Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Remigijui Dumčiui, 2012 m. kovo 26 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.U. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl 2011-12-12 oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Akcentuoja, kad jei policijos pareigūnai pateiks duomenis, kurie yra įslaptinti, tai vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007 gegužės 15 d. nutarimu, tokie duomenys gali būti įrodymais tik juos išslaptinus įstatymo nustatyta tvarka. Išslaptinus slaptą operatyvinę informaciją įstatymų nustatyta tvarka, jam turi būti suteikta teisė su ja susipažinti. Pabrėžia, jog slapta operatyvinė informacija negali būti vienintelis įrodymas skiriant prevencinio poveikio priemonę.

Pareiškėjas, tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 88), į teismo posėdį neatvyko. Negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, nepraneštos neatvykimo priežastys.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. oficialaus perspėjimo Nr. 37 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 9 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus (toliau – ir ONTS) vyresnysis tyrėjas Remigijus Dumčius tarnybiniu pranešimu Nr. 85-98-IL-2534 (b.l. 37) informavo komisariato viršininką, jog pareigūnai turi operatyvinės informacijos, kad G.U. gali priklausyti organizuotai nusikalstamai grupuotei ir yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus. Iš rezoliucijos ant tarnybinio pranešimo matyti, jog komisariato viršininkas įgaliojo pareigūną Remigijų Dumčių iškviesti apklausti G.U. ir taikyti prevencinio poveikio priemonę. 2011 m. gruodžio 12 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu Nr. N-37, patvirtintu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie G.U. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, konstatuota, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ir siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pareiškėjui G.U. nutarta taikyti Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b.l. 40). Vykdydamas minėtą nutarimą, ONTS vyresnysis tyrėjas, nurodė, kad G.U. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves bei vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais pareiškė G.U. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn (b.l. 41).

Pareiškėjas skunde teigia, kad oficialus perspėjimas nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes jis neatliko veiksmų, dėl kurių jam galėtų būti skiriamas oficialus perspėjimas, o pareigūnas, paskyręs oficialų perspėjimą, nenurodė, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių jam paskirtas šis perspėjimas. Pareiškėjo nuomone, įstatymo nustatyta tvarka nėra gauta jokių duomenų, liudijančių jo ryšius su nusikalstamomis grupėmis, susivienijimais ar jų nariais, todėl oficialus perspėjimas yra nepagrįstas bei neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Atsižvelgiant į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausias administracinis teismas analogiškose bylose (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-803/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008; 2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 128/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-979/2010 ir 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-166/2012 ir kt.). Informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t.y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Nagrinėjamu atveju dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė, buvo gauta operatyvinių veiksmų atlikimo metu. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, 2012 m. vasario 20 d. nutartimi (b.l. 2-3) atsakovui pasiūlė, jei yra įstatyminis pagrindas, išslaptinti su ginčo dalyku susijusius duomenis ir juos pateikti teismui. Nesant įstatyminio pagrindo duomenų išslaptinimui, paprašė teisėjų kolegijai pateikti įslaptintą informaciją, liečiančią nagrinėjamos bylos ginčo dalyką, susipažinimui. Atsakovas duomenų neišslaptino ir atsiliepime nurodė, jog duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kuriais pagrįstas oficialus perspėjimo paskyrimas, bus pateikti teisėjų kolegijai. 2012 m. kovo 26 d. teisėjų kolegija susipažino su atsakovo atstovo pateikta įslaptinta medžiaga. 2011 m. kovo 26 d. nutartimi (b.l. 87) teisėjų kolegija nutarė įslaptintą informaciją laikyti tinkamu įrodymu ir vertinti bendrame bylos kontekste kartu su vieša bylos medžiaga (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, informacija, kuri sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį ir gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, kurie pagal specialius leidimus ar atitinkamas tarnybos funkcijas turi teisę susipažinti su tokia informacija. Todėl pareiškėjui ši informacija negalėjo būti pateikta.

Iš atsakovo pateiktos viešos bylos medžiagos – žinybinio registro duomenų, kuriais patvirtinama apie asmens anksčiau įvykdytas nusikalstamas veikas (b.l. 45-48), pažymos apie baustumą (b.l. 50-76), pranešimo apie įtarimą (b.l. 77-78), teismų procesinių dokumentų (b.l. 81-84), neviešos bylos medžiagos, akivaizdu, kad yra Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2010 m. vasario 17 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Teismų informacinės duomenų sistemos „Liteko“ duomenimis bei atsakovo pateiktais duomenimis (b.l. 42-44) nustatyta, jog Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi G.U. buvo įpareigotas 4 mėnesius nepalaikyti tiesioginio ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis ar kitokiomis priemonėmis su grupe asmenų, tame tarpe ir su R.Č., M.A., G.E., E.V. ir kt. asmenimis. 2011 m. kovo 10 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-58-384/2011 G.U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, numatytą Baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje ir jam paskirta bausmė – devyni mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val. (b.l. 81-82). Kauno apygardos teismas G.U. apeliacinį skundą atmetė ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendis paliktas nepakeistu (b.l. 83-84). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2012 m. vasario 8 d. pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas). Pareiškėjas įtariamas tuo, kad 2012 m. vasario 1 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), grasindamas sunaikinti turtą, t.y. padegti sodybą, reikalavo, kad E.M. atsisakytų savo pinigų – 1500 Lt už automobilio „VW Passsat“ remontą (b.l. 77-78).

