- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-16
- Bylos Nr.
- P-858-93-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Y. R. G., V. Y. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Y. R. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 pagal pareiškėjo V. Y. R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Y. R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-7) 12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui V. Y. R. G.“, įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Paaiškino, kad Sprendimu jam buvo nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2008 m. rugsėjo 24 d. išvadoje Nr. (15/6-7)13PR-74RN pripažino, jog žmogaus teisių padėtis Kuboje nėra gera.
Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog kaip prieglobsčio kitoje valstybėje prašęs asmuo savo kilmės valstybėje asmeniškai susidurtų su Kubos valdžios institucijų kontrole ir trukdymu naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, neatitinka tikrovės. Nurodė Įstatymo 68 straipsnį ir pabrėžė, kad užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamam, o dėl ekonominių priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš Kubos Respublikos išvykdavo legaliai, turėdamas tam reikalingą leidimą. Nurodė, kad dažniausiai privatiems asmenims išduodami leidimai 1 mėnesiui, tačiau tam tikrais atvejais – iki 3 mėnesių. Pažymėjo, kad pareiškėjui leidimai išvykti iš Kubos Respublikos išduoti ne trumpiau nei 3 mėnesiams, todėl priėjo prie išvados, kad jis savo šalyje nebuvo persekiojamas, jo teisės ir laisvės nebuvo pažeidinėjamos, pareiškėjas legaliai galėjo išvykti iš šalies ir sugrįžti. Nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime. Priėjo prie išvados, kad bendros situacijos šalyje nurodymas – išteklių trūkumas ir panašiai, nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas iš savo kilmės valstybės į Maskvą išvyko turėdamas tikslą susirasti darbą ir užsidirbti. Sistemiškai analizuodamas Įstatymo 66, 86, 88, 80, 87, 89 straipsnius priėjo prie išvados, kad esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį pareiškėjas mano esant dėl to, jog jis, kaip prieglobsčio kitoje valstybėje prašęsis asmuo, kilmės valstybėje susidurs su Kubos Respublikos valdžios institucijų kontrole ir trukdymu naudotis teisėmis ir laisvėmis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neišgyveno baimės būti persekiojamu dėl politinių pažiūrų, nes iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamu, o dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėjas išvykdavo iš Kubos Respublikos legaliai, turėdamas tam reikalingus leidimus, kurie išduoti ne trumpiau nei 3 mėnesiams. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjas šalyje nebuvo persekiojamas ar kaip nors kitaip nebuvo pažeidinėjamos jo teisės ir laisvės. Nurodė, kad Kubos Respublikos piliečiai, kurie išvykę į užsienį buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį ar laikinai į ją atvykti, ar iš naujo joje apsigyventi, privalo gauti Kubos Respublikos valdžios leidimą, ir akcentavo, kad pareiškėjui šis terminas nėra suėjęs, todėl jis gali grįžti į savo kilmės valstybę. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei teismui, nei Institucijai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo persekiojimo ar žmogaus teisių pažeidimų faktus.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą, o V. Y. R. G. apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad apeliacinis skundas buvo pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, nurodytas pažymoje dėl Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktikos ES šalyse, prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybės, grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimo, kurioje pažymėta, kad grąžintiems į Kubą prieglobsčio prašytojams pagal šalies įstatymus negresia laisvės atėmimo bausmė, tačiau neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies, neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neteisingai pritaikė Įstatymo 87 straipsnį.
Teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Institucijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 24 d. išvada Nr. (15/6-7)13PR-74RN (toliau – ir Išvada) bei Pažyma. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (dėl pablogėjusios ekonominės situacijos Kuboje gaudavo mažą atlyginimą už darbą gamykloje, verslo sutarties su juo Kubos valstybė pradėjo nesilaikyti ir laiku nesumokėdavo už jo tiekiamą produkciją, jį atleido iš darbo, Kubos valdžia neleidžia užsidirbti) yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos, jos nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl grėsmės, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, nors iš esmės ir atitiko 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. (15/6-7)13PR-74RN apie žmogaus teisių padėtį Kubos Respublikoje ir „Judėjimo už žmogaus teises“ (Partido Pro Derechos Humanos) partiją nurodytą informaciją, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad V. Y. R. G. nepriklauso ir niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime, pažymėjo, kad tokios aplinkybės savaime negalėjo būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t. y. pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, taip pat nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2008 m. birželio 23 d. Paskutinis leidimas išvykti iš Kubos Respublikos jam buvo išduotas 2008 m. gegužės 8 d. Pažymoje nurodyta, kad Kubos piliečiai gali pratęsti savo išvykimo vizą iki 11 mėnesių nuo išvykimo datos iš Kubos. Jeigu piliečiai užsienyje buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį arba laikinai atvykti į ją, arba iš naujo joje apsigyventi, jie privalo gauti Kubos valdžios leidimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą, pagrįstai priėjo prie išvados, jog pareiškėjui šis terminas dar nebuvo suėjęs, todėl jis gali grįžti į savo kilmės valstybę. Dėl pareiškėjo teiginio, kad grąžintiems į Kubą prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies, atkreiptinas dėmesys, kad tokių pasekmių kilimas neatmestinas prieglobsčio prašytojams, kurie yra grąžinami, o ne grįžta savo noru. Be to, tokios pasekmės gali kilti prieglobsčio prašytojams, o apie tai, kad pareiškėjas prašėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jo kilmės valstybėje niekas nesužinos, kadangi, vadovaujantis Įstatymo 68 straipsniu, informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nepaisant to, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, tai dar nereiškė, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Nustatė, kad pareiškėjas neišgyveno baimės būti persekiojamu dėl politinių pažiūrų, nes iš savo kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo ar baimės būti persekiojamu, o dėl ekonominių priežasčių, neturėjo jokių problemų gaunant reikiamus leidimus išvykti iš Kubos Respublikos bei pratęsiant jų galiojimo laiką. Be to, V. Y. R. G. visi leidimai išvykti iš Kubos Respublikos išduoti ne trumpiau nei 3 mėnesiams. Tokia aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad savo kilmės šalyje pareiškėjas nebuvo persekiojamas ar kaip nors kitaip pažeidinėjamos jo kaip žmogaus teisės ir laisvės. Jis legaliai galėjo išvykti iš šalies ir į ją sugrįžti. Atkreipė dėmesį, kad V. Y. R. G. 2009 m. lapkričio 24 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog savo kilmės šalyje persekiojimo nepatyrė, politinėje veikloje nedalyvavo, o baimę grįžti į kilmės valstybę išimtinai sieja su ekonominėmis priežastimis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nebuvo pagrindo.
IV.
Pareiškėjas V. Y. R. G. 2010 m. sausio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Savo prašyme nurodo, kad 2009 m. birželio 29 d. pareiškimu jis pakeitė savo apeliacinio skundo dalyką, t. y. prašė reikalavimą panaikinti Migracijos departamento 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir įpareigoti priimti sprendimą iš naujo pakeisti į reikalavimą panaikinti Migracijos departamento 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą kaip „neteisėtą iš formos“. Nurodo, kad toks pakeitimas susijęs su materialinės teisės normų taikymu, t. y. Įstatymo dėl užseniečių teisinės padėties 138 straipsniu. Be to, 2010 m. vasario 9 d. V. Y. R. G. pateikė pareiškimą, kuriame prašo papildyti apeliacinio skundo reikalavimus ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.)
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis nustato, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas V. Y. R. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2010 m. sausio 4 d. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą Nr. A662-1380/2009 priėmė 2009 m. gruodžio 3 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje P502-119/2009), pažeidimas yra laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad tariamą materialinės teisės normų taikymo pažeidimą pareiškėjas sieja su Įstatymo 138 straipsniu. Pažymėtina, kad Įstatymo 138 straipsnis numato skundo padavimo terminą, t y. užsenietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Darytina išvada, kad šis straipsnis įtvirtina procesinės teisės normą, susijusią su bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu galima prašyti atnaujinti procesą, jei buvo padarytas esminis materialinės teisės normų, o ne procesinės teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas prašymu atnaujinti procesą siekia naujo faktinio aplinkybių įvertinimo.
Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, t. y. nustatyti ir vertinti bylos faktines aplinkybes, bei tirti ir vertinti įrodymus.
Atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 pareiškėjo nurodytais pagrindais nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. Y. R. G. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 pagal pareiškėjo V. Y. R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.