Tokių aplinkybių nenustatyta, kaip ir kitų BPK 58 str. numatytų aplinkybių, kai teisėjas negali nagrinėti bylos ir privalo nusišalinti. Minėtas apelianto teiginys ir tai, kad jis nurodo, jog aplinkybę dėl teisėjos šališkumo sužinojo tik po bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio paskelbimo, todėl jis teisminio nagrinėjimo metu nušalinimo teisėjai nepareiškė, laikytinas deklaratyviu. Taip pat iš skundo motyvų galima daryti išvadą, jog apeliantas laiko teismą šališku tik todėl, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei juos vertina apeliantas.
Nepagrįstas apelianto A. R. teiginys, jog kaltinimas yra ne tik nesuprantamas, nelogiškas, nenuoseklus, bet ir prieštaringas, kadangi suformuluotame kaltinime nurodoma, kad jis, veikdamas bendrai su Š. J., apgaule savo ir kitų, naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - Valstybės biudžeto lėšas – susigrąžinant faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM ) tariamas permokas. Tame pačiame kaltinime teigiama ir daroma išvada, kad jis pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą - valstybei priklausantį turtą - „bendrai 157 851 Lt pinigų“. Todėl neaišku kokio nusikaltimo padarymu jis kaltinamas - baigto ar nebaigto. Tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš nuosprendžio matyti, jog A. R. veika vertinta kaip tęstinė. Iš byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad buvo siekiama apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau šis tikslas buvo realizuotas tik iš dalies – buvo įgyta 30 052 Lt, o 127 799 Lt įgyti nepavyko dėl priežasčių nepriklausančių nuo nuteistojo valios, kadangi Panevėžio VMI sustabdė PVM permokos grąžinimą. Todėl visai pagrįstai visa A. R. veika kvalifikuota kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.
Nuteistasis kelia klausimą, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje nėra aiškiai išskirta kokios sumos turtą įgijo jis pats, kiek Š. J.. Be to nuosprendyje nurodyta, kad turtą įgijo kitų naudai, tačiau neįvardinta kas tie kiti. Mano, kad taip iš jo buvo atimta teisė žinoti kuo yra kaltinamas ir tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu Š. J. yra išteisintas. Todėl nėra jokio pagrindo kelti klausimą kokią dalį piniginių lėšų jis pasisavino. Kaip jau minėta aukščiau, pagal BK 182 str. (už sukčiavimą) atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Akivaizdu, kad tai ar svetimas turtas įgytas savo, ar kitų asmenų (draugų, verslo partnerių, šeimos narių ir t.t.) naudai veikos pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl nuteistojo teisės šiuo atveju pažeistos nebuvo.
A. R., nurodyti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos liudytojų priesaikos, nes liudytojai privalėjo duoti priesaikas padėdami ranką ant LR Konstitucijos, bei tai, kad teismas išnagrinėjo bylą iš viso neprašydamas duoti priesaikos, bet tik formaliai išaiškino jos prasmę, taip pat nepagrįsti. BPK 277 str. 1 d. nustatyta, kad prieš liudytojui duodant parodymus, teisiamojo posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę, ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, po to liudytojui išaiškina pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėja dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus, liudytojas prisiekia teismui ir po priesaikos tekstu pasirašo. Iš posėdžio protokolo matyti, kad šių reikalavimų, buvo laikytasi, o reikalavimas, kuomet prieš duodamas parodymus liudytojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant LR Konstitucijos, yra keliamas civilinio proceso tvarka apklausiamo liudytojo priesaikai (LR CPK 192 str. 4 d.).
Apelianto teiginys, jog 2008-02-12 tęsiant bylos nagrinėjimą, pasikeitė posėdžio sekretorė V. J., ir teismas atėmė iš jo teisę pareikšti nušalinimą posėdžio sekretorei, nepagrįstas. Iš 2008-01-09 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmininkaujanti praneša, jog posėdžiui sekretoriauja posėdžio sekretorė V. J., išaiškinama nušalinimo teisė, nušalinimų nepareikšta ( 7 t., b.l. 136). Tai, kad 2008-01-16 teismo posėdžiui sekretoriavo D. S. (7 t., b.l. 140-143), o po to, t.y. 2008-02-12 vėl V. J., nereiškia, kad teismas vėl turėjo kaltinamajam išaiškinti nušalinimo teisę dėl tos pačios posėdžio sekretorės.