Žinybinio registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui ne kartą pareikšti įtarimai: 2010 m. balandžio 8 d., 2010 m. vasario 15 d., 2011 m. vasario 3 d., 2011 m. vasario 15 d. pripažintas įtariamuoju dėl viešosios tvarkos pažeidimo, 2010 m. sausio 9 d. pripažintas įtariamuoju dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo, 2011 m. lapkričio 8 d. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo, tačiau ikiteisminiai tyrimai nutraukti arba registre nėra duomenų apie priimtą procesinį sprendimą (duomenis patikrinus teismų duomenų sistemoje „Liteko“ taip pat nėra duomenų apie priimtus sprendimus). Pažymos apie asmens baustumą duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 60 kartų patrauktas administracinėn atsakomybėn (duomenys pateikti nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio mėnesio). Daugelis paskirtų baudų nesumokėtos.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog atsakovo nuomone, pareiškėjas priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri užsiima transporto priemonių vagystėmis užsienyje. G.U. kartu su nusikalstamos grupuotės lyderiu R.Č. buvo sulaikyti Kauno policijos pareigūnų. Apžiūrint automobilį buvo rasti du vogti vieno automobilio valstybiniai numeriai. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tokius numerius asmenys naudoja vogtiems automobiliams pridengti, t.y. nuima tikrus valstybinius numerius ir uždeda vogtus. Iš byloje pateikto 2011 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo paaiškinimo (b.l. 38-39) matyti, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas Remigijus Dumčius apklausė pareiškėją ir jam uždavė klausimus: „Ar Jums yra žinomi asmenys, kurie užsiima nusikalstama veikla?“, „Ar Jūs esate pažįstamas su Jurbarko miesto gyventojais ir kokie Jūsų santykiai su jais: R.Č.? T.Š.?, M.A.?,T.P.?, A. bei S.T.?, E.P.?, J.S.? M.J.?, R.S.?, A.D.?, R.B.Š.?, R.M.?, A.K.?. Pareiškėjas nurodė, jog R.Č., M.A., J.S. pažįsta ir bendrauja, T.Š. pažįsta, nebendrauja, taip pat pažįsta, bet artimai nebendrauja su T.P., E.P., A. ir S.T. pažįsta iš matymo, bet nebendrauja, kitų asmenų nepažįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, iš užduotų klausimų pareiškėjas galėjo suprasti su kokiais konkrečiais asmenimis jis negali bendrauti ir dėl kokio bendravimo su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu jam pareikštas oficialus perspėjimas. Kaip jau minėta, pareiškėjui ir anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas, o 2011 m. kovo 10 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu G.U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, nes bendravo su R.Č. ir T.Š. Kaip matyti iš atsakovo atstovo paaiškinimo, pareiškėjas ir toliau bendrauja su R.Č. (sulaikyti Kauno policijos pareigūnų su vogtais automobilio numeriais). Teismų informacinės duomenų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Jurbarko rajono apylinkės teisme yra gauta baudžiamoji byla Nr. 1-46-384/2012, kurioje E.P., T.P., T.Š. ir kt. yra kaltinamieji pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį. 2012 m. vasario 27 d. priimta nutartis, iš kurios matyti, jog T.P., E.P. ir T.Š. kaltinami dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo, pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas neneigia bendraujantis su minėtais asmenimis. Aptartų įrodymų visuma atskleidžia pareiškėjo ryšius su atsakovo įvardinta nusikalstama grupuote ir konkrečiai įvardintais jos nariais. Taigi, byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, kuri pareiškėjui buvo prieinama susipažinti ir suvokti, kad šie duomenys apie pareiškėjo ryšius su nusikalstama grupuote suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir spręsti dėl atitinkamos prevencinės priemonės taikymo, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Taigi, įvardintų duomenų visuma – vieša informacija, o taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, jog G.U. yra susijęs ryšiais su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėją atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus, šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, prevencinė poveikio priemonė paskirta vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nepažeista. Aplinkybių, leidžiančių teigti, kad oficialiu perspėjimu nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, teismas nenustatė ir bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas ne vien įslaptinta medžiaga, bet ir viešais duomenimis, kuriuos atsakovas pateikė teisminio nagrinėjimo metu ir šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas pritaikyta esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas (žr.: nutartis administracinėse bylose Nr. A556-567/2009; Nr. A146-499/2010; Nr. A525-597/2010, Nr. A146-401/2011).

Įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neslaptų) visuma suponuoja išvadą, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai. Konstatavus, kad buvo teisinės prielaidos oficialaus perspėjimo pareiškimui, akivaizdu, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad atsakovas, kaip operatyvinės veiklos subjektas, neteisėtai naudojo operatyvinius veiksmus prieš operatyvinės veiklos objektus ir rinko informaciją apie jį.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nuspren d ė:

pareiškėjo G.U. skundą dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. oficialaus perspėjimo Nr. 37 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.