Teisingas apelianto teiginys, jog 2008-09-05 posėdžio protokole nurodyta, kad bylos nagrinėjimas atidėtas iki 2008-10-06, 9.30 val. (7 t., b.l. 180). Pagal BPK 243 str. teisiamasis posėdis gali būti pertrauktas tik poilsiui, neatvykusių į posėdį asmenų pakartotiniam iškvietimui, naujų įrodymų išreikalavimui arba dėl kitų svarbių priežasčių. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo į bylos nagrinėjimą neatvyko A. R. gynėjas advokatas R. Gargasas. Teisme buvo gautas jo prašymas kuriame nurodytos jo nedalyvavimo priežastys (7 t. 178). Todėl gynėjo neatvykimas į 2008-10-06 teismo posėdį yra svarbi priežastis, dėl kurios faktiškai buvo paskelbta pertrauka. Be to, pagrindų, išvardintų BPK 244 str., 234 str. 5 d. 3, 4 punktuose ir 254 str. 2 dalyje numatytų atvejų kada bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas nebuvo, todėl protokolo įrašas apie tai, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, laikytinas technine klaida. Laikytina, kad posėdyje buvo padaryta pertrauka ir 2008-10-06 bylos nagrinėjimas toliau tęstas pagrįstai.
Apelianto teiginys, kad teismas atėmė iš civilinio ieškovo atstovo teisę pasakyti baigiamąją kalbą, nepagrįstas, kadangi iš 2008-12-10 teisiamojo posėdžio protokolo negalima padaryti išvados, ar civilinio ieškovo atstovas dalyvavo ar nedalyvavo šiame posėdyje, o dėl teismo posėdžio protokolo pastabų pareikšta nebuvo. Civilinis ieškovas turi teisę, tačiau ne pareigą dalyvauti teismo posėdyje. Tai, kad 2008-12-10 posėdžio protokole nėra nuorodos apie baigiamųjų kalbų pabaigą, nereiškia, jog, kaip teigia apeliantas, kad nebuvo suteikta teisė nagrinėjimo tesime dalyviams, tame tarpe ir jo gynėjui, pasakyti atsikirtimus ir pastabas. Iš 2008-12-10 posėdžio protokolo matyti, kad apelianto gynėjas R. Gargasas 2008-12-10 teismo posėdyje dalyvavo ir sakė baigiamąją kalbą, protokole duomenų, kad gynėjas po nagrinėjimo teisme dalyvių baigiamųjų kalbų norėjo pasakyti atsikirtimus ir pastabas, tačiau teismas nesuteikė šios teisės, nėra, o pastabų dėl teismo posėdžio protokolo pareikšta vėl gi nebuvo ( 8 t., b.l. 39-52).
Apelianto teiginys, jog teismas, nustatydamas parodymų davimo tvarką, pažeidė BPK reikalavimus, nurodančius, kad teismas nustato kaltinamųjų parodymų davimo tvarką, atsiklausęs kaltinamųjų ir jų gynėjų nuomonės, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas atsiklausė tik valstybinio kaltintojo – prokuroro, nepagrįstas, kadangi iš 2007-11-30 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. R. nurodė, jog parodymus duoti posėdžio dieną atsisako, parodymus duos vėliau, kai dalyvaus jo pasirinktas gynėjas, o iš 2008-01-09 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad atsakydamas į pirmininkaujančios klausimą nurodė, jog parodymus duos po liudytojų apklausos. Š. J. nurodė analogiškai. Iš 2008 07 21 vykusio teismo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamieji Š. J. ir A. R. išreiškė savo pozicijas kokia tvarka duos parodymus (t. 7, b.l. 175). Būtent ta tvarka 2008 10 06 posėdyje jie ir buvo apklausti (t. 7, b.l. 182 – 189).
Apeliantas mano, kad baudžiamoji byla nutrauktina, kadangi šiuo metu yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris pagal LR BK 95 straipsnio 2 dalį skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto teiginys nepagrįstas, kadangi BK 95 str. 2 d. nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Apkaltinamasis nuosprendis A. R. atžvilgiu priimtas 2009 m. vasario 19 d., o minėta įstatymo leidėjo nuostata senaties terminą sieja būtent su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, o ne su jo įsiteisėjimu. Apeliantas nurodo, kad jis yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką 1999-02-22, tačiau pažymėtina, kad baudžiamosios teisės teorijoje esant tęstinei nusikalstamai veikai senaties terminai skaičiuojami nuo paskutinės veikos. Šiuo atveju nustatyta, kad nusikalstama veika pasibaigė 1999 07 20.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. R. apeliacinius skundus atmesti.